Brangūs tikintieji!
Šį sekmadienį šv. Mišių komemoracijoje prisimename mūsų dangiškosios Motinos Nekaltąją Širdį. Tai Širdis, kurią ypatingai garbiname kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį.
Nekaltosios Marijos Širdies globoje
Mūsų Brolijos steigėjas arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as šios kongregacijos Statutų antraštėje parašė: „Jėzaus ir Marijos apaštalų brolijos, arba (pagal jos oficialų titulą): Šv. Pijaus X kunigų brolijos Statutai.“ Tad pirmasis, labiau vidinis, dvasinis mūsų Brolijos titulas yra „Jėzaus ir Marijos apaštalai“. Prancūzai sako: noblesse oblige – kilmingumas įpareigoja. Jei drįstame vadintis Jėzaus ir Marijos apaštalais, tai esame įpareigoti jais ir būti, vykdyti tą apostolatą malda, pamokslavimu, pavyzdžiu. Turime nepailsdami apaštalauti – drąsiai skelbti mūsų Viešpaties karalystę, mūsų Motinos Švč. Mergelės Marijos šlovę, skelbti jų abiejų begalinį gailestingumą, kuris apsireiškia Švč. Jėzaus Širdyje ir Nekaltojoje Marijos Širdyje. Tos dvi Širdys vaizduojamos mūsų Brolijos emblemoje.
Marijos Širdis yra kelias ir vartai į Jėzaus Širdį, kurioje „gyvena visa dievybės pilnatvė“ (Jėzaus Širdies litanija). Drąsiai einame prie mūsų gerosios Motinos, per ją ir jos vedami išdrįstame artintis prie jos dieviškojo Sūnaus, o Sūnus mus nuveda pas savo Tėvą, į dievybės pilnatvę – tokia yra tarpininkavimo grandinė išganymo darbe, kelyje į Dievo karalystę. Katalikų kunigai kaip tarpininkai dalyvauja paties Jėzaus tarpininkavime, tačiau vėlgi – vedami ir palaikomi kunigų Motinos Marijos. Jėzaus ir Marijos apaštalai yra kunigiškos Jėzaus Širdies ir Nekaltosios Marijos Širdies, sujungtos su Kristaus-Kunigo auka ant kryžiaus, skelbėjai. Sopulingoji ir Nekaltoji Marijos Širdis nuo pradžių buvo Brolijos dvasinio gyvenimo centre, jai ne kartą buvo iškilmingai paaukota visa Brolija, o taip pat mūsų Rytų Europos autonominiai namai. Tos Širdies globos šiandien šaukiamės ir šiems autonominiams namams virtus Brolijos sritimi.
Ką reiškia šis pasikeitimas? Apie jį norėčiau trumpai papasakoti tolesnėje pamokslo dalyje, o kartu pateikti glaustą apostolato šioje Europos dalyje apžvalgą (ją netrukus rasite internete). Ši apžvalga leis lyg iš paukščio skrydžio pamatyti mūsų veiklos bendrus bruožus visoje mūsų srityje, ne vien Lietuvoje.
Nauja Brolijos sritis
Kunigai, broliai ir seserys oblatės Brolijoje paprastai skiriami į kitą tarnystės vietą ar pareigas Žolinės šventėje – rugpjūčio 15 d. Tą dieną Brolijos generalinis vyresnysis pasirinko ir šiam statuso pasikeitimui mūsų regione.
Brolija, kaip viena iš Katalikų Bažnyčios kongregacijų, turi savo vidinę struktūrą, kurios svarbiausi padaliniai yra Generaliniai namai (jie yra Šveicarijoje, Menzingene, čia dirba Brolijos generalinis vyresnysis kun. Davide Pagliarani, du jo asistentai, sekretorius, ekonomas), 6 tarptautinės kunigų seminarijos, Brolijos sritys (distriktai) ir Brolijos autonominiai namai. Sritims ir autonominiams namams yra pavaldūs prioratai, rezidencijos, noviciatai, mokyklos, o prioratams – atskiros bažnyčios, koplyčios ir vadinamieji Mišių centrai (laikinos patalpos šv. Mišių laikymui). Sritys ir autonominiai namai teisiškai primena įvairių vienuolinių kongregacijų provincijas, o prioratai – atskirus vienuolynus. Pavyzdžiui, Vilniaus ir Šiaulių koplyčios yra pavaldžios Kauno prioratui, Kauno prioratas – Rytų Europos sričiai, ši sritis – Generaliniams namams.
