Vysk. B. Fellay paskaita Kanzas Sityje 2004 m. lapkričio 10 d.

Brangūs kunigai, brangios seserys, mieli tikintieji,

 

Galiu sakyti, kad susitinkame „kaip jau įprasta“, nes kiekvieną kartą važiuoju pro Kanzasą. Taigi, noriu Jums pateikti šviežių naujienų, keletą minčių apie mūsų situaciją, kurioje dabar esame, apie mūsų ryšius su Roma – ypač apie šį klausimą, kuris visą laiką išlieka labai svarbus. Kai sakome „Roma“, mes sakome „popiežius“, „Šventasis Tėvas“, sakome „hierarchija“. Žinoma, Katalikų Bažnyčia yra neįsivaizduojama be savo hierarchijos, be savo galvos – popiežiaus. Mes to ištikimai laikomės, tačiau tuo pačiu metu energingai protestuojame. Mes esame laikomi baltomis varnomis, mums klijuojamos įvairiausios etiketės: „ekskomunikuotieji“, „schizmatikai“ ir t. t.

 

Monolitas griūva

 

Tačiau mes stebime tam tikrą vystymąsi į gerąją pusę. To negalime laikyti bendru dėsniu, negalime sakyti, kad dabar viskas yra puiku. Tai būtų visiškai neteisinga. Tačiau matome tam tikrą opozicijos mums sumažėjimą. Iki maždaug 2000 m. mes matėme vientisą sieną, galima sakyti, monolitą – tai buvo didžiulis „Ne!“ Tradicijai. O nuo 2000 m. matome tam tikrus dalykus, reiškinius, atskirus vyskupus, kurie nėra taip griežtai nusistatę prieš, jei taip galima pasakyti. Monolitas griūva. Nesakysiu, kad tai būtinai reiškia, jog Romoje vyksta dideli pasikeitimai link Tradicijos, bet vis dėlto kardinolas Castrillonas Hoyos[1] nuveikė tam tikrą darbą šia kryptimi. Apie tai pakalbėsime vėliau. Vis labiau matomas modernistinių ir progresistinių jėgų susilpnėjimas.

 

Trigubas bankrotas

 

Tai vyksta įvairiuose lygmenyse. Vienas lygmuo yra tai, kad jie tarsi kirminas jau sugraužė visą obuolį – jie sugriovė viską. Jie viską pakeitė. Taigi, kol turėjo ką graužti, jie turėjo jėgų. Dabar, kai jau viską sugraužė, jiems nebėra ką griauti, ir jie pradeda rodyti savo silpnumą. Šis silpnumas tampa vis labiau ir labiau matomas. Mes tai žinome ir galime pasakyti: mes matėme tą silpnumą, mes matėme tas nelaimes, ir kuo toliau, tuo labiau! Jau vieneri metai jūs kalbate apie vyskupijas, kurias ištinka bankrotas.[2] Tai kažkas anksčiau negirdėto! Mes niekad anksčiau nematėme, negalėjome net pagalvoti, kad vyskupija galėtų bankrutuoti! O dabar tai matome. Tai realybė! Tai jau vyksta.

Tuo pat metu, šalia šio fizinio, materialinio bankroto, matome kitą bankroto lygmenį – žmonių, asmenybių bankrotą. Mes regime vis daugiau, jei taip galiu pasakyti, „minusinių“ vyskupijų – tų, kurios praranda kunigus. Kunigai sensta ir niekas jų nepakeičia. Aš nekalbėsiu apie JAV, pasitelksiu keletą kitų pavyzdžių. Vienas iš jų yra sukrečiantis – tai Airija. Tai juk ta šalis, kurią kadaise visi vadino 200% katalikiška, šalis, kur kasmet ateidavo šimtai naujų kunigų. Dubline praėjusiais metais įstojimų į seminariją buvo... nulis. Nulis! Kai pamatome, kad viena iš tų šalių, kurios kadaise buvo, kaip sakoma, kiaurai persmelktos katalikybės, taip nusmuko, tuomet nieko daugiau negalima pasakyti. Kažkas čia turi būti netvarkoje. Arba, aš skaičiau Annuario pontificio Airijos statistiką – tai buvo prieš keletą metų. Tada Airijoje buvo apie 32 000 seserų vienuolių, o noviciate buvo 152 naujos seserys. Tos šimtas penkiasdešimt dvi ruošiasi pakeisti trisdešimt du tūkstančius – puiku! Su broliais vienuoliais dar įdomiau. Visoje Airijoje buvo maždaug 10 000 vyrų vienuolių, o noviciatuose – visuose noviciatuose, visų vienuolių ordinų noviciatuose – buvo keturi novicijai. Tai reiškia – galas! Kardinolas Ratzingeris, jei pamenu, 1985 metais kalbėjo apie pašaukimus Kanadoje ir pasakė, kad po Vatikano II Susirinkimo pašaukimų skaičius smuko 98%. Tai, kas liko, yra vėlyvieji pašaukimai.

Tokie yra skaičiai. Tai yra daug rimtesnis bankrotas už finansinį. Prancūzijoje jie rado būdą ir toliau teigti, kad kiekviena parapija turi kunigą. Kaip jie tai daro? Labai paprastai! Paimkime Buržo arkivyskupiją, turinčią 550 parapijų. Jose yra tik 60 parapinių kunigų. Taigi, jie paprasčiausiai pertvarko vyskupiją. Jie sumažina parapijų skaičių iki šešiasdešimties, tuo būdu kiekviena parapija turi kunigą. Ne, tai nepakeičia koplyčių ir bažnyčių skaičiaus. Jie tiesiog gudrauja! Jie bando išspręsti problemą, bet tai nėra problemos išsprendimas. Tokios vyskupijos kaip Bordo dabar turi 43 diecezinius kunigus. Bordo yra ko gero ketvirtas ar penktas miestas Prancūzijoje. Ne taip seniai kitas, Dižono vyskupas pasakė vienam iš mūsų kunigų: „Dabar savo vyskupijoje aš dar turiu 110 kunigų, po keturių metų jų sumažės iki 43 aktyvių kunigų“. Matote, per kelis metus sumažėjo beveik dviem trečdaliais. Žinoma, tai daro gyvenimą nebeįmanomą, bet tai yra realybė.

Taigi, tai yra nusilpimas, tačiau matome ateinant naują kartą. Susirinkimo karta jau beveik išmirusi, jei galiu taip pasakyti. Jauniausi bendradarbiai, kurie rengė Susirinkimą, jauniausi ekspertai buvo Medina ir Ratzingeris – tuomet jie net nebuvo vyskupais. Bet vienas jų dabar yra išėjęs į pensiją, kitas dar tęsia darbą, bet jam jau virš 75 metų ir po vienų, dvejų ar trejų metų jis paliks valdančiąsias pozicijas. O Susirinkimas yra jų kūdikis. Labai sunku atakuoti Susirinkimą akivaizdoje to, kuris jį rengė. Jis visais būdais stengsis jį ginti.

 

Naujoji karta už mus

 

Tuo tarpu naujoji karta yra daug atviresnė, ypač dabartiniai jauni kunigai. Tai matyti labai įdomu! Yra keli skirtingi amžiai: labiausiai prieš Tradiciją nusistatę 50-70 metų amžiaus kunigai, o jaunieji, tarkim, 30-40-ties metų, yra daug atviresni. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad jie mato rezultatus ir yra nepatenkinti tuo. Daugelis iš jų mato, kad kažko trūksta, kažko nebėra, kas turėtų būti. Galbūt jie to nesakys, bet taip jie galvoja. Jie nepatenkinti, jie nelaimingi. Kai kurie ieško kažko kito, jie eina visomis įmanomomis kryptimis. Bet kiti yra atviri, jie atvirai žvelgia į praeitį, galvoja apie tai, kokia Bažnyčia buvo anksčiau, kaip ji dirbo, kokios buvo Mišios...

Taigi, matome tendenciją, kuri dar netapo visuotine, ji labai menka, bet egzistuoja. Ir mes matome, kad ji vystosi, auga. Tai kunigai, bet esama ir keleto vyskupų. Aš nesakau, kad tie vyskupai visiškai mus remia ar su viskuo sutinka, bet judėjimas auga. Tikrai sutinkame vyskupų, kurie sako mums: „Prašau, pasilikite tokie, kokie esate – Bažnyčiai reikia, mums reikia jūsų tokių, kokie esate. Nesikeiskite!“ Tokių vyskupų esama, paprastai tai jaunesni vyskupai. Pavyzdžiui, tas, kuris taip pasakė, buvo prancūzų vyskupas. Prancūzijoje prieš penkerius metus prieš mus stovėjo vientisas, tikrai vientisas monolitas, ir nebuvo net minties rasti prancūzų vyskupų, kurie nors truputėlį palaikytų Tradiciją. Taigi, tai labai įdomus vystymasis. Kitas vyskupas, taip pat Prancūzijoje, pasakė: „Aš labai laimingas, kad jūs lankote mano kunigus. Prašau, tęskite tai! Jiems to reikia.“ Matote, tai nauji įvykiai! Vėlgi, tai sakydamas aš nepamirštu, kad didžioji dauguma tebetaiko šautuvus, patrankas ir visus įmanomus ginklus į mus. Bet aš matau, kad vyksta ir minėti dalykai.

Pakankamai įdomu, kad net Romoje mes stebime tą patį reiškinį. Aš negaliu sakyti, kad mes turime kardinolą, bet netgi Romoje, esu tikras, vienas kitas galvoja, kad mes esame teisūs. Tačiau tai pasakyti yra absoliučiai kitas klausimas. Galiu jums papasakoti štai kokį įvykį. Tai buvo kardinolas, kuris pasakė mums: „Jeigu Jūs paskelbsite tai, ką aš dabar Jums sakau, būsiu priverstas tai paneigti“. Ką gi, ar man tai pasakyti? (juokiasi) Jis pasakė: „Popiežius ir aš pats esame jums palankūs“. Dabar jūs laisvi, tikėti tuo ar ne. Nes jeigu aš tai pasakysiu, jis tai paneigs. Štai kokioje būklėje mes esame!

Yra vienas arkivyskupas Romoje (na, dabar jis jau ne Romoje, jis buvo išmestas iš jos), kuris kalba: „Bažnyčia neišeis iš šios krizės, jei nesugrįš prie Tridento Mišių“. Matote? Tai artėja! Kitas pavyzdys: Ravenos (Italija) arkivyskupas, kuris šiemet per Kristaus Kūno šventę pasakė savo kunigams: „Jeigu mes iki šiol dar laikome Mišias auka, tai Bažnyčia už tai turi būti dėkinga arkivyskupui Lefebvre‘ui“. Vėlgi, tai žodžiai, kurių tikrai nebūtume išgirdę prieš kelis metus. Venete (Šiaurės Italija) vienas vyskupas nori įkurti judėjimą už tai, kad visi vyskupai turėtų bent vieną vietą Tridento Mišioms savo vyskupijoje. Tai nėra indultinių[3] Mišių idėja, tai iš tiesų mintis grąžinti tas Mišias.

