Operacija „Išlikimas“. 1988 m. vyskupų šventimai

 

Straipsnis pirmą kartą paskelbtas žurnale „Pulkim ant kelių“ 2008 m. balandį.

Katalikų Bažnyčios mokymo, liturgijos, dvasinio gyvenimo, vienuolystės, kunigų ugdymo tradicija toliau gyvuoja. Tiesa, ne visuotinai klesti, neapima plačių masių, neplinta tokiais tempais, kurie atkreiptų viešosios nuomonės formuotojų dėmesį (šiems formuotojams jau pati katalikybė tėra egzotiška praeities liekana), bet gyvuoja. Netgi paveikia Aukščiausiojo Pontifiko sprendimus, paskatina jį suteikti laisvę tradicinėms Mišioms, nors dar prieš keletą metų tokia galimybė atrodė neįsivaizduojama.

Bažnyčios „atnaujintojų“, „Vatikano II Susirinkimo kartos“ veteranų įsitikinimu, tai kažkokia absurdiška klaida, apmaudus nukrypimas nuo pačios Šv. Dvasios įkvėpto, savaime suprantamo Bažnyčios kurso. Priešingai, daugelio ne tik senosios kartos, bet ir jaunų sąmoningų katalikų manymu, čia aiškiai pildosi Viešpaties pažadas „pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Nenugalės ne vien Bažnyčios kaip regimos institucijos, bet ir Bažnyčiai patikėtų išganymo priemonių visumos – Tradicijos. Tačiau beveik visuotinai sutariama, kad apie „Tradicijos problemą“ šiandien, 2008 metais, niekas net nediskutuotų, jei prieš 20 metų vienas senas arkivyskupas nebūtų priėmęs sprendimo pašventinti keturis savo įsteigtos kongregacijos kunigus vyskupais.

Prisiminkime šį įvykį ir jo aplinkybes, remdamiesi to arkivyskupo, Marcelio Lefebvre‘o (1905–1991) biografija, kurią parašė vienas iš jo įšventintųjų vyskupų – Bernardas Tissier de Mallerais[1].

 

Priešistorė

Arkivyskupas M. Lefebvre‘as buvo pralaimėjęs didįjį savo gyvenimo mūšį. Vatikano II Susirinkimas (1962–1965) ir po jo įvykęs perversmas Bažnyčios gyvenime, nepaisant jo ir jo bendražygių vyskupų, susijungusių į Coetus internationalis patrum grupę, didvyriškų pastangų, nušlavė visus idealus, kuriems jis pašventė savo misionieriaus, vyskupo, apaštalinio delegato, Šv. Dvasios tėvų generalinio vyresniojo gyvenimą. M. Lefebvre‘as atėjo į pagalbą šį perversmą skaudžiai pajutusiems seminaristams, 1970 m. su Bažnyčios palaiminimu įsteigė jiems seminariją Ekone (Ecône, Šveicarija) bei kunigų kongregaciją – Šv. Pijaus X broliją.

Bet jai nebuvo lemta ramiai veikti. 1975 m. balandžio 25 d., prieštaraudamas kanonų teisei, vietos vyskupas Mamie paskelbia panaikinąs Broliją. Šiam aktui nepaklusęs arkivyskupas liepos 22 d. neteisėtai suspenduojamas a divinis – tai reiškia draudimą aukoti Mišias ir teikti sakramentus. Arkivyskupo reakcija: jei man draudžia aukoti Mišias ir teikti sakramentus naujomis apeigomis, tai aš to ir nedarysiu... „Mane verčia paklusti „Susirinkiminei Bažnyčiai“, kaip ją pavadino arkivyskupas Benelli[2]. Bet ši Susirinkiminė Bažnyčia yra schizmatinė, nes nutraukia ryšius su visų laikų Katalikų Bažnyčia. Ji turi savo naujas dogmas, savo naują kunigystę, savo naujas institucijas ir naują liturgiją – visa tai jau buvo pasmerkta tiek daug oficialių ir galutinių [Katalikų Bažnyčios] dokumentų“.

Kodėl Prancūzijos ir Šveicarijos vyskupai ėmėsi šio persekiojimo prieš savo kolegą pensininką? Ar tai ne šaudymas iš patrankos į žvirblį? Juk M. Lefebvre‘as buvo tik vienas iš saujelės „dinozaurų“, vienintelis iš reformoms priešingų vyskupų, kuris ėmėsi kažkokios veiklos. Bet pavojus įžvelgtas: į vienintelę Ecône seminariją kasmet įstodavo maždaug šeštadalis visų Prancūzijos pašauktųjų į kunigystę! Be to, Brolija per keletą metų tapo bene dinamiškiausiai augančia tarptautine kongregacija Bažnyčioje po Susirinkimo, traukiančia paskui save vienuolines bendruomenes ir pasauliečių organizacijas. Arkivyskupo pamokslai ir pareiškimai kėlė vis didesnį visuomenės susidomėjimą: 1976 m. vasarą atlikta apklausa parodė, kad net 27% Prancūzijos gyventojų juose „atpažįsta savo pažiūras“[3]. Liepos 16 d. Prancūzijos premjeras Jacques‘as Chiracas parašė laišką arkivyskupui, kuriame giria jo „autentišką kovą už tikėjimą ir Bažnyčią“, bet kartu ragina jį „kalbėti susitaikymo kalba“.

Sunku net įsivaizduoti, kaip būtų išaugęs Tradicijos darbas, jei ne 1975 m. ir vėlesni persekiojimai. Šių persekiojimų padaryta žala milžiniška, ir tai galima pavadinti antruoju arkivyskupo pralaimėtu gyvenimo mūšiu. Tačiau jei kitas pasakytų: „Ach, jau esu senas, mano gyvenimui pakaks, padariau, ką galėjau...“, arkivyskupas M. Lefebvre‘as mąstė: „Ach šitaip?! Dar pažiūrėsim! Jau esu senas, nebeturiu ko prarasti, su Dievo malone padarysiu visa, ką dar galėsiu...“

Nepasakosime sudėtingos tuometinių Arkivyskupo santykių su popiežiumi Pauliumi VI ir Šv. Sosto instancijomis, taip pat Brolijos augimo istorijos. Kai M. Lefebvre‘as 1983 m. perdavė Brolijos generalinio vyresniojo pareigas kun. Franzui Schmidbergeriui, jai priklausė 119 kunigų ir 205 seminaristai, jos prioratai, bažnyčios, koplyčios, mokyklos jau veikė daugelyje Europos šalių (išskyrus Rytų Europą), JAV, Lotynų Amerikoje, Australijoje, P. Afrikoje, Gabone, Indijoje.

1978 m. spalio 16 d. buvo išrinktas naujas popiežius Jonas Paulius II. M. Lefebvre‘as iš pradžių džiaugėsi ir tikėjosi, kad pasikeis bent jau Vatikano Rytų politika, o gal iš konservatyvios katalikiškos Lenkijos kilęs Šv. Tėvas imsis restauracijos darbo. Jau lapkričio 18 d. arkivyskupas gavo audienciją pas popiežių ir pareiškė, kad gali priimti Susirinkimą „Tradicijos šviesoje“. Popiežius sutiko, kad tradicinės Mišios yra „tik disciplinos klausimas“ ir buvo linkęs suteikti joms laisvę, bet kard. F. Šeperis ėmė įtikinti, kad „jie padarys iš tų Mišių vėliavą“. Teisė vyskupams išimties tvarka suteikti indultą tradicinių Mišių laikymui duota tik 1984 m. spalio 3 d.

Pirmasis nusivylimas buvo Jono Pauliaus II inauguracinė enciklika Redemptor hominis (1979 03 04). Skaitydamas ją, arkivyskupas paraštėje pieštuku pažymėjo: „Nr. 11 pateikia visiškai naują krikščionybės sampratą. Tai tejardistinis[4] humanizmas“. Enciklikoje išreikšta centrinė Jono Pauliaus II teologijos mintis: Dievo Sūnus jau pačiu savo įsikūnijimu, o ypač „Velykų slėpiniu“ suvienijo visą žmoniją su Dievu. „Šventojoje Dvasioje, Kristaus kryžiumi ir Prisikėlimu kiekvienas asmuo ir kiekviena tauta tapo Dievo vaikais, dieviškosios prigimties dalininkais ir amžinojo išganymo dalyviais“[5]. Kam tuomet atsivertimas, tikėjimas, krikštas, misijos? Visuotinio išganymo idėja persmelkia visą šio popiežiaus mokymą ir paaiškina radikaliojo ekumenizmo bei tarpreliginio dialogo reikšmę jo pontifikato metu[6].

