Šv. Pijaus X kunigų brolija – Katalikų Bažnyčios darbas,,Norėčiau pabrėžti, kad Ekumenizmo [Principų ir normų įgyvendinimo] vadovas netaikytinas Šv. Pijaus X brolijai. Šios Brolijos narių situacija yra Katalikų Bažnyčios vidinis reikalas. Brolija nėra kita bažnyčia ar bažnytinė bendruomenė prasme, vartojama Vadove. Žinoma, Mišios ir sakramentai, teikiami Brolijos kunigų, yra galiojantys“
- kardinolas Eduardas Cassidy, Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti pirmininkas
,,Priėjau išvados, kad, kalbant Kanonų teisės terminais, jis [arkivyskupas M. Lefebvre‘as] nenusikalto veiksmu, baustinu pagal Kanonų teisę. Jį galima apkaltinti nusižengus nepaklusimo popiežiui aktu, bet jis tai padarė tokiu būdu, kad galėjo remtis teisinėmis nuostatomis, kurios saugo jį nuo automatinės ekskomunikos (latae sententiae) už tą veiksmą“
- kun. Geraldas E. Murray, iš Niujorko arkivyskupijos, 1995 m. gavęs Kanonų teisės daktaro laipsnį Romos Grigališkajame universitete
1. Trumpa Brolijos kronika
Šv. Pijaus X kunigų broliją 1970 m. kanoniškai įsteigė Lozanos, Ženevos ir Fribūro (Šveicarija) vyskupas J. E. Charriere‘as. Pagrindinis Brolijos tikslas – steigti seminarijas, skirtas kunigų ruošimui ir šventinimui pagal integralų ir tikrąjį Katalikų Bažnyčios tikėjimą. Nuo pat pradžių ši veikla buvo aprobuota Bažnyčios. Broliją įkūrė arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as, nuo seno dirbęs apaštaliniu delegatu prancūzakalbėje Afrikoje. Beveik nuo pat Brolijos įsikūrimo prasidėjo persekiojimai, nukreipti prieš Šveicarijoje įsikūrusią seminariją. Daug vyskupų aiškiai negalėjo sutikti su tuo, kad būsimi kunigai būtų formuojami pagal tradicinį Bažnyčios mokymą, išlaikant tradicinį šv. Mišių ritualą. Brolijos veiklą parėmė vyskupai iš Rejunjono, Ispanijos, Brazilijos, Afrikos, Lenkijos, kai kurie Romos kardinolai.
1974 m. lapkritį Brolijos seminarijoje Econe buvo surengta apaštalinė vizitacija. Vienas iš vizitatorių papiktino seminaristus savo modernistiniais teiginiais. Jis manė, kad celibatas turi būti panaikintas, kai tik tai bus įmanoma. Taip pat jis reiškė abejones Kristaus prisikėlimo realumu... Tai buvo ypatingas skandalas, nes jaunų klierikų akyse vizitatorius buvo Romos pasiuntinys, atstovavo Romą, tikėjimo mokytoją. Arkivyskupo atsakymas į tą vizitaciją buvo 1974 m. lapkričio 21 d. deklaracija, skelbusi ištikimybę visų laikų tikėjimui.
Dėl tos Deklaracijos „Roma“ iškvietė arkivyskupą į pokalbį su trijų kardinolų komisija, kuri 1975 m. panaikino Broliją. Tokį pasmerkimą be teisinio proceso galima pavadinti „laukiniu pasmerkimu“. Arkivyskupo Lefebvre‘o kanoninis skundas, kuris turėjo garantuoti „nuosprendžio vykdymo atidėjimą“ iki naujo kompetentingos vadovybės sprendimo, net nebuvo svarstomas.
Kiekvienas teisininkas gali patvirtinti, kad toks Brolijos panaikinimas buvo negaliojantis pagal kanonus 493, 1655.1, 1585.1 (1917 m. CIC - Kanonų teisės kodeksas, dar privalomas 1976 m.).
1976 m. arkivyskupui uždėta suspendavimo a divinis bausmė dėl nepaklusnumo, kuri taip pat negalioja pagal kan. 2218.1 (pakankamų argumentų trūkumas). Vieninteliai argumentai, kuriuos galima svarstyti, yra aptariami aukščiau minėtuose kanonuose.
