Edward Pentin, „National Catholic Register“,
2016 m. gegužės 19 d.
Žinia iš Mencingeno
Vyskupas Fellay ilgą interviu mums [savaitraščiui „National Catholic Register“] davė šlapią ir audringą gegužės penktadienį, Fatimos Dievo Motinos šventę, Šv. Pijaus X kunigų brolijos (FSSPX) būstinėje Mencingene, netoli Ciuricho, Šveicarijoje.
Kukliame pastate, buvusiame šveicariškame viešbutyje, apsuptame banguotų Šveicarijos prieškalnių ir pievų, vyksta remonto darbai. Čia gyvena maždaug 25 kunigai ir vienuolės, tačiau kadangi Brolija dėl gausių pašaukimų plečiasi, jie ketina ieškoti erdvesnių patalpų. Ant stalo stovi unikalus alavinis ąsotis, apsuptas keleto mažesnių ąsotėlių, kiekviename jų išgraviruotas koks nors svarbus arkivysk. Lefebvre‘o gyvenimo momentas.
Nepaisydamas varginančios dienotvarkės ir dažnų kelionių, vysk. Fellay mus pasitiko geros nuotaikos; jis buvo su mumis atviras ir kalbėjo sklandžia anglų kalba. Jis puikiai supranta, kaip netikėta ir keista girdėti, kad susitaikymas galbūt įvyksiąs visai neužilgo, ypač valdant popiežiui, kuris, atrodo, daug labiau užsiėmęs kitais dalykais.
„Situacija iš tiesų paradoksali, nes mes nieko nepakeitėme, be to, mes ir toliau smerkiame tai, kas vyksta, – kalbėjo vyskupas. – Vis dėlto Romoje aiškiai matyti mums palankus judėjimas.“ Jis sakė pastebėjęs, kad kuo ilgiau vyksta diskusijos, tuo „nuolaidesnė tampa Roma“.
Bet jis taip pat pastebėjo Romoje egzistuojant dvi skirtingas Brolijos klausimo traktuotes. „Turime skirti Popiežiaus ir Tikėjimo doktrinos kongregacijos pozicijas“, – paaiškino jis. Pastaroji, vadovaujama kard. Gerhardo Müllerio, siūlo didžiules nuolaidas padėties sureguliavimui. „Jų požiūris į mus skirtingas, bet išvada ta pati, būtent: išspręskime šią problemą pripažindami Broliją.“
Pasak FSSPX vadovo, Tikėjimo doktrinos kongregacija priėmė „naują nuostatą“ Brolijos atžvilgiu ir, priešingai kard. Müllerio išsakytoms pastaboms 2014 m., nebelaiko šios grupės schizmatine.
„Tai reiškia, kad mūsų ginami dalykai nėra tie, kurie atskirtų Broliją nuo Bažnyčios – schizmos ar, dar blogiau, erezijos prasme, – sakė vysk. Fellay. – Jie [Tikėjimo doktrinos kongregacijoje] vis dar mano, jog reikia kai ką išsiaiškinti Bažnyčios magisteriumo suvokimo klausimu. Bet mes teigiame, kad jie tai daro dviprasmiškai.“
Vasario mėn. duodamas interviu Vatikano dienraščiui „Zenit“, arkivysk. Guido Pozzo, už FSSPX statuso reguliarizaciją atsakingos Popiežiškosios komisijos „Ecclesia Dei“ sekretorius, pasakė, kad Šventasis Sostas iš Brolijos laukiąs „paaiškinimų“ dėl jos kritikos Vatikano II Susirinkimo atžvilgiu, bet tai esą gali būti padaryta „netgi po visiško susitaikymo“. Jis taip pat pasakė, kad Brolija turinti atsisakyti „poleminės ir antagonistinės konfrontacijos“. Mūsų šaltinis Vatikane pranešė, kad Brolija jau „sušvelnino kai kurių savo straipsnių, interviu ir knygų toną“.
Patvirtindamas mūsų šaltinių Romoje pateiktą informaciją, vysk. Fellay netiesiogiai davė suprasti, kad pirmas susitaikymo ranką ištiesė Vatikanas, o ne atvirkščiai, nors Brolija į susitaikymą žiūri kaip į savo teisę ir teigia, jog yra „neteisinga jos nepripažinti“. Pasak kongregacijos vadovo, arkivysk. Lefebvre‘as niekada nenorėjo nutraukti santykių su Roma, ir Brolija visada teigė nesanti schizmoje.
