Tekstas paskelbtas 1998 m. Jame aiškinama, kodėl arkivysk. Lefebvre'as turėjo teisę ir net pareigą 1988 m. įšventinti naujus vyskupus. Straipsnyje pateikiami argumentai dar labiau galioja 2026 m. vyskupų šventimams.
Šv. Pijaus X kunigų brolija – Katalikų Bažnyčios kūrinys
,,Norėčiau pabrėžti, kad Ekumenizmo [Principų ir normų įgyvendinimo] vadovas netaikytinas Šv. Pijaus X brolijai. Šios Brolijos narių situacija yra Katalikų Bažnyčios vidinis reikalas. Brolija nėra kita bažnyčia ar bažnytinė bendruomenė prasme, vartojama Vadove. Žinoma, Mišios ir sakramentai, teikiami Brolijos kunigų, yra galiojantys“ - kardinolas Eduardas Cassidy, Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti pirmininkas
,,Priėjau išvados, kad, kalbant kanonų teisės terminais, jis [arkivyskupas M. Lefebvre‘as] nenusikalto veiksmu, baustinu pagal kanonų teisę. Jį galima apkaltinti įvykdžius nepaklusnumo popiežiui aktą, bet jis tai padarė tokiu būdu, kad galėjo remtis teisinėmis nuostatomis, kurios saugo jį nuo automatinės ekskomunikos (latae sententiae) už tą veiksmą“ - kun. Geraldas E. Murray, iš Niujorko arkivyskupijos, 1995 m. gavęs Kanonų teisės daktaro laipsnį Romos Grigališkajame universitete
1. Trumpa Brolijos kronika
Šv. Pijaus X kunigų broliją 1970 m. kanoniškai įsteigė Lozanos, Ženevos ir Fribūro (Šveicarija) vyskupas J. E. Charriere‘as. Pagrindinis Brolijos tikslas – steigti seminarijas, skirtas kunigų ruošimui ir šventinimui pagal neiškreiptą ir tikrąjį Katalikų Bažnyčios tikėjimą. Nuo pat pradžių ši veikla buvo aprobuota Bažnyčios. Broliją įkūrė arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as, nuo seno dirbęs apaštaliniu delegatu prancūzakalbėje Afrikoje. Beveik nuo pat Brolijos įsikūrimo prasidėjo persekiojimai, nukreipti prieš Šveicarijoje įsikūrusią seminariją. Daug vyskupų aiškiai negalėjo sutikti su tuo, kad būsimi kunigai būtų formuojami pagal tradicinį Bažnyčios mokymą, išlaikant tradicinį šv. Mišių ritualą. Brolijos veiklą parėmė vyskupai iš Ispanijos, Brazilijos, Afrikos, Lenkijos, kai kurie Romos kardinolai.
1974 m. lapkritį Brolijos seminarijoje Ekone buvo surengta apaštalinė vizitacija. Vienas iš vizitatorių papiktino seminaristus savo modernistiniais teiginiais. Jis manė, kad celibatas turi būti panaikintas, kai tik tai bus įmanoma. Taip pat jis reiškė abejones Kristaus prisikėlimo realumu... Tai buvo ypatingas skandalas, nes jaunų klierikų akyse vizitatorius buvo Romos pasiuntinys, atstovavo Romą, tikėjimo mokytoją. Arkivyskupo atsakymas į tą vizitaciją buvo 1974 m. lapkričio 21 d. deklaracija, skelbusi ištikimybę visų laikų tikėjimui.
Dėl tos Deklaracijos Roma iškvietė arkivyskupą į pokalbį su trijų kardinolų komisija, ji 1975 m. panaikino Broliją. Tokį pasmerkimą be teisinio proceso galima pavadinti neteisėtu ir savavališku. Arkivyskupo Lefebvre‘o kanoninis skundas, kuris turėjo garantuoti nuosprendžio vykdymo atidėjimą iki naujo kompetentingos vadovybės sprendimo, net nebuvo svarstomas.
Kiekvienas teisininkas gali patvirtinti, kad toks Brolijos panaikinimas buvo negaliojantis pagal kanonus 493, 1655.1, 1585.1 (1917 m. Kanonų teisės kodeksas, dar privalomas 1976 m.).