 

Pavojinga maišatis

 

Kai apžvelgiame visus šiuos dalykus, turime būti dėmesingi. Yra daugybė niuansų, kuriuos reikia matyti, jei norime įvertinti padėtį vadinamojoje „oficialiojoje“ Bažnyčioje, nes vyksta daugybė dalykų visomis įmanomomis kryptimis tuo pačiu metu. Kuo toliau gilinamės, tuo painesnėje situacijoje atsiduriame. Vienas vyskupas sako viena, kitas sako priešingai. Vienas kardinolas sako viena, kitas ką kita. Tai vyksta jau dabar. Duosiu Jums mažą pavyzdį apie garsųjį Melo Gibsono filmą „Kristaus kančia“. Prieštaravimas buvo labai aiškus. Vieni vyskupai šaukė: „Tai blogas filmas, neikite į jį!“ Kiti: „Eikite, tai labai geras filmas!“ Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje, Vokietijoje vyskupai darė viešus, oficialius pareiškimus, kurie buvo visiškai prieštaringi. Galite pasakyti: „Gerai, bet tai tik filmas!“ Nepaisant to, pareiškimuose išdėstytos priežastys atskleidė tą opoziciją. O pateiktos priežastys nebuvo tik nuomonės, tie argumentai buvo grindžiami doktrina. Tas filmas tiesiog priminė, kad visų pirma yra Dievas, yra Išganytojas. Toliau – kad yra kančia, kaina, kurią Išganytojas sumokėjo už mūsų išgelbėjimą. Jis turėjo sumokėti tokią kainą, nes egzistuoja nuodėmė. Ir ne viena, bet yra daug nuodėmių ir nusidėjėlių. Visos tos idėjos – būtinybė aukos kaip atlygio už nuodėmes ir t. t., yra jame stipriai jaučiamos. Aiškiai matomas ryšys tarp šios aukos ir Mišių. Galiu pasakyti, kad tas filmas yra labai teologinis. Modernistai taip pat tai matė, jie taip pat suprato, todėl taip stipriai ir puolė filmą – būtent dėl to!

Matote, tai reiškia, kad mes esame irimo laikotarpyje. Viskas byra, o tai gali mums sukelti tam tikrų sunkumų priklausomai nuo to, kaip reaguosime į šią situaciją. Mes turime būti atidūs, kad mūsų reakcija atitiktų realybę. Jei galvosime, kad visi iki šiol yra prieš mus, paimsime ne skėtį, o šautuvą ir šaudysime į visus, galime nušauti ir draugus. Matote, čia turime būti dėmesingi ir realistiški: reikia atpažinti, kas yra gerai ir tuo pat metu negalvoti, kad viskas nuostabu, nes taip nėra. Yra tokių, kurie sako: „Pažiūrėkite, Roma išskėstomis rankomis kviečia: ‚Įeikite pas mus, mes duosime jums apaštalinę administratūrą[4], mes duosime jums ką tik norite!‘ Kodėl jūs liekate nuošalyje?!“. Ką gi, aš Jums pasakysiu, kodėl. Tai šios konferencijos tikslas.

 

Campos duota pamoka

 

Pradėsiu nuo vieno punkto, kuris yra labai naujas, kuris yra triuškinantis, nes aiškiai iliustruoja, kas įvyksta, jei dabartinei Romai ištiesi pirštą, delną, o po to visą ranką. Mes turime prieš akis pritrenkiantį pavyzdį, kas nutinka tiems, kurie pasitiki dabartine Roma. Aš kalbu apie Campos broliją. Kai Campos ruošėsi sudaryti sutartį su Roma, pirmiausia mūsų vyskupas de Galaretta nuvyko pasimatyti su vyskupu Rangeliu[5]. Vėliau aš nuvažiavau susitikti su juo, mes susitikinėjome, kalbėjomės. Aš sakiau jiems: „Pažiūrėkite, ką jie daro Šv. Petro brolijai jau dabar!“ Jie atsakydavo mums: „Tai, ką jie siūlo mums, yra tiek daug, kad mes negalime jais nepasitikėti“. Jie taip sakė! Jie taip pat kalbėjo, jog tai tik jų nuomonė, tai išmintingumo klausimas – jūs galite galvoti kitaip, bet mes galvojame būtent taip.

Mums nebeliko ką daryti. Jų idėja buvo tokia: „Jie duoda mums vyskupą, jie duoda mums galimybę gyventi tridentiškai, jei galima taip sakyti, – mes turime viską, ko norime. Taigi, sudarykime sutartį!“ Manau, kad jau sakiau Jums šį pavyzdį, bet pakartosiu, kad suprastumėte, kodėl staiga Roma dabar ateina pas mus su draugiška šypsena. Tai ta pati Roma, kuri visai neseniai buvo labai blogai nusistačiusi mūsų atžvilgiu. Iki šiol Romoje buvo daug darančių mums pikta.

 

Katalikybė zoologijos sode

 

Manau, tai vyksta dėl ekumeninio mąstymo. Tai nevyksta dėl to, kad Roma (sakau „Roma“ bendra prasme) sakytų: „Na, iš tikrųjų, jūs teisūs, taigi turėkite savo vietą!“ Ne, Roma ne taip galvoja apie mus. Jų idėja, kaip jau sakiau, yra ekumeninė. Tai yra daugialypiškumo, daugiaformiškumo idėja. Jei kalbėčiau paveikslais, sakyčiau, kad tai – zoologijos sodo idėja. Iki Susirinkimo Katalikų Bažnyčioje buvo tik viena rūšis – tikrieji katalikai. Jei kas nenori būti kataliku, jei moko ko nors kito, gerai – jis išmetamas. Jis ekskomunikuojamas – ir baigta. Po Susirinkimo jūs galite tiesiog vartyti teologines knygas, galite visada sakyti: „Aš galvoju tai, ką noriu“ – ir jūs išlaikote savo postą. Po Susirinkimo matome norą plėsti Bažnyčios ribas.

Žinome pritrenkiančius kardinolo Ratzingerio žodžius. Kard. Ratzingeris konferencijoje Italijoje aiškino, kad Bažnyčios idėja ar sąvoka iki Pijaus XII laikų buvo mistinis Kristaus kūnas. Jis tęsė sakydamas: „Bet ši sąvoka neatitinka realybės“. Kodėl? Todėl, kad tu arba esi, arba nesi šio Kūno narys. Kard. Ratzigeris sako, kad tai neatitinka realybės. Galime paklausti: „O kas gi yra tarpinė būklė tarp nario ir ne nario?“ Jis būtinai čia nori palikti neutralią pilkąją zoną. Jis paaiškino, kad teologai, ypač vokiečiai, po karo uoliai tyrinėjo Šv. Raštą, kad surastų naują sąvoką ir surado „Dievo tautą“. Todėl Jūs matote tuos Susirinkimo žodžius „Dievo tauta“ – tai nauja sąvoka, nauja idėja, kuri turi pakeisti tradicinę Bažnyčios idėją. Tai reiškia, kad už šio pavadinimo slypi idėja praplėsti Bažnyčios ribas, įtraukti daugiau žmonių jos vidun, arba net nugriauti jos sienas, kad daugiau nebežinotume, kas yra viduje, o kas už jos.

Sugriauti sienas, sugriauti tai, kas yra aišku! Būtent tai jie ir daro. Tas pats kard. Ratzingeris kartojo[6] Urs von Balthasaro žodžius: „Tikėjimo bastionų griovimas yra aktualiausia problema“. Kaip žinote, bastionas yra tvirtovė, įtvirtinimas, pastatytas gynybai. Taigi, ardyti šią Tikėjimo apsaugą esanti šio momento būtinybė! Manau, kad jis tai pasakė 70‘siais ar 80‘siais. Kaip bebūtų, Jūs čia matote tą praplėtimą, kitų mentalitetų, kitų galvosenų ir netgi kitų tikėjimų žmonių įtraukimą, kad jie būtų Bažnyčios nariais.

Ši ribų praplėtimo idėja, noras įleisti visus nueina taip toli, kad pvz., Kasperis gali juodu ant balto L‘Osservatore Romano parašyti: „Stačiatikiams nereikia atsiversti, kadangi jie turi visas išganymo priemones“. Jiems esą nereikia atsiversti į Katalikų Bažnyčią, jie turi viską, kad eitų į dangų. Jis rašo tai juodu ant balto! Yra ir kitų, pvz., motina Teresė, kuri sakė, kad svarbiausia budistui yra būti geru budistu.[7] Viskas tvarkoje! Geras budistas, geras induistas, geras musulmonas, visi eina į dangų – puiku!

Bet jeigu visi yra Bažnyčioje, tai kodėl nesuteikus mažo kampelio „dinozaurams“? (juokas salėje) Jeigu jau turime visokių paukščių, visų rūšių gyvūnų, kodėl gi neatradus šiek tiek vietos ir šitoms iškasenoms, kuriomis mes laikomi? Tačiau tam keliama sąlyga: „Jie turi pasilikti savo kampe!“ Įsivaizduokite krokodilus ar dinozaurus, lakstančius po visą zoologijos sodą – niekada! Taigi Tridento Mišios visiems? – Ne! Jiems, jų mažame ratelyje – galima, tiek jau to. Štai kokia jų slaptoji mintis, kai jie ateina pas mus su plačia šypsena. Tai yra: „Mes duosime jums vietą, bet jūs ten tupėsite labai tyliai. Nejudėkite!“ O mes ateiname pas juos ir sakome: „Mums labai gaila, bet jokio zoologijos sodo nėra. Katalikų Bažnyčia nėra zoologijos sodas!“ Jūs matote, kaip stipriai skiriasi šios dvi vizijos. Kol viskas lieka tokiame lygyje, neįsivaizduojama, kaip mes galėtume pasiekti rimtą fundamentalų susitarimą. Tai neįmanoma!

 

Perversmas Campos

 

Dabar dar kartą pažvelkime į Campos. Aš norėčiau tiesiog parodyti kelias vystymosi pakopas vieno žmogaus, kuris yra Campos vadovas. Kelis mėnesius prieš jį konsekruojant vyskupu, kunigas Rifanas Romoje pasakė generaliniam vikarui, kuris pakartojo tai kunigui Schmidbergeriui[8] (taigi, mes žinome tai iš tiesioginio šaltinio): „Man nekelia problemų naujųjų Mišių celebravimas, bet aš to nedarau, nes tai sukeltų problemą tikintiesiems“. Todėl Roma konsekruoja jį vyskupu, jau žinodama, kad jis neprieštarauja Naujųjų Mišių aukojimui. Manau, yra svarbu tai matyti. Tai buvo pirmasis žingsnis. Galėčiau netgi sakyti, kad dar vienas žingsnis buvo jau anksčiau. Prieš tai jis dalyvavo savo vyskupijos Kristaus Kūno procesijoje. Jis sakė tiems, kurie tam priešinosi, kad jei nebūtų to padaręs, jis būtų sukėlęs kliūčių susitarimui su Roma. Tai Jums parodo jo kryptį.

Tokia buvo pradžia. Sekantis žingsnis bus Campos vyskupijos jubiliejus. Žinoma, šia proga vietos vyskupas rengia didelę ceremoniją, ir Roma pakviečia vysk. Rifaną ateiti į šias naująsias Mišias, būti jose. Vyskupas Rifanas ten nueina. Jis nedalyvauja kaip koncelebrantas, bet jis ten yra, dalyvauja su visomis insignijomis, su kamža. Jis iš tikrųjų ten – naujosiose Mišiose!

