Švenčiausiasis Tėve,
Jau daugiau kaip penkiasdešimt metų Šv. Pijaus X kunigų brolija prašo Šventąjį Sostą išspręsti jai kylantį sąžinės konfliktą dėl klaidų, griaunančių katalikų tikėjimą ir moralę. Deja, visi pradėti pokalbiai neatnešė jokių vaisių, o išsakyti nuogąstavimai nesulaukė jokio patenkinamo atsakymo.
Daugiau kaip penkiasdešimt metų vienintelis Šventojo Sosto iš tiesų svarstytas sprendimas, regis, buvo kanoninių sankcijų taikymas. Deja, atrodo, kad mūsų atveju kanonų teisė naudojama ne tikėjimui sustiprinti, bet nuo jo atitolinti.
Toliau pateikiamame tekste Šv. Pijaus X brolija džiugiai, sūniškai ir nuoširdžiai Jums išreiškia savo prisirišimą prie katalikų tikėjimo, nieko neslėpdama nei nuo Jūsų Šventenybės, nei nuo visuotinės Bažnyčios.
Šį paprastą Tikėjimo išpažinimą Brolija perduoda į Jūsų rankas. Mums atrodo, jog jis atitinka būtiniausią minimumą, reikalingą tam, kad būtume bendrystėje su Bažnyčia ir iš tiesų vadintumės katalikais bei Jūsų sūnumis.
Neturime jokio kito troškimo, kaip tik gyventi Romos katalikų tikėjimu ir būti jame sutvirtinti.
„Taigi, tvirtai įsišakniję ir įsitvirtinę tikrajame katalikų tikėjime, stenkitės visuomet būti verti dieviškosios aukos ir Dievo Bažnyčios, t. y. Kristaus Kūno, tarnautojai.
Nes, kaip sako Apaštalas: „Visa, kas ne iš tikėjimo, yra nuodėmė“[1], schizma ir už Bažnyčios ribų.“[2]
KATALIKŲ TIKĖJIMO IŠPAŽINIMAS
Vardan mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus – dieviškosios Išminties, įsikūnijusio Žodžio, kuris norėjo vienos religijos, kuris galutinai panaikino Senąją Sandorą, kuris įsteigė vieną Bažnyčią, kuris triumfavo prieš šėtoną, kuris nugalėjo pasaulį, kuris pasilieka su mumis iki laikų pabaigos ir kuris sugrįš gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Jis, tobulas Tėvo Atvaizdas, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, per Įsikūnijimą ir savanorišką pasiaukojimą ant Kryžiaus buvo paskirtas vieninteliu pasaulio Atpirkėju ir Išganytoju. Mūsų Viešpats patenkino dieviškąjį teisingumą, praliedamas savo brangiausiąjį Kraują; šiuo Krauju Jis įsteigė Naująją ir Amžinąją Sandorą, panaikindamas Senąją. Todėl Jis yra vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių ir vienintelis kelias pas Tėvą. Tik tas, kuris pažįsta Jį, pažįsta Tėvą.
Švenčiausioji Mergelė Marija Dievo nutarimu buvo tiesiogiai ir glaudžiai susieta su visu Atpirkimo darbu, todėl neigti šį susiejimą — arba jį išreiškiančius tradicinius terminus — reiškia iškraipyti pačią Atpirkimo, kokio norėjo dieviškoji Apvaizda, sampratą.
Yra tik vienas tikėjimas ir viena Bažnyčia, per kuriuos galime būti išganyti. Už Romos Katalikų Bažnyčios ribų ir neišpažįstant tikėjimo, kurio ji visada mokė, nėra nei išganymo, nei nuodėmių atleidimo.
Todėl kiekvienas žmogus privalo būti Katalikų Bažnyčios narys, kad išgelbėtų savo sielą. Jos nariu tampama per Krikštą, kaip vienintelę priemonę. Ši būtinybė liečia visą žmoniją be išimties: krikščionis, žydus, musulmonus, pagonis ir ateistus.
Apaštalams buvo pavesta skelbti Evangeliją visiems žmonėms ir visus žmones atversti į katalikų tikėjimą. Ši pareiga galioja iki laikų pabaigos, tai svarbiausia ir aktualiausia užduotis pasaulyje. „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“[3] Todėl atsisakyti vykdyti šį pavedimą yra sunkiausias nusikaltimas žmonijai.
Vienintelė Romos Bažnyčia turi keturias žymes, apibūdinančias Jėzaus Kristaus įsteigtą Bažnyčią: Vienumą, Šventumą, Visuotinumą ir Apaštališkumą.
Jos vienybė pirmiausia kyla iš visų jos narių prisirišimo prie vienintelio tikrojo tikėjimo, kurį per amžius ištikimai saugo, moko ir perduoda katalikų hierarchija.
Vienos vienintelės tikėjimo tiesos neigimas sunaikina patį tikėjimą ir iš esmės padaro neįmanomą bet kokią bendrystę su Katalikų Bažnyčia.