1976 m. arkivyskupui uždėta suspendavimo a divinis bausmė dėl nepaklusnumo, kuri taip pat negalioja pagal kan. 2218.1 (pakankamų argumentų trūkumas). Vieninteliai argumentai, kuriuos galima svarstyti, yra aptariami ankščiau minėtuose kanonuose.
1983 m. arkivysk. Lefebvreʼas kartu su arkivysk. A. de Castro Mayeriu parašė popiežiui atvirą laišką, kuriame be kita ko sako: „Drįstame pridėti prie šio laiško sąrašą pagrindinių klaidų (jų išvardinta 6), kurios yra šios tragiškos situacijos (Bažnyčios susinaikinimo) priežastis. Šios klaidos jau buvo pasmerktos Jūsų Šventenybės pirmtakų...“ Deja, į tai negauta jokio atsakymo.
Tuo metu situacija Romoje be perstojo blogėjo: 1986 m. popiežius nuvyko į Romos sinagogą, kur buvo priimtas kaip lygus didžiajam rabinui; tais pačiais metais Asyžiuje įvyko visų religijų susitikimas, kuriame Šventasis Tėvas padėkojo delegatams už veiklą taikos labui. Kiekviena grupė meldėsi atskiroje vietoje, o ant vieno altoriaus buvo pastatyta net Budos statulėlė.
Stebėdamas šiuos įvykius, griaunančius katalikų tikėjimą, ir atsižvelgdamas į savo senyvą amžių, arkivysk. Lefebvreʼas nusprendė paprašyti Romos leidimo įšventinti keturis pagalbininkus vyskupus, kad jie galėtų tęsti jo veiklą. Šis prašymas sukėlė Romoje paniką.
1987 m. įvyko nauja vizitacija: šį kartą vizitatoriai buvo kard. Gagnonas ir mons. Perlas. Kardinolas Gagnonas pagyrė Brolijos veiklą, sakydamas, kad toks darbas yra kunigų šventumo šaltinis. Jis pats oficialiai (in tronu) dalyvavo arkivysk. Lefebvre‘o aukotose šv. Mišiose. Šis faktas bylojo apie tai, kad suspensa a divinis faktiškai jau nebegaliojo, nes yra draudžiama dalyvauti suspenduotų kunigų arba vyskupų Mišiose.
1988 m. balandį vėl prasidėjo derybos. Tų derybų rezultatas buvo atsisakymas leisti arkivyskupui įšventinti vyskupus, nes žinota, kad siūlomi įšventinti vyskupai nepriims ir neskelbs naujo mokymo apie ekumenizmą bei religinę laisvę, o taip pat nesutiks aukoti šv. Mišių pagal naują tvarką.
Trokšdamas išsaugoti naujovių užgožiamą autentišką Tikėjimą ir Bažnyčios Tradiciją atitinkantį kunigų paruošimą, 1988 m. arkivyskupas prieš Romos valdininkų valią įšventino 4 vyskupus pagalbininkus. Vyskupų kongregacijos prefektas kard. Gantinas patvirtino ekskomuniką pagal kan. 1387. Popiežius Jonas Paulius II savo apaštališkajame laiške „Ecclesia Dei afflicta“ apie šventimus kalba kaip apie „schizmatinį aktą“. Nuo tos akimirkos spaudoje, oficialiuose Romos valdžios dokumentuose Brolija vadinama schizmatine grupe, o jos įkūrėjas ir kiti vyskupai – nubaustais ekskomunikos bausme. Dabar pamėginsime įrodyti, kad šis kaltinimas yra neteisingas.
Pirmiausia reikia įrodyti, kad neteisinga kalbėti apie „schizmatinį aktą“, nes vyskupų įšventinimas be popiežiaus mandato pats savaime jokiu būdu nėra schizma.
Antra, svarbu parodyti, kad Bažnyčia tikrai yra būtinybės būklėje, kad yra iškilusi grėsmė svarbiausioms ir aukščiausioms Bažnyčios gėrybėms.
Trečia, reikia parodyti, kad akivysk. Lefebvre‘as norėjo apginti tas aukščiausias gėrybes ir, siekdamas to tikslo, buvo priverstas nusižengti kanonui 1387. Šį nusižengimą galima pateisinti įvairiais būdais: istoriniais bei teologiniais argumentais ir kanoninėmis teisėmis, kurios kalba arba apie pačią būtinybės būklę, arba apie bažnytinės valdžios pareigą užtikrinti gerovę, būtiną norint pasiekti Bažnyčios tikslą – Dievo garbę ir sielų išganymą.