1983 m. sausio 25 d. popiežius Jonas Paulius II įvedė naująjį Kanonų teisės kodeksą – Bažnyčios įstatymų rinkinį. Jame teisiškai įtvirtinta Vatikano II Susirinkimo teologija: pripažintas dvigubas aukščiausios Bažnyčios valdžios subjektas – popiežius ir vyskupų visuma (can. 336), leista eretikams tam tikromis sąlygomis priimti Komuniją (can. 844, § 4), sukeisti vietomis du santuokos tikslai, sutuoktinių gerovę iškeliant virš palikuonių (can. 1055), remiamasi demokratistine Bažnyčios kaip „Dievo tautos“ idėja, atsisakyta daugybė seniausių bažnytinės teisės ir gyvenimo tradicijų, skatinamas ekumenizmas ir t. t.

Arkivyskupo M. Lefebvre‘o komentaras: „Čia mes randame tiek dviprasmiškų sąvokų, kurios nuo šiol leis modernioms ir protestantiškoms klaidoms įkvėpti Bažnyčios įstatymų leidybą. Dėl to kentės popiežiaus ir vyskupų autoritetas, bus nutrintas skirtumas tarp klero ir pasauliečių. Katalikų tikėjimo būtinumas ir absoliutumas atskiestas erezijos ir schizmos naudai, o fundamentalios nuodėmės ir malonės realijos užtemdytos. Šios dviprasmybės reiškia pavojingą puolimą prieš Bažnyčios doktriną ir sielų išganymą“[7]. „Todėl neįmanoma jo (naujojo Kodekso) priimti kaip visumos; esminiuose punktuose jis skatina ereziją“[8].

1983 m. lapkričio 21 d. arkivyskupas Lefebvre‘as ir brazilas vyskupas Antonio de Castro Mayeris pasirašė „vyskupų manifestą“ – atvirą laišką popiežiui Jonui Pauliui II, kuriame protestuoja prieš ekumenistinę Bažnyčios sampratą, kolegialų ir demokratinį Bažnyčios valdymo pobūdį, klaidingą žmogaus prigimtinių teisių sampratą, kuria grindžiama religinės laisvės idėja, popiežiaus valdžios ribojimą kolegializmu, protestantišką šv. Mišių teologiją, visuotinį erezijų plitimą teologijos fakultetuose. Manifestas pasirodė gruodžio 9 d. ir žiniasklaidos išaiškintas kaip karo paskelbimas.

Popiežiaus atsakymas: po dviejų dienų, gruodžio 11 d., jis apsilankė ir pamokslavo Romos liuteronų bažnyčioje. 1984 m. vasario 18 d. jo nurodymu reformuotas konkordatas tarp Šv. Sosto ir Italijos respublikos – išbrauktas principas, kad „Romos apaštalinė katalikų religija yra vienintelė (Italijos) valstybės religija“. Gegužės 10 d. popiežius aplankė budistų šventyklą Tailande, nusiavė batus ir atsisėdo prie budistų bonzos kojų. Už soste įsitaisiusio bonzos nugaros stūksojo Budos statula.

1985 m. sausio 25 d. popiežius sušaukė neeilinį vyskupų sinodą Vatikano II Susirinkimo užbaigimo dvidešimtmečio proga. Arkivyskupas Lefebvre‘as ir vysk. de Castro Mayeris vėl kreipėsi laišku į popiežių, kad sinodas atsiribotų nuo ekumenizmo, kolegializmo, religinės laisvės ir kitų klaidų. „Jei sinodas neatsitrauks nuo šių klaidų... jo nariai nebeišpažins katalikų tikėjimo“, o Jonas Paulius II „nebebus gerasis ganytojas“[9].

Romos atsakymas: sinodas baigėsi gruodžio 8 d., iškilmingai patvirtinęs ištikimybę II Vatikano idėjoms. Vykstant sinodui, popiežius Jonas Paulius II koridoriuje mestelėjo Siono vyskupui Schwery (seminarija Ekone yra Siono vyskupijoje Šveicarijoje): „Saugokitės manęs! Aš jau nebe gerasis ganytojas!“

1985 rugpjūtį Jonas Paulius II, viešėdamas Toge, keliskart dalyvavo animistinėse apeigose. 1986 02 05 Madrase (Indija) jis priėmė tilac ženklą ant kaktos – patepimą „šventais“ hinduistų pelenais. Misionierius Lefebvre‘as, gerai žinantis pagonių religinius papročius, įvertino tai kaip communicatio in sacris, dalyvavimą religiniuose nekatalikų aktuose, kuris, anot senosios kanonų teisės (can. 2318), padaro asmenį „įtariamuoju erezija“. 1986 m. Velykų pamoksle Ekone arkivyskupas pasipiktinęs kalbėjo: „Gali būti, kad mes būsime priversti manyti, jog šis popiežius yra nebe popiežius, nes man kyla pirmoji mintis – dar nenoriu jos sakyti iškilmingai ir viešai, – kad popiežiui neįmanoma būti viešai ir formaliai eretiku“.

„Antrąkart po 1976 metų arkivyskupą Lefebvre‘ą ištiko sedevakantizmo[10] pagunda, bet jis jai nepasidavė“, – rašo jo biografas vysk. de Mallerais. Jis išlaikė ištikimybę popiežiui Jonui Pauliui II net po didžiojo papiktinimo Asyžiuje, tačiau būtent šis įvykis pastūmėjo jį imtis operacijos „Išlikimas“.

 

Kelias į šventimus

1986 m. sausio 25 d. Jonas Paulius II paskelbė, kad šv. Pranciškaus mieste Asyžiuje surengs įvairių religijų „maldos už taiką susitikimą“. Šiandien įvairios tarpreliginės konferencijos ir pamaldos jau tapo kasdienybe, bet tuomet ne vienas buvo sukrėstas[11]. Paskutinis toks renginys įvyko 1895 m. Čikagoje ir buvo griežtai pasmerktas popiežiaus Leono XIII.

Pirmoji Lefebvre‘o reakcija: „Tai demoniška. Tai įžeidimas mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Kam jie melsis? Kokį dievą jie mels taikos? Kokios taikos jie gali prašyti, jei nesimels į vienintelį tikrą Dievą?“[12]. Rugpjūčio 27 d. jis laišku kreipėsi į 8 kardinolus, kviesdamas protestuoti prieš planuojamą susitikimą: „Tas, kuris dabar sėdi Petro soste, viešai tyčiojasi iš pirmojo Credo punkto ir pirmojo Dekalogo įsakymo. Papiktinimas katalikų sieloms yra neišmatuojamas. Bažnyčia yra sukrėsta iki pamatų“.

Spalio 28 d. Asyžiaus susitikimas įvyko. Visų religijų dievai ir deivės katalikų bažnyčiose pasijuto lyg namuose, į dangų kilo indėniškų pypkių dūmai, skambėjo maldos už „taiką“. San Pietro bažnyčioje ant altoriaus buvo garbinama Budos statula. Gruodžio 2 d. paskelbtas M. Lefebvre‘o ir de Castro Mayerio protestas skambėjo lyg balsas tyruose.

Bažnyčios krizė, atrodė, gilėja taip sparčiai, kaip niekas nesitikėjo. Kas laukia Ekono seminaristų, Brolijos kunigų? Šis klausimas arkivyskupui pirmąkart iškilo dar 1981 vasarį, atsidūrus Sjero (Sierre, Šveicarija) ligoninėje. Birželio 12 d. interviu laikraščiui Monde et Vie jis kalbėjo apie galimybę įšventinti vyskupą, bet tai būtų „ryšių su Roma nutraukimas“ – „aš darysiu viską, kad to išvengčiau“.

1982 m. sausio 19 d. dvasinėje paskaitoje Ekone M. Lefebvre‘as kalbėjo: „Vienas jaunas australas man sakė: „Norėčiau stoti į jūsų seminariją, bet po šešių metų jūs būsite miręs. Neapsimoka...“ O kai sukosčiu, seminaristai krūpteli: „Tegul tas arkivyskupas ištveria bent iki mano šventimų!“ Na gerai, pasitikėkime Apvaizda, laukime ir pažiūrėkime, ką gerasis Viešpats panorės atsiųsti...“

1983 m. gruodį ir 1984 m. pradžioje Brolijos generaliniuose namuose Rikenbache vyko intensyvios diskusijos, ar gali būti pateisinami vyskupų šventimai be popiežiaus mandato. Arkivyskupas ramiai klausėsi teologinių ir kanonų teisės argumentų už ir prieš tokius šventimus. Nagrinėti istoriniai pavyzdžiai, pavyzdžiui, šv. Euzebijaus Samosatiečio, kuris IV a., siautėjant arijonų krizei, keliavo po Sirijos, Finikijos ir Palestinos diecezijas ir šventino vyskupus bei kunigus, nors tam neturėjo jurisdikcijos. Šv. Sosto leidimas vyskupų šventimui nėra dieviškosios, bet tik bažnytinės teisės įstatymas, o ši teisė galioja normaliomis aplinkybėmis, kai nėra būtinybės būklės ir pavojaus tikinčiųjų sielų išganymui. Vyskupų įšventinimas Brolijoje nebūtų schizma, jei ir toliau būtų pabrėžiama ištikimybė Šv. Sostui, jei naujieji vyskupai nepretenduotų į jokią jurisdikciją.

