Kun. Edmundo Naujokaičio pamokslas, pasakytas naujai įšventinto kunigo Gyčio Karčiausko seminarijos primicijose Zaitzkofene 2021 m. birželio 27 d. Versta iš vokiečių k.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Gerbiamasis Kunige Primicijante, brangūs broliai kunigystėje, brangūs tikintieji, šių primicijų svečiai!
Susirinkome čia šiandien, kad išreikštume mūsų džiaugsmą: katalikų Tradicijos gretos sustiprėjo dar vienu kunigu – Dievo vyru (1 Kar 13, 1), apgaubtu kunigystės garbe. Jis stovi Kareivijų Viešpaties, Dominus Deus Sabaoth (Iz 6, 3) akivaizdoje prie altoriaus kaip kovotojas už Dievo reikalą ir kaip tas, kuris atnašauja aukas už visus gyvuosius ir mirusius. Tai pirmoji kunigo tarnystė: Mišių auka, žmonių pašventinimo darbas. Antroji: mokyti sielas tradicinės katalikų doktrinos, trečioji: būti Kovojančios Bažnyčios žemėje karininku, ganytoju, vedančiu sielas į dangų. Taip, brangusis Primicijante, šiandien Išganytojas tiesia į tave savo rankas ir sako: „Tu amžinai priklausai man!“, „Tu esi kunigas per amžius!“ (Ps 110, 4), kaip tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, tarp dangaus ir žemės.
Apaštalas Paulius moko: „Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ir dėl jo turi atnašauti aukas tiek už tautos nuodėmes, tiek ir už savo“ (Žyd 5, 1–3). Kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms. Ne angelas, ne tyra dvasia, bet žmogus, nes ir pats Kristus atlieka savo, kaip kunigo-tarpininko tarnystę būtent kaip žmogus: „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5).
O ką kunigas turėtų perduoti? Ką jis turėtų veikti kaip tarpininkas? „Atnašauti dovanas ir aukas už nuodėmes.“ Tai yra svarbiausia! Nuo įšventinimo momento tikroji kunigo vieta yra prie altoriaus. Jis privalo nuolat galvoti apie altorių ir jį lankyti, jis turi visą savo dieną praleisti arba aukodamas, arba ruošdamasis aukai, arba dėkodamas už auką. Net jei kunigas nedarytų nieko kito, tik aukotų šv. Mišias, tai būtų ne tik daug, bet ir viskas ko reikia, nes būtent tam kunigas yra skirtas ir konsekruotas. Kai šv. Jonas Avilietis sužinojo, kad vienas vos įšventintas kunigas staiga paliko šį pasaulį, jis paklausė, ar tas kunigas suspėjo atlaikyti Mišias. O kai išgirdo, kad suspėjo, bet tik vienas Mišias, šventasis atsakė: „Tuomet jis jau gali labai daug pasiimti į Dievo teismą!“
Kunigas, kaip žmonių tarpininkas, turi „užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ir dėl jo turi atnašauti aukas tiek už tautos nuodėmes, tiek ir už savo“. Tačiau tai neleidžia jam teisintis, esą aš tarnauju kunigu tarp šių žmonių, gyvenu jų aplinkoje, todėl galiu sau leisti toje visuomenėje įprastas silpnybes. 2013 m. Didįjį ketvirtadienį Šventasis Tėvas Pranciškus kalbėjo, kad kunigai-ganytojai turi turėti avių kvapo, tai yra būti taip arti ganomųjų, kad supanašėtų su jais. Tačiau ką šv. Paulius rašo korintiečiams? „Dėkui Dievui, kuris... per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą. Juk mes esame Kristaus aukos kvapsnis Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį. Vieniems mirties kvapsnis, nešanti mirtį, kitiems gyvenimo kvapsnis, vedanti į gyvenimą“ (2 Kor 2, 14–16). Tad turėtų būti atvirkščiai, nei pamokslavo popiežius: būtent kaimenę pamažu turėtų užvaldyti Kristaus kvapas, kvapas, nuolat užuodžiamas kunigo asmenyje! O jei kuri avis nemėgtų to kvapo, tas kvapsnis paskutiniame teisme reikš jai pasmerkimą, nes ji paniekino Kristaus Dvasią, skleidžiamą kunigų.