Sekantis žingsnis bus Requiem Mišios už vyskupą, kuris anksčiau juos išmetė – vyskupą Navarro. Šiose Requiem Mišiose matome vyskupą Rifaną, o taip pat ir nuncijų. Nuncijus pakviečia vyskupą Rifaną prieiti Komunijos ir vyskupas Rifan priima Komuniją šiose naujosiose Mišiose.

Sekantis žingsnis – naujojo San Paulo kardinolo padėkos Mišios. Šį kartą vysk. Rifanas dalyvauja naujosiose Mišiose presbiterijoje, chore. Jis apsirengęs juodai, be kamžos. Konsekracijos metu jis kartu su kitais celebruojančiais vyskupais ir kunigais iškelia rankas ir taria konsekracijos žodžius. Jį matė seminaristas. Toliau, mes turime fotografijas, net vaizdajuostę iš Mišių, koncelebruotų vysk. Rifano šių metų rugsėjo 8 d., minint Švč. Mergelės Marijos Aparecida karūnavimo šimtmetį. Jis jau koncelebruoja naująsias Mišias. Naująsias Mišias, kuriose buvo tikrai skandalingų dalykų – moterys, dalinančios Komuniją į rankas, tarp kardinolų ir vyskupų buvo moteris, kuri karūnavo Dievo Motiną, ir taip toliau. Jis bandė gintis, sakydamas: „Aš neištariau konsekracijos žodžių“. Sakyčiau, kad tai dar blogiau, nes tai reiškia simuliavimą. Štai kokia evoliucija! Jis tris metus yra vyskupas ir jau koncelebruoja naująsias Mišias.

Matote! Tai natūralus vystymasis, apie kurį nuo pat pradžių kalbėjo pareigūnai Romoje. Tai buvo kardinolas Georges‘as Cottier[9] ir monsinjoras Perlas.[10] Jau susitarimo tarp Campos ir Romos pasirašymo metu kard. Cottier pasakė: „Pamažu mes turime laukti kitų žingsnių: pavyzdžiui, kad jie taip pat ims dalyvauti koncelebracijose reformuotu ritualu. Tačiau mums negalima skubėti. Svarbiausia, kad jų širdyse jau nebebus atmetimo. Vėl atrasta bendrystė su Bažnyčia turi vidinę dinamiką, kuri savaime bręs.“ Jis pranašavo šią natūralią psichologinę dinamiką, ir vyskupas Rifanas natūraliai ir aiškiai ją demonstruoja.

Monsinjoras Perlas pasakė: „Vyskupas[11] bus biritualinis – švęs ir senąsias, ir naująsias Mišias, jo darbas bus grąžinti tikinčiuosius ir kunigus atgal į vyskupiją, į naująsias Mišias“. Jei pažiūrėsime, ką daro vyskupas Rifanas – jis daro tai, tiksliai tą patį! Galiu pasakyti, jeigu mes būtume pasirašę tokią pačią sutartį, mes dabar elgtumės daugmaž taip pat. Tada kiltų skilimas, vieni sakytų: „Mes turime taip daryti, kitaip ką nors prarasime!“, kiti sakytų: „Jokiu būdu! Mes negalime to daryti!“. Kiltų mažų mažiausiai didžiulis skilimas ir – didžiulis praradimas. Kodėl šitaip yra? Todėl, kad Roma visiškai nėra įsitikinusi Tradicija, būtinybe sugrįžti į Tradiciją tam, kad Bažnyčia išsigelbėtų iš šios neįtikėtinos, milžiniškos krizės, kurioje esame nuo Susirinkimo. Taip yra todėl, kad jie nenori pripažinti šios krizės šaknų. Šios šaknys buvo aiškiai legalizuotos, užrašytos kaip įstatymai Susirinkimo laikais. Tai yra tos modernios klaidos, kurios žudo Bažnyčią. Bet jos iki šiol yra „normali“ pagrindinė linija!

1999 m. aš kalbėjau su kardinolu Augustinu Mayeriu.[12] Aš jam papasakojau, kaip Bažnyčioje vykdomas valdymas. Aš kalbėjau apie popiežių, vyskupus, klebonus. Sakiau: „Pažvelkite, kiekviename lygyje, kuriame reikia asmeninio valdžios vykdymo, jis buvo pakeistas taryba arba keliomis tarybomis. Jokia iš tų valdžių niekada nebesako: ‚Aš nusprendžiau‘, visada sakoma: ‚Pastoralinė, kunigų ar dar kokia nors taryba nusprendė‘. Yra daugybė patariamųjų tarybų, o tai padaro valdžią anonimine ir paralyžiuoja ją, jos nutarimų vykdymą. Bet juk tas asmeninis valdžios vykdymas yra duotas Bažnyčiai paties Dievo, Dievas nori, kad taip būtų – yra tik vienas popiežius, kiekvienoje vyskupijoje yra vienas vyskupas, kuris yra už vyskupiją atsakingas remiantis Dievo teise – pagal Dievo valią“. Aš pasakiau kardinolui Mayeriui: „To kolegializmo pradžia yra Susirinkime“. Jis atsakė: „Jūs visiškai teisus“. Pamaniau: „Geras ženklas!“ Bet truputėlį vėliau jis kalbėjo apie šios krizės Bažnyčioje šaknis, jos priežastis. Jis pasakė: „Krizės priežastis yra tai, kad Susirinkimas neįgyvendinamas“. Trisdešimt metų reformų, darytų Susirinkimo vardu, ir kardinolas sako: „Susirinkimas neįgyvendinamas“! Puiku! (juokas salėje) Tai kas gi tada buvo daroma? Tai yra taip aišku, bet jie nenori to pripažinti. Drįstu pasakyti, jiems Susirinkimas iš tiesų yra šventas, neliečiamas. „Nelieskite jo!“. Kai tu paklausi: „Kodėl?“, jie neduos tau jokio atsakymo. Jie tik pakartos: „Nelieskite jo!“

Mes, žinoma, prisimename, kas turėtų būti normalu. Tikra tiesa, kad Katalikų Bažnyčioje popiežiaus asmenyje turime tiesiog milžinišką valdžią, pačią aukščiausią įmanomą valdžią tarp visų tvarinių. Visame pasaulyje popiežius turi šią aukščiausią valdžią ne tik kaip žmogus – jis yra Kristaus vietininkas. Jis yra matomas paties Kristaus, mūsų Viešpaties, atstovas. Štai kas padaro šią valdžią neaprėpiama! Be to, mes žinome, kad pagal mūsų Viešpaties pažadą, ką jis suriša žemėje, būna surišta ir danguje. Ką jis atriš žemėje, taip bus ir danguje, taigi, jo galia yra didžiulė. Mes susiejame su tuo neklystamumo klausimą.

 

Autentiškas paklusnumas

 

Todėl, ir taip pat dėl to, kad tai lengvesnis kelias, daug kas sako: „Popiežius pasakė – ir baigta, nebereikia daugiau mąstyti. Tiesiog pakluskite!“ Pats savaime šis principas yra pakankamai geras, kai viskas Bažnyčioje normalu. Tačiau tai nepakeičia paklusnumo tikrovės.

Paklusnumas yra dorybė, tai dorybė, praktikuojama žmogaus. Kai mes sakome „žmogus“, mes turime galvoje kažką, kas turi protą ir valią. Tai reiškia, kad tas aktas yra dorybingas tik tiek, kiek žmogus paklusdamas naudoja savo protą ir valią. Jei mes paklusdami turime tiesiog juos išjungti, tai mes ne geresni už šunis. Iš šuns mes tikimės, kad jis paklustų, kai sakome „stok!“, „eik!“, „kąsk!” arba „lok!”. Tu nesitiki, kad šuniui kils klausimas, ar vykdyti tavo įsakymą! Tačiau netgi jei kalbame apie žmogaus „aklą paklusnumą“, tai vėlgi yra dorybės aktas. Vadinasi, kad tai turi būti vienas aukščiausių dalykų žmoguje. Bet jei mes paklusdami turime sugriauti tą aukščiausią savo savybę, vieną iš geriausių dalykų, kuriuos gerasis Viešpats mums kaip žmonėms davė, tai yra protą – tada kažkas netvarkoje. Leiskite man tai plačiau aptarti.

Jau Aristotelis, netgi ne krikščionis, galėjo pateikti dorybės apibrėžimą: „Tai, per ką mes darome gera ir kas mus padaro gerus“. Dorybė padaro jos turėtoją geru ir leidžia mums daryti gėrį. Iš esmės, kai darome kažką gero, tai darome dėl dorybės. Bet kai tik mes darome kažką blogo, mes niekada to nedarome per dorybę. Tai visiškai neįmanoma! Darydami dorybės aktą, mes niekada nenusidėsime. Tai neįmanoma!

Taigi, pereikime prie paklusnumo. Paklusnumas yra moralinė dorybė. O visos moralinės dorybės yra vidurys, jei norite, aukso vidurys tarp dviejų kraštutinumų. Pabrėžiu: dviejų kraštutinumų. Tai yra savaime suprantama, kalbant apie kitas dorybes, pvz. teisingumą. Teisingumas reiškia, kad aš turiu duoti tai, kas priklauso mano artimui. Aš einu į parduotuvę, perku kepalėlį duonos. Jis turi tam tikrą kainą, teisingą kainą. Jei aš duosiu per daug ar per mažai, aš nesielgsiu teisingai. Matote, perlenkimas gali būti iš abiejų pusių – jei aš duosiu per daug, arba jei duosiu per mažai. Tai tinka visoms moralinėms dorybėms, taip pat ir paklusnumui.

Paklusnumo atveju mes žinome, kas yra paklusnumo trūkumas – kai rodome nepakankamai paklusnumo. Tai vadiname nepaklusnumu. Bet mes turime suprasti, kad egzistuoja galimybė rodyti per daug paklusnumo. Atrodo keista kalbėti apie per didelį paklusnumą, bet jis tikrai egzistuoja. Paprastas pavyzdys: jei kažkas duoda įsakymą ir tu supranti, kad jei seksi šio įsakymo raide, tu padarysi kažką kvailo. Galbūt tu teisingai nesupratai įsakymo, bet jeigu nepaisant to, supranti, kad tai kvaila, ir vykdai įsakymą, tuomet, atsiprašau, esi kvailas. Tai nėra paklusnumas! Pavyzdžiui, mama sako dukteriai: „Trečią valandą nueik ir pašerk karvę“. Tuo tarpu ji verda pieną. Yra be vienos minutės trys. Pienas pradeda virti. „Turėčiau išjungti. Ach, bet jau trys valandos! Mama liepė pašerti karvę, turiu paklusti. Bet pienas bėga iš puodo. Ne, aš turiu paklusti!“ Matote, tai pavyzdys paklusnumo, kuris yra neteisingas. Čia yra per daug paklusnumo. Žinoma, kad turi pirmiausia nuimti puodą nuo viryklės, kad išvengtum nelaimės su pienu. Tai buvo pavyzdys, kad gali susidaryti aplinkybės, kuriomis neteisingas paklusnumo supratimas užtraukia nelaimę.

