Estija – kur tai? Šis klausimas buvo pirmasis, šovęs man į galvą, kai 2020 m. pradžioje mano distrikto vyresnysis manęs paklausė, ar sutikčiau būti ten perkeltas. Tad kurgi ji yra? Suprantama, netrukus tuo pasidomėjau.
Ši nedidukė šalis yra Šiaurės Europoje, prie Baltijos jūros. Taip toli! Na ką gi, ten vykti reiškė bent jau tam tikrą nuotykį. Mane pagavo smalsumas. „Važiuoju“ – pasakiau savo distrikto vyresniajam.
Ir išvažiavau. Automobiliu iškeliavau iš Šveicarijos, kur iki šiol dirbau, pervažiavau visą Vokietiją iš pietų į šiaurę, kol pasiekiau Baltijos jūrą, ir ja keltu nuplaukiau iki Lietuvos. Tuo metu buvo Koronaviruso epidemija, ir aš nežinojau, ar galėsiu laisvai kirsti Lenkiją. Atplaukęs į Klaipėdą, iš karto nuvažiavau į Kauno prioratą, savo naująją gyvenamąją vietą. Būtent iš čia yra vykdoma apaštalinė veikla Estijoje. Toliau manęs laukė ilga kelionė automobiliu į Taliną. Talinas yra Estijos sostinė ir driekiasi šiaurinėje šalies pakrantėje, priešais Suomiją. Kelionė truko apie aštuonias valandas, mane lydėjo Šv. Kazimiero priorato prioras. Šitaip mašina į Estiją turėjau važinėti ištisus metus, nes dėl epideminių suvaržymų kelionės lėktuvu buvo tapusios pernelyg sudėtingos. Pasibaigus Koronaviruso epidemijai galėjau vėl skraidyti lėktuvu – dėl to mano kelionės gerokai palengvėjo.
O, kaip man patiko ši nauja šalis! Daug jūros, daug žalumos (pušynų) ir labai grynas oras. Tikintieji labai apsidžiaugė, kad pagaliau juos reguliariai lankys kunigas. Anksčiau to niekada nebuvo. Bendruomenė buvo tiesiog pernelyg maža. Tačiau nuo 2019 m. ji ėmė taip sparčiai augti, kad vyresnieji nusprendė Estijai skirti atskirą kunigą. Juo tapau aš.
Tenykštę bendruomenę šiuo metu sudaro apie 60–70 žmonių. Nemažą jos dalį sudaro vaikai ir jaunuoliai (apie 20), taigi galima sakyti, kad ji yra palyginti jauna. Ten lankausi tris sekmadienius per mėnesį, aukoju šv. Mišias ir mokau vaikus katekizmo.
Pramokti estų kalbą man ganėtinai sunku, nes ji labai skiriasi nuo vokiečių. Ji priklauso net ne indoeuropiečių, o finougrų kalbų šeimai ir yra gimininga suomių kalbai. Kol kas galiu bendrauti tik paprasčiausiomis temomis ir klausytis vaikų išpažinčių. Mano pamokslus išverčia iš anglų į estų kalbą, ir tada aš juos perskaitau.
Daugelis klausia, kodėl sutikau imtis šio apaštališko darbo. Juk turėjau pasirinkimą. Na, prisipažįstu, jog mane pastūmėjo nuotykių troškimas. Mano akimis, tai buvo tolima, svetima šalis, tikra misijų šalis! Tai mane viliojo. Tačiau kaip atrodo tenykštė tikrovė?
Tikrovė tokia, kad katalikų tikėjimas Estijoje nuo reformacijos laikų sunyko dar labiau nei Vakarų Europoje. Šią šalį nuo viduramžių valdęs Livonijos ordinas visiškai pasidavė protestantizmui. Vėliau kraštą užgrobė švedai, o po jų – rusai. Šie su savimi atsinešė stačiatikybę. Kai Estiją 1944 m. užvaldė Sovietų Sąjunga, čia, kaip ir kitose socialistinėse šalyse, prasidėjo kova prieš religiją. Sovietų laikais Estijoje leista darbuotis tik vienam kunigui. Atsivertimai buvo uždrausti. Tik po 1991 m. religija galėjo lengviau atsikvėpti. Buvo įkurta apaštalinė administratūra. Dabartinis Estijos vyskupas yra Phillipe Jourdanas, Opus Dei narys. Vis dėlto padėtis išlieka tragiška: daugiau kaip 50 proc. estų yra nekrikštyti ir su religija ar tikėjimu Dievu neturi nieko bendra. Didžiausia religinė bendruomenė yra stačiatikiai, po jų eina liuteronai ir tik tada katalikai (apie 6 tūkst. iš 1,3 mln. gyventojų). Kitaip tariant, katalikybės ten beveik nėra – viską reikia pradėti iš naujo. Šv. Pijaus X kunigų brolija Estijoje veikia nuo 1993 m. Pradžioje šv. Mišios būdavo laikomos privačiuose arba nuomojamuose butuose. Kurį laiką turėjome koplytėlę viduramžių bažnyčios zakristijoje. 2015 m. buvo pastatyta ši nedidukė koplyčia:
Joje iki šiol tebelaikome šv. Mišias. Tačiau sparčiai išaugus tikinčiųjų skaičiui ji pasidarė tiesiog per maža. Kartais žmonės per pamaldas turi stovėti lauke, nes viduje jiems nebūna vietos. Taigi distrikto vyresnysis kun. Karlas Stehlinas nusprendė su Dievo pagalba prie koplyčios pristatyti bažnyčią. Atsirado ir rėmėjų iš JAV. Taigi 2021 m. galėjome pradėti statybas. Atsitiko taip, kad pirmieji darbai prasidėjo gegužės 13 d., per pirmojo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Fatimoje metines. O bažnyčia vadinsis „Nekaltosios Marijos širdies bažnyčia“. Tai buvo Dievo ženklas, kad Marija yra su mumis!