2. Įrodymas, kad Šv. Pijaus X brolija nėra nei schizmatinė, nei ekskomunikuota
2.1. Vyskupų konsekracija be popiežiaus mandato jokiu būdu pati savaime nėra „schizmatinio pobūdžio aktas“
„Schizmatikas“ yra tas, kuris abejoja popiežiaus autoritetu arba tas, kuris atsiskiria nuo vienybės su Katalikų Bažnyčia. O vyskupų įšventinimas be popiežiaus leidimo yra nepaklusnumo aktas, nereiškiantis schizmos.
a) Kanonų teisė: Tokios rūšies įšventinimas nėra priskaitomas prie „nusikaltimų prieš Bažnyčios vienybę (kas reiškia schizmą pagal kan. 751), bet yra minimas tiktai skyriuje apie „bažnytinių pareigų pasisavinimą ir nusižengimą toms pareigoms“. Bausmė už tokį prasižengimą yra ekskomunika, bet ta pati teisė tvirtina, kad nepaklusimo aktas gali būti netgi reikalingas, „jeigu iškiltų pavojus evangelinei tiesai“.
b) Teologija: Kard. Kajetonas, šv. Tomas Akvinietis, Suarezas ir kiti moko: „Jeigu atsisakymas paklusti liečia įsakymo materiją arba patį vyresniojo asmenį, bet nekvestionuojamas autoritetas, tada schizmos nėra“.
Arkivysk. Lefebvre‘as niekada neišsakė abejonių popiežiaus autoritetu. Tačiau jis kartu su visais Bažnyčios mokytojais skyrė du dalykus: popiežiaus funkcijas ir jo asmenį arba popiežiaus (Kristaus atstovo žemėje) pareigas nuo jo privataus gyvenimo (kaip paprasto žmogaus, krikščionio, kataliko).
Tokio atskyrimo reikėdavo pirmiausia tamsiaisiais popiežystės laikotarpiais, kai žmonės nežinodavo, kaip laikytis Bažnyčios galvos atžvilgiu. Bažnyčios mokytojai kviesdavo žmones laikytis tvarkos, pabrėždami skirtumą tarp „popiežystės“ ir jos „realizuotojų“, tarp popiežiaus funkcijų ir asmens. Popiežiaus asmuo gali visiškai arba iš dalies „renuere subesse officio Papae“ – atsisakyti vykdyti savo, kaip Kristaus Vietininko, pareigas, pavyzdžiui, remdamas Bažnyčią griaunančias klaidas arba leisdamas joms įsitvirtinti.
Šv. Tomas rašo: „Verta pastebėti, kad, iškilus pavojui tikėjimui, tikinčiųjų pareiga būtų smerkti savo ganytojus ir netgi viešai“. Pavyzdžiui, Petras išpažino Jėzaus dieviškumą, ir Viešpats jam tarė: „Tu esi Petras – uola, ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Tai įsakymas vykdyti popiežiaus pareigas – valdyti Bažnyčią. Tas pats Petras (šį kartą kaip draugas, kaip privatus asmuo) stengiasi atitraukti Kristų nuo Jo Kančios, ir Jėzus jį subara: „Eik šalin nuo manęs, šėtone, esi man papiktinimas, nes kalbi ne Dievo, o žmonių mintimis“.
Prisikėlęs iš numirusiųjų, Jėzus Kristus patikėjo Petrui popiežystės pareigas, jas visiškai pripažino kiti apaštalai ir pirmieji krikščionys. Tačiau Antiochijoje šv. Paulius suvokė, kad Petras neina teisingu keliu, atitinkančiu Evangelijos tiesą. „Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo nusižengęs... Aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje.“ (Gal 2, 11). Taip darė Paulius, nors turėjo žemesnį laipsnį hierarchijoje. Bažnyčios Tėvai ir Mokytojai, komentuodami tą atsitikimą, teigia, kad pavojus tikėjimui ir viešas papiktinimas, ypač doktrinos srityje, ne tik leidžia atvirai pasipriešinti hierarchams ar net pačiam popiežiui, bet ir įpareigoja jiems priešintis.