 

Autoritetas yra IŠ Dievo

 

Tai lengviau suprasime, jei pažvelgsime į Dievą ir paklusnumo bei teisės kilmę. Mes žinome, kad kiekvienoje organizacijoje yra valdžia, yra kas komanduoja, duoda įsakymus. Mes matome, kad tam tikrame lygyje šie įsakymai netgi saisto mūsų sąžinę. Tai reiškia, kad jei mes pasakome „ne“, mes nusidedame, mes įžeidžiame ne tik šią žmogišką valdžią, bet ir Dievą. Kodėl taip yra? Todėl, kad bet kokia žmonių valdžia yra duota Dievo. Tai labai svarbu suprasti! Tai yra pats paklusnumo principas. Kodėl mes paklūstame? Todėl, kad žiūrime į valdžią ir jos įsakymą, kaip ateinančius iš Dievo. Bet koks asmuo, turintis valdžią, gali būti paskirtas žmonių. George‘as Bushas buvo išrinktas amerikiečių, bet valdžią, kurią Bushas turi, jis gauna iš Dievo. Savo gyvenimo pabaigoje jis turės stoti prieš mūsų Viešpatį ir duoti ataskaitą už tai, kaip jis naudojo tą valdžią, kuri buvo jam suteikta Dievo. Tas pats bus ir man. Taip bus ir kunigui, ir šeimos tėvui, atsakingam už savo šeimą, ir taip toliau – visuose lygiuose. Kartoju dar kartą, bet kuri valdžia, bet kuriame lygyje yra suteikta Dievo. Čia išryškėja nepaklusnumo principas.

Paklusti Dievui nėra taip sunku, nes galų gale mes pripažįstame, kad Dievas yra išmintingesnis už mus. Jis ir galingesnis už mus, taigi, mes nebandome prieštarauti Jam. Bet paklusti žmonėms, kurie aiškiai mažiau išmintingi už mus, gal mažiau tobuli ir turintys daug daugiau trūkumų nei mes patys, asmenims, kurie liepia mums daryti dalykus, kurie kartais atrodo mums neprotingi – tai sunku.

Tai neprieštarauja tam, ką sakiau anksčiau. Įsakymai gali atrodyti mums nelabai protingi, bet nepaisant to, mes vis tiek turime paklusti. Kada prieiname tą ribą, kada turime sakyti „Ne“?

 

Autoritetas kreipia LINK Dievo

 

Taip vis dėl to atsitinka, kai valdžia, kuri buvo Dievo suteikta žmogui, yra naudojama prieš Dievą. Jei Dievas davė valdžią žmonėms, tai davė tam, kad per šią valdžią viršininkai vestų kitus link Dievo. Kiekvienas įstatymas (žinoma, tik geras įstatymas) ir kiekviena įstatymo galia yra duota mums tam, kad vestų mus prie Dievo, kad skatintų mus garbinti Dievą, daryti gėrį. Tai yra ir Dievo Įsakymai. Kam gi Dievas davė mums Įsakymus? Juk tam, kad mums padėtų eiti gera kryptimi! Kas gi yra ta gera kryptis? Tai juk pats Dievas, Jo garbinimas!

Bet kokia tvarka, bet koks įstatymas yra tikras įstatymas tiek, kiek jis yra tarsi tų Dievo Įsakymų aidas ar atvaizdas. Tarp žmonių gali atsitikti ir iš tiesų atsitinka, kad tie asmenys, kuriems suteikta valdžia iš blogos valios arba dažniausiai iš silpnumo neteisingai panaudoja tą valdžią, duoda neteisingą įsakymą. Tuomet tas įstatymas, kuris turėtų mus vesti prie Dievo, pažeidžia Dievo Įstatymą, eina prieš savo tikslą. Kai taip atsitinka, mes privalome pasakyti „Ne!“. Nes pasakymas „Taip“ jau nebėra paklusnumas, nes nukreiptas prieš paklusnumą, prieš Dievą. Todėl mes turime pasakyti „Ne!“. Tai primena šv. Petrą, stovintį Sinedriono akivaizdoje. Tuo metu tai buvo aukščiausia religinė valdžia. Bet kai Sinedriono nariai pasakė Petrui: „Mes draudžiame jums pamokslauti Jėzaus vardu!“, Petras atsakė: „Reikia labiau klausyti Dievo negu žmonių“. Matote? Tai pagrindinis paklusnumo principas. Paprastai tokie atvejai yra reti, normalus elgesys, be abejo, yra paklusnumas. Bet tokių atvejų pasitaiko. Bažnyčios situacija, kurioje dabar esame, yra būtent tokia.

Labai įdomu, kad naujajame 1983 m. Kanonų teisės kodekse tai pabrėžia pati Bažnyčia. Ji sako mums, kad aukščiausias įstatymas, pirmasis įstatymas yra sielų išganymas. Tai reiškia, kad čia yra pati Bažnyčios buvimo priežastis, t. y., Bažnyčia egzistuoja tam, kad išganytų sielas. Tai yra jos tikslas. Visi įstatymai šioje organizacijoje – Bažnyčioje yra tam, kad būtų pasiektas šitas tikslas – sielų išganymas. Jeigu šioje organizacijoje randame įstatymą ar aplinkybes, kuriomis įstatymas naudojamas prieš tą tikslą, žinoma, privalome nepaklusti. Paklusimas tam jau nebebūtų paklusnumas. Tai prieštarauja tikslui, kuriam Dievas įsteigė Bažnyčią. Tada, žinoma, mes sakome „Ne“ ir nesame nepaklusnūs. Priešingai – mes esame iš tikrųjų paklusnūs. Kadangi žiūriu į Dievo tikslą, Jo valią ir matau, kad tai prieštarauja Dievo valiai, o aš ją noriu vykdyti, todėl tuo atveju turiu sakyti „Ne“.

Manau, kad tai yra pagrindas. Jis yra labai svarbus tam, kad turėtume teisingą paklusnumo supratimą, nes dabar esame vadinami maištininkais ir visokiausiais kitokiais žodžiais – jūs žinote juos mintinai. Tai yra tiesiog netiesa. Kai Roma sako mums „Sugrįžkite!“, mes atsakome: „Atsiprašome, bet mes negalime“. Kodėl? Todėl, kad mes jau esame viduje! Mes niekada nebuvome išėję. Taigi, į ką jie nori, kad mes sugrįžtume? Mes jau viduje!

 

Mūsų santykiai su Roma

 

Dvi mintys, dvi dalys. Pirmoji paskaitos dalis apie tai, kokioje būklėje yra mūsų ryšiai su Roma dabar. 2003 m. gruodžio 30 d. kardinolas Castrillonas Hoyos atsiuntė man laišką, kviečiantį mane priimti pasiūlymą, kurį Roma mums duoda. Pirma problema dėl šio pasiūlymo yra ta, kad jame nėra nieko ypatingo. Praėjusių metų balandį aš kalbėjau su kard. Castrillonu, ir jis pasakė: „Aš negavau nei žodžio apie tą dalyką, kurį jums pasiūliau“. Tai svarbu. Kartais jie sako: „Jūs atmetėte Romos pasiūlymus“. Ne, aš nieko neatmečiau, nes nieko nebuvo pasiūlyta. O jeigu tau pasiūlo debesį, kaip tu pasakysi „taip“ debesiui? Pabandyk paimti debesį! Jie sako: „Jums siūloma kažkas tarp apaštalinės administratūros ir asmeninės prelatūros“. Jie net patys to nežino!

Jie mums nesiruošia duoti to, ką davė Campos brolijai. Kodėl gi taip? Kadangi jau turėjo tiek daug bėdos su Campos. Iš pradžių jie žadėjo Campos kunigams, kad jų brolijos struktūra apims visą Braziliją. Tuoj kilo opozicija, nuncijus ir keli vyskupų konferencijos nuolatinės tarybos nariai nuvyko į Romą ir protestavo, todėl šios apaštalinės administratūros teritorija buvo apribota tik iki Campos vyskupijos. Kaipgi mums nustatyti tas ribas, juk mes esame visur? Dinozaurai yra visur! Jie bandys mus apriboti kitokiais triukais. Tikriausiai jų idėja bus tokia, kad tik nariai turės teisę į šias (tradicines) Mišias. Pavyzdžiui, turi būti Opus Dei nariu, kad galėtum naudotis tais dalykais, kurie rezervuoti Opus Dei organizacijai. Taigi, jie gali pasakyti: „Jūs turite būti tikrasis, oficialus narys, turite turėti savo kortelę, kad gautumėte tai, kas jums duodama“. Bet tai sukuria labai išskirtinių žmonių klubą, o mes to nenorime.

 

Laiškas kardinolui

 

Aš čia turiu pirmąjį atsakymą kardinolui. Tas atsakymas buvo paruoštas apie sausio vidurį. Bet tuo pat metu kardinolas gavo kitą laišką. Tai buvo laiškas ne tik jam, bet ir visiems pasaulio kardinolams – laiškas apie ekumenizmą.[13] Šis pavasaris buvo labai įdomus, kadangi, žinoma, laiškas apie ekumenizmą jų nepatenkino. Roma atsiuntė tris ekspertus į spaudos konferenciją, kurią aš daviau pačioje Romoje. Jie buvo įsiutę – ne dėl paties laiško apie ekumenizmą, bet dėl spaudos konferencijos, vykusios per porą šimtų metrų nuo Vatikano. Aš tada to dar nežinojau, bet tai vyko Via della Conciliazione – tiesiog vis a vis priešais kard. Walterio Kasperio ofisą! Roma atsiuntė tris ekspertus į tą spaudos konferenciją. Vienas buvo atsiųstas kardinolo Ratzingerio – monsinjoras iš Šventosios Oficijos. Buvo ir kardinolo Castrillono atsiųstasis. Šis pastarasis po konferencijos nuvyko pas kardinolą Castrilloną ir pasakė jam: „Jūsų Eminencija, gaila, bet jis nepasakė jokios erezijos“. Matote, kaip jie dabar Romoje mato padėtį: „Gaila, bet jis nepasakė jokios erezijos“!