1983 m. gruodžio 9 d. Ruasi mieste žurnalistai patys ėmė klausinėti arkivyskupą, kodėl gi jis nešventina vyskupų. M. Lefebvre‘as atsakė: „Nes vis dar manau, kad tai būtų regimas ryšių su Roma nutraukimas. Pabrėžiu: regimas, nes manau, kad Dievo akyse gali prireikti mano veikimo... Aplinkybės turi tapti dar tragiškesnės“[13]. Kardinolas J. Ratzingeris manė esant reikalinga laiškais[14] įspėti arkivyskupą net negalvoti apie tokį žingsnį, 1986 liepos 3 d. atkalbantį laišką parašė ir senas arkivyskupo draugas akademikas Jeanas Guittonas. Tačiau Asyžiaus skandalas perpildė kantrybės taurę – M. Lefebvre‘as pabrėžė, kad mato jame aiškų Apvaizdos ženklą.

Prasidėjo naujas konsultacijų, pokalbių etapas, arkivyskupas klausė daugelio teologų ir bendražygių patarimų, svarstė visus įmanomus argumentus, prašė raštiškų referatų ir studijų. 1987 m. kovo 9 d. atėjo, M. Lefebvre‘o teigimu, antras Apvaizdos ženklas: Romos teologų parengtas ir kard. Ratzingerio lydimas atsakymas į arkivyskupo Dubia, „abejones“ dėl Vatikano II Susirinkimo mokymo apie religinę laisvę[15]. 50 puslapių tekste nėra jokių detalių atsakymų į 39 abejones, tik bendro pobūdžio tezės. Pripažįstama, kad Susirinkimo deklaracijos dėl religinės laisvės mokymas „nenuginčijamai yra naujovė“, tačiau ši nauja teologija kyla iš „nuoseklaus doktrinos vystymosi“. Arkivyskupo atsakas: 1987 m. birželį išleista knyga Ils L‘ont découronné („Jie atėmė Jam karūną“), dar kartą atskleidžianti, kad religinės laisvės teorija prieštarauja visų laikų Bažnyčios mokymui apie socialinį Kristaus karališkumą. Birželio 29 d. pamoksle Ekone M. Lefebvre‘as atvirai prabilo apie ketinimą konsekruoti vyskupus. Privačiai jis ėmė kalbėti apie tų metų Kristaus Karaliaus šventę (spalio 25 d.). Liepos 8 d. jis parašė kardinolui Ratzingeriui: „Per Jus mes prašome Šventąjį Tėvą suteikti laisvę Tradicijai... ir leisti Jo Ekscelencijai vyskupui de Castro Mayeriui ir man pasirūpinti augziliarais pagal mūsų pačių pasirinkimą“.

Paskutinio M. Lefebvre‘o apsilankymo Rio de Žaneire metu vysk. de Castro Mayeris jam papasakojo apie tradicinėms Mišioms ištikimų Kamposo vyskupijos kunigų ir tikinčiųjų persekiojimus. Todėl arkivyskupas susiejo Brolijos ir Kamposo diecezijos atvejus ir ėmė prašyti vyskupų abiem būtinybės būklėje atsidūrusioms bendruomenėms.

 

Derybos su Roma

1987 m. liepos 14 d. arkivyskupas gavo audienciją pas kard. Ratzingerį. Šis pirmiausia ėmė ginti religinės laisvės doktriną, esą valstybė nėra kompetentinga atskirti, kuri religija yra tikroji, todėl turi suteikti laisvę visoms religijoms. Taip kalbėjo Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovas, atsakingas už tikėjimo gynimą! Bet jei pavienis žmogus gali ir turi pareigą iš objektyvių kriterijų pažinti tikrąją religiją ir ja sekti, tai tuo labiau valstybė – toks buvo visų laikų Bažnyčios mokymas[16].

Toliau kardinolas pagrasino, kad neleistinas vyskupų šventimas bus schizma. M. Lefebvre‘as, nesirinkdamas žodžių, atsakė: „Schizma?! Jei kur nors yra schizma, tai nebent dėl to, ką Vatikanas padarė Asyžiuje ir kaip jūs atsakėte į mūsų Dubia: Bažnyčia nutraukia ryšius su tradiciniu Magisteriumu. Bet Bažnyčia, einanti prieš savo praeitį ir savo Tradiciją, nėra Katalikų Bažnyčia; todėl mums tas pat, jei būsime ekskomunikuoti tos liberalios, ekumeninės ir revoliucinės Bažnyčios!“

Kardinolas pakeitė pokalbio toną: „Raskime praktinį sprendimą. Padarykite nuosaikų pareiškimą dėl Susirinkimo ir naujojo mišiolo, panašiai, kaip jums patarė Jeanas Guittonas. Tada mes jums duosime vyskupą šventimams, mes galėtume suderinti tai su dieceziniais vyskupais, ir galėsite tęsti savo veiklą. Paprašykite kardinolo protektoriaus, teikite pasiūlymų!“

Gal arkivyskupas pašoko iš džiaugsmo? Nieko panašaus. Jis atsakė: „Eminencija, net jei jūs duosite mums viską – vyskupą, šiek tiek autonomijos nuo vyskupų, 1962 m. liturgiją, leisite tęsti mūsų seminarijas – mes negalėsime dirbti kartu, nes mes einame skirtingomis kryptimis. Jūs darbuojatės norėdami nukrikščioninti visuomenę ir Bažnyčią, o mes dirbame, kad jas christianizuotume. Mums mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra viskas, jis yra mūsų gyvenimas. Bažnyčia yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus; kunigas yra kitas Kristus; Mišios yra Jėzaus Kristaus triumfas ant kryžiaus; mūsų seminarijose viskas nukreipta tam, kad karaliautų mūsų Viešpats Jėzus Kristus. O jūs darote priešingai: jūs ką tik man bandėte įrodyti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus negali, neturi karaliauti visuomenei“.

Arkivyskupas vėliau pasakojo: „Nejudėdamas jis žiūrėjo į mane, jo akys buvo be jokios išraiškos, lyg būčiau pasiūlęs ką nors nesuvokiamo ar negirdėto“. Tada kardinolas vėl grįžo prie religinės laisvės, esą „Bažnyčia vis tiek gali valstybei sakyti ką nori“, ir panašiai. M. Lefebvre‘o nuostata po šios audiencijos tapo aiški: „Mes negalime dirbti su mūsų Viešpaties karališkumo priešais“.

Šiandien Benediktas XVI vėl siūlo Brolijai iš esmės tą pat: „Raskime praktinį sprendimą“. Duodame jums tradicines Mišias, suteiksime teisinį statusą, panaikinsime ekskomuniką, ir gyvuokite sau gražiame tridentinės estetikos pasaulėlyje, kaip jau sėkmingai daro Šv. Petro brolija ir kitos Ecclesia Dei bendruomenės. Brolijos vadovai vėl atsako: problema ne Brolija, ne kurių nors bendruomenių teisinis statusas, o Bažnyčios krizė, kuri nedings, jei Brolija „susitaikys su Roma“. Mes einame skirtingomis kryptimis, ir kol Bažnyčios vadovai nepripažins Kristaus karališkumo, krizė nebus įveikta.

Nepaisant nedraugiško pirmojo susitikimo, pokalbiai dėl vyskupų šventimo tęsėsi. Liepos 28 d. kard. Ratzingeris parašė laišką arkivyskupui, kur aptaria Brolijos statuso sureguliavimo galimybes. Nutarta pasiųsti vizitatorių, kuris įvertintų Brolijos padėtį.

Arkivyskupui svarbiausia ne praktiniai manevrai, o dangaus valia. Rugpjūčio 22 d. jis Fatimos apsireiškimų jubiliejaus proga dalyvauja Brolijos maldinėje kelionėje ir šioje šventovėje atlieka Rusijos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai aktą. Kartu jis meldžia Dievo Motiną malonės, kad būtų rastas teisingas sprendimas. Fatimoje įvyko Brolijos vadovų posėdis, kuriame dalyvavo ir arkivyskupo numatyti keturi kandidatai į vyskupus: kunigai Tissier de Mallerais, Williamsonas, de Galarreta ir Fellay. Visi posėdžio dalyviai vienbalsiai ragino neskubėti, gerai apsvarstyti Romos pasiūlymus. Arkivyskupas nutarė šventimus atidėti gruodžio 27 d.