Dėl to vyskupų įšventinimas nėra schizma. Arkivysk. Lefebvre‘as pripažino popiežiaus autoritetą ir dėl to prieš pat įšventinimą būsimiems vyskupams rašė: „Meldžiu jus, kad būtumėte ištikimi Apaštalų Sostui, Romos Bažnyčiai, visų bažnyčių Motinai ir Mokytojai, ištikimi visam katalikų tikėjimui, išreikštam tikėjimo simboliuose, Tridento Susirinkimo katekizme“.
Brolija viešai meldžiasi už popiežių ir vyskupus. Šv. Mišių kanone yra paminimi popiežiaus ir vietinės diecezijos ordinaro vardai. Brolija gina popiežystę ir priima visus Apaštalų Sosto aktus, kurie atitinka Bažnyčios Mokymą.
Kai kas sako, kad atsitoliname nuo vienybės su Bažnyčia, nuo dvasinės bendrystės su popiežiumi. Kas tai yra bendrystė? Kuo pagrįsta Bažnyčios vienybė? Popiežius Pijus XI Bažnyčios vienybę apibrėžia kaip tikėjimo vienybę, tikėjimo, „kuris turi būti principine Kristaus išpažinėjų jungtimi“. Dvasinė bendrystė su popiežiumi galų gale yra bendrystė tiesoje, o kartu ir bendrystė su visais popiežiais. Jeigu reikia rinktis tarp dvasinės vienybės su ankstesniais popiežiais ir šiandieniniais popiežiais, tai yra ženklas, kad Bažnyčioje kažkas netvarkoje. Joks katalikas negali būti dvasinėje vienybėje su popiežiumi Liberijumi I, kuris rėmė arijonizmo ereziją, arba su popiežiumi Honorijumi, kuris pasirašė po monoteletizmo erezija, taip pat katalikas negali būti vienybėje su popiežiumi Pauliumi VI tada, kai šis remia modernizmą, liberalizmą ir ekumenizmą – klaidas, pasmerktas jo pirmtakų.
2.2. Ekskomunikos negaliojimas:
A) Būtinybės būklė Bažnyčioje
Gyvename didžiausios krizės, kokia kada nors buvo kilusi Katalikų Bažnyčioje, laikais. Šios krizės akivaizdoje galima užduoti klausimą: ar dabartinėje Bažnyčios situacijoje egzistuoja vadinamoji būtinybės būklė?
Kanonų teisėje būtinybės būklė laikoma viena iš aplinkybių, kuri žmogaus kaltę redukuoja iki vien formalaus nusižengimo teisei, už kurį negalima bausti. Pagal teisininkų apibrėžimą, būtinybės būklė yra tokia padėtis, kai iškyla grėsmė gėrybėms, būtinoms antgamtiniam ar prigimtiniam gyvenimui. Tokia būklė verčia nusižengti vienam ar kitam disciplinariniam kanonui, siekiant užtikrinti tas aukščiausias gėrybes.
Ta būklė egzistuoja tikintiesiems, seminaristams, kunigams ir netgi vyskupams.
a) Būtinybės būklė tikintiesiems, kurie turi teisę gauti iš hierarchijos gėrybes, būtinas išganymui: tikėjimo tiesas ir sakramentus. Tas, kuris norėtų tam paprieštarauti, turėtų įrodyti, kad nėra rimtos grėsmės nei tikėjimui, nei jo perdavimui. To negalima padaryti, nes:
- Vyskupų konferencijų patvirtintuose katekizmuose esama daug erezijų, o esminės tikėjimo tiesos dažnai nutylimos; pamokslai, katalikiški leidiniai, o ypač katalikiška spauda atakuoja tikėjimo tiesas bei tradicinius papročius.
- Visame pasaulyje hierarchų rengiami ekumeniniai susitikimai ir pamaldos skatina religinį abejingumą. Nekrikščionių religijose matomas „kelias pasiekti Dievą“ (Vatikano II Susirinkimo dekretas „Nostra aetate“), jos laikomos vertomis pagarbos. Oficialus bažnytinės vadovybės dokumentas, pasirašytas Balamande 1993 m., teigia, kad Rytų Bažnyčių grįžimas į vienybę su Roma, išsaugant savo ritualą, yra klaidingas žingsnis: „Ankščiau aprašyta „misijinio apaštalavimo“ forma, vadinama „unitizmu“ negali būti priimtina nei kaip misijų metodas, nei kaip bažnyčių vienybės, kurios siekiame, modelis“.