1983 m. arkivyskupas kartu su arkivyskupu A. de Castro Mayer parašė atvirą laišką popiežiui, kuriame rašoma: „Drįstame pridėti prie šio laiško sąrašą pagrindinių klaidų (jų išvardinta 6), kurios yra šios tragiškos situacijos (Bažnyčios susinaikinimo) priežastis. Šios klaidos jau buvo pasmerktos Jūsų Šventenybės pirmtakų...“ Deja, į tai negauta jokio atsakymo.
Tuo metu situacija Romoje be perstojo blogėjo: 1986 m. popiežius nuvyko į Romos sinagogą, kur buvo priimtas kaip lygus didžiajam rabinui; tais pačiais metais Asyžiuje įvyko visų religijų susitikimas, kuriame Šventasis Tėvas padėkojo delegatams už veiklą taikos labui. Kiekviena grupė meldėsi atskiroje vietoje, o ant vieno altoriaus buvo pastatyta net Budos statulėlė.
Stebėdamas šiuos įvykius, griaunančius katalikų tikėjimą, arkivyskupas nusprendė, atsižvelgdamas į savo senyvą amžių, paprašyti Romos leidimo įšventinti keturis pagalbininkus vyskupus, kurie galėtų tęsti jo veiklą. Šis prašymas sukėlė paniką Romoje.
1987 m. įvyko nauja vizitacija: šį kartą vizitatoriai buvo kard. Gagnonas ir mons. Perlas. Kardinolas Gagnonas pagyrė Brolijos veiklą, sakydamas, kad toks darbas yra kunigų šventumo šaltinis. Jis pats oficialiai (in tronu) dalyvavo šv. Mišiose, aukotose arkivysk. Lefebvre‘o. Šis faktas reiškia, kad suspensa a divinis de facto jau neegzistuoja, nes yra draudžiama dalyvauti suspenduotų kunigų ar vyskupų Mišiose.
1988 m. balandį vėl prasidėjo derybos. Tų derybų rezultatas buvo atsisakymas leisti arkivyskupui įšventinti vyskupus, nes žinota, kad siūlomi įšventinti vyskupai nepriims ir neskelbs naujo mokymo apie ekumenizmą bei religinę laisvę, lygiai kaip nesutiks aukoti šv. Mišių pagal naują tvarką.
Trokšdamas išsaugoti naujovių užgožiamą autentišką Tikėjimą ir atitinkantį Bažnyčios Tradiciją kunigų paruošimą, 1988 metais arkivyskupas prieš Romos valdininkų valią įšventino 4 vyskupus pagalbininkus. Vyskupų kongregacijos prefektas kard. Gantin patvirtino ekskomuniką pagal kan. 1382. Popiežius laiške Ecclesia Dei afflicta kalba apie šventimus kaip apie „schizmatinį aktą“. Nuo tos akimirkos spaudoje, oficialiuose Romos valdžios dokumentuose Brolija vadinama schizmatine grupe, o jos įkūrėjas ir kiti vyskupai – nubaustais ekskomunikos bausme. Dabar pabandysime įrodyti, kad šis kaltinimas yra neteisingas.
Pirmiausia reikia įrodyti, kad yra neteisinga kalbėti apie „schizmatinį aktą“, nes vyskupų konsekracija be legalaus popiežiaus mandato jokiu būdu pati savaime nėra schizma.
Antra, svarbu parodyti, kad Bažnyčia tikrai yra būtinybės būklėje, kai yra iškilusi grėsmė svarbiausioms ir aukščiausioms Bažnyčios gėrybėms.
Trečiasis žingsnis – įrodymas, kad akivysk. Lefebvre‘as norėjo apginti tas aukščiausias gėrybes ir, siekdamas to tikslo, buvo priverstas nusižengti kanonui 1382. Šį nusižengimą galima pateisinti įvairiausiais būdais: istoriniais bei teologiniais argumentais ir kanoninėmis teisėmis, kurios kalba arba apie pačią būtinybės būklę, arba apie bažnytinės valdžios pareigą užtikrinti gerovę, būtiną norint pasiekti Bažnyčios tikslą – Dievo garbę ir sielų išganymą.