Autonominiai namai skiriasi nuo srities tuo, kad nėra išplėtoję prioratų tinklo, neturi pakankamai kunigų ir dar negali išsilaikyti finansiškai be Generalinių namų paramos. Tad Rytų Europos autonominių namų pavertimas sritimi reiškia Brolijos struktūrų šioje pasaulio dalyje brandos pripažinimą. Tai didelis žingsnis į priekį plėtojant Brolijos apaštalinę veiklą, bet jam žengti prireikė 27 metų ištvermingo darbo.
Rytų Europos autonominiai namai
Trumpai prisiminkime istoriją. Antrojo Brolijos gen. vyresniojo kun. Franzo Schmidbergerio iniciatyva 1989 ir 1990 metais, griūvant geležinei uždangai, prasidėjo Brolijos kunigų kelionės į Budapeštą, Prahą, Varšuvą, Vilnių, Minską, Maskvą, Kijevą ir kitus miestus, iki tol buvusius komunizmo valdžioje. Mes, lietuviai, kaip ir lenkai ar latviai, save priskiriame Vidurio ar Vidurio Rytų Europai, Rytų europiečiais laikydami tik rusus, baltarusius ir ukrainiečius. Tačiau tais laikais vakariečiams visa, kas buvo už geležinės uždangos, buvo „Rytai“. 1993 rugpjūčio 15 d. Brolijos Austrijos srities centre Jaidhofe buvo įsteigtas „ekstrateritorinis“ (t. y. laikinai esantis ne jam priskirtų šalių teritorijoje) Fatimos Dievo Motinos prioratas. Jo priorui ir kunigams pavestas apostolatas šiose šalyse: Lenkija, Rusija, Baltarusija, Ukraina ir Baltijos šalys (Cor Unum, Nr. 46, Novembre 1993, p. 16). 1994 gegužės 1 d. šis prioratas virsta nuo Austrijos srities atskira institucija: „Autonominiais namais apostolatui Rytų Europos šalyse“ (Cor Unum, Nr. 48, Juin 1994, p. 10), trumpai: „Rytų Europos autonominiais namais“. Autonominių namų vyresniuoju tapo vokietis kunigas Karl Stehlin, iki tol dirbęs misijoje Gabone, Afrikoje. Jis vadovauja iki šiol, tik 2014–2018 metais, jį paskyrus Azijos srities vyresniuoju, autonominių namų vadovu buvo šveicaras kun. Lukas Weber.
Atkreipkime dėmesį į Brolijos struktūros „geopolitiką“: Rytų Europos autonominiams namams priskirtos šalys, kuriose lotynų apeigų katalikybė arba atėjo iš Lenkijos, arba buvo po reformacijos daugiausia palaikoma lenkų (Latvija ir Estija). Tad netrukus autonominių namų būstinė iš Jaidhofo Austrijoje buvo perkelta į Varšuvą, kur ir šiandien reziduoja srities vyresnysis. Visos likusios už geležinės uždangos buvusios šalys priskirtos Austrijos sričiai, prisimenant austrų Bažnyčios (ir Habsburgų imperijos) centrinį vaidmenį katalikybės sklaidai jose. Brolijos centrai nuo seno gyvuoja Čekijoje ir Vengrijoje, neseniai pradėtas apostolatas Kroatijoje ir Slovėnijoje. Šios įtakos sričių padalijimo logikos neatitinka Albanija ir Slovakija. Keletą metų Rytų Europos autonominių namų kunigai nesėkmingai bandė įsteigti misiją Albanijoje, kuri istoriškai arčiau Austrijos, gi nuo 2020 metų iš lenkų Krokuvos priorato vykdomas apostolatas Slovakijoje, kuri yra Vengrijos ir Čekijos įtakos sferoje ir formaliai priklauso Austrijos sričiai.