Statybos tęsėsi be trukdžių, finansinė parama nenutrūko, ir 2022 m. rudenį bažnyčios sienos jau stovėjo. Netrukus buvo uždengtas ir stogas. Tačiau neseniai statyba pirmą kartą sustojo, nes baigėsi pinigai, o parama nebeateina taip, kaip anksčiau. Jau keletą mėnesių Talino tinkintieji po šv. Mišių meldžiasi šv. Juozapui, kad jis palaimintų bažnyčios statybas. Jis padėjo mums anksčiau, todėl viliamės, kad padės ir ateityje. O šitaip bažnyčia turėtų atrodyti tada, kai bus baigta:
Kaip matote, ji pagal planą turės ir nedidelę varpinę. Dideliam mūsų džiaugsmui, miesto valdžia jai nesunkiai išdavė leidimą.
Praėjusiais metais vienas uolus tikintysis, padedant rėmėjams iš užsienio, Estijos pietuose nupirko seną dvarininko namą. Jam anksčiau veikė viešbutis, todėl pastatas buvo dar gana gero stovio. Jį reikėjo tik truputį paremontuoti. Šis geradarys leido mums naudotis pastatu apaštalavimo darbui. Mat šalies pietuose gyvena keletas mūsų tikinčiųjų, kurie norėtų dažniau dalyvauti šv. Mišiose. Šiuo metu mes juos lankome du kartus per mėnesį. Kas kartą ten išvystame vis naujų – ir jaunesnių – veidų. Taip atrodo minėtas namas:
Šiuo metu šv. Mišiose ten reguliariai lankosi apie 10 žmonių.
Be to, iš Talino yra lankoma ir Suomija. Ten turime keletą tikinčiųjų, daugiausia estų, kurie persikėlė į Suomiją gyventi. Mūsų ištikimas pagalbininkas estų kunigas Ivo Õunpuu reguliariai keltu nuplaukia į Helsinkį ir ten maždaug dešimčiai tikinčiųjų laiko šv. Mišas.
Gerasis Dievas mus šiek tiek lenkia. Jau kurį laiką svajojome apie priorato Estijoje įkūrimą. Galvojome, kad tai dar toli ateityje. Tačiau šiemet į mus kreipėsi vienas kaimynas. Jis jau daugelį metų gyvena šalia mūsų sklypo stovinčiame namelyje, bet nori su žmona išsikraustyti, nes yra senas, ligotas ir sunkiai bepajėgia užlipti laiptais. Ir įsivaizduokite – didžiausias jo noras yra savo sklypą parduoti būtent mums! Kodėl mums? Nes jis džiaugiasi mūsų kaimynyste ir trokšta, kad jo name ir ateityje būtų meldžiamasi. Pats jis yra pamaldus krikščionis, nors ir ne katalikas. Jis siūlo pirkti jo namą už 450 tūkst. eurų, ir tai yra labai gera kaina, nes paprastai tame rajone (pušyne, primenančiame Kauno Panemunę – vert. p.) už tokio dydžio sklypą mokama 600–700 tūkst. eurų. Šiame name galėtų gyventi iki penkių kunigų ir galbūt dar brolis ar sesuo. Jis tarsi sukurtas būsimam prioratui. Namą būtų galima, pavyzdžiui, keletą metų nuomoti, kol būsime pasirengę steigti prioratą.
Tad šitaip laimina mūsų apaštalavimo darbą Estijoje gerasis Dievas. Kodėl jis taip skuba? Manau, atsakymo reikia ieškoti praeityje. 1215 m. tuometinis misijoms paskirtas vyskupas visą šį regioną pašventė Švč. Mergelei Marijai. Šį pašventimą oficialiai patvirtino pop. Inocentas III. Nuo to laiko šalis bažnytiškai vadinasi Terra Mariana – Marijos žemė. O kadangi šie laikai yra Fatimos laikai – ypatingas Dievo Motinos kovos prieš šėtoną metas – būtent dabar Švč. Mergelė Marija ypač meldžiasi už Estiją, savo šalį, kuri taip nukentėjo nuo socializmo, šios šėtono rykštės. Esu girdėjęs, kad tokia skuba, kai ant kortos pastatytas sielų išganymas, būna ypatingas Dievo Motinos braižas. Kai ji imasi darbo, skuba jį užbaigti. Juk kalba eina apie sielų išganymą, jos didžiausią troškimą! Marija, mes norime su tavimi bendradarbiauti, tačiau nežinome, iš kur imti tam pinigų! Todėl su didžiu pasitikėjimu kreipiamės į tavo sužadėtinį šv. Juozapą, kuris savo vaikų niekada nepalieka bėdoje. Teisybė, palyginti su kitomis šalimis mūsų bendruomenė gana maža, bet nekyla abejonių, kad brangioji Dievo Motina šį apaštalavimo darbą itin spartina. Juk tai jos žemė, ir ji ja pasirūpins.
Viduramžiais krikščionybės pradžia Estijoje buvo gana nebloga. Danai užėmė šiaurinę šalies pakrantę ir pakvietė ten apsigyventi vokiečių pirklius. Šie ir pastatė Taliną. Dabartinis senamiestis yra jų kūrinys. Laimei, per karą jis nebuvo sugriautas, tad miesto svečiai vis dar gali juo gėrėtis. Daugelyje gatvelių vis dar jaučiama viduramžių dvasia. Maloniai kviečiame apsilankyti!
O už viską labiausiai prašau pasimelsti už apaštalavimo darbo sėkmę Estijoje.
Telaimina jus Dievas
Kun. Volker Schultze