Vysk. Fellay sakė, kad kai kurie žmonės Vatikane į Broliją žiūri kaip ateinančią „gelbėti“ Bažnyčios, kiti – kaip į ateinančią jai „padėti“ ir kad tai yra paminėta dokumente, kuris jiems pateiktas pasirašyti. Vienas informuotas šaltinis mums pranešė, kad Roma Brolijai duoda „viską“, ko jiems reikia pilnam susitaikymui.
Tačiau kai kurie FSSPX nariai – įskaitant buvusį jų vyskupą Richardą Williamsoną, pašalintą iš Brolijos 2012 m. už tai, kad skleidė nesutarimus Brolijoje ir nepritarė susitaikymui su Vatikanu – mano, kad vysk. Fellay siekia susitaikymo bet kokia kaina ir kad Brolija rizikuoja patekti žmonių, kuriuos vysk. Williamsonas vadina Vatikaną užgrobusiomis „modernistinėmis gegutėmis“, įtakon.
Vysk. Fellay atmeta tokį požiūrį kaip „visiškai klaidingą“, teigdamas: „Mes neketiname eiti į kompromisą ir kaip nors pakenkti tikėjimui ar Bažnyčios disciplinai. Priešingai, mes prašome iš Romos garantijų, kad galėtume tęsti tai, ką darome dabar.“
„Roma pamažu suteikia mums tai, ką mes laikome būtinybe ir ką jie taip pat pradeda laikyti būtinybe, atsižvelgdami į Bažnyčios situaciją“, – sakė jis.
Asmeninė prelatūra, panašį į tą, kokią turi Opus Dei, yra labiausiai tikėtina kanoninė struktūra, o dėl jautraus vyskupų šventinimo klausimo Brolija sutiko, kad pats popiežius pasirinktų kandidatą iš trijų jos siūlomų.
Vysk. Fellay pop. Pranciškaus elgesį vadina gluminančiu, tačiau mano, kad jis yra toks žmogus, su kuriuo įmanoma tartis asmeniniu lygiu. „Įprastinis būdas susidaryti nuomonę apie žmogų yra patyrinėti jo veiksmus, darant prielaidą, kad jis elgiasi taip, kaip galvoja, – sakė vyskupas, – tačiau dabartinis popiežius yra tikra mįslė, nes vieną dieną jis elgiasi vienaip, o kitą dieną padaro ar pasako kai ką visai priešinga.“
Dialogas su pop. Pranciškumi
Tačiau FSSPX vadovas išmoko bendrauti su šiuo popiežiumi, pripažindamas, kad Pranciškus, regis, į doktriną dažnai žiūri kaip į kliūtį vesti žmones pas Jėzų. „Popiežiui svarbiausia yra gyvenimas, asmuo, todėl jis stengiasi žvelgti į asmenį, ir šiuo atžvilgiu, galima sakyti, jis yra labai žmogiškas.“
Kalbėdamas apie Popiežiaus motyvus, Fellay tiki, kad Pranciškus nori matyti visus žmones išgelbėtus, todėl „lyg koks gelbėtojas atsiriša jį saugančią virvę ir metasi į pavojų stengdamasis pasiekti skęstančius“. „Galbūt kaip tik taip jis elgiasi su mumis“, – sakė vyskupas.
Paklaustas, ar nemano, kad dažni Popiežiaus priekaištai „įstatymo daktarams“ ir „fundamentalistams“ yra skirti Brolijai, vyskupas nusijuokė sakydamas, kad pažįstami dvasininkai Romoje tikino jį patys nežiną, kam Popiežius taiko šiuos epitetus. „Dažniausiai išgirsdavau spėjimą, kad tai taikoma konservatyviems amerikiečiams, – juokėsi jis. – Iš tikrųjų, kalbant atvirai, aš nežinau.“
Vysk. Fellay sakė, kad deryboms padeda ankstesnė Popiežiaus pažintis su Brolija Buenos Airėse. Iš tikrųjų Pranciškus savaitraščiui „La Croix“ teigė Argentinoje „dažnai bendravęs su Šv. Pijaus X brolijos nariais“. „Jie teikdavo man pagarbą, atsiklaupę prašydavo palaiminimo“, – pasakojo Šventasis Tėvas.
Popiežius mato, kad mes „rūpinamės žmonėmis“, sakė vysk. Fellay.