Tai reiškia, kad geras ganytojas privalo kovoti su kaimenės smarve; jis turi būti arti ganomųjų, bet tik tam, kad pakeistų jų blogus įpročius, pašventintų jų gyvenimą, pakeistų mąstymą. Ne kunigas turėtų tapti kaip avys, bet avys kaip kunigas, panašios į gerą kunigą. Visi žinome realistišką šv. Arso klebono posakį: šventas kunigas – gera parapija, geras kunigas – vidutinė parapija, vidutinis kunigas – atšalusi parapija, atšalęs kunigas – bedieviška parapija. Nors tai labai sunku, kunigas turėtų stovėti visa galva aukščiau už savo parapijiečius, kitaip jis neturi ką jiems pasiūlyti. Tačiau jis išlieka silpnas ir nuodėmingas žmogus, todėl turi aukoti savo Mišias ir už savo paties nuodėmes, kaip atpirkimą už savo nusižengimus. Tos pačios šv. Mišios turi būti tiek tikinčiųjų, tiek sielų vadovų išganymo priemone.
Šiandien, 5-ąjį sekmadienį po Sekminių, Bažnyčia skaito mums žodžius iš mūsų Viešpaties kalno pamokslo: „Jeigu teisumu neviršysite (lot. plus abundaverit) Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 5, 20). Mūsų Viešpats Jėzus Kristus čia kalba savo mokinių ir paprastų klausytojų miniai, t. y. pasauliečiams, ir reikalauja iš jų didesnio teisumo laipsnio nei iš to meto dvasininkų: Rašto aiškintojų ir fariziejų. Tad kokio laipsnio tobulumo jis pareikalaus iš Naujojo Testamento Bažnyčios presbiterių ir vyskupų? Kokio nuopelnų pertekliaus, superabundantia bus iš jų pareikalauta, kad jie patektų į dangaus karalystę? Brangusis Primicijante, ar šie žodžiai neturėtų tau įkvėpti tikro šiurpulio, išganingos baimės dėl tos antžmogiškos užduoties, kuriai vakar buvai įšventintas?
Prieš šią Mišiolo ištrauką tame pačiame Mato evangelijos skyriuje skaitome: „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti?.. Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno... Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 13–16). Vėlgi, šie palyginimai taikomi visiems tikintiesiems: kiekvienas Kristaus pasekėjas turėtų liudyti savo tikėjimą priešiško pasaulio akivaizdoje. Bet ką reikėtų pasakyti apie kunigą? Kiek sūresnės turėtų būti jo kalbos ir kiek akinančiai ryškesnis jo kitiems rodomas pavyzdys?
Jėzus baigia savo kalbą tais įstabiais žodžiais: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Būkite tobuli ne kaip šventieji, ne kaip mano Švenčiausioji Motina, ne kaip aš pats, Kristus, bet kaip pats dangiškasis Tėvas danguje! Tad kunigo ir net kiekvieno krikščionio teisumas turėtų būti ne tik kur kas didesnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų, bet prilygti paties Dievo teisumui! Tobulumo laipsnis, kurio reikalaujama iš Kristaus pasekėjo, yra begalinis, tiesiog dieviškas. Jį pasiekti įmanoma tik dėka begalinės dieviškos malonės. Kunigystės šventimų apeigų esminiai žodžiai, t. y. sakramento forma sako: „Visagalis Tėve... atnaujink jų viduje šventumo dvasią... kad jie savo elgesio pavyzdžiu kitiems diegtų doros įstatymą.“ Tad šiuose esminiuose kunigystės perdavimo žodžiuose Bažnyčia kalba ne apie kunigo tris tarnystes (vadovauti, mokyti, šventinti), ne apie Mišių auką ar pamokslavimą, bet apie asmeninio šventumo pavyzdį.