2. Įrodymas, kad Šv. Pijaus X brolija nėra nei schizmatinė, nei ekskomunikuota
2.1. Vyskupų konsekracija be legalaus popiežiaus mandato jokiu būdu pati savaime nėra „schizmatinio pobūdžio aktas“
"Schizmatikas" yra tas, kuris abejoja popiežiaus autoritetu arba tas, kuris atsiskiria nuo vienybės su Katalikų Bažnyčia. Tuo tarpu vyskupų šventinimas be popiežiaus leidimo yra nepaklusnumo aktas, kuris nereiškia schizmos.
a) Kodeksas: Tokios rūšies įšventinimas nėra priskaitomas prie „nusikaltimų prieš Bažnyčios vienybę (kas reiškia schizmą pagal kan. 751), bet yra minimas tiktai skyriuje apie „bažnytinių pareigų pasisavinimą ir nusižengimą toms pareigoms“. Bausmė už tokį prasižengimą yra ekskomunika, bet ta pati teisė tvirtina, kad nepaklusimo aktas gali būti netgi reikalingas, „jeigu iškiltų pavojus evangelinei tiesai“.
b) Teologija: Kajetanas, šv. Tomas, Suarezas ir kiti moko: „Jeigu atsisakymas paklusti liečia įsakymo materiją arba patį vyresniojo asmenį, bet nekvestionuojamas autoritetas, tada schizmos nėra“.
Arkivysk. Lefebvre‘as niekada neišsakė abejonių popiežiaus autoritetu. Tačiau jis kartu su visais Bažnyčios mokytojais skyrė du dalykus: popiežiaus funkcijas ir jo asmenį arba popiežiaus (Kristaus atstovo žemėje) pareigas nuo jo privataus gyvenimo (kaip paprasto žmogaus, krikščionio, kataliko).
Tokio atskyrimo reikėdavo pirmiausia tamsiaisiais popiežystės laikotarpiais, kai žmonės nežinodavo, kaip laikytis Bažnyčios galvos atžvilgiu. Bažnyčios mokytojai kviesdavo žmones laikytis tvarkos, kadangi pabrėždavo skirtumą tarp „popiežystės“ ir jos „realizuotojų“, tarp popiežiaus funkcijų ir asmens. Popiežiaus asmuo gali nesąmoningai, visiškai ar iš dalies „renuere subesse officio Papae“ – atsisakyti vykdyti pareigas, priderančias jo pareigybei, jeigu jis remia arba leidžia įsitvirtinti orientacijoms, griaunančioms Bažnyčią.
Šv. Tomas rašo: „Verta pastebėti, kad, jeigu iškiltų pavojus tikėjimui, tikinčiųjų pareiga būtų smerkti savo ganytojus ir netgi viešai“. Pavyzdžiui, Petras išpažino Jėzaus dieviškumą, o Jis atsakė: „Tu esi Petras, ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią...“. Tai įsakymas vykdyti popiežiaus pareigas – valdyti Bažnyčią. Tas pats Petras (šį kartą kaip draugas, kaip privatus asmuo) stengiasi atitraukti Kristų nuo Jo Kančios, o Jėzus jį subara: „Eik šalin nuo manęs, šėtone, esi man papiktinimas, nes kalbi ne Dievo, o žmonių mintimis“.
Prisikėlęs iš numirusiųjų, Jėzus Kristus patikėjo Petrui popiežystės pareigas, kurias jis vykdė su visišku kitų apaštalų ir pirmųjų krikščionių pripažinimu. Tačiau Antiochijoje šv. Paulius suvokė, kad Petras neina teisingu keliu, atitinkančiu Evangelijos tiesą. „Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo nusižengęs...“, „aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje...“ (Gal 2, 11) – taip darė Paulius, nors turėjo žemesnį laipsnį hierarchijoje. Bažnyčios Tėvai ir Mokytojai, komentuodami tą atsitikimą, moko, kad pavojus tikėjimui ir viešas papiktinimas, ypač doktrinos srityje, ne tik legalizuoja atvirą pasipriešinimą hierarchijai ir net pačiam popiežiui, bet ir įpareigoja priešintis.