Taigi, atsakydami jie paruošė du laiškus – vieną teologinį ir vieną asmeninį. Teologiniame, kadangi jie negalėjo nieko atsakyti, parašė daugmaž taip: „Bet jūs pamiršote paminėti tą ir tą dokumentą ir t. t.“ Aš žinau tuos dalykus, nors aš niekada negavau tų laiškų. Tie laiškai buvo parodyti žmonėms, greičiausiai tam, kad jie galėtų pasakyti man, kad tokie laiškai egzistuoja. Asmeninis laiškas yra aštrus, bet jausmingas. Taigi, kai gavau tą žinią, aš taip pat nusiunčiau žinią į Romą: „Aš taip pat turiu laišką“! Žinote, mes taip stovėjome du ar tris mėnesius: „Aš turiu laišką! – Aš taip pat turiu laišką!“, bet niekas to neištarė garsiai. Labai keista situacija…

Vėliau, gegužę, kardinolas Castrillonas duoda interviu žurnalui Latin Mass Magazine. Čia jis pasako daug įdomių dalykų. Vienas iš jų, kad neturėtume tų žmonių, kurie nori senųjų Mišių, laikyti antros rūšies piliečiais. Gera mintis, mes sutinkame. Bet įdomiausia man yra tai, kad jis paaiškina, jog susitarimas su Campos brolija tapo įmanomas dėl dviejų sąlygų, kurios buvo įvykdytos: nuolankumo aktas ir atgailos aktas. Kai aš tai perskaičiau, pagalvojau, kad dabar yra gera proga nusiųsti mano laišką. Aš pradėjau šį laišką sakydamas, kad nuo pat pradžių mes sakėme Romai, jog vienintelis būdas pasiekti susitarimą yra žengti tam tikrus žingsnius. Kodėl gi taip? Todėl, kad nestatome tilto platformos, nepastatę polių. Jei iš karto dėtume platformą, kas tada atsitiktų? Viskas griūtų. Tai labai paprasta. Parašiau, jog jei mes kalbame apie dvi preambules mūsų susitarimui, tai būtent dėl to, kad norime pastatyti tuos polius prieš statydami tiltą. Jis nori pastatyti tiltą, jis nori pasirašyti susitarimą, mes sakome: „Puiku, gerai!“. Bet pradėkime nuo pradžių. Aš pakartosiu, kad leidimas kiekvienam pasaulio kunigui aukoti tradicines Mišias ir ekskomunikos atšaukimas (tiksliau, ne ekskomunikos – nes mes nepripažįstame ekskomunikos galiojimo – bet ekskomunikos dekreto atšaukimas) yra dalykai, kurie turi būti padaryti iš anksto.

 

Ekskomunikos klausimas

 

Dabar apie ekskomuniką, kad Jūs galėtumėte suprasti, ką aš turiu omenyje. Pirmiausia, aš galiu pasakyti ir esu absoliučiai tikras, kad ši ekskomunika buvo didžiulis Dievo palaiminimas ir apsauga. Taip, šia ekskomunika mes buvome apsaugoti. Kodėl? Todėl, kad Roma pastatė sieną ir po to jie gali šaudyti kiek nori kulkų, bet jos lekia į sieną ir daugiau nebekliudys mūsų. Šį pavasarį Romoje buvo incidentas su kardinolu Castrillonu. Vienas prelatas aplankė jį ir kard. Castrillonas suruošė didelį šou tam asmeniui. Jis šaukė, puolė jį, atsistojęs daužė kumščiu į stalą. Vargšas prelatas buvo sukrėstas daugiau nei vienai savaitei. Kasdien jis skambino man. Jūs turėtumėte išgirsti jo balsą, kad suprastumėte, kaip jis buvo sukrėstas to didžiulio kardinolo pykčio. Ką gi kardinolas sakė šiam prelatui? Jis sakė: „Jei vyskupas Fellay nekontaktuos su manimi per dvi ateinančias savaites, aš ekskomunikuosiu jį!“ (juokas). Matote, jūs juokiatės! Tokia pati buvo ir mano reakcija. Kodėl mes juokiamės, kai mums grasina ekskomunika? Dėl tos sienos. Jeigu mes jau kartą ekskomunikuoti, tai galite ekskomunikuoti mus nors tūkstantį kartų, jei labai norite. Tai nė kiek nepakeis situacijos. Matote, tai sąlygojo, kad jie daugiau nebegali daryti mums jokio spaudimo. Kai ekskomunika paskelbta, kokį spaudimą jie gali daryti? Nieko. Jie nebegali mūsų sužeisti. Kuo jie gali mums grasinti? Grėsmės nebėra.

Šia prasme ekskomunika buvo apsauga. Tai nebuvo tos ekskomunikos tikslas, bet tai yra faktas. Kita vertus, ši ekskomunika padaro, kad mes nebeturime daugiau ko prarasti. O tai duoda mums didžiulę laisvę. Mes galime tiesiog kalbėti jiems į veidą, nebijodami nieko, kas grįžta iš jų pusės. Visi šie dalykai stebina, bet jie yra faktai. Vyskupas Rifanas sako: „Mes turime dalyvauti toje procesijoje, jei ne – tai gali pakenkti susitarimui“. Mes to niekada nesakysime. Mes niekada nesakysime: „Mes turime dalyvauti toje procesijoje, jei ne – tai gali pakenkti ekskomunikai“. Matote, tai neveikia!

Tai yra, galima sakyti, Dievo Apvaizdos šypsena. Tai jokiu būdu nebuvo ekskomunikos tikslas, tikrai ne! Bet tai buvo apsauga, nėra abejonės. Jūs galite paklausti: „Jei būklė tokia, tai kodėl jūs reikalaujate atšaukti tą ekskomuniką?“ Mano atsakymas yra toks. Mes tai galime daryti dėl dviejų priežasčių: pirmiausia Romoje dabar matomas toks silpnumas, kad Romos galia spausti mus bloga linkme vis labiau mažėja – kol mes nesudarysime su jais susitarimo. Tai jau kitas dalykas. Kaip minėjau, turime eiti pakopomis. Neigiama tos sienos pusė yra ta, kad mes esame atkirsti iš abiejų pusių. Tai yra, dėl tos ekskomunikos mes galime daryti mažiau įtakos kitiems. Dabar modernistams lengva pasakyti: „Na, dabar tie žmonės yra ekskomunikuoti, jie yra už ribų“. Taigi, ką mes besakytume, jie net nesiklauso, kad ir ką mes kalbame, jie sako: „Jūs esate ekskomunikuoti“. Dėl to daug gerų žmonių, kurie norėtų ateiti pas mus, neateina, nes nedrįsta dėl tų grasinimų. Tai taip pat tiesa. Ekskomunikos panaikinimas pašalintų tų žmonių baimę. Jie pasakytų: „O, jūs tikrai normalūs!“ Tai padėtų pakeisti mentalitetą, pakeistų įvaizdį. Kol kas mes esame „velnias“ arba net blogiau už velnią. Tas įvaizdis turi būti pakeistas, nes ką tik gero mes dabar bedarytume, tam klijuojama velniška, šėtoniška etiketė, net jei mes darome gera. Šis mentaliteto pasikeitimas būtinas, kad galėtume žengti sekantį žingsnį.

Sekantis žingsnis būtų Tradicijos skleidimas Bažnyčioje. Daugybė sielų trokšta ją turėti. Bet jie neturės jos, kol tebėra toji ekskomunika. Aš pasiūliau kardinolui tai kaip pirmą žingsnį. Taip pat pateikiau jam pavyzdžių. Aš pasakiau: „Jūs sugebėjote atšaukti ekskomuniką stačiatikiams. Kodėl stačiatikiai nieko nepakeitė savo elgesyje su Roma? Mes pripažįstame Romą, stačiatikiai – ne! Nepaisant to, Roma galėjo atšaukti ekskomuniką jiems. Taigi, mes nesame schizmatikai, bet esame ekskomunikuoti, jie yra schizmatikai, bet jie neekskomunikuoti“. Štai ką aš parašiau jiems. Mes tai vadiname argumentu ad hominem. „Jūs nenuoseklūs tame, ką darote“, – pasakiau maždaug taip.

Panaudojau ir antrą argumentą. Rašiau: „Pažvelkime į kanonų teisę“. Jie sako: „Jūs ekskomunikuoti, nes įšventinote vyskupus be Romos leidimo“. Mes atsakome: „Jūsų priimtas 1983 m. Kanonų teisės kodeksas teigia, kad jei kas nors veikia verčiamas nors ir subjektyvios būtinybės, jis negali būti baudžiamas maksimalia bausme. Veikti verčiamam būtinybės reiškia: „Aš turiu tai daryti, aš negaliu daryti nieko kito. Tai mano gyvybė, aš turiu ją gelbėti.“ Subjektyvus reiškia: „Aš matau padėtį būtent taip, tai mano supratimas, objektyviai aš galiu klysti, bet subjektyviai reikalą matau būtent taip“. Taigi, žmogus, kuris veikia skatinamas subjektyvios būtinybės, negali būti baudžiamas maksimalia bausme. Maksimali bausmė yra ekskomunika. Arkivyskupas Lefebvre‘as ir mes visada sakydavome: „Mes tai darome iš būtinybės“. Mums yra labai aišku, kad tai yra ne tik subjektyvi, bet ir objektyvi būtinybė. Tokia yra Bažnyčios situacija. Netgi Roma sako, kad jei kas nors yra klaidoje, jeigu jis tiki tuo, jis negali būti nubaustas aukščiausia bausme. Taigi, aš sakau Romai: „Jeigu Jūs nenorite pripažinti, kad yra objektyvi būtinybė, tai turėtumėte bent jau pripažinti, kad mes taip matome padėtį“. Į šiuos argumentus mes labai nesigiliname, bet jie yra naudingi.

Aš tęsiu rašydamas: „Jūs keliate mums reikalavimus, jūs reikalaujate, kad mes pasakytume, jog pripažįstame naująsias Mišias, pripažįstame Susirinkimą“. Aš sakau: „Mes to nepasirašysime“. Kodėl? Jie gali pasakyti: „Bet arkivyskupas Lefebvre‘as pasirašė tai“. Aš sakau: „Ne, mes nepasirašysime“. Kodėl? Kadangi, netgi jei šios frazės, kurias mums siūlo pasirašyti, yra teisingos, mes nesiruošiame tai sakyti ar pasirašyti, nes tai reikštų sukčiavimą. Mes sukčiautume su Roma, sukčiautume su savo tikinčiaisiais, sukčiautume su savimi pačiais. Be to, mes nenorime to daryti, nes kodėl Roma prašo to iš mūsų? Romos akyse mes esame „blogiečiai“, mes padarėme kažką blogo, mes išėjome iš Bažnyčios. Kai kažkas išeina iš Bažnyčios ir nori sugrįžti, Bažnyčia paprastai reikalauja iš jo kažko, ką mes vadiname tikėjimo išpažinimu. Tai reiškia, kad jis parodytų, jog turi tą patį tikėjimą kaip Roma. Kokio gi tikėjimo išpažinimo jie reikalauja iš mūsų? Jie reikalauja, kad mes pasakytume, jog naujosios Mišios yra geros ir jog Vatikano II Susirinkimas yra geras. Tai keistas tikėjimo išpažinimas! Kalbant tiksliai, netgi jeigu formuluotės būtų priimtinos, rezultatas nebūtų priimtinas, nes tai visiškai prieštarauja tam, ką mes darome.

Jei norėtumėte visa tai pavaizduoti paveikslu, tai Roma sako mums: „Klausykit, Susirinkimas ir naujosios Mišios yra sriuba. Jūs sakot, kad tai bloga sriuba, bet tai juk sriuba. Taigi, tiesiog pasakykite, kad tai sriuba. Ir viskas bus puiku!“ O mes sakome: „Mes žinome, kad tai sriuba, bet tai nuodinga sriuba. Todėl mums nerūpi sriuba. Mums rūpi nuodai. Kadangi tai yra nuodai, mes jų negersime. Jeigu mes pasakysime ‚sriuba‘, rytoj jūs pasakysite: ‚Valgykit savo sriubą. Jūs sakėte, kad tai sriuba, dabar turit ją valgyti‘“. Taigi, mes sakome: „Mes nesakysime, kad tai sriuba, nors ji ten ir būtų, kadangi tai nuodai“. Suprantate paveikslą? Susirinkime yra blogų dalykų, tuo tarpu naujosiose Mišiose jie tampa iš tiesų nuodingi – jie stumia sielas nuo Dievo. Tai klastinga, tai paslėpta, tai nėra akivaizdu, bet taip yra. Supratę tai, mes galime suvokti, iš kur kilo ši krizė, kokia ji yra. Bet dėl krizės priežasčių jie sako: „Tai pasaulis“. Tai Romos atsakymas. Tie, kurie pripažįsta, kad Bažnyčioje yra krizė, sako: „Dėl to kaltas pasaulis“.

