Laiškas draugams ir geradariams Nr. 88

Brangūs draugai ir geradariai,

2017 m. spalio mėnesį buvo minimi trys svarbūs įvykiai, lėmę žmonijos ir Bažnyčios istoriją: Liuterio maištas, Rusijos bolševikinė revoliucija ir Fatimos stebuklas.

Prieš penkis šimtus metų, 1517 m. spalio 31 d., Martynas Liuteris sukilo prieš Katalikų Bažnyčią. Prieš šimtą metų, 1917 m. lapkričio 7 d., Rusijoje įvyko bolševikų perversmas. Kadangi tuo metu Rusijoje buvo laikomasi Julijaus kalendoriaus, perversmas gavo „Spalio revoliucijos“ vardą.

Keletu dienų anksčiau tais pačiais metais, spalio 13 d., Nekaltoji Marijos Širdis įspūdingu stebuklu patvirtino savo žinią apie svarbius ateities įvykius Bažnyčioje ir pasaulyje: kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Antrasis pasaulinis karas, jau priklauso praeičiai, kiti – Nekaltosios Širdies triumfas ir Rusijos atsivertimas – dar turi įvykti ateityje.

Liuterio pradėta reformacija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip vien religinis įvykis. Žinoma, didysis vokiečių ereziarchas sukrėtė Bažnyčios pamatus, užsipuldamas popiežiaus instituciją, mokymą apie malonę, šv. Mišias, kunigystę, Šv. Eucharistiją... Tikėjimas bei kitos Dievo duotos priemonės žmonijos išganymui buvo atmestos arba neatpažįstamai iškreiptos.

Vis dėlto, kadangi antgamtinė Bažnyčios ir malonės tvarka yra nepaneigiamai susijusi su laikinąja žmogiškosios valdžios ir civilinės visuomenės tvarka, netrukus maištas prieš Bažnyčią išsiplėtė į visą visuomenę, suskaldydamas Europą, įžiebdamas šimtmečius trukusius Bažnyčios persekiojimus protestantų šalyse ir sukeldamas Europoje baisius karus, iš kurių kruviniausias buvo Trisdešimties metų karas. Iš tiesų mums visiškai nesuprantama, kaip šiandien katalikų hierarchai gali minėti ir netgi švęsti šį liūdną įvykį, padariusį tiek daug žalos krikščionybei.

Liuterio maištas vadovavosi principu, kuris tapo moderniojo mąstymo pagrindu ir valdo visą šiuolaikinę visuomenę – nesvarbu, ar ji save vadina liberalia, ar socialistine-komunistine. Šis principas siekia išlaisvinti žmogų iš jo priklausomybės nuo Dievo ir nuo Jo nustatytos tvarkos – tiek prigimtinėje, tiek antgamtinėje srityje.

Vis dėlto žmogaus prigimties gelmėse glūdi ontologinė priklausomybė nuo Dievo, absoliuti priklausomybė, nes nėra srities, kurioje žmogus galėtų nuo jos pabėgti. Tai aiškiai plaukia iš pačios Sukūrimo idėjos. Ši objektyvi priklausomybė neišvengiamai uždeda kūriniui pareigą lygiai taip pat absoliučiai paklusti savo Kūrėjui, t. y. Dievui. Šis paklusnumas reiškia daug daugiau nei tai, su kuo jis žmonėms paprastai asocijuojasi: paklusimu Dievo įstatymams, moraliniu paklusnumu. Jis apima ir intelektualinę, pažinimo sritį. Mūsų protas turi paklusti tikrovei, su kuria mes susiduriame – juk tiesa apibrėžiama kaip „proto atitikimas tikrovei“, objektyviai tikrovei. To paties kelio reikia laikytis ir tikėjimo srityje, nors čia paklusimo pagrindas yra kitas. Jei mūsų prigimtinis protas paklūsta akivaizdumo šviesai, tai antgamtinis tikėjimas paklūsta Dievo autoritetui, save apreiškiančiai Tiesai, kuri negali nei pati klysti, nei kitų klaidinti, kaip sakoma tikėjimo akte.