Lapkričio 11 d. į Ekoną atvyko Šv. Sosto vizitatorius kardinolas Edouardas Gagnonas, kanadietis, Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas. Jį lydėjo liuksemburgietis monsinjoras Camille‘is Perlas – būsimasis komisijos Ecclesia Dei vadovas. Kard. Gagnonas anksčiau yra ne kartą išreiškęs simpatijas M. Lefebvre‘o darbui. Vizitatoriai aplankė pagrindinius Brolijos centrus Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, daug bendravo su kunigais, seminaristais, vienuoliais. Kardinolas gyrė Brolijos namų tvarką ir nuveiktus darbus. Gruodžio 8 d., baigdamas vizitaciją, jis su kardinolo regalijomis asistavo „suspenduoto“ arkivyskupo pontifikalinėse Mišiose, kurių metu buvo duodami stojimo į „panaikintą“ Broliją įžadai. Seminarijos svečių knygoje jis įrašė: „Tegul Nekaltoji Mergelė išgirsta mūsų karštas maldas, kad šiuose namuose taip nuostabiai vykdomas kunigų ugdymo darbas spinduliuotų visos Bažnyčios gyvenime“.

M. Lefebvre‘as perdavė savo pageidavimus kardinolui:

- nepriklausomybė nuo diecezinių vyskupų, Brolijos gen. vyresnysis turi būti jos narių ir tikinčiųjų ordinaras;

- Brolijos veiklą prižiūrės kardinolo vadovaujama Šv. Sosto komisija, bet visus jos narius turi nominuoti Brolijos gen. vyresnysis;

- Brolijai reikia trijų vyskupų, įskaitant gen. vyresnįjį.

1988 sausio 5 d. kard. Gagnonas perdavė savo raportą popiežiui, tačiau šio raporto tekstas iki šiol nežinomas. Žurnale 30 Giorni pasirodė neaišku kuo paremta mons. Perlo statistika: 80% „eilinių“ tradicionalistų esantys paprasti žmonės, norintys taikos su Roma, tik 15% yra „kietakakčiai“, dažniausiai susiję su Action française dešiniaisiais radikalais.

Taigi gruodžio 27 d. šventimai neįvyko. Tyliai numatyta vėl kita data – balandžio 17 d., Gerojo Ganytojo sekmadienis, po to – birželio 30 d. Prasidėjo kankinantis leidimo šventimams laukimas, įvairių spėlionių ir prognozių metas. Popiežius Jonas Paulius II taip pat delsė, tarėsi su įvairiais kardinolais. Galiausiai jo pavedimu kard. Ratzingeris 1988 m. kovo 18 d. pasiūlė abiejų pusių kanonų teisės ir teologijos ekspertų susitikimą.

Jis įvyko balandžio 12–13 d. prie Tikėjimo mokslo kongregacijos būstinės. Broliją atstovavo arkivyskupas ir kunigai P. Laroche‘as bei B. Tissier de Mallerais, Romą – kardinolas ir kunigai Tarcisio Bertone bei Fernando Ortizas (Opus Dei). Susitikime vyravo neapibrėžtumas ir nežinomybė – tiek dėl Brolijos gen. vyresniojo santykių su dieceziniais vyskupais, tiek dėl Šv. Sosto komisijos sudėties, o ypač dėl vyskupo (jau kalbama tik apie vieną) šventimų datos. Nepaisant to, gegužės 5 d. arkivyskupas pasirašė posėdžio protokolą. Jame be kita ko teigiama: „...pasižadame visuomet būti ištikimi Katalikų Bažnyčiai ir Romos vyskupui... Pareiškiame, kad priimame Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos Lumen gentium 25 paragrafe išdėstytą mokymą apie Bažnyčios magisteriumą ir paklusnumą jam...“ Toliau pažadama „užimti pozityvią laikyseną“ ir vengti polemikos diskutuojant apie Susirinkimo mokymą ir liturgiją, pripažįstamas naujųjų Mišių ir sakramentų galiojimas, žadama laikytis naujojo Kanonų teisės kodekso. Brolija bus pripažįstama kaip apaštalinio gyvenimo bendruomenė su teisės numatyta autonomija diecezinių vyskupų atžvilgiu ir teise inkardinuoti. Brolijos veiklą prižiūrės Šv. Sosto komisija, sudaryta iš pirmininko, jo pavaduotojo ir 5 narių – tik du nariai bus iš Brolijos. Vieno vyskupo konsekravimas „gali būti naudingas dėl praktinių ir psichologinių priežasčių“, taigi nebūtinas, nieko nekalbama apie jo šventimų datą. Suderinus pozicijas, žadama panaikinti suspensą arkivyskupui ir pripažinti jau esančius Brolijos centrus.

Taigi arkivyskupas galėjo ramia sąžine pasakyti, kad padarė viską kas įmanoma santykiams su Šv. Sostu sureguliuoti. Tačiau jo sąlygos, pateiktos kard. Gagnonui, nebuvo įvykdytos, vyskupų šventimo data liko neaiški. Be to, jam buvo duotas laiškas, kurį jis turėjo pasiųsti popiežiui ir atsiprašyti už savo klaidas – tai reikštų pripažinti, kad visa kova už Tradiciją yra klaidinga ir įžeidžianti Bažnyčią. Arkivyskupas laiško popiežiui neišsiuntė, bet kitą dieną perdavė kard. Ratzingeriui savo laišką, kuriame reikalaujama nustatyti šventimų datą – birželio 30 d. Jei Roma sutiks, tai bus geranoriškumo ženklas, leidžiantis pasitikėti suteiktomis garantijomis ir pažadais.

Prasidėjo „nervų karas“. Gegužės 23 d. M. Lefebvre‘as vėl išvyko į Romą, kur kreipėsi dėl šventimų datos, bet vėl negavo konkretaus atsakymo, tik neaiškiai kalbama apie rugpjūčio 15 d. Taip pat buvo atmesti jo pasiūlyti keturi kandidatai, esą jų blogas „profilis“.

Arkivyskupas, iki balandžio posėdžio ramiai laikęsis aiškios savo pozicijos, po jo ir protokolo pasirašymo prarado ramybę. Kaip prisimena jo vairuotojas, jis prisipažino beveik nemiegantis. Nuolat klausinėjo savo bendradarbių patarimo, gegužės 30 d. sušaukė Brolijos ir kitų tradicinių bendruomenių vadovų pasitarimą. Jame ėmė aiškėti takoskyra – vienos didžiausių bendruomenių, Le Barroux benediktinų, abatas Dom Gérardas Calvetas pasisakė prieš šventimus. Pasitarimas nieko naujo nepasiūlė – galutinį sprendimą po ilgų apmąstymų ir maldos priėmė vienas arkivyskupas. Tai įvyko liepos 2 d., Dievo Kūno šventėje.

Tos dienos laiške Šv. Tėvui M. Lefebvre‘as rašo: „...Mes prašėme kelių iš Tradicijos parinktų vyskupų ir mūsų daugumos tarp Romos komisijos narių, kad būtume apsaugoti nuo bet kokio kompromiso. Matydami, kad nesutinkama atsižvelgti į mūsų prašymus, ir konstatuodami akivaizdų faktą, kad šio susitaikymo tikslas Šventajam Sostui yra ne toks pat, kaip mums, mes manome, jog bus geriau palaukti laikų, palankesnių Romos grįžimui prie Tradicijos. Todėl mes patys imsimės priemonių tęsti mums Apvaizdos patikėtą darbą, ir dėl Jo Eminencijos kardinolo Ratzingerio gegužės 30 d. laiško esame tikri, kad vyskupų šventimai neprieštarauja Šventojo Sosto valiai, nes jie mums buvo pažadėti rugpjūčio 15 dienai. Mes ir toliau meldžiame, kad moderni, modernizmo užkrėsta Roma vėl taptų katalikiška Roma ir grįžtų prie savo dviejų tūkstantmečių Tradicijos...“

Birželio 9 d. sulaukta popiežiaus Jono Pauliaus II atsakymo. Jame pirmiausia priekaištaujama, kad arkivyskupas pats pasirašė gegužės 5 d. protokolą, o dabar jo nutaria nebesilaikyti. Po to arkivyskupas raginamas atsisakyti ketinimo konsekruoti vyskupus, nes tai „gali atrodyti tik kaip schizmatinis aktas“, bei „grįžti prie visiško paklusnumo Kristaus Vietininkui“.

Birželio 19 d. M. Lefebvre‘as paskelbia pranešimą spaudai. Jame paaiškinama, kodėl jis nesilaiko gegužės 5 d. protokolo – nes mato, kad Romos tikslas yra juridiškai susaistyti Broliją, galų gale neduoti jai vyskupo ir neutralizuoti jos kovą už Tradiciją. „Romos tikslas derybose yra susitaikymas... tai yra pasiklydusios avies grąžinimas į avidę. Tai yra tai, ką išreiškiau birželio 2 d. laiške popiežiui: „Tikslas Šventajam Sostui yra ne toks pat, kaip mums“. O kai mes pagalvojame apie Romos santykių su tradicionalistais istoriją nuo 1965 m. iki mūsų dienų, mes konstatuojame, kad tai yra nenumaldomas ir žiaurus persekiojimas, siekiant priversti mus paklusti Susirinkimui“. Pranešimo pradžioje cituojamas didysis XIX a. katalikų integralistas Louisas Veuillot: „Nėra netolerantiškesnio žmogaus už liberalą“.