Tai man primena paveikslą, apie kurį, ko gero, esu Jums pasakojęs. Ateina audra. Vasara. Ką darote, kai matote artėjant audrą? Jūs bėgate po visą namą ir uždarote visus langus, nes žinote, kad ateina audra. Jei langai bus atidaryti, kai audra priartės, lietus įsiverš į kambarį, permerks visus kilimus, viskas bus sulaužyta ir t. t. Čia mes matome ateinančią audrą. Jie mato ją, jie ją aprašo. Yra netgi dokumentas Gaudium et spes, kuris aprašo šią pasaulio audrą. Bet ką jie sako atidarydami Susirinkimą? „Atverkime langus pasauliui! Įleiskime šviežio oro!“ Ką gi, jie atvėrė langus audrai. Dabar kilimas šlapias ir jie sako: „O, dėl to kalta audra!“ Aš atsakau: „Namuose taip nebūna“. Mes šaukiame „Ar jūs kvaili? Jūs palikote atvirus langus!“ Mes nesakome „Tai audros kaltė“.

Bet čia juk lygiai tas pats! Tiesa, kad tai padarė audra – būtent pasaulio idėjos viską sugadino. Bet vyskupų ir prelatų pareiga uždaryti duris ir langus. Per daug lengva pasakyti: „Tai pasaulio kaltė“. Tie dalykai yra svarbūs. Ką mes visu tuo bandome pasakyti Romai? Mes sakome: „Klausykite, mes turime eiti prie problemų šaknų. Mes nenorime padaryti to, ką kalbėjo vienas prelatas Romoje: ‚Nedarykite kosmetinio susitarimo su Roma!‘ Iš tiesų, mes nenorime kosmetinio susitarimo. Tie dalykai per daug rimti. Tikėjimas yra pavojuje. Mes norime išsaugoti Tikėjimą“.

 

Laisvė tradicinėms Mišioms

 

Taigi, vėliau aš pasakiau kardinolui: „Jūs sakote, kad norite leisti mums tradicines Mišias, nes esą tai mūsų ypatinga charizma. Taigi, tai kažkas ypatingo“. Roma yra tokia rūpestinga, kad nori suteikti mums, kurie esame tokie ypatingi, ypatingą malonę. „Jūs ypatingi, todėl tai gausite“. Dar kartą, tai yra mažas kamputis zoologijos sode. Aš jam atsakau: „Ne, mes nenorime jokios ypatingos padėties. Mes esame normalūs katalikai. Tai, ką mes stengiamės išlaikyti, yra visos Bažnyčios bendras gėris. Šių Mišių mes norime sau – taip, bet ne tik sau! Tai yra visų gėris. Taigi, kol Jūs, t. y., Roma, sakote mums, kad tai mūsų ypatingas dalykas, mes esame marginalizuoti, nustumti į nuošalę. Mes to nenorime. Kadangi šios gėrybės, kurių mes laikomės, yra bendros gėrybės, jos priklauso visiems, šios Mišios priklauso kiekvienam katalikui! Kiekvienas katalikas turi teisę jas turėti.“

Turite tai matyti: Roma, popiežius, Ratzingeris, Castrillonas, Medina, Sodano – visi aukščiausi pareigūnai pripažįsta, kad tradicinės (vad. Tridento) Mišios niekada nebuvo panaikintos, uždraustos. Jie visi tai sako ir pripažįsta. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad įstatymas, kuris sako „Tridento Mišios yra katalikų Mišios“ iki šiol aktyviai galioja. Jeigu jis galioja, tai reiškia, kad kiekvienas kunigas turi griežtą teisę aukoti tas Mišias. Kas tik bebandytų sakyti, kad jos yra uždraustos ir reikia bausti tą, kuris jas aukoja, piktnaudžiauja savo valdžia. Tai realybė. Tai baisi neteisybė. Taigi, kai mes reikalaujame tų Mišių kiekvienam, mes tiesiog prašome, kad ši neteisybė būtų pašalinta, ne daugiau. Tai labai paprasta! Mes neprašome kažko daug. Todėl kai mums sako: „Jūs turite teisę aukoti šias Mišias“, mes sakome: „Ne! Kiekvienas turi tą teisę!“ Tai labai svarbu. Jei pažvelgiame į priežastis, kodėl jie nesako, kad kiekvienas turi tą teisę, matome, kad jie bijo... Ko jie bijo? Jie bijo progresistų reakcijos. Kardinolas Castrillonas tai pasakė man: „Situacija taps nebekontroliuojama“. Jei jis leistų tas Mišias kiekvienam, situacija taptų nebekontroliuojama. Jie viską mato šitaip. Jie pripažįsta, kad tai, ką mes sakome, yra teisinga, bet jie to nesiruošia daryti iš baimės. Taigi, jie palieka šią didžiulę neteisybę ir neišsprendžia tos problemos, kas būtų labai lengva – iš baimės! Matote, jie neturi įsitikinimo būtinybe sugrįžti į Tradiciją. Jie mato, kad viskas klojasi blogai, bet jie nenori imtis teisingų priemonių, nes jie nenori kovoti. Progresistai eitų į barikadas iš karto – jie pasiruošę kovoti. Tačiau Roma nenori kovoti...

Todėl jie tiesiog palieka viską tekėti sava vaga. Tai apibendrintas pasakymas, bet tikrai, tokios yra mūsų išvados. Dėl to aš primygtinai kartoju: „Jūs turite suteikti šią teisę visiems. Tai teisė, kuri niekada nebuvo prarasta“. Aš toliau sakau: „Mums reikia atstovybės Romoje, kuri gintų Tradicijos interesus Romoje“. Aš sakau: „Mums nereikia Romos atstovybės, deleguotos Tradicijai, kaip jūs darote su Ecclesia Dei. Mums reikia Tradicijos atstovybės Romoje – įstaigos, kuri būtų suformuota iš Tradicijos žmonių, kurie nuolatos būna Romoje, yra akredituoti Romoje ir saugo tikinčiuosius bei kunigus nuo vyskupų atakų, nors jie būtų ir iš Romos“. Tačiau matote, šios idėjos yra įmanomos tik su viena sąlyga: kad popiežius ir jo bendradarbiai būtų įsitikinę Tradicijos būtinybe. Kol taip nėra, visa tai neįvyks. Nepaisant to, mes turime jiems tai sakyti, mes turime reikalauti šių dalykų.

 

Tai tikėjimo klausimas

 

Baigiu tą laišką, sakydamas, kad Krikšto metu sudaroma sutartis tarp krikščionio sielos ir Bažnyčios. „Ko tu prašai iš Bažnyčios?“ – tai pirmasis klausimas Krikšto apeigose, „Ko tau reikia iš Bažnyčios?“ Atsakymas yra: „Tikėjimo“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Bažnyčia čia sudaro sutartį su siela: „Tu tampi Bažnyčios nariu, o aš tau dovanoju tikėjimą“. Tai garantija, jie čia sudaro sutartį. Toliau aš sakau: „To mes ir prašome iš Romos, kad Roma sutvirtintų mus tikėjime – visų laikų tikėjime, tikėjime, kuris negali keistis“. Mes turime griežtą teisę to reikalauti iš Romos valdžios. Nemanome, kad galėtume pasiekti susitarimą, kol Roma neparodys konkretaus noro išsklaidyti tuos dūmus, kurie įsiveržė į Dievo Šventyklą, užtemdė tikėjimą, suparalyžiavo Bažnyčios antgamtinį Tikėjimą, prisidengus Susirinkimu ir po jo sekusiomis reformomis. Iki tol nebus susitarimo. Tikiuosi, kad šis laiškas prisidės prie dabartinės stagnacijos įveikimo, mes viliamės tuo. Žinoma, aš negavau atsakymo į tą laišką. Aš net negirdėjau, kad šį kartą būtų paruoštas atsakymas į tą laišką. Vienintelis dalykas, ką kardinolas Castrillonas man pasakė: „Aš prarandu ryžtą“. Aš jam atsakau: „O aš – ne!“

 

Kas iš tiesų gina tikėjimą?

 

Dabar eisiu prie kitos dalies. Ne, dar vienas įdomus elementas, kuris gali dar kartą parodyti Jums, kas iš tiesų vyksta. Kiek mažiau nei prieš du mėnesius penkios Ecclesia Dei komisijai pavaldžios organizacijos kreipėsi į Romą, į kardinolą Castrilloną, darė spaudimą jam, kad Roma mus ekskomunikuotų. Iš šių penkių man žinomos keturios: kunigų brolija iš Campos, Le Baroux[14], Šv. Petro brolija ir Kristaus Karaliaus institutas. Taigi, jos reikalauja iš Romos, kad ji mus ekskomunikuotų.

Aš jau žinau Romos atsakymą. Iš popiežiaus, Valstybės sekretoriaus ir Castrillono. Visi jie sako „Ne! Dabar ne laikas. Mes norime pasiekti taikos būklę, todėl nenorime ekskomunikuoti Šv. Pijaus X kunigų brolijos“. Labai įdomu tai matyti – Šv. Petro brolija nori, kad mes būtume ekskomunikuoti! Tai labai įdomu. Jūs galite nustebti: „Kodėl?“. Duosiu Jums keletą pavyzdžių. Wigratzbade, t. y., jų seminarijoje Vokietijoje dogmatikos profesorius palaiko idėją, pagal kurią chaldėjų Mišios, celebruojamos be konsekracijos žodžių, yra galiojančios, nes tai yra Romos nuostata, kuri yra neklystama. Taigi, būsimieji Šv. Petro brolijos kunigai yra mokomi, kad Mišios gali būti įmanomos ir be konsekracijos žodžių. Antras elementas. Toje pačioje seminarijoje yra vienas kunigas, kuris dėsto liturgiką. Jis yra buvęs mūsų Brolijos narys. Jis paliko mus, Indijoje norėdamas prisijungti prie Sirų malankarų – rytietiško liturgijos ritualo katalikų. Jis buvo Romoje, studijavo Rytų institute pas kunigą Taftą. Kun. Taftas buvo vienas iš tų, kurie paruošė dokumentą, sakantį, kad minėtos Mišios be konsekracijos žodžių yra galiojančios. O minėtas kunigas su kunigu Mattheus bendradarbiavo ruošiant tą tekstą.