Dėl to vyskupų įšventinimas nėra schizma. Arkivysk. Lefebvre‘as pripažįsta popiežiaus autoritetą ir dėl to prieš pat įšventinimą rašė būsimiems vyskupams: „Meldžiu jus, kad būtumėte ištikimi Apaštalų Sostui, Romos Bažnyčiai, visų bažnyčių Motinai ir Mokytojai, ištikimi vientisam katalikų tikėjimui, išreikštam tikėjimo simboliuose, Tridento Susirinkimo katekizme“.
Brolija viešai meldžiasi už popiežių ir vyskupus. Šv. Mišių kanone yra paminimi popiežiaus ir vietinės diecezijos ordinaro vardai. Brolija gina popiežystę ir priima visus Apaštalų Sosto aktus, kurie atitinka Bažnyčios Mokymą.
Kai kas sako, kad atsitoliname nuo vienybės su Bažnyčia, nuo dvasinės bendrystės su popiežiumi. Kas tai yra bendrystė? Kuo pagrįsta Bažnyčios vienybė? Popiežius Pijus XI apibrėžia Bažnyčios vienybę kaip tikėjimo vienybę, tikėjimo, „kuris turi būti principine Kristaus išpažinėjų jungtimi“. Dvasinė bendrystė su popiežiumi galų gale yra bendrystė tiesoje, o kartu ir bendrystė su visais popiežiais. Jeigu reikia rinktis tarp dvasinės vienybės su ankstesniais popiežiais ir šiandieniniais popiežiais, tai yra ženklas, kad Bažnyčioje kažkas netvarkoje. Joks katalikas negali būti dvasinėje vienybėje su popiežiumi Liberijumi I, jei jis remia arijonizmo ereziją arba su popiežiumi Honorijumi, jei pasirašo po monoteletizmo erezija, taip pat katalikas negali būti vienybėje su popiežiumi Pauliumi VI tada, jeigu šis remia modernizmą, liberalizmą ir ekumenizmą – klaidas, pasmerktas jo pirmtakų.
2.2. Ekskomunikos negaliojimas:
A) Būtinybės būklė Bažnyčioje
Gyvename laikais didžiausios krizės, kokia kada nors yra kilusi Katalikų Bažnyčioje. Šios krizės akivaizdoje galima suformuluoti klausimą: ar dabartinėje Bažnyčios situacijoje egzistuoja vadinamoji būtinybės būklė?
Būtinybės būklė Kanonų teisės yra laikoma viena iš aplinkybių, kuri tam tikromis sąlygomis daro kaltę negaliojančia ir redukuoja ją iki grynai formalaus nusižengimo teisei, už kurį negalima bausti. Anot teisininkų apibrėžimo, būtinybės būklė yra ta, kurioje iškyla grėsmė gėrybėms, būtinoms antgamtiniam ar natūraliam gyvenimui. Tokia būklė verčia apeiti tą ar kitą disciplinarinį kanoną, siekiant užtikrinti tas aukščiausias vertybes.
Ta būklė egzistuoja tikintiesiems, seminaristams, kunigams ir netgi vyskupams.
a) Būtinybės būklė tikintiesiems, kurie turi teisę gauti iš hierarchijos gėrybes, būtinas išganymui: tikėjimo tiesas ir sakramentus. Tas, kuris norėtų tam paprieštarauti, turėtų įrodyti, kad nėra rimtos grėsmės nei tikėjimui, nei jo perdavimui tarp katalikų. To negalima padaryti, kadangi:
- katekizmuose, patvirtintuose ir įsakytuose vyskupų konferencijų, esama skaitlingų erezijų, o esminės tikėjimo tiesos dažnai nutylimos; pamokslai, katalikiški leidiniai, o ypač katalikiška spauda atakuoja tikėjimo tiesas bei tradicinius papročius.
- ekumeniniai susitikimai ir pamaldos, hierarchų rengiamos visame pasaulyje, platina religinį abejingumą. Taip pat nekrikščionių religijose matomas „kelias pasiekti Dievą“ (Vatikano II Susirinkimo dekretas Nostra aetate), jos laikomos vertomis pagarbos. Oficialus bažnytinės vadovybės dokumentas, pasirašytas Balamande 1993 m., teigia, kad Rytų Bažnyčių grįžimas į vienybę su Roma, išsaugant savo ritualą, yra klaidingas žingsnis. „Aukščiau aprašyta „misijinio apaštalavimo“ forma, vadinama „unitizmu“ negali būti priimtina nei kaip misijų metodas, nei kaip bažnyčių vienybės, kurios siekiame, modelis“.