 

Vyskupų šventimai

Priėmęs lemtingą sprendimą, arkivyskupas M. Lefebvre‘as atgavo pirmykštę ramybę ir ėmė neskubėdamas ruoštis jo įgyvendinimui. Birželio 13 d. Ekone susirinko keturi kandidatai: anglas Richardas Williamsonas, seminarijos JAV rektorius, ispanas Alfonso de Galarreta, P. Amerikos srities vadovas, šveicaras Bernardas Fellay, gen. ekonomas, ir prancūzas Bernardas Tissier de Mallerais, gen. sekretorius. Arkivyskupas asmeniškai nuvyko į Romą, kur pasiūdino vyskupiškas sutanas, nupirko kryžius, žiedus ir lazdas. Jis rūpestingai prižiūrėjo pasiruošimą ceremonijai, skaitė paskaitas apie šio žingsnio pagrįstumą seminaristams ir tikintiesiems, bendravo su seminariją užplūdusiais žurnalistais. M. Lefebvre‘as ramiai perskaitė patetišką Jeano Guittono birželio 21 d. laišką, parašytą raudonu lyg kraujas rašalu, kuriame liberalusis draugas dar bando „prabilti į jo širdį“. Paskutinę dieną, atvykęs atsisveikinti su arkivyskupu lyg su mirčiai pasmerktu, Guittonas tarė: „Aš stebiuosi jūsų ramybe“. Šis atsakė: „Man ramybę teikia tai, kad jaučiu, jog darau Dievo valią. Tai svarbiau už viską. O po to – kas bus, tas bus. Aš turiu intenciją įvykdyti Dievo valią ir neatsiskirti nuo Petro Bažnyčios, todėl esu ramus“. Nieko nepakeičia ir birželio 17 d. Vyskupų kongregacijos prefekto kard. Gantino įspėjimas, kad už vyskupų šventinimą be popiežiaus mandato can. 1382 numato ekskomunikos bausmę.

Birželio 25 d. atvyko ir vysk. de Castro Mayeris su keliais savo kunigais. Paprastai vyskupo šventimus teikia bent trys vyskupai, tačiau nei vienas iš M. Lefebvre‘ą palaikiusių hierarchų neišdrįso atvykti, išskyrus Campos vyskupą.

29 dieną įvyko iškilminga kunigų šventimų ceremonija – arkivyskupas įšventino 15 naujų Brolijos bendradarbių. Vakare prie seminarijos atriedėjo juodas mersedesas. Pasiuntinys iš nunciatūros perdavė kard. Ratzingerio telegramą: „Šventasis Tėvas tėviškai, bet įsakmiai prašo jus šiandien nedelsiant išvykti į Romą...“ Arkivyskupas atsakė: „Jei jie man šiandien atneš pasirašytą apaštalinį mandatą [popiežiaus leidimą vyskupų šventimams], aš atidėsiu konsekraciją iki rugpjūčio 15 d. ir apie tai rytoj paskelbsiu“.

Birželio 30 d. į Ekoną susirinko apie 10 000 tikinčiųjų. Žurnalistų minia užpildė jiems paruoštą platformą. Altoriaus link patraukė ilga procesija: visų šešių Brolijos seminarijų seminaristai, šimtai vienuolių, apie 180 kunigų, keturi consecrandi, du consecratores: M. Lefebvre‘as ir A. de Castro Mayeris, patarnautojai. Prasidėjo iškilmingos šv. Mišios, kurių eigoje įvyko vyskupų konsekracijos apeigos.

Ceremonijos pradžioje nuskamba prašymas: „Garbingiausiasis Tėve, šventoji motina Katalikų Bažnyčia prašo, kad šiuos čia esančius kunigus pakeltumėte į vyskupo pareigas“. Pagrindinis konsekratorius klausia: „Ar turite apaštalinį mandatą?“ Šventinamieji atsako: „Turime!“ Konsekratorius: „Skaitykite!“ Tada skaitomas tekstas:

„Turime iš Romos Bažnyčios, visuomet ištikimos iš apaštalų gautoms šventosioms tradicijoms, mums įsakančios, kad šias šventas tradicijas, tai yra tikėjimo lobį, ištikimai perduotume visiems žmonėms, jog šie pasiektų išganymą.

Kadangi po Vatikano II Susirinkimo iki pat šios dienos Romos Bažnyčios autoritetai yra vedami modernizmo dvasios ir todėl, veikdami prieš šventąją Tradiciją, „nebepakenčia sveiko mokslo, bet... nukreipia ausis nuo tiesos, o atveria pasakoms“, kaip sako šventasis Paulius savo antrajame laiške Timotiejui (4, 3–4), mes laikome šių autoritetų paskelbtas bausmes ir cenzūras negaliojančiomis.

Tačiau ir „aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti“ (4, 6). Girdžiu sielas, šaukiančias man, kad duočiau joms gyvenimo Duonos, kuri yra Kristus. Todėl, pasigailėjęs minios, aš esu griežtai įpareigotas perduoti mano vyskupystės malonę šiems brangiesiems kunigams, kad ir jie galėtų teikti kunigystės malonę daugeliui šventų klierikų, išugdytų pagal šventąsias Bažnyčios tradicijas.

Remiantis šiuo visuomet ištikimos šventosios Romos Bažnyčios mandatu, mes išrenkame šiuos kunigus šventosios Romos Bažnyčios vyskupais kaip Šventojo Pijaus Dešimtojo kunigų brolijos augziliarus:

Gerbiamąjį kunigą Bernardą Tissier de Mallerais

Gerbiamąjį kunigą Richardą Williamsoną

Gerbiamąjį kunigą Alphonsą de Galarretą

Gerbiamąjį kunigą Bernardą Fellay“.

Taigi, negavus Šv. Sosto mandato, tačiau remiantis ne kartą derybų metu išsakytais pažadais jį duoti ir, svarbiausia, akivaizdžia būtinybės būkle, kurioje atsidūrė ne tik Brolija bei su ja asocijuotos kongregacijos, bet ir šimtai tūkstančių tikinčiųjų, buvo perskaitytas šis paties arkivyskupo tekstas. Jame išreikštas įsitikinimas, kad tokioje būtinybės būklėje Katalikų Bažnyčia tylomis (implicite) suteikia mandatą šiems šventimams, taip pat nurodoma intencija konsekruoti tik vyskupus augziliarus, t. y. pagalbininkus sakramentų teikime, nesuteikiant jiems jokios jurisdikcijos ir titulų, taigi nesisavinant Šv. Sosto teisių ir nepatenkant į schizmą.

Po to kandidatai atsakė į konsekratorių klausimus dėl vyskupo pareigų ir katalikų tikėjimo punktų. Visiems suklaupus, pradėta giedoti Visų šventųjų litanija, kurios viduryje konsekratoriai palaimino kandidatus, po to uždėjo jiems rankas ant galvos, sakydami: „Priimk Šventąją Dvasią“ – tai sakramento materija. Rankų uždėjimo metu ant klūpančių kandidatų sprando buvo uždėtos atverstos Evangelijų knygos, taip leidžiant jiems pajusti saldų Evangelijos skelbimo jungą, kurį jiems teks nešti. Po to pagrindinis konsekratorius sugiedojo prefacijos pirmąją dalį ir abu konsekratoriai ištarė sakramento formą – esminius konsekracijos žodžius: „Užbaik savo kunige Tavosios tarnystės pilnatvę ir jį, aprūpintą viso pašlovinimo puošnumu, pašventink dangiško patepimo rasa“. Tuomet buvo šaukiamasi Šventosios Dvasios himnu Veni, creator Spiritus ir naujiesiems vyskupams pagrindinis konsekratorius triskart kryžiaus forma patepė viršugalvį šv. krizma. Užbaigta giedoti prefacija. Galiausiai vyskupams buvo pateptos rankos, įteiktos lazdos, užmauti žiedai, perduota Evangelijų knyga, uždėtos mitros, užmautos pirštinės. Ceremonijos pabaigoje įšventintieji vyskupai su mitromis ir lazdomis, artėdami prie konsekratorių, triskart priklaupė ir vis aukštesniu tonu giedojo: „Ad multos annos – Daugeliui metų!“ Taip priartėję prie jų, gavo iš jų brolišką ramybės pabučiavimą.

Po apeigų grįžus į zakristiją, arkivyskupas M. Lefebvre‘as prisipažino: „Maniau, kad neištversiu iki galo“. Tačiau jis spinduliavo džiaugsmu ir ramybe, kuri neapleido jo iki pat mirties, nepaisant visų užgriuvusių bausmių, persekiojimų ir išsiskyrimų su tais, kurie nepritarė šiam žingsniui.