Tad šiandien Rytų Europos sritis:
- turi prioratų dviejose šalyse: Lenkijoje ir Lietuvoje;
- turi savo pastovių koplyčių dar keturiose: Latvijoje, Estijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje;
- administruoja Austrijos sričiai priklausančias koplyčias Slovakijoje;
- globoja dvi formaliai mūsų Brolijos gen. vyresniajam pavaldžias ruteniškų Rytų apeigų kunigų brolijas: Šventojo Jono, Viešpaties Pirmtako, broliją Latvijoje bei Šventojo kunigo kankinio Juozapato kunigų broliją Ukrainoje, taip pat su jomis susijusias seserų studičių bei bazilijonių bendruomenes;
- kurį laiką lankė lenkus emigrantus Norvegijoje bei lanko estus emigrantus Suomijoje, nors šios dvi Šiaurės Europos šalys priklauso Didžiosios Britanijos sričiai.
Latvių Šv. Jono brolija turi du narius (kunigą ir diakoną) ir vieną koplyčią Bulgarijoje. Taigi, mūsų Brolija pati nevykdo apostolato Ukrainoje ir Bulgarijoje, taip pat iki šiol nedirba šiose Europos šalyse: Moldavija, Rumunija, Serbija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Šiaurės Makedonija, Albanija, Kosovas, Graikija ir Kipras, taip pat buv. Rytprūsiuose (Rusijos Kaliningrado srityje).
Kokie šiandien yra Rytų Europos srities centrai, kokia veikla juose vykdoma?
Lenkija
Be abejo, daugiausia pasiekta Lenkijoje. Srities centras ir seniausias prioratas veikia Varšuvoje. Vėliau įkurti Gdynės, Krokuvos ir Poznanės prioratai bei Bajerze rezidencija (rekolekcijų namai). Iš jų kunigai keliauja į 20 koplyčių ir Mišių centrų: Juzefuve prie Varšuvos (kur veikia pradinė ir vidurinė mokyklos), Lodzėje, Liubline, Olštyne, Suvalkuose, Vroclave ir kitur. Lenkijoje dirba 24 kunigai, iš kurių du yra vokiečiai (tarp jų srities vyresnysis kun. Stehlinas), vienas šveicaras (kun. Werner Bösiger, atsakingas už koplyčią Minske, ilgai gyvenęs Kauno priorate), vienas slovakas (vykdantis misiją savo tėvynėje) ir vienas lietuvis (šiemet įšventintas Gytis Karčiauskas). Varšuvos prioras kun. Konstantyn Najmowicz yra Lietuvos lenkas, gimęs Šumske, puikiai kalbantis lietuviškai.
Iš šių kunigų tik 10 yra baigę Brolijos seminarijas, kiti 3 tapo Brolijos nariais jau po šventimų, o likę 11 dar nėra Brolijos nariai. Jie atėjo iš įvairių vienuolijų bei vyskupijų per pastaruosius kelis metus, gelbėdamiesi nuo krizės Bažnyčioje, ir atlieka vadinamąją probaciją – bandomąjį laikotarpį. Kunigams talkina 4 broliai vienuoliai, viena sesuo oblatė, keturios iš įvairių kongregacijų į Tradiciją perėjusios seserys (jų tarpe – lietuvė bernardinė ses. Pija). Vienas lenkas kunigas dirba Austrijoje, Brolijai priklauso viena lenkė oblatė ir viena sesuo – Brolijos seserų kongregacijai. Zaitzkofeno seminarijoje studijuoja 7 seminaristai iš Rytų Europos srities: 4 lenkai, po vieną iš Lietuvos, Baltarusijos ir Rusijos. Varšuvoje veikiančioje preseminarijoje studijoms nuo šių metų rugsėjo ruošis 11 preseminaristų iš Lenkijos ir vienas iš Latvijos.