- būtinybės būklė egzistuoja dėl naujosios liturgijos, kurią Julius Green, atsivertėlis iš anglikonybės, pavadino: „pakankamai storžieviška anglikonų pamaldų imitacija“. Kalvinistai iš Taize mano, kad šis ritualas gali būti naudojamas protestantų apeigose.
Tas, kuris norėtų paneigti būtinybės būklės egzistavimą, visų pirma turėtų įrodyti, kad ta nauja orientacija nėra nei valdoma, nei remiama, nei leidžiama iš viršaus, kad visi nusižengimai katalikų tikėjimui buvo pasmerkti, kad ekskomunikos bausmė buvo pritaikyta visiems vyskupams, kunigams, teologams, išpažįstantiems ir skelbiantiems eretiškus teiginius.
b) Būtinybės būklė seminaristams. Tas, kas ją neigia, turi įrodyti:
- kad seminarijos garantuoja būsimiems kunigams autentišką katalikišką išsilavinimą, laisvą nuo modernizmo, ekumenizmo ir visų kitų erezijų.
- kad katalikų universitetuose nedėstoma amoralaus pobūdžio moralinė teologija nei teologija, kuri priešinasi pamatinėms tikėjimo dogmoms; deja beveik visos katalikų mokyklos yra užnuodytos modernistine mąstysena.
c) Būtinybės būklė kunigams, kurie turi pareigą duoti sieloms priemones, būtinas jų amžinajam išganymui. Esama daugybės liudijimų ir įrodymų, parodančių, kad žmonės praranda tikėjimą, ilgą laiką dalyvaudami naujosiose Mišiose, naujoje katekizacijoje ir priimdami naujos formos sakramentus.
B) Būtinybės būklė nustato būtinybės teisę:
- Kanonas 1382 numato ekskomuniką ipso facto latae sententiae, t. y. kad ne valdžia (popiežius, susirinkimas, vyskupas) paskiria bausmę (tai būtų vadinama ferendae sententiae), tačiau kad pats faktas savaime užtraukia ekskomuniką normaliomis aplinkybėmis (pvz., abortas, erezija, apostazė). O kanonas 18 tvirtina, kad bet kokia nuostata kodekse turi būti interpretuojama „stricte“ t. y. dalykas turi būti aiškus, kitaip tariant, aktas turi būti padarytas visiškai sąmoningai, žinant, kad daroma blogai, be to, kai tą aktą žmogus troško padaryti visiškai savanoriškai. Tuo tarpu, jeigu egzistuoja bet kokia abejonė dėl paties akto blogumo suvokimo, tada bausmės nėra.
Arkivysk. Lefebvre‘as buvo visiškai įsitikinęs, kad tas aktas yra geras ir būtinas Bažnyčios gerovei. Taigi, pagal kan. 18, bausmės nėra, kadangi trūksta dviejų sąlygų būtinų bausmei skirti.
- Kanonas 1323.4 aptaria pačią būtinybės būklę Bažnyčioje: jeigu būtinybės būklėje kas nors prasižengė disciplinarinei teisei, tada bausmės nėra.
- Kanonas 1323.7 eina dar toliau: netgi jeigu tikrovėje nebūtų būtinybės būklės, o Bažnyčioje būtų viskas tvarkoje, ir tik atlikęs aktą žmogus būtų rimtai savo sąžinėje įsitikinęs, kad būtinybės būklė egzistuoja, tada taip pat bausmė neskiriama. Kiekvienas žmogus, kuris pažinojo arkivyskupą Lefebvre‘ą, netgi jo blogiausias priešas, turi pripažinti, kad jis buvo įsitikinęs tokios būklės Bažnyčioje buvimu. Ta pati teisė deklaruoja, kad nepaklusnumo aktas gali būti netgi teisingas, jei „evangelinei tiesai ima grėsti pavojus“. Taigi Kanonų teisė laiko arkivyskupo ekskomunikos bausmę negaliojančia.