„Žinoma, jis nesutinka su mumis dėl tų Susirinkimo punktų, kuriuos mes ginčijame. Šiuo klausimu jo nuomonė aiškiai kitokia. Bet kadangi doktrina jam nėra tokia svarbi kaip žmonės, šiuo atžvilgiu mes jam pateikėme pakankamai įrodymų, kad esame katalikai.“
„Jis mato, kad mes esame nuoširdūs, – sakė vysk. Fellay. – Žinoma, dėl kai kurių dalykų jis su mumis nesutinka ir norėtų, kad mes juos pakeistume, bet jam tai nėra svarbiausia. Svarbiausia jam yra mylėti Jėzų, štai ir viskas.“
Vidiniai rūpesčiai
Vysk. Fellay jau anksčiau yra kalbėjęs apie savo nuogastavimus, kad sulaukusi oficialaus pripažinimo Brolija, užuot „integravusis“ į Bažnyčią, gali „dezintegruotis“, t. y. subyrėti. Ar jis nemanąs, kad Popiežius viliodamas juos į „pilną bendrystę“ iš tiesų siekia juos neutralizuoti?
„Tai nėra jo tikslas, – įsitikinęs Brolijos vyresnysis. – Sakyčiau priešingai. Būčiau labiau linkęs spėti, kad jis mano esant naudinga pradėti Bažnyčioje diskusiją... Galbūt jis nori, kad mes, būdami kontraversiški, išprovokuotume ir sukurtume Bažnyčioje naują situaciją, kuri, kokiu nors hėgelišku būdu, atvestų į geresnę situaciją. Žinoma, mes nesutinkame su tokiu dialektiniu požiūriu[1], bet gali būti, kad Popiežius juo vadovaujasi.“
Šiaip ar taip, Brolija siekia į bet kokį susitarimą su Roma įterpti savo tapatumo garantijas. Maža to, jie yra tikri, jog gali ir toliau kritikuoti Vatikano II Susirinkimą bei posusirinkiminę Bažnyčią, ypač todėl, kad šiandien tai daro vis daugiau balsų. „Mes nepamiršime būtinybės siūlyti pataisas, ir galiu pasakyti, kad iš dalies jie [Romoje] ima pripažinti šią būtinybę“, – sakė vysk. Fellay.
O jeigu šios pataisos nebus įgyvendintos? „Ką gi, mes kantriai lauksime, – tarė jis plačiai nusišypsodamas. – Jos kada nors įvyks.“
Tačiau atsižvelgiant į nuogąstavimus, išsakytus apie kai kuriuos šiandieninės posusirinkiminės Bažnyčios bruožus, ir ypač į neseniai kilusią kontraversiją dėl Apaštalinio paraginimo „Amoris laetitia“, ar gali Brolija tikėtis savo tikinčiųjų pritarimo susitaikymui?
Regis, Brolijai tai yra vienas svarbiausių nežinomųjų ir iššūkių. „Laukia sunkus darbas. Prireiks šiek tiek laiko, kad tikintieji suvoktų šį naują Bažnyčios istorijos etapą, šią naują tikrovę“, – pripažino vysk. Fellay. Bet, pridūrė jis, neiti į priekį vien dėl to, kad „Bažnyčios situacija tokia bloga, jokiu būdu nėra tai, ko mūsų Viešpats reikalauja iš savo apaštalų“.
„Aš žvelgiu į tai kaip į žingsnį“
Vysk. Fellay yra labiau tikras dėl Bažnyčios padėties ir mano, kad ji neišvengiamai blogėja.
„Pažvelgus į dabartinę Bažnyčios būklę matyti, kad ji darosi vis keblesnė“, – tarė jis, pridurdamas, kad „kiekvienas katalikas“ turi pagal savo galimybes stiprinti Bažnyčią. Kanoninis Brolijos pripažinimas padėties neišgelbės, nes „problema yra Bažnyčioje“: joje vis labiau įsivyrauja moralinė ir doktrininė sumaištis.
Tad ar Vatikano gestą jis laiko patvirtinimu to, ką Brolija gynė paskutinius keletą dešimtmečių?
„Aš žvelgiu į tai kaip į žingsnį, – atsakė vysk. Fellay, – įrodantį, kad mes buvome teisūs. Tačiau tai jokiu būdu nėra paskutinis žingsnis.“
[1] Garsus filosofas Georgas Hegelis pagrindiniu logikos, mąstymo ir visos būties dėsniu laikė dialektikos dėsnį: kiekvieną teisingą teiginį atitinka ne mažiau teisingas neiginys, kiekvieną tezę – antitezė, iš kurių atsiranda sintezė. – Red. p.