 

Įvykiai po šventimų

Kitą dieną, liepos 1-ąją, Šv. Vyskupų kongregacijos prefektas kard. Bernardinas Gantinas pasirašė dekretą, kad M. Lefebvre‘as „atliko schizmatinės prigimties aktą“. Jis, jo konsekruoti keturi vyskupai ir kartu konsekravęs vysk. de Castro Mayeris pagal can. 1364 § 1 ir can. 1382 ipso facto užsitraukė ekskomunikos bausmę. „Kunigai ir tikintieji įspėjami nepritarti mons. Lefebvre‘o schizmai“.

Liepos 2 d. popiežius Jonas Paulius II pasirašė apaštalinį raštą Motu proprio „Ecclesia Dei adflicta“. Jame taip pat kalbama apie schizmą ir ekskomuniką, tačiau neminimas vysk. de Castro Mayeris. Popiežius teigia: „Šio schizmatinio akto šaknį galime pažinti nepilname ir prieštaringame Tradicijos suvokime: nepilname, nes jis nepakankamai atsižvelgia į gyvą Tradicijos pobūdį... Tačiau ypač šis Tradicijos suvokimas yra netinkamas ir prieštaringas, nes priešinasi visuotiniam Bažnyčios Mokymui, kuris priklauso Romos vyskupui ir vyskupų kolegijai. Juk niekas negali likti ištikimas Tradicijai, jei nutraukia ryšius, jį siejančius su tuo, kuriam pats Kristus apaštalo Petro asmenyje patikėjo tarnystę Bažnyčios vienybei“. Galiausiai visi kunigai ir tikintieji raginami neremti „arkivyskupo Lefebvre‘o judėjimo“ ir bendrai įspėjama: „Visi turi žinoti, kad formalus pritarimas schizmai yra sunkus Dievo įžeidimas ir užsitraukia ekskomuniką, kaip numatyta Bažnyčios teisėje (can. 1364)“. Toliau popiežius paskelbia įsteigiąs komisiją (ji bus pavadinta Motu proprio vardu – Ecclesia Dei) nuo Brolijos pasitraukusiųjų ir prie tradicinės liturgijos prisirišusiųjų reikalams. Galiausiai raginama „didžiadvasiškai“ ir plačiai taikyti 1984 m. indultą Quattuor abhinc annos, t. y. dažniau suteikti tikinčiųjų grupėms išimtinį leidimą dalyvauti Mišiose pagal 1962 m. mišiolą.

Svarbiausias M. Lefebvre‘o bendražygis, Le Barroux abatas Dom Gérardas pabrėžtinai nedalyvavo vyskupų šventimų ceremonijoje, nors stebėjo ją iš šalies. Liepos 26 d. jis paskutinį kartą susitiko su arkivyskupu, o 29 d. abatija „sureguliavo savo santykius“ su Roma ir tapo Ecclesia Dei bendruomene.

Nors Vatikane tikėtasi visiškos Brolijos griūties ir išsisklaidymo, po vyskupų šventimų ją paliko tik 17 kunigų ir 18 seminaristų. Liepos 5 d. popiežius suteikė audienciją Broliją palikusiam Caickofeno seminarijos rektoriui kun. Josefui Bisigui – popiežiui pritarus, jis su 7 kitais kunigais Hauterive cistersų abatijoje (prie Fribūro) liepos 8 d. įsteigė Šv. Petro broliją. Brolija savo seminariją įsteigia Vigracbade (Wigratzbad, Vokietija).

Iki šios dienos kuriasi vis naujos smulkios Ecclesia Dei bendruomenės, tačiau visos kartu paėmus jos turi mažiau narių ir tikinčiųjų, nei Šv. Pijaus X brolija. Jos sutelkia dėmesį vien į tradicinę liturgiją ir atsisako kritikuoti esmines Bažnyčios krizės priežastis – modernistinę teologiją, ekumenizmą, tarpreliginį dialogą, religinę laisvę, kolegializmą. Nors jos kiekviena proga pabrėžia „visišką vienybę su Šv. Sostu“, vyskupai jas diskriminuoja ar net persekioja ne mažiau, nei Šv. Pijaus X broliją. Roma leido šioms bendruomenėms egzistuoti vien todėl, kad susilpnintų Šv. Pijaus X broliją, atitrauktų tikinčiuosius nuo jos ir pamažu juos „integruotų į Susirinkiminę Bažnyčią“. Tačiau akivaizdžiai vyksta atvirkštinis procesas: Ecclesia Dei bendruomenės savo puošnia liturgija patraukia tikinčiuosius iš modernistinių parapijų, o iš jų nemažai, atradę visą Tradiciją, pereina į Šv. Pijaus X brolijos koplyčias.

 

Ekskomunikuoti?

Liepos 1 d. dekretas ir liepos 2 d. popiežiaus Jono Pauliaus II Motu proprio „Ecclesia Dei adflicta“ teigia:

- M. Lefebvre‘as, nepaisydamas birželio 17 d. draudimo, be popiežiaus mandato (kurio reikalauja kan. 1013) konsekravo keturis kunigus vyskupais. Šis aktas yra sunkus nepaklusimas popiežiui ir pagal kan. 1382 M. Lefebvre‘as, taip pat kartu šventinęs vysk. A. de Castro Mayeris bei keturi konsekruoti vyskupai užsitraukė ekskomunikos latae sententiae bausmę[17];

- Šis aktas yra „schizmatinis“. Cituojami can. 751 (schizma yra atmetimas pavaldumo Šv. Tėvui ir bendrystės su jam pavaldžiais Bažnyčios nariais) bei can. 1364 § 1 (schizmatikas baudžiamas ekskomunika latae sententiae), tačiau nesakoma tiesiogiai, kad arkivyskupas yra formalios schizmos būklėje;

- Šio akto priežastis yra „nepilnas ir prieštaringas Tradicijos suvokimas“;

- Kunigai ir tikintieji, formaliai (gerai suprasdami, laisva valia ir išoriniais veiksmais) sutikę su M. Lefebvre‘o schizma, ipso facto (iškart po veiksmo, be specialaus nutarimo) užsitraukia ekskomunikos bausmę;

Tačiau daug žymių bažnytinės teisės specialistų[18] be jokių dvejonių teigia, kad M. Lefebvre‘as nėra ekskomunikuotas ir nėra schizmatikas. Kun. Gerardas Murray iš Niujorko arkivyskupijos, niekaip nesusijęs su Tradicija, 1995 m. liepą Romos Grigališkajame universitete aukščiausiu pažymiu apgynė daktaro disertaciją, kurioje įrodo, kad formaliai teisiškai M. Lefebvre‘as ir jo įšventinti vyskupai nėra ekskomunikuoti ir nėra schizmoje. Tiesa, 1996 m. G. Murray dėl universiteto politikos dalį savo tezių atšaukė.

Trumpai išvardinsime svarbiausius argumentus, leidžiančius teigti, kad ekskomunika negalioja ir schizmos nėra:

1. Visuotinė Katalikų Bažnyčios krizė, kilusi po II Vatikano, yra nenuneigiamas faktas, jį pripažino daugelis hierarchų, tarp jų kard. J. Ratzingeris[19] ir pats Šventasis Tėvas[20]. Pirmiausia tai tikėjimo krizė, kai daug hierarchų ir tikinčiųjų nebeišpažįsta ar net nebaudžiamai neigia svarbias tikėjimo tiesas:

- daugelio Šv. Rašto pasakojamų įvykių ir stebuklų istoriškumą,

- Jėzaus Kristaus dieviškumą, gimimą iš Mergelės, fizinį prisikėlimą,

- gimtosios nuodėmės pasekmes žmogaus gyvenimui,

- absoliutų Dievo malonės skirtingumą nuo žmogaus prigimties ir malonės nepelnytumą,

- kad Jėzus Kristus yra vienintelis išganymo kelias ir išganymo negali būti kt. religijose,

- kad be priklausymo regimai Katalikų Bažnyčiai (per vandens ar troškimo Krikštą) negali būti išganymo,

- vandens krikšto būtinumą kūdikiams, kad jie patektų į dangų,

- amžino pragaro realumą ir grėsmę, pragaro kaip vietos, kurioje dega reali ugnis, sampratą,

- žmogaus sielos, skirtingos nuo kūno, substancialumą,

- sielos gyvavimą po mirties ir jos patekimą į pomirtinę vietą (skaistyklą, pragarą, dangų) dar iki kūnų prikėlimo,

- kad visų septynių sakramentų esminiai formos žodžiai ir materija yra nekintamai nustatyti paties Jėzaus Kristaus,

- šv. Mišių kaip permaldaujamosios aukos pobūdį,

- fizinį duonos ir vyno substancijos perkeitimą į Viešpaties Kūną ir Kraują Mišių konsekracijos metu,

- kunigo esminį skirtingumą nuo pasauliečių dėl kunigystės charakterio,

- popiežiaus jurisdikcijos nepriklausymą nuo vyskupų visumos,

- vaikų gimdymą kaip pirmąjį santuokos tikslą,

- tiesos nekintamumą ir neklystamą galutinį išreiškimą dogmose ir t. t.

