2026 m. liepos 5 d. Šv. Pijaus X kunigų brolijos seminarijos Ekone rektorius kun. Bernard'as de Lacoste'as seminarijos bažnyčioje pasakė pamokslą, kuriame, remdamasis Bažnyčios teise, atsakė į pagrindinius klausimus, kuriuos iškėlė liepos 2 d. Vatikano dekretas dėl įvykusių vyskupų šventimų.
Mano brangiausieji broliai,
Liepos 2 d., kitą dieną po vyskupų šventimų, kard. Fernándezas paskelbė griežtą dekretą dėl Šv. Pijaus X kunigų brolijos. Norėčiau tarti keletą žodžių apie šį dokumentą ir konkrečiau atsakyti į keturis klausimus.
Pirma: ar tai, kas įvyko liepos 1 d., iš tiesų yra schizma?
Antra: ar šiems šventimams pritariantys vyskupai, kunigai ir tikintieji iš tiesų yra ekskomunikuoti?
Trečia: ar Šv. Pijaus X brolijos kunigų teikiami sakramentai yra teisėti?
Ir galiausiai: ar Šv. Pijaus X kunigų brolijoje atliekamos išpažintys ir sudaromos santuokos yra galiojančios?
1. Ar liepos 1 d. įvykę vyskupų šventimai yra schizma?
Jei remsimės schizmos apibrėžimu, ne kiekvienas nepaklusnumo veiksmas popiežiui yra schizma. Schizma yra toks nepaklusnumo veiksmas, kai ginčijamas popiežiaus primatas, kitaip tariant, tai maištas prieš pačią popiežiaus valdžią.
Tačiau liepos 1 d. Ekone įvyko visiškai ne tai.
Priešingai, Šv. Pijaus X kunigų brolija pripažįsta popiežių Leoną XIV savo vadovu ir Kristaus Vietininku. Tai ypač akivaizdu iš visų mūsų generalinio vyresniojo laiškų jam. Jie kupini pagarbos, su kuria sūnus kreipiasi į tėvą, o pavaldinys – į savo vyresnįjį ir vadovą.
Be to, praėjusiais metais Šventųjų metų proga mes atlikome piligriminę kelionę į Romą – to niekada nedarytų schizmatikai.
Šv. Pijaus X brolijos kunigai pop. Leoną XIV mini per kiekvienas Mišias ir meldžiasi už jį per kiekvieną Švenčiausiojo Sakramento adoraciją – to nedarytų joks schizmatikas.
Taigi neabejotina, kad liepos 1 d. vyskupų šventimai nebuvo schizmatinis aktas.
Beje, dar 1988 m., kai arkivysk. Lefebvre'as be popiežiaus leidimo įšventino keturis vyskupus, Romos valdžia tvirtino: „Jūs atlikote schizmatinį aktą.“
Ir vis dėlto šiandien, 2026 m., mums vėl sakoma, kad įvykdėme schizmą ir paliekame Bažnyčią, nors tai jau girdėjome 1988 metais. Ar galima palikti bendruomenę, iš kurios jau esi išėjęs? Tai absurdiška.
Taigi 2026 m. vyskupų šventimai nėra labiau schizmatiški nei 1988 m. šventimai. Šv. Pijaus X kunigų brolija yra Bažnyčios kūrinys ir paklūsta popiežiui visada, kai jo nurodymai neprieštarauja tikėjimui ir moralei.
2. Ar Brolijos vyskupai, kunigai ir tikintieji yra ekskomunikuoti?
Kard. Fernándezo dekreto formuluotės skamba griežtai.
Kanonų teisėje galioja svarbus principas: be nuodėmės nėra ir bažnytinės bausmės. Bažnytinę bausmę gali užsitraukti tik tie, kurie padarė sunkią nuodėmę. (Kan. 1321.1)
Tačiau liepos 1 d. šventimai buvo ištikimybės katalikų tikėjimui aktas – jais buvo siekiama perduoti kunigystę ir vyskupystę, perduoti tikėjimą ir sakramentus taip, kaip Bažnyčia visada norėjo juos perduoti.
Kanonų teisėje galioja ir kitas svarbus principas: jokios bausmės neužsitraukia tas, kuris veikia verčiamas būtinybės (Kan. 1323.4)
Akivaizdu, kad liepos 1 d. šventimai buvo atlikti būtent iš būtinybės: dėl dramatiškos būtinybės būklės, kurioje šiandien atsidūrė Bažnyčia, kai nebėra mokoma katalikų tikėjimo, kai nebesilaikoma krikščioniškos moralės, kai tikintieji gyvena didžiulėje sumaištyje ir tamsoje, o šios sumaišties šaltiniu tampa net aukščiausi Bažnyčios hierarchai.