Vienintelis įmanomas kelias atkurti vienybę tarp skirtingų konfesijų krikščionių yra primygtinis ir meilės kupinas raginimas nekatalikams išpažinti vienintelį tikrąjį tikėjimą vienintelėje tikrojoje Bažnyčioje.
Katalikų Bažnyčia jokiu būdu negali būti laikoma lygiavertė klaidingam kultui arba klaidingai bažnyčiai.
Romos pontifikas, Kristaus Vietininkas, vienintelis turi aukščiausią valdžią visai Bažnyčiai. Tik jis kitiems katalikų hierarchijos nariams tiesiogiai suteikia valdžią sieloms.
„Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad jie, gavę Jos apreiškimą, skelbtų naują mokymą, o tam, kad, Jai padedant, šventai saugotų ir ištikimai aiškintų apaštalų perduotą Apreiškimą, tai yra tikėjimo lobį.“[4]
Vieną tikėjimą atitinka vienas kultas — aukščiausia, autentiška ir tobula šio tikėjimo išraiška.
Šventosios Mišios yra Kryžiaus aukos pratęsimas laike; ši auka buvo paaukota už daugelį ir yra atnaujinama ant altoriaus. Nors aukojama nekruvinu būdu, šventoji Mišių auka savo esme yra permaldaujamoji ir atperkamoji auka. Joks kitas kultas neteikia tobulo garbinimo. Joks kitas kultas, nesusijęs su ja, nėra malonus Dievui. Jokios kitos priemonės nepakanka sieloms pašventinti.
Todėl šventoji Mišių auka jokiu būdu negali būti sumenkinama iki paprastos atminimo šventės, dvasinės puotos, švento liaudies susirinkimo arba Velykų slėpinio šventimo be aukos, be dieviškojo teisingumo patenkinimo, be nuodėmių atpirkimo, permaldavimo ir Kryžiaus.
Pagalba, kurią sieloms teikia Katalikų Bažnyčios sakramentai, yra pakankama bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kuriais laikais, kad tikintieji galėtų gyventi malonės būklėje.
Moralinis įstatymas, užrašytas Dekaloge ir ištobulintas Kalno pamoksle, yra vienintelis kelias sieloms išganyti. Bet koks kitas moralinis įstatymas — pavyzdžiui, grindžiamas pagarba kūrinijai arba žmogaus teisėmis — yra iš esmės nepakankamas sielai pašventinti ir išgelbėti. Jis negali pakeisti vienintelio tikrojo moralinio įstatymo.
Šv. Jono Krikštytojo pavyzdys ir tikroji meilė mus įpareigoja perspėti nusidėjėlius ir niekada neatsisakyti suteikti jiems priemonių, būtinų jų sieloms išgelbėti.
Kas valgo Mūsų Viešpaties Kūną ir geria Jo Kraują būdamas sunkios nuodėmės būklėje, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Jokia valdžia negali pakeisti šio šv. Pauliaus ir Tradicijos mokymo.
Prigimčiai priešinga neskaistumo nuodėmė yra tokia sunki, kad visada šaukiasi Dievo keršto ir yra iš esmės nesuderinama su tikra krikščioniška meile. Todėl toks „gyvenimo būdas“ jokiu būdu negali būti pripažintas Dievo dovana. Šios ydos besilaikančiai porai turi būti padedama iš jos išsivaduoti; tokių porų jokiu būdu – nei formaliai, nei neformaliai – negali laiminti Bažnyčios tarnai.
Institucijų ir tautų pavaldumas Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus valdžiai tiesiogiai kyla iš Įsikūnijimo ir Atpirkimo. Todėl institucijų ir tautų sekuliarizmas [atskyrimas nuo Bažnyčios] netiesiogiai paneigia Mūsų Viešpaties dievystę ir visuotinį karališkumą.
Krikščioniška pasaulio tvarka nėra tik istorinis reiškinys – tai vienintelė Dievo norima visuomenės tvarka.
Ne Bažnyčia turi prisitaikyti prie pasaulio, bet pasaulis turi būti perkeistas Bažnyčios.
Būtent šio tikėjimo ir šių principų norime būti mokomi To, kuris tam gavo specialią dovaną. Padedami mūsų Viešpaties, verčiau rinksimės mirtį, negu jų išsižadėsime. Šiuo nekintamu tikėjimu trokštame gyventi ir mirti, laukdami, kol jį pakeis tiesioginis nekintamos amžinosios Tiesos regėjimas.
Mencingenas, 2026 m. gegužės 14 d.,
Mūsų Viešpaties Žengimo į dangų šventėje
Kun. Davide Pagliarani
[1] Rom 14, 23
[2] Romos pontifikalas, Paraginimas priimantiems subdiakonato šventimus.
[3] Mk 16, 16.
[4] Pastor Aeternus, 4 sk.