Pavyzdys iš istorijos. Tokia pati būtinybės būklė jau egzistavo Bažnyčios istorijoje. Pavyzdžiui, vyskupai neįprastinėse situacijose šventino vyskupus nepriklausomai nuo savo epochos disciplinarinės teisės, o dažnai negavę popiežiaus leidimo arba net prieš jo valią. Veikdami tokiu būdu, jie rėmėsi būtinybės būkle, kuri davė jiems teisę į įpėdinius, kai reikalingų ir būtinų Bažnyčios institucijų funkcionavimui būdavo iškilusi grėsmė. Taip IV amžiuje šv. Eusebijus iš Samosatos, lankydamas Rytų diecezijas, sunaikintas arijonizmo, šventino ir įkurdavo ten katalikų vyskupus, nepaisydamas to, kad neturėjo jurisdikcijos tose diecezijose. Taip pat šv. Atanazas savo penkių ištrėmimų metu šventino presbyteroi (tuo metu taip vadino kunigus ir vyskupus).
C) Būtinybės būklė vyskupams, reikalaujanti iš jų ypatingos laikysenos ir poelgių
Kadangi Bažnyčios krizė pateisina ir net skatina tikinčiuosius elgtis išimtiniu būdu dėl iškilusio pavojaus tikėjimui ir amžinajam išganymui, tuo labiau Bažnyčia to reikalauja iš vyskupų, atsižvelgiant į jų aukštesnes pareigas Bažnyčioje – valdžios funkcijų vykdymą. Vyskupas dėl savo laipsnio hierarchijoje (kaip tikėjimo ir papročių saugotojas bei prižiūrėtojas) yra atsakingas prieš Kristų už savo dieviškąjį mandatum, kurį gavo savo šventimų dieną. Tas mandatum reikalauja iš vyskupo, kad jis per visą savo gyvenimą ištikimai tarnautų sieloms, padėdamas joms pasiekti amžinąjį išganymą, gintų katalikų tikėjimą, platintų vienintelę teisingą religiją – katalikų religiją. Esant normalioms sąlygoms, vyskupas vykdo savąjį mandatum jam popiežiaus paskirtoje diecezijoje ar vienuolijoje (gi popiežius neturi valdžios anuliuoti šio mandatum nei jo modifikuoti, nei naudoti jį kitiems tikslams). Popiežius neturi teisės uždrausti vyskupui dirbti sielų išganymui, tikėjimo gynimui.
Dėl to vyskupas taip pat neturi teisės tvirtinti, kad įvykdė savo pareigą, jei jis kaip paprastas katalikas apsiribojo vien savo asmeninio tikėjimo gynimu. Šventimai jį padarė sielų ganytoju (tai vyskupo pareigų esmė), kuris iki gyvenimo galo turi rūpintis sielų amžinuoju išganymu. Tam tikslui vyskupas gauna iš Dievo dvi valdžias:
a) tarpininkaujant popiežiui, gauna kanoninę misiją, t. y. įstatymų leidžiamąją ir teisminę valdžią konkrečiai teritorijai (diecezijai, apaštališkajam vikariatui, vienuolijai...). Ši valdžia yra apribota laike ir erdvėje.
b) betarpiškai iš Dievo gauna potestas sanctificandi – pašvenčiamąją valdžią. Tai yra valdžia visoms sieloms, o ypač toms, kurioms hic et nunc reikia pašventinimo priemonių. Vyskupas turi teikti šv. Sakramentus visiems jų reikalingiems, o ypač visus vyskupui rezervuotus sakramentus – pvz., Sutvirtinimą, kunigų šventimus ir vyskupų šventimus. Ta valdžia yra visuotinė ir galioja visai Bažnyčiai.
Popiežius gali atšaukti vyskupo jurisdikciją, bet niekada negali atšaukti pašvenčiamosios valdžios (išskyrus apostazės, erezijos, schizmos ar sunkaus moralinio nusikaltimo atveju, ir tai tik tam laikui, kol trunka jo užsispyrimas klaidoje).