Ypač praėjusių metų karantino laikotarpis buvo gausus malonių Tradicijai Lenkijoje. Dėl parapinių bažnyčių uždarymo, Komunijos į rankas skatinimo ir apskritai gilėjančios krizės Lenkijos Bažnyčioje per trumpą laiką tikinčiųjų skaičius bažnyčiose ir koplyčiose padvigubėjo (iš viso jų gal 4000), viena po kitos steigiamos naujos koplyčios. Puikiai gyvuoja Šv. Tomo Akviniečio pradinė mokykla ir licėjus, veikia leidykla „Te Deum“, leidžiamas žurnalas Zawsze Wierni. Varšuvoje yra Tarptautinės tradicinės Nekaltosios Riterijos centras su savo leidykla ir žurnalu – kun. Stehlinas yra nenuilstantis šv. Maksimilijono Kolbės įsteigtos Nekaltosios Riterijos (Militia Immaculatae) apaštalas visame pasaulyje. Veikia vaikų organizacija Eucharistijos karžygiai, ministrantų Šv. Stepono arkibrolija, Tradicijos harcerų organizacija. Aktyviai atnaujinamos įvairios interneto svetainės ir kanalai socialiniuose tinkluose, šimtams šeimų siunčiamos vaikų katechezės paštu, vedamos šv. Ignaco ir marijinės rekolekcijos, skaitomos viešos paskaitos ir t. t. Neseniai paskelbtas tradicines Mišias ribojantis popiežiaus Pranciškaus Motu proprio Traditionis custodes verčia daug tradicinėmis apeigomis celebruojančių kunigų kreiptis į Broliją pagalbos, tikimasi naujo tikinčiųjų antplūdžio iš vad. indulto Mišių, jeigu vietos vyskupai jas ims varžyti.
Kiti Rytų Europos kraštai
Likusiuose mūsų srities kraštuose apostolato sėkmė yra gan ribota, tikinčiųjų nelabai padaugėjo ir dėl karantino krizės, kaip tai įvyko Lenkijoje ir daugumoje Europos kraštų. Toliau gyvuoja tie centrai, kurie pradėjo kurtis jau 90-taisiais: Maskva Rusijoje, Minskas Baltarusijoje, Ryga Latvijoje, Talinas Estijoje. Nebeliko tais laikais gyvavusių lotynų apeigų grupių Kijeve ir Lvove. Nauja stabili koplyčia įsteigta Sankt Peterburge; dėl rusų valdžios struktūrų įsikišimo nepavyko įsikurti Tatarstano sostinėje Kazanėje. Kun. Ivo nereguliariai laiko šv. Mišias keliose vietose Estijoje už Talino ribų: Valgoje, Narvoje ir kt., kur jis dirbo dar priklausydamas Talino vyskupijai. Latvių Šv. Jono brolijos kunigai laiko Rytų apeigų liturgiją Daugpilyje. Tikinčiųjų skaičius šiek tiek paaugo Rusijoje ir Estijoje (dabar jų yra po maždaug 100), dėl emigracijos sumažėjo Latvijoje (yra apie 40, įskaitant Rytų apeigų katalikus), nepaisant politinės įtampos išlieka stabilus Baltarusijoje (apie 50). Šv. Juozapato brolijos bažnyčias ir koplyčias Lvove ir kt. Vakarų Ukrainos miestuose lanko gal net 10000 tikinčiųjų, nes ten Tradiciją palaiko ištisos parapijos.