Šios tiesos praktiškai nutylimos ar net neigiamos mokyme ir katechezėje, ekumeniniuose ir tarpreliginiuose renginiuose (dažnai prilygstančiuose šventvagystei). Nebeskelbiama, kad Dievas yra didis, galingas, ne vien gailestingas, bet ir teisingas, baudžiantis. Liturginėse apeigose, elgesyje su Švč. Sakramentu visiškai išnyko pagarbios Dievo baimės, sakralumo jausmas. Bažnytinė disciplina persmelkta liberalizmo ir demokratizmo dvasia. Dėl šių priežasčių kilo visuotinė katalikų ir ypač Dievui pašvęstų asmenų savimonės krizė, kuri pasireiškia išėjimu iš Bažnyčios, nustojimu praktikuoti, moralės nuosmukiu, taikymusi prie pasaulio dvasios ir ideologijų, susiskaldymu į judėjimus ir partijas. Vis daugiau kunigų dėl intencijos nebuvimo laiko Mišias ir teikia sakramentus negaliojančiai. Visa tai atsispindi bažnytinio gyvenimo statistikoje. Tai ne vienintelė krizė Bažnyčios istorijoje, bet ypatinga tuo, jog ją sąmoningai gilina aukščiausi autoritetai.

2. Esminis Bažnyčios teisės principas yra Salus animarum suprema lex (Sielų gerovė, išganymas – aukščiausias įstatymas). Kanonai 213 ir 214 garantuoja tikinčiųjų teisę iš ganytojų gauti Bažnyčios dvasines gėrybes (visą ir neiškreiptą mokymą bei galiojančiai bei pagarbiai teikiamus sakramentus), taip pat vykdyti kultą Bažnyčios patvirtintomis apeigomis ir laikytis savos dvasinio gyvenimo formos (pvz., tradicinės ordino regulos). Tik taip šie tikintieji galės išganyti savo sielą, ir niekas neturi teisės kaip nors tam trukdyti. Mūsų aprašyta Bažnyčios krizė šias teises pažeidžia ir gresia išganymui. Arkivyskupas M. Lefebvre‘as turėjo teisinę atsakomybę už Bažnyčios jam patikėtus tikinčiuosius ir kunigus, taip pat, būdamas apaštalų įpėdiniu, turėjo bendro pobūdžio atsakomybę už visą Bažnyčią (plg. kan. 375), ypač už tuos, kurie į jį kreipėsi pagalbos.

3. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Pozityvūs Bažnyčios įstatymai negali prieštarauti dieviškajam įstatymui. Dieviškoji tikėjimo dorybė yra aukštesnė už moralinę paklusnumo dorybę, niekas negali versti paklusti tam, kas prieštarauja Bažnyčios dogmatizuotam tikėjimui ar bent jo pilnai neišreiškia. Bažnyčia – ne sultonatas ar diktatūra, kur reikia aklo paklusnumo, ir ne partija, kur individas turi paklusti daugumos ideologijai. Kiekvienas tikintysis turi protą bei Sutvirtinimo sakramentu gautą Šv. Dvasios malonę ir yra atsakingas už tai, ar pažins visą tiesą ir ar ją vykdydamas bus išganytas. Ar tai ne protestantiškas subjektyvizmas? Ne, nes tikėjimo tiesos yra objektyviai pažįstamos iš visų laikų Bažnyčios mokymo. Jei vėlesnis hierarchų mokymas aiškiai prieštarauja ankstesniam Bažnyčios mokymui, jo priimti negalima. Net jeigu iškyla abejonė dėl tokio nesutikimo, privaloma pasilikti prie senosios visuotinės nuomonės. Tuo atveju nepaklusimas hierarchui yra dorybingas veiksmas. Jei tai tinka paprastam tikinčiajam, tai tuo labiau visą gyvenimą Bažnyčiai ištikimai tarnavusiam arkivyskupui, kuris yra ir filosofijos bei teologijos daktaras.

4. Apžvelgsime svarbiausius kanoninius argumentus.

- Kadangi Bažnyčios krizė yra faktas ir gresia sieloms, už kurias arkivyskupas yra atsakingas,

- kadangi tų sielų išganymui būtini tikrą mokymą ir sakramentus teikiantys kunigai, o kunigai negali veikti be vyskupo,

- kadangi Apvaizdos valia nėra kitų vyskupų, kurie juos šventintų ir inkardinuotų,

- kadangi popiežius dėl idėjų, kurios ir sukėlė Bažnyčios krizę, delsia duoti mandatą naujų vyskupų šventinimui,

arkivyskupas pagrįstai ir išmintingai nusprendė, jog susidarė būtinybės būklė pašventinti kelis vyskupus be tokio mandato. Būtinybės būklė yra būsena, kurioje kilusi tokia grėsmė natūraliam ar antgamtiniam gyvenimui būtinoms gėrybėms, jog asmuo yra morališkai (nebūtinai fiziškai) verčiamas sulaužyti įstatymą, kad tas gėrybes išlaikytų. Be to:

- anot kan. 1321 § 1, niekas nebaudžiamas, jei išorinis įstatymo sulaužymas nėra morališkai mirtina nuodėmė. Šiuo atveju būtinybės būklė padarė, kad išorinis nepaklusimas visai nebuvo nuodėmė ir netgi buvo dorybingas aktas;

- anot kan. 1323, jokios bausmės neužsitraukia tas, kuris pažeidė įstatymą dėl būtinybės būklės (išskyrus jei aktas yra savyje blogas ar žalingas sieloms) arba teisėtai gindamas save ar kitą nuo neteisingo puolimo (jei išlaikė reikiamą saiką), taip pat jei be kaltės manė, kad susidarė viena iš šių aplinkybių.

Iš tiesų:

- būtinybės būklė, kaip parodėme, buvo;

- aktas nėra savaime nuodėmingas ir nėra žalingas sieloms, greičiau atvirkščiai;

- ideologiškai pagrįstas neleidimas šventinti vyskupų egzistenciškai grėsė Brolijai, normaliomis sąlygomis jis būtų duotas, be to, tai žadėjo pati Roma;

- išlaikytas reikiamas saikas: laukta iki paskutinės minutės, padaryta visa, kad problema būtų išspręsta ordinarinėmis priemonėmis;

- padaryta tik tai, kas būtina: konsekruoti tik keturi vyskupai, jiems nesuteikta jokia jurisdikcija, toliau pabrėžiamas paklusnumas popiežiui ir pagarba vietos vyskupams;

- net jei arkivyskupas būtų klydęs, jog egzistuoja būtinybės būklė, jo nuomonė buvo gerai pagrįsta, todėl klaidinga be kaltės ir nebaustina.

Galiausiai kanonas 1324 teigia, kad įstatymo pažeidėjas neatleidžiamas nuo bausmės, bet bausmė turi būti sušvelninta, jei pažeidėjas ne be kaltės klydo, jog susidarė kan. 1323 nurodytos aplinkybės. Tuomet bet kuriuo atveju netaikoma bausmė latae sententiae. Taigi net jei arkivyskupas nepateisinamai klydo (pvz., dėl neleistino kanonų teisės nežinojimo ar tendencingo požiūrio į Bažnyčios krizę), bausmė jam privalėjo būti sušvelninta ir jokiu būdu negalėjo būti automatinė.

Kai kas galėtų paprieštarauti: arkivyskupas galėjo manyti, kad Bažnyčioje pavojinga krizė ir visaip prieš ją kovoti, bet vyskupų šventimas nebuvo toks būtinas. Pvz., XVIII a. popiežius, spaudžiamas masonų, panaikino jėzuitų ordiną, tuo padarydamas didelę neteisybę ir žalą Bažnyčiai. Tačiau jėzuitai pakluso, nes ordino egzistencija nebūtina jų sielų išganymui. Taip ir arkivyskupas galėjo priešintis iki mirties, o tolesnį Brolijos likimą palikti Apvaizdai, nes jos išnykimas nėra absoliutus blogis. Krizė rimta, bet kas būtų, jei kiekvienas vyskupas imtų savavališkai konsekruoti kitus vyskupus, tęsiančius jo pastangas tą krizę įveikti? Ar ne taip elgėsi arkivysk. Pierre‘as Martinas Ngô-dhin-Thuc‘as, tuo metu masiškai šventinęs sedevakantistus vyskupus?