Neseniai viena moteris ginčijosi su tuo kunigu, nes jis celebravo tas pačias Adai ir Mari Mišias. Ji paklausė, ar jis sakys konsekracijos žodžius. Jis nenorėjo atsakyti. Jis pasakė, kad atsisako naudoti terminą „konsekracijos žodžiai“, kadangi, kaip Jūs žinote, modernistai dažnai nebekalba apie konsekracijos žodžius, jie kalba apie „įsteigimo žodžius“. Jis dar pasakė: „Kaip ten bebūtų, kai aš dalinu Komuniją, aš sakau žodžius ‚Kristaus Kūnas‘“. Jūs turite žinoti, kad Romos dekrete jie sako, jog konsekracijos žodžiai yra išsklidę po visą Mišių Kanoną. Štai kodėl jis gali sakyti: „Kaip ten bebūtų, aš sakau tuos žodžius Komunijos metu“. Tai parodo Jums, kad čia jau prasideda beprotybė. Atrodo, kad Šv. Petro brolija ruošia dokumentą (nežinau, ar toli jie čia pažengę), kuriame sakoma, kad tai yra tik šio kunigo, o ne visos Šv. Petro brolijos nuomonė. Bet, kaip bebūtų, jis yra jų dogmatikos profesorius.

Eina kalbos apie tai, kad Roma gali įsteigti Jungtinėse Amerikos Valstijose kažką panašaus į Campos broliją. Aš kalbėjau su kardinolu Castrillonu spalio viduryje, paklausiau jo apie tai ir susidariau įspūdį, kad šie dalykai kol kas yra tiktai idėjų lygyje. Čia nėra nieko konkretaus. Taigi, neįsivaizduoju, ar tai kada nors atsitiks. Žinoma, Ecclesia Dei nariai labai trokšta, kad taip atsitiktų, kad jie turėtų panašią padėtį, pvz. Tradicijos vyskupą, kuris apsaugotų juos nuo vietinių vyskupų. Bet, kalbant tiksliai, aš turiu didelių abejonių, ar vietiniai vyskupai leistų tokiam dalykui kada nors atsitikti. Aišku, Roma suprato kažką, ko ji neparodo supratusi. Tai yra supratimas būtinybės puoselėti tradicinį gyvenimą. Pirmiausia tradicines Mišias, o kartu ir viską, kas su jomis susiję. Jei pažvelgsime į vyskupus, kurie leidžia tradicines Mišias – ką jie daro? Jie leidžia tas Mišias pirmiausia su daugybe apribojimų. Pamenu, Jūsų šalyje, atrodo, Kanzaso ar galbūt St. Louiso vyskupas, duodamas indultą toms Mišioms pasakė, kad tradicinės Mišios negali būti aukojamos praėjus mažiau kaip dviems valandoms po naujųjų Mišių. Taip pat jis prisakė: „Jūs turite kalbėti apie Vatikano II Susirinkimo gerumą, negalite teikti kitų sakramentų – jokių laidotuvių, jokių krikštų, jokių vestuvių tose Mišiose!“

Taigi, apribojimai iš visų pusių, ir jie tęsia tai toliau. Neseniai girdėjau, kad Niujorko kardinolas Eganas pasakė: buvo Amerikos vyskupų bendras susitarimas, kad jokiam dieceziniam kunigui negalima leisti aukoti vien tik Tridento Mišių. Tai reiškia, kad jie nori priversti tuos kunigus švęsti taip pat ir naująsias Mišias. Matote? Kova tebevyksta ir galbūt dar ilgokai tebevyks. Ar šis naujasis kūrinys, kuris truputėlį paskatintų Tradiciją (net jei mes nebūtume ten įtraukti), kada nors išvys dienos šviesą, – aš labai tuo abejoju. Aš negaliu griežtai pasakyti „ne“. Žinoma, Bažnyčioje yra žmonių, kurie bando viską stumti ta kryptimi, bet susidariau įspūdį, kad viršūnėje jie tam dar nepasiruošę.

 

Roma laikosi ekumenizmo

 

Dar kartą pakalbėkime apie tai, kas gali Jums padėti suprasti, kodėl mes sakome „Ne“. Tai nėra tik Mišių klausimas. Jis siekia daug giliau. Manau, kad jau kalbėjau apie kardinolą Walterį Kasperį, bet norėčiau prie jo sugrįžti, kadangi Kasperis yra Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti vadovas – ekumenizmo vadovas. Pats popiežius sako, kad ekumenizmas yra jo pontifikato raktas, tai reiškia, pagrindinis dalykas, kuris paaiškina, kodėl jis taip elgėsi, kodėl jis padarė tiek daug dalykų. Ekumenizmas! Taigi, Kasperis tikrai yra dešinioji popiežiaus ranka didžiausioje, svarbiausioje jo pontifikato srityje. Vadinasi jis tikrai svarbus, valdantis žmogus. Aš norėčiau parodyti Jums, kaip jis supranta ekumenizmą, ką jis turi galvoje, sakydamas „ekumenizmas“, kad Jūs geriau suprastumėte, kas vyksta Bažnyčioje iš tikrųjų.

 

Modernistinis ekumenizmas

 

Kai mes sakome „ekumenizmas“, mes turime omenyje judėjimą, sakykime, dialogą su kitais krikščionimis, bandant juos grąžinti į Bažnyčią. Tai galima sakyti, yra padorus ekumenizmo apibrėžimas. Bet, klausykite! Jei jūs taip galvojate apie ekumenizmą, tai jūs visiškai netelpate į jų kuriamą paveikslą, atsiprašau, Jūs iš tiesų dinozaurai! Toks ekumenizmas galėjo egzistuoti Pijaus XII laikais, bet dabar kard. Kasperis sako mums, kad po Susirinkimo viskas pasikeitė. Ekumenizmas jau nebėra bandymas atversti žmones. Nebėra. Kodėl? Todėl, kad ekumenizmas dabar yra „bendras kelias į vienybę sutaikytame skirtingume“. Tai citata. Jei norite, pasakysiu, iš kur: aš cituoju iš L‘Osservatore Romano ispaniško leidimo 2000 metų vasario 4 d. Tai iš L‘Osservatore Romano – tai oficialus tekstas! Nors tai ne dokumentas, bet tai parašyta oficialiame Romos laikraštyje. Kasperis tai kartoja nuolat: „Jokio atvertimo, tik bendras kelias!“ Tai labai įdomu. Labai svarbu, kad suprastume viso to pagrindą. Turiu keletą iliustracijų ir norėčiau jas Jums pateikti.

Pirmoji. Kai kalbame apie ekumenizmą, kalbame apie krikščionis. Kas Kasperiui yra tos vienybės pagrindas? Jis sako: „Per Krikštą kiekvienas krikščionis įeina į vienybę su Kristumi, tampa mistinio Kristaus kūno nariu.“ Tai teisinga. Jis toliau sako: „Ši vienybė su Kristumi yra tokia stipri, kad netgi nuodėmė negali jos sugriauti.“ Jokia nuodėmė esą negali sugriauti tos vienybės su Kristumi. Šis teiginys yra viena vertus dviprasmiškas, kita vertus – neteisingas. Jis dviprasmiškas, nes kalbant apie priklausymą Bažnyčiai, tam tikra mirtina nuodėmė iš tiesų neatskiria kataliko nuo Bažnyčios. Jis pasilieka nariu, bet mirusia šakele. Šakelė dar ant medžio, bet ji mirusi. Tai yra mirtinas nusidėjėlis Katalikų Bažnyčioje. Bet Kasperis pamiršo pasakyti, kad yra tam tikros nuodėmės, kurios atkerta šakelę nuo medžio. Tai yra erezijos nuodėmė ir schizmos nuodėmė. Šios nuodėmės tikrai atkerta nuo medžio. Taigi, šios nuodėmės, kaip tik besuprastume vienybę su Kristumi, tikrai nukerta, sugriauna vienybę su Kristumi. O tai Kasperis pamiršo. Tačiau ši idėja sukuria tam tikrą stabilią, nesikeičiančią situaciją, bendrą visiems krikščionims, tam tikrą pagrindą. Matote, kiekvienas krikščionis turi tą patį pagrindą, tai yra tą vienybę su Kristumi. Tai, ką dabar kalbame, Jūs galite rasti konferencijoje, kurią Kasperis skaitė katalikams Maskvoje šių metų vasarį.

Kasperis sako, kad pasidalinimai tarp bažnyčių „nepasiekia dangaus ir neina iki pat šaknų“. Ką jis turi galvoje, sakydamas, kad pasidalinimai nesiekia iki dangaus? Tai reiškia, kad Dievas, Dievas Tėvas žiūri iš dangaus į žemę, mato, kad yra skilimai, bet tie skilimai Jo nepasiekia, Jis tebelaiko juos visus savo vaikais. Matote, jie yra iš tos pačios šeimos, jie kovoja tarpusavyje, Dievas yra tuo kiek nepatenkintas, bet jie tebėra iš tos pačios šeimos. Tai Kasperio paveikslas.

 

Ekumenizmo pasekmės

 

Aišku, kad mes taip nesakome. Mes sakome: „Žinoma, nuodėmė pasiekia dangų, ji nutraukia ryšius su dangumi, ypač šios didžiulės erezijos ir schizmos nuodėmės. Tačiau kiekviena nuodėmė nutraukia sielos ryšius su dangumi, ji sugriauna visą Dievo planą“. Taigi, matote, visas šis Kasperio piešiamas paveikslas yra visiškai neteisingas! Tuomet galime daryti labai įdomias išvadas. Jei Kasperis taip sako, tai visi tie skilimai yra tik kažkas politiško, istorinio. Tai tik įvykiai tarp žmonių, jie neliečia Dievo. Taigi, ką tada daryti? Žinoma, mes turime būti viena, žinoma! Bet jeigu mes visi lygūs, tuomet lygūs į viršų ir į apačią. Dievas Tėvas yra visų Tėvas. O apačioje Kristus yra susivienijęs su visais. Taigi, jei mes ieškome ir siekiame vienybės, tai turime daryti kaip lygūs su lygiais. Todėl yra „bendras kelias į vienybę“ – vienybę, kuri dar nepasiekta. Mes turime visi kartu ją statyti. Bet jei mes lygūs, tai reiškia, kad mes taip pat lygūs klaidose, kurios išprovokavo skilimus. Kasperis nueina taip toli, kad pasako, jog Katalikų Bažnyčioje yra „nuodėmės struktūrų“. Nuodėmės struktūros Katalikų Bažnyčioje! Tai girdėjome toje pačioje konferencijoje.

Taigi, dar vienas žingsnis. Mes esame lygūs, mes turime kartu dirbti siekdami vienybės. Todėl mes, kiekviena iš tų bažnyčių, turime žiūrėti pirmiausia į save ir įžvelgti, kokius skilimo elementus turime mes patys. Jei mes norime kartu statyti vienybę, mes turime pašalinti tuos skilimo elementus, kurie yra mumyse. Ekumenizmas tai padarys. Pirmą to pritaikymą, išdėstytą juodu ant balto, randame pas Bugnini naujųjų Mišių klausimu. 1964 m. jis buvo ką tik paskirtas į komisiją, kuri sukurs naująsias Mišias, bet jis jau aiškina, ką ji darys. Jis sako: „Malda negali būti papiktinimas kitiems. Ji negali būti kliūtis. Maldoje mes turėtume būti kartu. Dėl to mes pašalinsime iš Mišių viską, kas galėtų pasirodyti bent kliūties šešėliu mūsų atsiskyrusiems broliams“. Matote? Mišios yra kliūtis, trukdanti vienybei su protestantais, taigi pašalinkime iš Mišių visus elementus, kurie provokuoja skilimą. Būtent tai jie ir padarė. Jie pašalino iš Mišių viską, kas buvo tipiškai katalikiška ir žeidė protestantus. Dėl to jos dabar nebeturi skonio, neturi kvapo, jos tuščios. Taip yra todėl, kad jie pašalino visą katalikišką kvapą. Katalikiško skonio nebėra, jos tiesiog prėskos... Jos yra tarsi pervirtas pienas, jos sterilizuotos – tai aišku. Kasperis aiškina, kad jie darys tą patį visur. Visoje Bažnyčioje, visais lygiais jie darys tą patį! Jie ims bet kurį Bažnyčios elementą, kuris galėtų būti skaldantis, provokuojantis, kuris galėtų būti kliūtis, opozicija kitiems, ir paprasčiausiai išmes! Tiesiog šitaip! Būtent tai jie ir padarė.