Rusija turi vieną kunigą (rusas kun. Viktor Pasičnik, reziduoja Kaune), vieną seminaristą Zaitzkofene (rusas Dmitrij Ivachnenko) ir (tikėtina) vieną kandidatą į brolius Kaune (Kazachstano rusas Aleksej Jakovenko); Baltarusija – vieną kunigą (šveicaras Werner Bösiger, reziduoja Varšuvoje) ir vieną seminaristą (baltarusis Valerij Šur), Minsko koplyčioje dažnai talkina Brolijai artimas dominikonas t. Michail iš Vitebsko; Estija – du kunigus (vokietis Volker Schultze ir estas Ivo Õunpuu, abu reziduoja Kaune); Latvija – vieną kunigą (latvis Raivo Kokis, netrukus reziduos Kaune) ir vieną preseminaristą Varšuvoje (latvis Toms Trofimovičs). Austrijoje ir Šveicarijoje darbuojasi trys į lotynų apeigas perėjusios ukrainietės – seserys oblatės Ignacja Loyko, Lucia Horodetska ir Martha Pyskun. Maskvoje liturgiją laiko Rytų apeigų kunigas rusas Andrej Tiotuškin, priklausantis Šv. Juozapato brolijai Ukrainoje.
Rygoje prieš keletą metų iškilo Šv. Bertoldo, Livonijos vyskupo, dvasinis centras, kuriame esančioje koplyčioje vyksta ir lotynų apeigų šv. Mišios, ir ruteniškų Rytų apeigų liturgija. Rytų apeigomis celebruodavo Šv. Jono brolijos vyresnysis t. Valerijs Svilsts (deja, jis neseniai patyrė insultą, meldžiamės už kuo greitesnį jo išgijimą), celebruoja t. Konstantins Markovs, jiems patarnauja diakonas Valdis Francisks Plenne. Šv. Jono brolija globoja studičių regulos Šventojo Kryžiaus vienuolyną, kuriam priklauso dvi seserys: Anna ir Bonifacija. Šalia dvasinio centro numatoma statyti didoką dviejų aukštų bažnyčią, kur atskiras erdves turės abu ritai. Latvių ir rusų kalbomis išleista keletas knygų ir kalendorių, veikia turininga interneto svetainė. Deja, Tradicijai kol kas nepavyksta įsitvirtinti katalikiškoje Latvijos dalyje – Latgaloje.
Taline stovi puikios architektūros būsimo priorato pastatas su jaukia koplyčia, šalia jo šią vasarą pradėta statyti bažnyčia. Aktyvioje estų tikinčiųjų bendruomenėje yra kelios daugiavaikės šeimos, aukštą grigališkojo choralo lygį palaiko profesionali schola. Išleista keletas knygų, daugybė brošiūrų estų kalba. Uoliai estų kalbos besimokantis kun. Volkeris veda katekizmo pamokas, ugdo Mišių patarnautojus, lanko besidominčius Tradicija žmones. Brolijos apostolatą palaiko būrys estų intelektualų ir kultūros veikėjų, Tradicijos įtaka jaučiama negausioje estų katalikų bendruomenėje.
Dėl karantino apribojimų ir sunkumų gauti religinės paskirties vizas jau daugiau kaip metai apostolatą Rusijoje vykdo tik kun. Viktor Pasičnik ir t. Andrej Tiotuškin. Nepaisant sunkumų, veikia oficiali religinė bendruomenė Maskvoje ir religinės grupės Peterburge ir Kazanėje. Koplyčios Kazanėje įkurti nepavyko, o koplyčios Maskvoje ir Peterburge glaudžiasi tam nepritaikytose nuomojamose patalpose. Tinkamų religinės paskirties patalpų įsigijimas – pagrindinė užduotis ateinantiems metams. Šv. Mišias lanko nemažai užsieniečių, dirbančių Rusijoje – katalikybė šioje šalyje visuomet buvo daugiatautė. Maskvos koplyčioje susibūrė puikus studentų choras, išleistas mišiolėlis rusų ir lotynų kalbomis, keletas knygų ir brošiūrų.