Jeigu paprasti tikintieji konstatuoja būtinybės būklę Bažnyčioje, jie turi pareigą išsaugoti savo tikėjimą: turi atsitolinti nuo visų šaltinių, per kuriuos iškyla grėsmė tikėjimui ar moralei (blogi kunigai, vyskupai, vienuolijos, susitikimai, knygos...). Jei seminaristas konstatuoja būtinybės būklę savo mokslų srityje, tuomet jis turi atsitolinti nuo visų šaltinių, per kuriuos iškyla grėsmė tikėjimui ar moralei (profesoriai, knygos, institutai, universitetai), ir ieškoti tokių, kuriuose tikėjimas ir moralė yra išsaugojami. Jeigu kunigas konstatuoja būtinybės būklę Bažnyčioje, jis turi atsitolinti nuo visų šaltinių, per kuriuos iškyla grėsmė tikėjimui ar moralei ir kyla klausimas dėl jo pareigų esmės (Naujosios Mišios, naujieji katekizmai, sakramentai, modernistinė ar suprotestantinta sielovada) ir likti ištikimas visiems autentiškiems išganymo šaltiniams, kad galėtų gerai atlikti savo kunigiškas pareigas.
Jeigu vyskupas konstatuoja būtinybės būklę Bažnyčioje, turi vykdyti savo mandatum, pirmiausia sieloms, kurios yra paliestos tos būklės. Jeigu toks vyskupas neturi jurisdikcijos arba jeigu žmonės, paliesti būtinybės būklės, yra ne jo diecezijos, tai, nepaisant to, jis turi pareigą vykdyti pašventinamąją valdžią, nes ta valdžia jam duota būtent tam, kad gelbėtų sielas, kurios tokios krizės atveju atsiduria pavojuje. Taigi vyskupas turi pagal savo valdžios prigimtį teikti tikintiesiems sakramentus, garantuoti seminaristams autentišką katalikišką išsilavinimą, o blogiausiu atveju, jeigu tai yra būtina tikėjimo išsaugojimui ir sielų išganymui, šventinti vyskupus. Paprastai toks vyskupas turi (implicite) tylų popiežiaus sutikimą, netgi jeigu pats popiežius to nežino. Bažnyčios istorija taip pat pateikia tokių faktų, kai vyskupai šventino prieš valią popiežiaus, kuris atsisakydavo duoti jiems leidimą, remdamasis neteisingais ar net eretiškais principais, kurie būdavo jį užvaldę.
Arkivyskupas Lefebvre‘as manė, kad Bažnyčia yra būtinybės būklėje ir kad jis turi pareigą ištikimai vykdyti savąjį mandatum: garantuoti tikintiesiems autentišką tikėjimą ir išganymo priemones, garantuoti Bažnyčiai kunigus, kurie užtikrintų autentiško mokymo tęstinumą ir teiktų neabejotinai galiojančius sakramentus. Jis manė ir įrodė, kad tiktai katalikų kunigystė garantuoja tikėjimo tęstinumą ir neklystamos Bažnyčios Tradicijos perdavimą. Kunigystę gi gali suteikti tiktai vyskupas, dėl to mons. Lefebvre‘as turėjo pareigą garantuoti Bažnyčiai vyskupus, kurie teiks Kunigystės sakramentą, likdami ištikimi Tradicijai. Jis suvokė šią pareigą 1986 metais, kai popiežius apsilankė Romos sinagogoje ir organizavo visų religijų susitikimą Asyžiuje.
Pats mons. Lefebvre‘as buvo jau senas ir numatė, kad Tradicijai ištikimi tikintieji gali likti be ganytojų, o seminaristai be galimybės tapti kunigais. Jis nerado jokio kito vyskupo (išskyrus vysk. A. de Castro Mayerį), kuris sutiktų įšventinti kunigus pagal autentišką apaštališkosios Tradicijos tikėjimą (visi kiti reikalavo, kad būsimi kunigai priimtų Vatikano II Susirinkimo klaidas ir posusirinkimines reformas). Arkivyskupas prašė popiežiaus leidimo šventinti vyskupus, kurio galų gale negavo dėl savo beatodairiškos ištikimybės Tradicijai. Taip buvo išnaudotos visos įprastinės krizės išsprendimo priemonės. Mons. Lefebvre‘o vyskupo mandatas reikalavo įšventinti vyskupus. Draudimas iš hierarchijos pusės buvo neteisingas ir dėl to negaliojantis, nes kiekvienas popiežius normaliomis sąlygomis būtų aprobavęs arkivyskupo pasiūlymą. Neįmanoma įsivaizduoti, kad Kristaus vietininkas galėtų norėti pasmerkti mirčiai tas negausias katalikiškas seminarijas, kuriose bręsta pašaukimai (ir kurios yra šventumo mokyklos, kaip tvirtino kardinolas Gagnonas), pašaukimai, kurie niekaip kitaip nerastų tinkamos vietos, kur galėtų gauti tikrą kunigo paruošimą. Neįmanoma įsivaizduoti, kad popiežius galėtų norėti numarinti katalikišką sąjūdį, kuris gelbėja daugybę sielų, paskendusių nerime ir dvasios skurde. Popiežius, Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – vietininkas, negali trokšti nieko kito, kaip katalikiškos kunigystės tęstinumo. Jos puoselėjimas yra popiežiaus, ir pirmiausia popiežiaus, šventa pareiga.