- Būtinybės būklė egzistuoja dėl naujosios liturgijos, kurią Julius Greenas, atsivertėlis iš anglikonybės, pavadino: „pakankamai storžieviška anglikonų pamaldų imitacija“. Kalvinistai iš Tezė mano, kad šis ritualas gali būti naudojamas protestantų apeigose.
Tas, kuris norėtų paneigti būtinybės būklės egzistavimą, visų pirma turėtų įrodyti, kad ta nauja orientacija nėra nei valdoma, nei remiama, nei leidžiama iš viršaus, kad visi nusižengimai katalikų tikėjimui buvo pasmerkti, kad ekskomunikos bausmė buvo pritaikyta visiems vyskupams, kunigams, teologams, išpažįstantiems ir skelbiantiems eretiškus teiginius.
b) Būtinybės būklė seminaristams. Tas, kas ją neigia, turi įrodyti:
- Kad seminarijos garantuoja būsimiems kunigams autentišką katalikišką išsilavinimą, laisvą nuo modernizmo, ekumenizmo ir visų kitų erezijų.
- Kad katalikų universitetuose nedėstoma amoralaus pobūdžio moralinė teologija nei teologija, kuri priešinasi pamatinėms tikėjimo dogmoms; deja beveik visos katalikų mokyklos yra užnuodytos modernistine mąstysena.
c) Būtinybės būklė kunigams, kurie turi pareigą duoti sieloms priemones, būtinas jų amžinajam išganymui. Esama daugybės liudijimų ir įrodymų, parodančių, kad žmonės praranda tikėjimą, ilgą laiką dalyvaudami naujosiose Mišiose, naujoje katekizacijoje ir priimdami naujos formos sakramentus.
B) Būtinybės būklė nustato būtinybės teisę:
- Kanonas 1387 numato ekskomuniką ipso facto latae sententiae, t. y. tokią, kai bausmę paskiria ne teisėta valdžia (popiežius, susirinkimas, vyskupas – tai būtų vadinama ferendae sententiae), o ją normaliomis aplinkybėmis savaime užtraukia pats faktas (pvz., abortas, erezija, apostazė). Kanonas 18 tvirtina, kad bet kokia nuostata kodekse turi būti interpretuojama „stricte“ t. y. dalykas turi būti aiškus, kitaip tariant, veiksmas turi būti padarytas visiškai savanoriškai ir sąmoningai, žinant, kad daroma blogai. Vadinasi, jei egzistuoja bet kokia abejonė dėl paties akto blogumo suvokimo, tada bausmės nėra.
Arkivysk. Lefebvre‘as buvo visiškai įsitikinęs, kad tas aktas yra geras ir būtinas Bažnyčios gerovei. Taigi, pagal kan. 18, bausmės nėra, nes trūksta dviejų sąlygų, būtinų bausmei skirti.
- Kanonas 1323.4 aptaria pačią būtinybės būklę Bažnyčioje: jeigu būtinybės būklėje kas nors nusižengė disciplinarinei teisei, tada bausmės nėra.
- Kanonas 1323.7 eina dar toliau: net jeigu Bažnyčioje būtų viskas tvarkoje ir nebūtų jokios būtinybės būklės, tačiau kanonų teisę pažeidęs žmogus būtų rimtai savo sąžinėje įsitikinęs, kad būtinybės būklė egzistuoja, jam bausmė taip pat neskiriama. Kiekvienas žmogus, kuris bent kiek pažinojo arkivyskupą Lefebvre‘ą, netgi pikčiausi jo priešai, turi pripažinti, kad jis buvo įsitikinęs tokią būklę Bažnyčioje egzistuojant. Ta pati kanonų teisė deklaruoja, kad nepaklusnumo aktas gali būti netgi teisingas, jei „evangelinei tiesai ima grėsti pavojus“. Taigi kanonų teisė arkivyskupo ekskomunikos bausmę laiko negaliojančia.