Minsko bendruomenė jau daug metų glaudžiasi nedideliame privačiame name, tikintieji susigrūdę ankštoje koplyčioje. Ilgametis koplyčios ganytojas kun. Werneris tikisi netrukus gauti iš miesto valdžios sklypą ir jame pradėti didesnės koplyčios statybą. Kun. Werneris toleruojamas Baltarusijos valdžios, nes yra įsteigęs fondą „Žizni – da“ („Gyvybei – taip“), kuris neturtingoms moterims dalija iš Šveicarijos atvežamą humanitarinę paramą, kad paskatintų jas atsisakyti aborto. Minsko koplyčioje vargonauja ir gieda profesionalūs muzikai, koplyčios choras yra gastroliavęs Brolijos centruose Vakarų Europoje. Daugelį metų leidžiamas puikus žurnalas Molis za nas, tačiau knygų išleisti dėl leidyklos steigimo sunkumų nepavyko.
Kauno prioratas
Kaip šiame kontekste atrodo mūsų apaštalavimas Lietuvoje? Apie Brolijos veiklą mūsų Tėvynėje nuo 1991 iki 2006 metų galite paskaityti trumpoje kronikoje mūsų interneto svetainėje. Šios kronikos tęsinį ruošiamės netrukus parengti ir publikuoti.
1997 m. liepą Brolijos koplyčia įsikūrė Vilniuje, tuo laiku imamos laikyti nereguliarios Mišios ir Kaune, 1998 m. vasarą susiburia grupė Šiauliuose. Nepaisant daugelio pastangų, iki šiol Brolija Lietuvoje veikia tik tuose trijuose miestuose. Bendras tikinčiųjų skaičius – apie 150.
2002 m., į kunigus įšventinus pirmąjį lietuvį – Edmundą Naujokaitį (beje, tai pirmas Brolijos kunigas iš buv. Sovietų Sąjungos), Brolijos vyresnybė įsteigia prioratą Kaune. Kaip visi žinote, iš priorato Kaune jau daug metų vykdoma misija į Rusiją ir Estiją, iki pat 2020 metų rugpjūčio Kaune gyveno už Minską atsakingas kun. Werneris. Už apostolato Rusijoje, Estijoje ir Baltarusijoje organizavimą nuo šiol tiesiogiai bus atsakingas srities vyresnysis, o ne, kaip ligi šiol, Kauno prioras. Nuo šios vasaros Kauno priorato kunigai reguliariai lankys koplyčią Rygoje (iki šiol lotynų apeigų tikinčiaisiais čia rūpinosi kun. Lukas Weberis ir Lenkijoje gyvenantis kun. Raivo), o taip pat Suvalkuose Lenkijoje. Tai visai neseniai susikūrusi bendruomenė, suburta aktyvių tikinčiųjų iš Augustavo. Į Mišias, kurias čia iki šiol laikydavo daugiausia kun. Stehlinas, iš viso Lenkijos Šiaurės Rytų kampo susirenka jau apie 60 tikinčiųjų. Beje, teko susipažinti su Lietuvių bendruomenės Punske atstovais, gal į tradicines Mišias pavyks patraukti ir ką nors iš Suvalkų krašto lietuvių.
Tad Kaune netrukus susiburs visi čia skirti penki kunigai: aš, latvis Raivo Kokis, vokietis Volker Schultze, rusas Viktor Pasičnik ir estas Ivo Õunpuu (su Brolija asocijuotas kunigas). Volkeris ir Viktoras Kaune įsikūrė pernai rugpjūtį, kun. Ivo atvyks rugsėjo 5 d., kun. Raivo – spalio 2 d. Priorate toliau šeimininkauja sesuo oblatė Marija Magdalena, o nuo spalio ar lapkričio tikimės sulaukti kandidato į brolius Aleksejaus. Atostogų metu priorate lankysis klierikai Paulius Kruopis ir Dmitrij Ivachnenko, rekolekcijų vesti iš Varšuvos atvažiuos kun. Gytis Karčiauskas. Nenustosime toliau prašyti Brolijos vyresniųjų, kad į Lietuvą būtų paskirtas brolis Simonas Marija Šimanskis. Maždaug kas mėnesį mus aplankys srities vyresnysis kun. Stehlinas.