Kaip įmanoma pasiekti tokį aukštą tobulumo idealą? Tai nepriklauso nuo mūsų pačių galios, tegalime viltis Dievo malone. Galime kiekvieną dieną iš visų jėgų stengtis, kantriai pakildami po kiekvieno nuopuolio ar net žengdami žingsnelį į priekį. Šventasis Psalmininkas priima sprendimą: „Ego dixi: nunc coepi – Aš tariau sau: Pradėsiu dabar pat!“ (Ps 76, 11 Vulg.). Kiekvieną dieną turime padaryti naują pradžią. Šv. Karolis Boromėjus kalbėjo: „Kiekvieną rytą turėčiau pasakyti: šiandien pradedu tarnauti Dievui!“ Ryte atsikėlęs kunigas turėtų pagarbinti Dievą, kuris yra virš jo danguje, šalia jo tabernakulyje ir jame, jo širdyje. Jis turėtų persižegnoti ir pamąstyti, kad jis pradeda ne šiaip įprastą dieną, bet naują dievišką liturgiją, kunigo tarnystės apeigas, apimančias visą jo kasdienę veiklą. Tokia dvasia jam padės visą dieną, ypač patiriant sunkumų su kitais žmonėmis. Šie vargšai, dažnai nemalonūs, nesimpatiški, nervingi, nuobodūs žmonės yra esminė mano tarnybos visagaliam Dievui dalis. Dievas man juos davė kaip išskirtinę šventumo ir atgailos priemonę. Jei šiam žmogui, kuris yra mano brolis, artimas, aš parodysiu šiek tiek kantrybės ir meilės, tuomet pašalinsiu dalį savo bausmės skaistykloje, gausiu nuopelnų ir padidinsiu Dievo šlovę. Tokioje dvasinėje, liturginėje perspektyvoje visi, atrodytų, beprasmiški sunkumai įgyja sakralią prasmę ir vertę, todėl juos daug lengviau ištverti. Šv. Pranciškus Salezas sako: „Dievas neprašo mūsų padaryti nepaprastų dalykų, bet daryti paprastus dalykus nepaprastai gerai.“ Kunigas turi galią savo proziškus darbus, rūpesčius ir mintis paversti malda, ritualu, tarnyste Dievui, todėl jis gali pasiekti tą tikrą krikščionišką teisumą, kuris nuves jį į amžinąją mūsų Viešpaties karalystę.
Kas sieloms daro didžiausią įspūdį? Tai pati kunigiška būtis (vok. Gestalt), vieninga asmenybė, kuri savo išvaizda, kalbomis, malda, celebravimo ir vadovavimo būdu skleidžia tam tikrą antgamtinę dvasią. Tai neturi nieko bendro su specialia charizma (ją Dievas suteikia tik retais atvejais), taip pat su prigimtiniais talentais, mokslingumu, iškalbingumu, draugiškumu bendravime ir pan. Kalbame apie specifiškai kunigišką veikimo būdą, besiremiantį kunigystės sakramentine malone. Šią malonę gauna kiekvienas be išimties kunigas, tad kiekvienas turėtų ją ir parodyti išoriškai. Kunigas tiesiog turi būti atpažįstamai kunigiškas ne tik atlikdamas savo pareigas, bet ir kasdieniame bendravime, tvarkydamas reikalus, degalinėje, kirpykloje, parduotuvėje. Daugelis pajuto pašaukimą būtent stebėdami tokius kunigus, tokios asmenybės formavo ištisas kartas naujų kunigų parapijose ir seminarijose. Brolijos jauni kunigai formuojami priorų ir seminarijos dėstytojų, jie ėmė pavyzdį iš arkivyskupo M. Lefebvre‘o ir pirmosios kartos profesorių Fribūre ir Econe, o arkivyskupas savo ruožtu – iš savo profesorių Romos prancūzų seminarijoje.