1983 m. Kanonų teisės kodekse netgi priduriama, kad bausmės neužsitraukia ir tas, kuris klaidingai mano, kad yra verčiamas būtinybės (Kan. 1323.7).
Taigi tas, kuris klaidingai mano, jog egzistuoja būtinybės būklė, nors iš tikrųjų jos nėra, taip pat neužsitrauktų automatinės bausmės, kanonų teisėje vadinamos latae sententiae.
Iš to plaukia išvada, kad nei Brolijos vyskupai, nei dvasininkai, nei tikintieji nėra ekskomunikuoti.
Beje, noriu paminėti vieną įdomią detalę.
Jūs prisimenate, kad 2009 m. Šventasis Sostas panaikino tariamas 1988 m. arkivyskupo Lefebvre'o įšventintų keturių vyskupų ekskomunikas. Šios tariamos ekskomunikos buvo panaikintos, nors minėti asmenys niekada neparodė nė menkiausio gailėjimosi dėl savo veiksmų ir niekada „nepasitaisė“.
Bažnyčioje galioja labai griežta taisyklė: negalima žmogaus atleisti nuo ekskomunikos, jeigu jis nesigaili dėl savo kaltės. Tačiau mūsų keturi vyskupai niekada nesigailėjo dėl 1988 m. įvykdytų šventimų. Priešingai, jie visada reiškė dėkingumą arkivyskupui Lefebvre'ui ir džiaugėsi gavę šiuos šventimus.
Ir vis dėlto tariamos ekskomunikos buvo panaikintos. Galbūt patys Romos hierarchai jomis netikėjo.
O jūs, brangūs tikintieji, ar esate ekskomunikuoti? Ne, kaip ką tik matėme. Tačiau yra dar vienas argumentas.
Kard. Fernándezo liepos 2 d. dekretą lydėjo aiškinamoji nota, kurioje savo ruožtu nurodoma į 1996 m. rugpjūčio 24 d. notą. Pastarajame Šventojo Sosto dokumente aiškiai teigiama: „Įvairios situacijos turi būti vertinamos atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį.“
Pats Šventasis Sostas patikslino, kad nėra jokios bendros ekskomunikos, vienodai taikomos visiems tikintiesiems, ir kad kiekviena situacija turi būti nagrinėjama individualiai. Kitaip tariant, žmogus gali būti tikras, kad nėra ekskomunikuotas, jeigu jo atžvilgiu nebuvo priimtas atskiras sprendimas.
Taigi galite būti tikri, kad neužsitraukėte jokios ekskomunikos.
3. Ar Brolijos kunigų teikiami sakramentai yra teisėti?
Aiškinamojoje notoje teigiama, kad nuo šiol Šv. Pijaus X brolijos kunigų teikiami sakramentai yra neteisėti, tai yra uždrausti ir nelegalūs. Ar tai tiesa?
Tai būtų tiesa ramioje ir normalioje Bažnyčios padėtyje. Tačiau egzistuoja svarbus kanonų teisės principas, randamas jau pop. Grigaliaus IX dekretalijose ir šv. Tomo Akviniečio raštuose: „Būtinybė padaro teisėta tai, kas yra neteisėta.“ Kitaip tariant, tai, kas įprastomis aplinkybėmis neleidžiama, tampa leidžiama esant būtinybei.
Būtent tokioje padėtyje šiandien ir esame.
Tiesa, Šv. Pijaus X kunigų brolija neturi reguliaraus kanoninio statuso, ir jei Bažnyčioje viskas būtų gerai, ji negalėtų vykdyti savo tarnystės. Tačiau šiandien esame atsidūrę katastrofiškoje padėtyje. Daugelis normalų kanoninį statusą turinčių kunigų nebemoko tikrojo tikėjimo arba duoda blogų patarimų moralės klausimais.
Tokioje būtinybės būklėje Tradicijai ištikimi kunigai vykdo visiškai teisėtą tarnystę sielų labui, siekdami ištaisyti tragišką padėtį, kurioje šiandien yra atsidūrę tiek daug katalikų.
4. Ar pas Brolijos kunigus atliekamos išpažintys ir jiems dalyvaujant sudaromos santuokos yra galiojančios?
Kalbant apie Atgailos sakramento galiojimą, tiesa, kad kunigas, norėdamas galiojančiai suteikti išrišimą, turi turėti jurisdikciją penitento atžvilgiu. Šv. Pijaus X brolijos kunigai šiandien neturi įprastinės ir nuolatinės jurisdikcijos.
Vis dėlto Bažnyčios teisė aiškiai numato papildomąją jurisdikciją tam tikrais atvejais, nes Bažnyčiai visų pirma rūpi sielų išganymas. Tai yra jos aukščiausiasis įstatymas. Todėl Bažnyčia labai dažnai suteikia jurisdikciją jos neturinčiam kunigui, kad šis galėtų galiojančiai suteikti išrišimą.
