Brangūs tikintieji! Šiandien, deja, yra mano paskutinis sekmadienis su jumis čia, Kaune, Lietuvoje. Rytoj, po vienuolikos nuostabių metų čia, jūsų gražioje šalyje, man reikia keliauti atgal į savo tėvynę (į Jungtines Amerikos Valstijas). Tada, rugpjūčio 15 d. pradėsiu savo naująją kunigo tarnystę kaip naujas prioras Venetoje, Oregone. Todėl labai prašau jūsų maldų ir palaikymo, ir iš tiesų aš visada tikrai melsiuosi už jus ir už Lietuvą, ir žinau, kad mes kažkokiu būdu, kaip nors visada palaikysime kontaktą.
Taigi tai bus mano, kaip prioro, paskutinis pamokslas jums čia, Kaune. Todėl norėčiau palikti jums paskutinį mokymą (pamoką), tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymą. Ir norėčiau paskatinti Jus įgyvendinti būtent šį mokymą savo gyvenime kiek įmanoma sekant dviem šventaisiais, kurie gražiai įgyvendino šį mokymą. Šie du šventieji yra būtent šio mokymo pavyzdys.
Visų pirma, Mūsų Viešpats ir mūsų Gerasis Ganytojas mokė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Taip pat jis mokė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ Tai yra du mokymai, kuriuos labai noriu palikti su jumis.
Aš važiuosiu į Ameriką. Mano naujas priorato ir Bažnyčios, kuriuose tarnausiu, pavadinimas yra Šv. Tomo Beketo prioratas ir Bažnyčia. Šventasis Tomas Beketas buvo Anglijos arkivyskupas, kuris gyveno dvyliktame amžiuje. Tai yra maždaug prieš tūkstantį metų. Jis buvo kankinys ir atidavė savo gyvybę už Dievą, už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir už Katalikų Bažnyčią. Tai pavyzdys Jums, nes nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už Dievą atiduoti.
Jaunystėje Tomas Beketas buvo labai protingas ir tapo teisininku, vėliau tapo diakonu ir tarnavo arkivyskupui Anglijoje. Vėliau jis tapo arkidiakonu ir labai padėjo arkivyskupui. Vėliau jis netgi pradėjo tarnauti Anglijos karaliui Henrikui Antrajam. Tuo metu, jaunystėje, Tomas Beketas nebuvo toks šventas žmogus. Jis buvo šiek tiek godus ir ambicingas, tačiau gerai ir rūpestingai tarnavo karaliui ir arkivyskupui. Įdomu, kad iš tikrųjų karalius Henrikas antrasis ir Tomas Beketas tuo metu buvo labai geri draugai. Jie dažnai bendraudavo. Bet kaip mus mokė mūsų Viešpats Jėzus Kristus: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.“ Dievas visada turi užimti pirmą vietą mūsų gyvenime.
Karalius Henrikas Antrasis nebuvo šventas žmogus – jis norėjo vadovauti ne tik Anglijos valstybei, bet ir katalikų Bažnyčiai. Jis norėjo turėti didesnę įtaką Bažnyčiai, bet tai nėra galima, nes politikai ir pasauliečiai negali vadovauti Bažnyčiai. Taigi karaliaus Henriko planas buvo toks, kad jo draugas Tomas Beketas taptų naujuoju Kenterberio arkivyskupu. Tokiu būdu karalius Henrikas manė, kad jis galės stipriai ir lengvai valdyti valstybę ir Bažnyčią per savo draugą Tomą, nes Tomas būtų kaip jo „agentas“ Bažnyčioje.
Kai karalius Henrikas papasakojo Tomui apie savo planą, Tomas kažkaip stebuklingai gavo Dievo malonę jam paprieštarauti ir iš karto pasakė savo draugui karaliui, kad jei jis taptų arkivyskupu, jis privalėtų būti Jėzaus Kristaus ganytoju ir ganyti Jėzaus Bažnyčią. Karalius tik juokėsi ir nesijaudino. Jis manė, kad naujasis arkivyskupas Tomas paprasčiausiai ir toliau tarnaus karaliui Henrikui, o ne dangaus Karaliui. Taigi karalius padarė jį naujuoju Kenterberio arkivyskupu. Jis buvo įšventintas kunigu, paskui – vyskupu, o vėliau tapo arkivyskupu. Bet tada iškart prasidėjo problemos. Karalius Henrikas bandė perimti Bažnyčios kontrolę, tačiau naujasis arkivyskupas buvo griežtas ir stiprus – jis kovojo prieš savo senąjį draugą karalių ir pasakė: „Ne, Jūs nevadovausite ir neišnaudosite Bažnyčios.“ Buvo daug konfliktų ir Jų draugystė greitai baigėsi. Kodėl Tomas kovojo prieš savo draugą karalių? Todėl, kad apsaugotų Bažnyčią nuo valstybės ir nuo neteisingų pasaulietinės valdžios išpuolių ir tuo būdu padėtų sieloms pasiekti dangų.