Brolijos kunigų ugdymą arkivyskupas pradėjo Fribūro universitete Šveicarijoje, kuris ilgą laiką buvo tradicinės teologijos tvirtovė Europoje. Net pirmosios modernizmo bangos laikais XX a. pradžioje ši mokykla garsėjo tradicine apologetika ir teologija. Daugelis Lietuvos kunigų ten studijavo ir daug išmoko iš ten dirbusių mokytojų pavyzdžio. Savo atsiminimuose jie rašo, pavyzdžiui, apie profesorių Maxą von Sachseną (1870–1951), kuris savo primicijų dieną atsisakė pretenzijų į Saksonijos karaliaus sostą ir tapo paprastu kunigu – iškeitė karalystę į tarnavimą altoriui. Jis buvo neturto ir asketizmo pavyzdys; jis paaukodavo visą savo profesoriaus atlyginimą padengti vargšų studentų mokesčiams už mokslą. Dėl savo išvaizdos ir skurdžių drabužių jis buvo laikomas viena ryškiausių Fribūro asmenybių (Liepinis, Kitų pėdomis, t. 3, nr. 585). Maxas von Sachsenas buvo puikus Rytų Bažnyčios apeigų žinovas, palaikė Rytų Europos seminaristus ir kurį laiką skaitė paskaitas Ukrainos graikų-katalikų bažnyčios seminarijoje Lvove.
Brangusis Primicijante, tam tikram laikotarpiui esi paskirtas į Lenkiją, tačiau tikimės, kad kuo greičiau grįši į gimtąją Lietuvą. Ką galima pasakyti Vokietijos tikintiesiems apie Brolijos apaštalavimą Lietuvoje?
Lietuviai yra paskutinė (XIV a.) pakrikštyta tauta Europoje, tikra liaudies christianizacija įvyko tik XVI amžiuje. Tačiau nuo to laiko Lietuva visuomet buvo ištikima Romos Katalikų Bažnyčios dukra, ji buvo vadinama antemurale christianitatis – krikščionijos priešmūriu, saugančiu Europą nuo totorių ir kitų priešų, sulaikiusiu protestantizmo plitimą. Deja, sovietų okupacijos metai padarė nuolatinę žalą. Statistiškai 77 proc. gyventojų yra pakrikštyti katalikai, tačiau praktikuoja, kaip ir Vakaruose, maždaug 10 proc. Pagal skyrybų skaičių 1000 gyventojų Lietuva ir Latvija užima pirmąją vietą Europoje. Kaip galima veiksmingai pamokslauti vaikams apie mūsų dangiškąjį Tėvą ir jo moralinius įstatymus, kai didelė dalis vaikų išgyveno skyrybų su tėvais tragediją?
Šiuo metu Lietuvoje yra 3 koplyčios. Kauno prioratas buvo įkurtas 2002 m., mūsų kunigai dirba Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje (Estijoje neseniai pradėta statyti bažnyčia), taip pat Rusijoje ir Baltarusijoje. Naujausi politiniai įvykiai Rusijoje ir Baltarusijoje gali labai greitai apriboti mūsų apaštalavimo galimybes. Yra žinoma, kad Covido karantino padėtis buvo nepaprastai vaisinga daugumoje Brolijos distriktų. Tikinčiųjų skaičius žymiai išaugo JAV, Lenkijoje, taip pat Vokietijoje. Deja, taip nėra Baltijos šalyse, Rusijoje ar Baltarusijoje. Ačiū Dievui, turime keletą naujų uolių šeimų, kurias papiktino Komunijos į rankas įvedimas ir kurios atėjo pas mus. Tačiau dauguma žmonių priima visas naujoves – ne tiek iš paklusnumo, kiek iš abejingumo. Taigi kunigai šiuose kraštuose turi arti labai kietą dirvą, jie turi apsišarvuoti kantrybe. Kaip ne kartą yra pamokslavęs arkivyskupas Lefebvre‘as, kunigams šiandien reikalinga tvirtumo dorybė, bet ne tiek kaip aggredi – veržlumas, puolimas, kiek kaip sustinere – ištvermė, atkaklumas. Viskas priklauso nuo Dievo malonės: „Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas“ (1 Kor 3, 7). Galbūt šiuo metu gerasis Viešpats mums duoda išsaugojimo užduotį: ne tiek misiją, tikėjimo skleidimą, kiek tiesiog Tradicijos išlaikymą šiose tautose, liudijimą, jog Tradicija tebėra gyva. Tebūna Tradicijos koplyčios lyg nuolatinis sąžinės priekaištas modernistams, kurie nuolat viską keičia, nors ir mato, kad visos pseudoreformos galiausiai nieko neduoda.