Liuterio įvestas „asmeninio Biblijos aiškinimo“, arba „laisvo tyrinėjimo“ (liberum examen), principas paneigė šį paklusnumą. Nuo to laiko po visą pasaulį aidi šūkis: „Laisvė!“, kuri iš tiesų reiškia sukilimą prieš Dievą ir Jo nustatytą kūrinijos tvarką. Ši moderni laisvė vilioja mūsų prigimtinės nuodėmės sužeistą sielą; ji yra dabartinio amžiaus pagunda. Tačiau tai yra iliuzija, chimera, apgaulingas miražas – ta pats, kuris įkvėpė arkangelo Liuciferio nuodėmę ir visas vėlesnes nuodėmes. Šis vadinamasis išsilaisvinimas baigiasi labai liūdnai, galiausiai jis pasirodo beturįs nedaug ką bendra su tikra laisve. Nes žmogus buvo sukurtas laisvas ne tam, kad galėtų sukilti prieš Dievą, savo galutinį tikslą, savo aukščiausiąjį gėrį, o tam, kad galėtų pats pasirinkti priemones, vedančias pas Dievą, ir pelnytų amžinąją laimę, kuria Visagalis Viešpats nori pasidalyti su savo kūriniais.

Kiek nedaug žmonių, gyvenančių šioje liberalioje atmosferoje, šiandien dar supranta šias fundamentalias tiesas!

Regis, mūsų bendrapiliečių nepriverčia susimąstyti neišvengiamai iš liberalizmo logikos kylantys kraštutinumai: ar tai būtų anarchija, ar materialistinės valdžios tironija, tokia kaip fanatiškasis socializmas ir komunizmas, palikę tragiškus pėdsakus XX amžiuje ir pareikalavę apie du šimtus penkiasdešimt milijonų aukų.

Rusijos revoliucija prasidėjo maištu prieš laikinosios valdžios jungą, bet jos šaknys buvo ne rusiškos. Jos principai buvo suformuoti Vakarų Europoje vokiečio Karlo Markso. Rusija tiesiog tapo Markso idėjų praktinio išbandymo lauku, kurį, kaip teigia kai kurie istorikai, finansavo Vakarų verslas. Kad ir kaip ten būtų, revoliucija greitai užsipuolė religiją. Komunizmas visada į Katalikų Bažnyčią žiūrėjo kaip į didžiausią, nesutaikomą savo priešą, kurį, jei įmanoma, būtina sunaikinti. Būtent komunizmas pradėjo didžiausius Bažnyčios persekiojimus, kurie vis dar tęsiasi Kinijoje, Šiaurės Korėjoje ir Vietname.

Visa tai buvo išpranašauta Fatimoje, kur Švenčiausioji Mergelė paprašė Bažnyčios vyresnybės ir kiekvieno krikščionio atlikti labai paprastus veiksmus, kad būtų užkirstas kelias blogybėms, kurios turėjo netrukus išplisti žemėje. Šie veiksmai: pamaldumas Jos Nekaltajai Širdžiai, penkių pirmųjų mėnesio šeštadienių praktika siekiant atsilyginti už įžeidimus Dievo Motinai ir Rusijos pašventimas.

Kokia stulbinanti disproporcija tarp Dangaus siūlomų priemonių išgydyti žmonijos ligas ir tragiško tautų likimo šiuo žmonijos istorijos momentu! Tačiau Visagaliam Dievui, stovinčiam virš visų žemiškų neramumų, nereikia žmogiškų priemonių. Jam užtenka vieno žodžio sukurti visatą, ją atnaujinti ar išgelbėti. Bet tai įvyks tik bendradarbiaujant žmonėms, kurie galiausiai pripažins Jo aukščiausiąją valdžią. „Karas artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas.“ „Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus.“ Taika pasaulyje – ir Bažnyčioje – priklauso nuo Rusijos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai. Pasak vieno patikimo liudininko, kalbėjusio su manimi asmeniškai, sesuo Liucija prieš pat mirtį vienam kunigui pasakė, kad „Rusijos paaukojimas ĮVYKS, bet jis įvyks labai sunkiai“.