Atsakyti būtų galima taip: vyskupų šventinimas be popiežiaus mandato nėra jau tokia drastiška priemonė, kaip gali atrodyti. Popiežiaus mandato tokiam aktui reikia tik nuo viduramžių, anksčiau jį duodavo metropolitas. Ir vėliau dėl politinės situacijos daug vyskupų šventinta be mandato, tačiau už tai kartais būdavo skiriama tik suspendavimo bausmė. Taip numatyta ir 1917 m. Kanonų teisės kodekse. Tik 1951 08 09, norint pasipriešinti Kinijos patriotinės bažnyčios kūrimui, įvesta ekskomunikos bausmė, ši norma perimta ir į 1983 m. Kodeksą. Taigi tai naujas įstatymas, atspindintis didėjančią Bažnyčios centralizaciją, bet reikia atsižvelgti į jo dvasią ir intenciją – sustabdyti schizmatinių bažnyčių atsiradimą. M. Lefebvre‘o atveju tokio pavojaus nebuvo. Kita vertus, situacija Bažnyčioje nepalyginamai rimtesnė nei jėzuitų panaikinimo laikais, nuo Brolijos egzistavimo realiai priklauso Tradicijos išlaikymas visoje Bažnyčioje ir milijonų sielų išganymas. Ngô-dhin-Thuc‘o šventimai nepateisinami, nes nauji vyskupai palikti be teisinės struktūros ir gali daryti ką nori, o Brolijos vyskupai turi aiškų statusą ir įgaliojimus. Taigi arkivyskupo pasirinktas veikimo būdas yra proporcingas realiai būtinybės būklei.

5. Kardinolas Gantinas ir dokumentas Ecclesia Dei neleistinai suplakė du visai skirtingus dalykus: vyskupų šventinimą be popiežiaus mandato ir schizmą. Toks šventinimas gali vesti į schizmą, bet savaime tai nėra schizmatinis aktas – tokia yra visų kanonistų nuomonė. Šiuos nusikaltimus aptaria du visai skirtingi kanonai: kan. 751 ir kan. 1382. Jei M. Lefebvre‘as būtų nusižengęs ir pirmajam iš jų, jis turėtų būti nubaustas dviem ekskomunikos latae sententiae bausmėmis, bet to niekas neteigia. Vyskupų šventinimas 1988 m. yra nepaklusimo aktas (dėl būtinybės būklės), bet neturi nei vieno kan. 751 numatyto schizmos požymio:

- išlaikytas tikėjimas į popiežiaus primatą ir neklystamumą Vatikano I Susirinkimo nurodytomis sąlygomis;

- jokiu veiksmu ar žodžiu neatmestas pavaldumas Šv. Tėvui;

- priimami visi Tradicijai neprieštaraujantys popiežiaus nutarimai. Apie prieštaravimą sprendžiama remiantis objektyviu Bažnyčios mokymu, vertinimas lieka privatus, neteisiamas pats popiežius;

- viešai meldžiamasi už popiežių ir vietos ordinarus;

- niekaip neatmesta bendrystė nei su vienu popiežiui pavaldžiu Bažnyčios nariu;

- realiai pripažįstamas visų kardinolų, vyskupų, klebonų, vyresniųjų autoritetas;

- keturi Brolijos vyskupai negavo jokios jurisdikcijos ar titulinės vyskupijos, neturi savo teritorijų ar pavaldžių klierikų, nedaro juridinių aktų, vykdo tik iš jų šventimų galios kylančias funkcijas: šventina klierikus, teikia Sutvirtinimą ir atlieka vyskupams rezervuotus šventinimus.

Taigi nėra jokių požymių, kad bandoma kurti paralelinę bažnytinę bendruomenę.

Galime daryti išvadą: arkivyskupas ir jo įšventintieji vyskupai nėra formaliai ekskomunikuoti nei ferendae sententiae, nei latae sententiae, jie neįvykdė schizmos. Bažnyčios hierarchai įvykdė ideologiškai pagrįstą susidorojimą, neleistinai panaudodami kanonų teisę kaip bažnytinės politikos ginklą. Nors visos problemos esmė – tikėjimo klausimai, arkivyskupas nekaltintas dėl dogmatinių klaidų, neiškviestas prieš kompetentingus bažnytinius teismus, nevesta teologinė diskusija. Šv. Tėvo kaltinimas dėl „nepilno ir prieštaringo Tradicijos suvokimo“ yra nepagrįstas, nes arkivyskupas niekada neneigė gyvo Tradicijos charakterio ir jos supratimo augimo, taip pat nesupriešino Tradicijos su gyvu Bažnyčios Magisteriumu, kaip tai darė, pvz., jansenistai. Tradicija yra gyva, nes kyla iš gyvo ir per amžius nesikeičiančio Dievo, be to, ji bus „tradicija“ (perdavimas) tik tada, kai ankstesnės kartos perduos tikėjimo lobį visą ir neiškreiptą, o vėlesnės kartos gyva dvasia jį priims ir pagal jį gyvens. Šis perdavimas įmanomas tik kai yra tą lobį vis giliau apmąstantys teologai ir autoritetingai jį ginantis Bažnyčios autoritetas. Tačiau Tradicija nėra „gyva“ ta prasme, kad pats tikėjimo lobis nuolat kinta, prisitaikydamas prie „šiuolaikinio žmogaus poreikių ir religinių jausmų“.

Medį pažinsi iš jo vaisių. Kaip Vatikano II Susirinkimo reformos yra nepriimtinos, nes realiai griauna Bažnyčią, taip ir M. Lefebvre‘o darbą geriausiai pateisina jo nešamas Bažnyčios stiprinimas. Brolija neišsivystė į sektą, joje neatsirado nei asmens kulto, nei vidinių susiskaldymų, neįvedamos jokios teologinės ar sielovadinės naujovės. Aukštą jos seminarijų ir mokyklų lygį pripažino apaštalinis vizitatorius kard. E. Gagnonas 1987 metais. Brolija gerai vadovauja sieloms, stiprina šeimas ir vienuolynus, patraukia daug jaunimo, vykdo misijas. Brolija nelaiko savęs Bažnyčios „likučiu“, be kurio nėra išganymo – Brolijos gali ir nebūti, bet Tradicija yra amžina. Vatikano hierarchai galėtų tik leisti atlikti „Tradicijos eksperimentą“, kaip sakė arkivyskupas, ir būtų savaime rastas kelias iš Bažnyčios krizės. Galiausiai, jei Bažnyčioje taip aukštinamas pliuralizmas ir tolerancija, tai kodėl vienai Brolijai tebetaikomi inkviziciniai metodai?

Neatsižvelgiant į šiuos svarius argumentus toliau neteisėtai skleidžiama propaganda apie tariamą Brolijos schizmą. 1996 m.  sausio 31 d. Siono (čia yra seminarija Ekone) vyskupas Norbertas Brunneris iš Vatikano gavo dokumentą, kuris neva kilo iš Tikėjimo mokslo kongregacijos bei Popiežiškosios įstatymų tekstų aiškinimo tarybos. Jame be jokių papildomų argumentų teigiama:

- „Jokiu būdu negalima abejoti ekskomunikos galiojimu“;

- Negalima taikyti kanonuose 1323 ir 1324 numatytų lengvinančių aplinkybių;

- Kunigai ir tikintieji baudžiami ekskomunika tik kai formaliai priklauso „lefevristams“, t. y. kai laisvai ir sąmoningai apsisprendė būti M. Lefebvre‘o šalininkais ir priima jo pažiūras, priešingas Bažnyčios mokymui; kai dalyvauja vien „lefevristų“ veikloje ir nebedalyvauja Katalikų Bažnyčios veikloje.

Dokumentas parašytas neteisine kalba, niekieno nepasirašytas, nėra datos ir archyvinio numerio. Galbūt tai tik planuoto dokumento eskizas? Bet kuriuo atveju, jis neturi teisinės galios. Beje, jau 1993 m. birželio 28 d. kard. Ratzingeris paskelbė negaliojančia ekskomuniką, kurią Havajų vyskupas Ferrerio 1991 m. gegužės 1 d. bandė uždėti tikintiesiems, dalyvaujantiems Brolijos Mišiose.

Pastaraisiais metais Ecclesia Dei vadovas kard. D. Castrillonas Hoyosas yra daugelį kartų viešai (tiesa, ne oficialiuose dokumentuose) pareiškęs, kad Brolija nėra formalios schizmos būklėje, jos kunigai ir tikintieji nėra ekskomunikuoti.

M. Lefebvre‘as, ne kartą pratrūkdavęs rūsčiais žodžiais prieš modernizmą ir Bažnyčios griovėjus, niekuomet neužsipuldavo tų, kurie nepritarė vyskupų šventimams ir nuo jo pasitraukė. Jis nekūrė didelių ateities planų ir nepranašavo nei greito „Romos atsivertimo“, nei artėjančios apokalipsės – tiesiog ugdė savo vyskupus ir kunigus, ragino kantriai dirbti sielovados darbą ir „išlaikyti tikėjimą“ (1 Tim 1, 19). Brolijos nariams tai ir belieka daryti, nors reikėtų laukti dar dvidešimt metų ar ilgiau...