Jeigu, nepaisant to, tiesiogiai ar netiesiogiai uždraudžiama tęsti autentišką katalikų kunigijos auklėjimą, tada toks draudimas yra nukreiptas prieš tikinčiųjų sielų gerovę ir net prieš patį Bažnyčios tikslą. Teisinė norma, paliepimas, įsakymas, kuris yra nukreiptas prieš tikinčiųjų gerovę, yra negaliojantis.
Iš ko gi tada arkivyskupo Lefebvre‘o įšventinti vyskupai gavo savo mandatą, kuris yra būtinas tam, kad jų šventimai būtų leistini? Tą mandatą jie gavo iš pačios Bažnyčios, kuri numato tokio mandato suteikimą savo Kanonų teisėje, apimančioje aukščiausius, bendriausius, pamatinius Bažnyčios egzistavimo principus.
Aukščiausias Kanonų teisės principas yra šis: Salus animarum suprema lex – sielų išganymas aukščiausias įstatymas (§1752). Bažnyčia ir, žinoma, Bažnyčios galva aiškiai nori veikti sielų išganymui. Štai tikroji popiežiaus valia! O kadangi vyskupų šventimas yra veiksmas, kuris buvo atliktas tiktai ir išimtinai sielų išganymui, popiežius negali jo uždrausti. Jokiu būdu popiežiaus valia negali prieštarauti popiežiaus valiai (pagal loginį neprieštaravimo principą – popiežiaus valia yra tik viena, priešinga valia yra asmeninė nuomonė, kuri yra savo kompetencijos viršijimas, piktnaudžiavimas savo valdžia).
Kanonų teisės kodeksas taip pat patvirtina tikinčiųjų teisę priimti visas išganymo priemones, pirmiausia mokymą ir sakramentus (ypatingai § 213, §§ 208–213). Pasauliečiai turi pilną teisę reikalauti iš kunigų, kad jie veiktų sielų gerovei ir visos Bažnyčios gerovei. Ekumenizmas, humanizmas, natūralizmas, socializmas, susitapatinimas su masonų tikslais – ar tai yra veikimas sielų gerovei?
Ši neabejotinai pasauliečiams priklausanti teisė į mokymą ir sakramentus duoda kunigui ir vyskupui pareigą ir tuo pačiu teisę teikti šiuos sakramentus. Brolijos kunigai bei vyskupai ir nedaro nieko kito. Jie neturi jokios įprastinės jurisdikcijos, neturi popiežiaus kanoninės misijos. Vienintelė vyskupų funkcija yra kunigų įšventinimas ir Sutvirtinimo sakramento teikimas, ir tai tik sieloms, kurios to reikalauja, ir seminaristams, kurie to prašo. Jeigu tikinčiųjų tikėjimui ir sielų išganymui gresia pavojus, tai kiekvienas kunigas betarpiškai iš Bažnyčios gauna visokeriopą valdžią, reikalingą įveikti tam pavojui (can. 961).
Visi tie kanonai buvo patvirtinti paties popiežiaus.
Jeigu nepaisant to egzistuotų kokios nors teisingos abejonės dėl kunigo ar vyskupo pašventinamosios valdžios, tada, kaip sako § 144, Ecclesia supplet – Bažnyčia papildo. Pati Bažnyčia papildo, atbaigia trūkstamą valdžią. Kanonas duoda galimo valdžios trūkumo pavyzdį: Atgailos, Sutvirtinimo ir Santuokos sakramentai. Taigi Brolijos vyskupai gavo mandatą, kuris duoda jiems pašventinamąją valdžią, t. y. valdžią teikti sakramentus be jokio nelegalumo.