Prioratas – tai namai, kuriuose pagal Brolijos statutus vyksta bendruomeninis gyvenimas. Priorato gyventojai kunigai, broliai, seserys oblatės, vadinamieji familiarai (nuolatiniai padėjėjai pasauliečiai) arba šiaip talkininkai, taip pat preseminaristai ir kandidatai į vienuolinį gyvenimą – visi jie ne tik gyvena po vienu stogu ir kartu dirba bei valgo, bet ir drauge dalyvauja šv. Mišiose, kalba brevijoriaus valandas, šv. rožančių. Prioratas – tai dvasinė bendruomenė, susibūrusi aplink Švč. Sakramentą, esantį bažnyčios ar koplyčios tabernakulyje. Vienas kitą palaikydami sunkumuose, priorato kunigai gali atlaikyti kelionių į kartais tolimas koplyčias vargus. Brolijos kunigai nėra vienuoliai, prioratai nėra vienuolynai, tačiau bendruomeninis gyvenimas jų gyventojams suteikia be galo daug malonių, kurių nepatiria klebonijose savarankiškai besiverčiantys parapiniai kunigai ir net daugelis tikrų vienuolių tradicinę discipliną praradusiose bendruomenėse. Prioratų sistema yra pamatas, ant kurio laikosi visa Brolijos struktūra ir be kurio neįsivaizduojamas Tradicijos apostolatas.
Prioratui vadovauja prioras. Lotyniškas žodis „prior“ reiškia „pirmesnis“ – ne „primus“, „pirmasis“, bet tik šiek tiek pirmesnysis, generalinio vyresniojo paskirtas tarnauti savo broliams. Prioras atsakingas už tris pagrindines sritis:
- paties priorato bendruomenės dvasinis ir organizacinis vedimas,
- pastoracija – ganytojiško darbo su jau esančiais tikinčiaisiais koordinavimas,
- apostolatas – apaštališkos misijos tarp dar netapusių tikinčiaisiais skatinimas.
Prioro pareiga palaikyti tokią dvasią namuose, kad visi jaustųsi iš tiesų „brolijos“ nariais, o ne vien likimo suvestais atsitiktiniais pakeleiviais. Prioras turi stengtis pats būti geruoju ganytoju prioratui pavaldžių koplyčių tikintiesiems, bet ir visokeriopai remti kitų kunigų ganytojiškas pastangas, o taip pat skatinti aktyvų tikinčiųjų įsitraukimą į koplyčių bendruomenių vystymą. Galiausiai prioras turi būti misionierius ir kitų misionierių skatintojas, kad Tradicija patrauktų kuo daugiau sielų ir Brolijos veikla vis labiau plėstųsi. Tai grandiozinės užduotys, kurias suvokęs kiekvienas prioras tegali pasitikėti Viešpaties ir Dievo Motinos globa, bet jokiu būdu ne savo paties jėgomis. Tikintieji, ypač šiais laikais, taip pat turi prievolę būti vieni kitiems ganytojais ir apaštalais savo aplinkoje.
Nuo rugpjūčio 15 dienos (de facto nuo liepos 5 d.) esu prioras Kaune – jau penktasis po flamandų Eric Jacqmin ir Joseph Verlinden, vokiečio Josef Persie ir amerikiečio Shane Pezzutti. Prašau visų jūsų maldos, kad sugebėčiau išlaikyti tai, kas jų pastatyta, pratęsti tai, kas jų pradėta, ar bent nesugadinti dalykų, nuo kurių galų gale priklauso sielų išganymas. Meldžiu Nekaltosios Marijos Širdies užtarimo, kad jai tarpininkaujant mes visi kartu, vienas kitą paremdami, atlaikytume visas negandas, nepasiduotume nusivylimui, abejingumui ar baimei, išlaikytume gyvą tikėjimą ir prisidėtume prie Tradicijos Lietuvos Katalikų Bažnyčioje atgimimo. Amen.
In Christo et Maria
kun. Edmundas, 2021 rugpjūčio 22 d., Nekaltosios Marijos Širdies šventėje