Taigi turėtume ruoštis kantriam laukimui, o ne greitai sėkmei. Norint ištverti, tau nepakaks palaikyti tam tikrą discipliną asmeniniame gyvenime, tęsti gerus dvasinio gyvenimo įpročius, kuriuos atsinešei iš seminarijos. Kiekvienas naujas dvasinis pašaukimas mūsų laikais yra malonės stebuklas – toks stebuklas yra ir šio pašaukimo išsaugojimas iki gyvenimo pabaigos. Tokį stebuklą išprašo kunigo maldos: jis privalo nuolat melstis už save, kad ir toliau galėtų tarnauti kaip tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Tu irgi turėtum galvoti: esu kovojančios Bažnyčios kunigas, kariauju „ne su krauju ir kūnu, bet su... dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12), kurios paprastai ne tiesiogiai puola, o lėtai užkrečia sekuliarizacijos dvasia, skatina tūkstančiams mažų kompromisų su šio pasaulio principais. Regis, vis dar esu geras kunigas, išoriškai viskas klostosi pakankamai gerai, vykdau savo kasdienes pareigas, bet jau nebėra vidinės ugnies, elgiuosi grynai natūralistiškai, remdamiesi vien savo protu ir gabumais, dėl praktinių motyvų. Ar vis dar esu Kristaus įrankis aukoje ir mokyme, Šventosios Dvasios dalytojas sakramentuose, tas, kuris žmonijos vardu meldžia visagalį Dievą Tėvą atleisti nuodėmes?
„Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas“ (2 Kor 5, 20), sako šv. Paulius visiems kunigams. Nepamiršk, brangusis Primicijante, kad kaip kunigas esi tik tarnas, Kristaus pasiuntinys, delegatas, ambasadorius. Atiduok visą savo asmenį, sielą ir kūną Kristui, kad mūsų Viešpats per tave galėtų toliau vykdyti savo kaip Aukščiausiojo Kunigo tarnystę regimu būdu.
Dar keli žodžiai mūsų svečiams iš Lietuvos:
Brangūs tikintieji, šiame pamoksle kalbėjau apie mūsų brangaus Primicijanto laukiančius sunkumus jo kunigiškoje tarnystėje. Vienoje iš vakarykštės šventimų ceremonijos maldų skaitome: „Laivo vairininkas ir visi laivu plaukiantieji rūpinasi tuo pačiu, todėl turintieji bendrą reikalą turi sutarti.“ Ir tikintieji, ir kunigas turi nuolat prisiminti, kad jie visi plaukia vienu laivu. Visi sėdime toje pačioje valtyje ir bandome kaip nors pasiekti amžinybės uostą. Todėl vairininko-kunigo sėkmė yra gyvas kiekvieno iš tikinčiųjų interesas, kunigo ištvėrimas yra kiekvieno iš jų asmeninio išganymo reikalas! Išlaikykime sutarimą, nesiūbuokime valties! Melstis už kunigus reiškia melstis už savo ir savo artimųjų sielos išgelbėjimą. Be kunigų nebus Bažnyčios ir galiausiai tikėjimo, sakramentų – visų būtinų išganymo priemonių. Tad prisiminkite maldose kunigą Gytį ir visus Brolijos kunigus, melskitės už juos ne vien tokiomis ypatingomis progomis kaip šiandien, ne vien pirmaisiais mėnesių ketvirtadieniais, bet kasdien. Be Tradicijos neliks Bažnyčios, o be mūsų sutartinių pastangų negalės gyvuoti Tradicija. Savo ruožtu kunigai neturi gyvenime kitų tikslų, tik melstis ir aukotis dėl jūsų visų išganymo. Amen.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.