Pavyzdys iš istorijos. Tokia pati būtinybės būklė jau egzistavo Bažnyčios istorijoje. Pavyzdžiui, vyskupai neįprastose situacijose šventino vyskupus nepriklausomai nuo savo epochos disciplinarinės teisės, dažnai negavę popiežiaus leidimo arba net prieš jo valią. Veikdami tokiu būdu, jie rėmėsi būtinybės būkle, kuri davė jiems teisę į įpėdinius, kai reikalingų ir būtinų Bažnyčios institucijų funkcionavimui būdavo iškilusi grėsmė. Taip IV amžiuje šv. Eusebijus iš Samosatos, lankydamas arijonizmo nusiaubtas Rytų vyskupijas, šventino ir įkurdavo ten katalikų vyskupus, nepaisydamas to, kad tose diecezijose neturėjo jurisdikcijos. Taip pat šv. Atanazas per visus savo penkis ištrėmimus šventino presbyteroi (tuo metu taip vadino kunigus ir vyskupus).
C) Būtinybės būklė vyskupams, reikalaujanti iš jų ypatingos laikysenos ir poelgių
Jei Bažnyčios krizė pateisina ir net skatina tikinčiuosius elgtis išimtiniu būdu dėl iškilusio pavojaus tikėjimui ir amžinajam išganymui, juo labiau Bažnyčia to reikalauja iš vyskupų, atsižvelgiant į jų aukštesnes pareigas. Vyskupas, kaip tikėjimo ir papročių saugotojas bei prižiūrėtojas, yra atsakingas prieš Kristų už savo dieviškąjį mandatą, kurį gavo šventimų dieną. Tas mandatas iš vyskupo reikalauja, kad jis visą savo gyvenimą ištikimai tarnautų sieloms, padėtų joms pasiekti amžinąjį išganymą, gintų katalikų tikėjimą, platintų vienintelę teisingą religiją – katalikų religiją. Esant normalioms sąlygoms, vyskupas vykdo savąjį mandatą jam popiežiaus paskirtoje diecezijoje arba vienuolijoje (popiežius neturi valdžios šio mandato anuliuoti nei jo modifikuoti, nei naudoti jį kitiems tikslams. Popiežius neturi teisės uždrausti vyskupui dirbti sielų išganymui, tikėjimo gynimui.
Dėl to vyskupas neturi teisės tvirtinti, kad įvykdė savo pareigą, jeigu jis kaip paprastas katalikas apsiribojo vien savo asmeninio tikėjimo gynimu. Šventimai jį padarė sielų ganytoju (tai vyskupo pareigų esmė), kuris iki gyvenimo galo turi rūpintis amžinuoju sielų išganymu. Tam tikslui vyskupas gauna iš Dievo dvi valdžias:
a) Tarpininkaujant popiežiui, gauna kanoninę misiją, t. y. įstatymų leidžiamąją ir teisminę valdžią konkrečiai teritorijai (diecezijai, apaštališkajam vikariatui, vienuolijai). Ši valdžia yra apribota laike ir erdvėje.
b) Betarpiškai iš Dievo gauna potestas sanctificandi – pašvenčiamąją valdžią. Tai yra valdžia visoms sieloms, o ypač toms, kurioms hic et nunc reikia pašventinimo priemonių. Vyskupas turi teikti šv. Sakramentus visiems jų reikalingiems, o ypač visus vyskupui rezervuotus sakramentus – pavyzdžiui, Sutvirtinimą, kunigų šventimus ir vyskupų šventimus. Ta valdžia yra visuotinė ir galioja visai Bažnyčiai.
Popiežius gali atšaukti vyskupo jurisdikciją, bet niekada negali atšaukti pašvenčiamosios valdžios (išskyrus apostazės, erezijos, schizmos arba sunkaus moralinio nusikaltimo atveju, ir tai tik tam laikui, kol trunka jo užsispyrimas klaidoje).