Karalius Henrikas II labai supyko ir įsakė savo tarnams nužudyti savo seną draugą, naująjį arkivyskupą Tomą Beketą. Taigi keturi kariai įėjo į bažnyčią ir rado ten arkivyskupą. Arkivyskupas Tomas Beketas stovėjo prie Dievo altoriaus, ten, kur kasdien jis aukodavo Jėzaus Kūno ir Kraujo auką. Šie keturi kareiviai tada šventvagiškai puolė jį kardais prie Dievo altoriaus. Jie smogė jam į galvą ir kūną, ir galiausiai nukirto Tomo galvą bažnyčioje prie Mišių altoriaus. Šv. Tomas Beketas atidavė savo gyvybę už Jėzų Kristų ir už Bažnyčią. Jo draugas jį nužudė. Dievas užėmė pirmą vietą Šv. Tomo Beketo gyvenime. Tai pavyzdys mums.
Taigi, jeigu kada nors galvosite apie Kunigą Shane'ą Oregono Šv. Tomo Beketo priorate ir bažnyčioje, prisiminkite Šventąjį Tomą Beketą ir tai, kaip jis pirmiausia atidavė savo gyvybę už Dievą. Ir kad jis atidavė savo gyvybę prie Mišių altoriaus, nes Šv. Mišios ir liturgija turi būti svarbiausia. Tą patį kun. Shane bandė padaryti Lietuvoje ir nori, kad jūs taip pat tą darytumėte.
Kitas šventasis puikiai moko mus mylėti vienas kitą ir tai yra labai svarbu Jums. Tai yra Šv. Maksimilijonas Kolbė. Jis buvo pranciškonas, labai mylėjęs Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Jis buvo misionierius, labai norėjo būti Marijos įrankiu, kad sielos atsivertų į Dievą. Tai yra jūsų pavyzdys. Tai yra artimo meilė: padėti sieloms rasti Dievą. Tėvas Maksimilijonas sukūrė „Nekaltosios Riteriją“ ir leido daug knygų bei žurnalų, kad padėtų sieloms atsiversti. Tai yra ir jūsų darbas. Jis bandė nuvesti nusidėjėlius pas Mariją. Jis bandė padėti jiems pasimelsti bent vieną „Sveika Marija“, kad Marija galėtų patekti į jų gyvenimą ir padėti jiems. Jis turi būti jūsų pavyzdys.
Tėvas Maksimilijonas Kolbė buvo suimtas ir atvežtas į Aušvico lagerį. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Po dviejų mėnesių, liepos pabaigoje, trys kaliniai pabėgo iš lagerio ir, aišku, kiti kaliniai buvo baudžiami. Buvo nustatyta, kad vienas pabėgusiųjų buvo iš to bloko, kuriame buvo apgyvendintas tėvas Kolbė. Lagerio vadovas nusprendė, kad už vieną pabėgusį kalinį dešimt to bloko kalinių būtų pasmerkti bado mirčiai. Tėvas Kolbė nebuvo įtrauktas į pasmerktųjų sąrašą. Tačiau jis matė, kad į sąrašą buvo įtrauktas kitas vyras, kuris turėjo šeimą. Todėl jis pats pasisiūlė mirti už kitą kalinį – šeimos tėvą, „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ Jėzus atidavė savo gyvybę už mus. Tėvas Maksimilijonas pasielgė panašiu būdu.
Tėvas Maksimilijonas Kolbė bado bunkeryje ištvėrė ilgiausiai iš visų pasmerktųjų – dvi savaites – ir galų gale 1941 m. rugpjūčio 14 d. jis buvo nužudytas nuodų injekcija. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume, o pelenai išbarstyti.
„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ Šv. Jeronimas pasakoja, kad, jau būdamas senelis Apaštalas Jonas buvo atneštas į Mišias ir nieko kito nepajėgęs pasakyti, kaip tik „vaikeliai, mylėkite vienas kitą“ bei vėliau paaiškino: „Jei tai įvykdysite, visa kita bus padaryta“.
Įženkime prie Dievo altoriaus ir aukokime Dievui Tėvui Kristaus Kūną ir Kraują, dėkokime Jam už viską. Melsiuosi už Jus visus per Mišias ir dėkoju Jums už viską. Amen.