Pavyzdžiui, jei žmogui gresia mirtis, o vienintelis šalia esantis kunigas neturi jurisdikcijos, Bažnyčia jam ją suteikia vien dėl šių aplinkybių.
Tas pats galioja, kai kunigas netyčia pamiršta, kad jo įgaliojimai yra pasibaigę ir kad jis nebeturi jurisdikcijos, arba kai visi mano, jog kunigas turi jurisdikciją, nors iš tikrųjų taip nėra. Ir šiuo atveju Bažnyčia ją papildo.
Todėl visiškai aišku, kad Tradicijai ištikimi kunigai šiandien naudojasi papildoma jurisdikcija, leidžiančia jiems galiojančiai suteikti išrišimą visiems tikintiesiems, kurie ateina pas juos išpažinties.
Kas nors galėtų paprieštarauti: „Šie argumentai mane ne visai įtikina. Jie, žinoma, yra rimti, tačiau vis tiek abejoju.“
Tačiau kanonų teisėje aiškiai numatyta, kad kai kunigas turi tik abejotiną jurisdikciją, Bažnyčia jam suteikia neabejotiną jurisdikciją, kad tikintieji galėtų būti tikri dėl sakramentų galiojimo.
Todėl net jei kas nors manytų, kad mūsų jurisdikcija yra abejotina, šis Bažnyčios jurisdikcijos papildymas padaro Tradicijai ištikimų kunigų jurisdikciją neabejotiną.
Kalbant apie santuoką, reikia prisiminti, kad šio sakramento teikėjas yra ne kunigas, bet patys sutuoktiniai, kurie savo santuokiniu sutikimu vienas kitam suteikia sakramentą.
Tiesa, Tridento Susirinkimas nustatė, kad šiuo sutikimu būtų apsikeista parapijos kunigo akivaizdoje, kitaip santuoka negaliotų. Tačiau Bažnyčios teisėje visada buvo numatytos situacijos, kai susituokti klebono akivaizdoje būna labai sunku: kai jo nėra, kai jis atsisako atvykti arba dėl kitų rimtų fizinio arba moralinio pobūdžio kliūčių.
Tokiomis aplinkybėmis Bažnyčios teisė teigia, kad santuoka lieka galiojanti, net jeigu ji buvo sudaryta ne parapijos kunigo akivaizdoje. Ji taip pat būna teisėta, kai sudaroma kito, jurisdikcijos neturinčio kunigo, akivaizdoje.
Todėl dabartinėmis Šventosios Bažnyčios aplinkybėmis, kai jaunuolis ir mergina apsikeičia santuokiniu sutikimu Tradicijai ištikimo kunigo, o ne parapijos klebono, akivaizdoje, tokia santuoka neabejotinai yra galiojanti ir teisėta.
Išvada
Iš tikrųjų, brangūs tikintieji, esminė problema yra ne vyskupų įšventinimai be popiežiaus mandato. Tai įrodo faktas, kad Kinijoje reguliariai vyksta vyskupų įšventinimai be popiežiaus leidimo, tačiau pastaraisiais metais Šventasis Sostas nieko neekskomunikavo.
Tai, kas šiandien nepatinka Romos hierarchams, yra mūsų ištikimybė katalikų doktrinai ir atsisakymas priimti Vatikano II Susirinkimo klaidas. Štai kur slypi problemos esmė.
Geriausias to įrodymas yra prieš kelias dienas Šventojo Sosto parengta ištisa procedūra kunigams, kurie norėtų palikti Šv. Pijaus X broliją ir grįžti į reguliarią padėtį. Jiems reikėtų perskaityti ir pasirašyti kelis dokumentus, o viename iš jų aiškiai reikalaujama priimti visą Vatikano II Susirinkimą.
Taigi problema yra doktrininė, o ne drausminė.
Brangūs tikintieji, baigdamas noriu pasakyti, kad turime likti tvirtai prisirišę prie katalikų tikėjimo ir būti tikri, jog Šv. Pijaus X brolijos kunigų tarnystė visiškai priklauso Šventajai Romos Bažnyčiai. Šie kunigai ir toliau su tokiu pat atsidavimu teiks jums sakramentus jūsų sielų labui.
Galėtume pajusti šiokį tokį priešiškumą popiežiui ar kardinolui Fernándezui, tačiau tai nebūtų krikščioniška laikysena. Turime ir toliau mylėti popiežių ir netgi kardinolą Fernándezą, iš visos širdies jiems atleisti ir už juos melstis. Taip, popiežiui reikia mūsų maldų, Bažnyčiai reikia mūsų maldų.
Mes džiaugiamės galėdami toliau vykdyti tikėjimo išsaugojimo darbą ir visai Bažnyčiai gražiai liudyti savo ištikimybę.