Jeigu paprasti tikintieji konstatuoja būtinybės būklę Bažnyčioje, jie turi pareigą išsaugoti savo tikėjimą: turi atsitolinti nuo visų šaltinių, per kuriuos iškyla grėsmė tikėjimui arba moralei (blogi kunigai, vyskupai, vienuolijos, susitikimai, knygos...). Jei seminaristas konstatuoja būtinybės būklę savo mokslų srityje, tuomet jis turi atsitolinti nuo visų šaltinių, per kuriuos iškyla grėsmė tikėjimui ar moralei (profesoriai, knygos, institutai, universitetai), ir ieškoti tokių, kuriuose tikėjimas ir moralė yra išsaugojami. Jeigu kunigas konstatuoja būtinybės būklę Bažnyčioje, jis turi atsitolinti nuo visų šaltinių, per kuriuos iškyla grėsmė tikėjimui arba moralei ir kyla klausimas dėl jo pareigų esmės (naujosios Mišios, naujieji katekizmai, sakramentai, modernistinė arba suprotestantinta sielovada) ir likti ištikimas visiems autentiškiems išganymo šaltiniams, kad galėtų gerai atlikti savo kunigiškas pareigas.
Jeigu vyskupas konstatuoja būtinybės būklę Bažnyčioje, turi vykdyti savo mandatą, pirmiausia tos būklės paliestoms sieloms. Jeigu toks vyskupas neturi jurisdikcijos arba jeigu būtinybės būklės paliesti žmonės yra ne iš jo diecezijos, tai, nepaisant to, jis turi pareigą vykdyti pašventinamąją valdžią, nes ta valdžia jam duota būtent tam, kad gelbėtų sielas, kurios tokios krizės atveju atsiduria pavojuje. Taigi vyskupas pagal savo valdžios prigimtį turi teikti tikintiesiems sakramentus, garantuoti seminaristams autentišką katalikišką išsilavinimą, o blogiausiu atveju, jeigu tai yra būtina tikėjimo išsaugojimui ir sielų išganymui, šventinti vyskupus. Paprastai toks vyskupas turi (implicite) tylų popiežiaus sutikimą, net jeigu pats popiežius to nežino. Bažnyčios istorija taip pat pateikia faktų, kai vyskupai šventino vyskupus prieš popiežiaus valią – šis atsisakydavo jiems duoti leidimą, remdamasis jį užvaldžiusiais neteisingais ar net eretiškais principais.
Arkivyskupas Lefebvre‘as manė, kad Bažnyčia yra būtinybės būklėje ir kad jis turi pareigą ištikimai vykdyti savąjį mandatą: perduoti tikintiesiems autentišką tikėjimą ir išganymo priemones, ruošti Bažnyčiai kunigus, kurie užtikrintų autentiško mokymo tęstinumą ir teiktų neabejotinai galiojančius sakramentus. Jis manė ir įrodė, kad tiktai katalikų kunigystė garantuoja tikėjimo tęstinumą ir Bažnyčios Tradicijos perdavimą. Kunigystę gali suteikti tiktai vyskupas, todėl arkivysk. Lefebvre‘as turėjo pareigą parūpinti Bažnyčiai vyskupus, kurie teiktų Kunigystės sakramentą, likdami ištikimi Tradicijai. Jis suvokė šią pareigą 1986 metais, kai popiežius apsilankė Romos sinagogoje ir organizavo visų religijų susitikimą Asyžiuje.
Pats arkivysk. Lefebvre‘as buvo jau senas ir numatė, kad Tradicijai ištikimi tikintieji gali likti be ganytojų, o seminaristai – be galimybės tapti kunigais. Jis nerado jokio kito vyskupo (išskyrus vysk. A. de Castro Mayerį), kuris sutiktų įšventinti kunigus pagal autentišką apaštališkosios Tradicijos tikėjimą (visi kiti reikalavo, kad būsimi kunigai priimtų Vatikano II Susirinkimo klaidas ir posusirinkimines reformas). Arkivyskupas prašė popiežiaus leidimo šventinti vyskupus, bet jo negavo dėl savo tvirtos ištikimybės Tradicijai. Taip buvo išnaudotos visos įprastinės krizės sprendimo priemonės. Mons. Lefebvre‘o vyskupo mandatas reikalavo įšventinti vyskupus. Draudimas iš hierarchijos pusės buvo neteisingas ir dėl to negaliojantis, nes kiekvienas popiežius normaliomis sąlygomis būtų aprobavęs arkivyskupo pasiūlymą. Neįmanoma įsivaizduoti, kad Kristaus vietininkas galėtų norėti pasmerkti mirčiai tas negausias katalikiškas seminarijas, kuriose bręsta pašaukimai (ir kurios yra šventumo mokyklos, kaip tvirtino kardinolas Gagnonas), pašaukimai, kurie niekaip kitaip nerastų tinkamos vietos, kur galėtų gauti tikrą kunigo paruošimą. Neįmanoma įsivaizduoti, kad popiežius galėtų norėti numarinti katalikišką sąjūdį, kuris gelbėja daugybę sielų, paskendusių nerime ir dvasios skurde. Popiežius – Kristaus, Aukščiausiojo Kunigo, vietininkas – negali trokšti nieko kito, kaip tik katalikiškos kunigystės tęstinumo. Jos puoselėjimas yra popiežiaus, ir pirmiausia popiežiaus, šventa pareiga.