Nekaltosios Marijos Širdies triumfas įvyks, mes tuo neabejojame, bet šiuo metu vis dar siaučia konfliktas, ir šį kartą jis vyksta netgi Bažnyčios viduje. Mūsų tikėjimo ramsčiai, atrodę tokie nesugriaunami, dreba nuo pat pamatų; kai kurie vyskupai ir kardinolai pralenkė savo naująjį mokytoją Liuterį ir šiais metais švenčia jo maišto metines. Tik nedaugelis gina apreikštąją tiesą. Žmogus, nuo kurio žodžio viskas priklauso žemiškojoje Bažnyčioje, atkakliai tyli. Jis leidžia doktrininės ir moralinės sumaišties tamsai užtvindyti Dievo miestą.

1968 m. gruodžio 7 d., praėjus tik trims metams po Vatikano II Susirinkimo uždarymo, Paulius VI turėjo pripažinti: „Bažnyčiai atėjo nerimo, savikritikos, galima sakyti, savigriovos valanda.“ 1972 m. birželio 29 d. jis vėl pastebėjo: „Šėtono dūmai per kažkokį plyšį įsiskverbė į Dievo šventovę. Visur išplito abejonės, netikrumas, nesutarimai, nerimas, nepasitenkinimas, konfliktai...“ Šiandien tai nebe skysta dūmų sruoga, o tirštas, juodas ugnikalnio pelenų debesis. Dar šv. Pijus X yra pastebėjęs: „Atsižvelgdami į visa tai, turime rimtą pagrindą bijoti, ar tas baisus iškrypimas nebus paskutinėmis dienomis įvyksiančių blogybių pradžia. Gal pasaulyje jau yra „pražūties sūnus“, apie kurį kalbėjo apaštalas (II Tes 2, 3)?“ (Enciklika „E Supremi Apostolatus“, 1903 spalio 4 d.) Ką galėtume pasakyti dabar, praėjus daugiau nei šimtui metų, matydami, kaip Bažnyčia po truputį yra? Mes netekome žado išgirdę, kaip tas pats žmogus [pop. Pranciškus], grįždamas iš Armėnijos, per lėktuve surengtą spaudos konferenciją 2016 m. birželio 26 d. pasakė, kad Liuteris neklydo dėl nuteisinimo: „Aš manau, kad Martyno Liuterio ketinimai nebuvo blogi: jis buvo reformatorius <...> Šiandien mes, liuteronai ir katalikai, kartu su visais protestantais, sutinkame dėl nuteisinimo doktrinos: šiuo svarbiu klausimu jis (Liuteris) neklydo.“

Taigi, neturime jokio kito kelio Šv. Pijaus X brolijai ir jums, brangūs tikintieji, kaip tik tęsti tai, ką Šventoji Bažnyčia visuomet darė, kad ir kas atsitiktų. Tiesos kelias, kiekviename amžiuje pagimdęs daugybę šventųjų, visada liks patikimu keliu į dangų, evangelijų keliu, sekant mūsų Viešpačiu ir Švč. Mergele. Tiesiog naudokimės Dangaus nurodytomis priemonėmis, būdami tikri, kad negalime sugalvoti nieko geriau. Mūsų Rožančiaus kryžiaus žygis baigėsi rugpjūčio 22 d., vis dėlto mes jus prašome ir raginame neprarasti išsiugdytų gerų įpročių: Rožančiaus maldos ir kasdienių nedidelių aukų, kurios, jei tik įdedame į jas meilės mūsų Viešpačiui sėklą, labai patinka Dievui ir turi galią išgelbėti sielas iš amžinosios pražūties.

Baigiantis šiems metams, per kuriuos mes švenčiame Fatimos apsireiškimų šimtmetį, prisiminkime Marijos, Dievo Motinos ir visuomet Mergelės, pamokas bei reikalavimus. Pasak jos pačios žodžių, jos Širdis bus mūsų priebėga ir kelias, vedantis pas Dievą. Mes gyvename šia viltimi, neišsigąsdami mus supančių siaubingų įvykių ir būdami tikri, kad visi galime ir privalome padaryti daug gero savo artimui, ištikimai saugodami Tradicijos lobius.

Priimkite mūsų nuoširdžią padėką už jūsų neišsenkamą dosnumą. Teatlygina jums Dievas savo malonėmis ir telaimina jus, laukiančius Nekaltosios Marijos Širdies triumfo.

Mencingenas, 2017 m. lapkričio 21 d., Švč. Mergelės Marijos paaukojimo šventę

+ Bernard Fellay,

Generalinis vyresnysis