Jeigu, nepaisant to, tiesiogiai arba netiesiogiai uždraudžiama tęsti autentišką katalikų kunigijos auklėjimą, tada toks draudimas yra nukreiptas prieš tikinčiųjų sielų gerovę ir net prieš patį Bažnyčios tikslą. Teisinė norma, paliepimas, įsakymas, kuris yra nukreiptas prieš tikinčiųjų gerovę, yra negaliojantis.
Iš ko gi tada arkivysk. Lefebvre‘o įšventinti vyskupai gavo savo mandatą, kuris yra būtinas tam, kad jų šventimai būtų leistini? Tą mandatą jie gavo iš pačios Bažnyčios, kuri numato tokio mandato suteikimą savo kanonų teisėje, apimančioje aukščiausius, bendriausius, pamatinius Bažnyčios egzistavimo principus.
Aukščiausias kanonų teisės principas yra: Salus animarum suprema lex – sielų išganymas aukščiausias įstatymas (§1752). Bažnyčia ir, žinoma, Bažnyčios galva aiškiai nori veikti sielų išganymui. Štai tikroji popiežiaus valia! O kadangi vyskupų šventimas yra veiksmas, kuris buvo atliktas tiktai ir išimtinai sielų išganymui, popiežius negali jo uždrausti. Jokiu būdu popiežiaus valia negali prieštarauti popiežiaus valiai (pagal loginį neprieštaravimo principą – popiežiaus valia yra tik viena, priešinga valia yra asmeninė nuomonė, kuri yra savo kompetencijos viršijimas, piktnaudžiavimas savo valdžia).
Kanonų teisės kodeksas taip pat patvirtina tikinčiųjų teisę priimti visas išganymo priemones, pirmiausia mokymą ir sakramentus (ypatingai § 213, §§ 208–213). Pasauliečiai turi pilną teisę reikalauti iš kunigų, kad jie veiktų sielų gerovei ir visos Bažnyčios gerovei. Ekumenizmas, humanizmas, natūralizmas, socializmas, susitapatinimas su masonų tikslais – ar tai yra veikimas sielų gerovei?
Ši neabejotinai pasauliečiams priklausanti teisė į mokymą ir sakramentus duoda kunigui ir vyskupui pareigą ir tuo pačiu teisę teikti šiuos sakramentus. Brolijos kunigai bei vyskupai ir nedaro nieko kito. Jie neturi jokios įprastinės jurisdikcijos, neturi popiežiaus kanoninės misijos. Vienintelė vyskupų funkcija yra kunigų įšventinimas ir Sutvirtinimo sakramento teikimas, ir tai tik sieloms, kurios to reikalauja, ir seminaristams, kurie to prašo. Jeigu tikinčiųjų tikėjimui ir sielų išganymui gresia pavojus, tai kiekvienas kunigas betarpiškai iš Bažnyčios gauna visokeriopą valdžią, reikalingą įveikti tam pavojui (can. 961).
Visi tie kanonai buvo patvirtinti paties popiežiaus.
Jeigu nepaisant to egzistuotų kokios nors teisingos abejonės dėl kunigo ar vyskupo pašventinamosios valdžios, tada, kaip sako § 144, Ecclesia supplet – Bažnyčia papildo. Pati Bažnyčia papildo, atbaigia trūkstamą valdžią. Kanonas duoda galimo valdžios trūkumo pavyzdį: Atgailos, Sutvirtinimo ir Santuokos sakramentai. Taigi Brolijos vyskupai gavo mandatą, kuris duoda jiems pašventinamąją valdžią, t. y. valdžią teikti sakramentus be jokio nelegalumo.