Manau, aš jau pasakojau Jums apie jo konferenciją anglikonams, vykusią 2004 m. gegužės 17 d. tema „Krikščionių vienybės vizija sekančiai kartai“. Ten jis aiškino, kaip jis ruošiasi pašalinti tuos elementus. Tarp jų yra ir popiežiaus tarnystės permąstymas.

 

Asmuo yra „dialogas“

 

Dabar pereisiu prie to paties Kasperio kito teksto: „Ekumeninio dialogo prigimtis ir tikslas“. Jame jis pateikia kitą ekumenizmo aspektą. Jis taip pat labai įdomus ir nušviečia tai, ką jie daro. Tai filosofinė vizija, paaiškinimas. Jis pradeda nuo „asmens“ idėjos. Kas yra asmuo? Pagal tradicinį filosofijos mokymą (tai dar ne teologija, tai tik filosofija) kada mes kalbame apie asmenį, kai aš sakau „asmuo“, aš turiu omeny manąjį „aš“, kuriam priskiriami veiksmai. Kaip toje pasakoje: mažasis Jonukas pamato uogienės stiklainį ant lentynos, paima kopėtėles, čiumpa jį. Valgo uogienę ir visur priterlioja. Mamytė ateina: „Kas tai padarė!?“ Jonukas sako: „Ne aš, tai mano ranka“. Jūs juokiatės! Išties, asmuo esu aš, ranka yra tik instrumentas. Tai reiškia, kad tas, kuriam veiksmas yra priskiriamas, yra asmuo. Kodėl gi taip?

Asmuo yra giliausias nekomunikabilumo pagrindas: juo iš tiesų esu aš ir niekaip negaliu savo asmens komunikuoti, perduoti kitam. Šiam asmeniui mes priskiriame ir veiksmo vertę. Aš darau kažką gero ar blogo. Nuopelnus gaus asmuo, kuris atlieka veiksmus. Dėl to, kai mes kalbame apie teisę, mes kalbame apie asmens teisę. Aš turiu kažkokias teises, visas teises turi būtent asmuo.

Modernioji filosofija kalba apie asmenį visiškai priešingai. Aš pasakiau, ko Bažnyčia nuolat mokė, kad asmuo yra giliausias nekomunikabilumo pagrindas. O modernioji filosofija sako: „Asmuo yra ryšys“. Aš skaitau Kasperį: „Dialogui pradėti reikia, kad mes pirmiausia žinotume, kas apskritai yra dialogas. Dialogas yra viena iš fundamentaliausių XX amžiaus filosofijos sąvokų, jis susijęs su šiandienos personalistiniu mąstymo būdu. Užtenka paminėti Martino Buberio, Franzo Rosenzweigo, Ferdinando Ebnerio, Emmanuelio Levinas‘o ir kitų pavardes. Jaunas lenkų profesorius Karolis Wojtyla savo meilės ir atsakomybės filosofijoje taip pat buvo įtakojamas šio personalistinio mąstymo. Ši naujoji srovė, iškilusi XX amžiuje, charakterizuojama kaip dialoginė filosofija, ženklina Vakarų monologinio mąstymo pabaigą ir implikuoja asmens savęs peržengimą kito link. Dialoginės filosofijos išeities taškas ir fundamentalus principas yra šis: ‚Aš negaliu būti be tavęs‘“. Tai truputį sudėtinga, bet Jūs tuoj suprasite.

Matote, anksčiau mes sakėme: „Aš – štai asmuo“, dabar mes sakome: „Niekada be tavęs“. Aš nebegaliu sakyti „aš“, jei šalia nėra „tavęs“. Be tavęs aš neegzistuoju... Tęskime Kasperio skaitymą: „Mes neegzistuojame patys savaime, mes egzistuojame su ir dėl vienas kito. Mes ne tik turime santykius su kitais, mes esame santykis, mes esame dialogas.“ Aš esu dialogas, aš esu bendravimas! Matote, tai visiškai priešinga katalikiškai filosofijai! Jūs galite paklausti, kur mes nueisime su šiomis beprotiškomis idėjomis? Jūs pamatysite. Kasperis tęsia: „Kitas asmuo nėra mano riba, kitas yra mano paties egzistencijos dalis ir praturtinimas. Taigi, dialogas yra būtinas žingsnis kelyje į žmogaus savirealizaciją. Asmens savimonė gali būti tik atvira ir dialoginė savimonė“.

Neklauskite manęs, kas yra „atvira savimonė“! Na, bet galiu parodyti Jums, kas tai yra (vyskupas įpila vandens į stiklinę). Matote, čia yra vanduo. Vanduo yra apribotas stiklinės ir negali būti kitur. „Atvira savimonė“ būtų, jei aš sudaužyčiau stiklinę. Tai tebėra vanduo, bet vanduo visur išsiliejęs! Tai ir yra „atvira savimonė“. Tai beprotiška.

Kur link suka Kasperis? „Toks dialogas yra esminis ir būtinas ne vien tik individams. Dialogas taip pat liečia tautas, kultūras, religijas. Kiekviena tauta, kultūra, religija turi savo turtus ir vertingus dalykus, bet taip pat turi ir savo ribas bei pavojus. Nacija, kultūra bei religija tampa siaurais ir išsivysto į ideologiją, kur ji absoliutizuoja save“. Tai reiškia, bet kokia religija, netgi toji, kuri sako: „Aš esu vienintelė teisinga religija“. Matote, kur mes einame?

Ši naujoji asmens idėja griauna Katalikų Bažnyčią kaip išskirtinę, taip pat griauna ir tiesos išskirtinumą. O tiesa yra išskirtinė. Tai žino kiekvienas mokytojas, kiekvienas mokinys. Bent jau matematikoje jie tai žino. Jei mokinys atsistoja prieš tą didžiulę problemą, kiek bus du plius du, jis žino, kad jei nerašys „keturi“, už tai gaus nulį. Jis gali išbandyti visas galimybes, čia galite eiti iki begalybės. Mes iš tiesų turime begalinę klaidos galimybę. Mes galime pradėti nuo nulio ir eiti iki dviejų tūkstančių, spėdami kiek sudarys du plius du. Tačiau yra tik vienintelis atsakymas, kuris yra teisingas, ir jis yra keturi. Atsiprašau, bet šis ketvertas yra iš tikrųjų absoliutus, absoliučiai išimtinis sprendimas.

Žmonės tai supranta ne tik matematikoje, bet ir fizikoje bei kasdieniniame gyvenime: tiek namų statyboje, tiek mašinų gamyboje, tiek augalų sodinime – visur jie tai supranta, bet religijai, aišku, dabar tai nebetaikoma, sako Kasperis: „Absoliutizavus savąją, vėliau kita tauta, kultūra, religija tampa priešu. Kyla „civilizacijų susidūrimas“, kaip sako Huntingtonas. Vienintelis būdas tokiam konfliktui išvengti yra dialogas. Vadinasi, ypač šiandienos pasaulyje dialogas tarp kultūrų, religijų ir Bažnyčių yra prielaida taikai pasaulyje. Yra būtina iš antagonizmo ir konflikto pereiti į būklę, kur kiekviena pusė pripažįsta ir gerbia kitą pusę kaip partnerį ir nebando jai primesti savo pačios interesų ir vertybių.“

Bet kurgi Kristus šioje istorijoje!? Ar yra vienintelis Dievas? Ar Kristus yra mūsų Viešpats, ar Jis yra Dievas? Taip ar ne? Kai visa tai skaitai, iš tiesų susidaro įspūdis, kad visoms šioms gražioms ekumenizmo idėjoms galų gale yra tik viena didžiulė problema, viena kliūtis. Ar norite žinoti jos vardą? Tai Jėzus Kristus.

 

Jėzus Kristus yra „dialogas“

 

Jau matėme vieną didžiulį tokio ekumenizmo įgyvendinimą praktikoje. Tai buvo 1993 m. Miunchene. Tai buvo Kirchentage, kas dvejus metus vykstantis protestantų susitikimas (lyginiais metais vyksta katalikų dienos, vadinamos Katholikentage). Tai buvo birželį – kaip tik tuo metu buvo Kristaus Kūno šventė. O, puiki proga ekumeniniam susitikimui tarp protestantų ir katalikų, kadangi tą dieną katalikai eina Kristaus Kūno procesijoje. Taigi, eikime procesijoje kartu! Tačiau yra problema... Nes protestantai toje baltoje apvalioje ostijoje neatpažįsta mūsų Viešpaties. Taigi iškilo problema. Jie problemą išsprendė. Jie surengė procesiją kartu. Žavu, ar ne?! Protestantai, katalikai, visi kartu vienoje procesijoje Kristaus Kūno šventėje. Bet kaip jie išsprendė problemą? Lengvai. Jie paliko mūsų Viešpatį namuose.

Taigi, Kristaus Kūno procesija be Kristaus Kūno. Matote? Jūs tiesiog išmetate kliūtį ir turite vienybę. Argi tai ne didinga? Problema tame, kad ta kliūtis yra esmė. Asyžiuje, kai jie surengė paskutinį visų religijų susitikimą, jie padarė tą patį. Jie sukvietė visas religijas, visus kartu į tą patį namą – pranciškonų vienuolyną. Toms religijoms taip pat reikėjo kažką išmesti, kad visi galėtų įeiti. Kas tai buvo? – Nukryžiuotasis. Jie nuėmė visus Nukryžiuotojo atvaizdus. Tada visi gali būti kartu. Puiku! Kad galėtų turėti savo vienybę, visų žemės žmonių vienybę, jie išmeta Dievą...

Įspūdinga matyti, kaip toli tai galima nueiti ekumenizmo vardan. Kaip jūs matote, tai neturi nieko bendro su tuo, ką mes vadiname ekumenizmu. Šis modernusis arba naujasis ekumenizmas yra tiesiog mašina, kurios tikslas yra labai paprastas – sugriauti viską, kas yra katalikiška Katalikų Bažnyčioje. Įdomu, kad tai, kas dabar vyksta, jau buvo paskelbta. 1920 ar 1921 metais matome vadovus to, kas vėliau bus pavadinta New Age judėjimu, jie tai aprašo. Alice Bailey knygoje „Hierarchijos eksteriorizacija“ rašo, kad XX a. pabaigoje Katalikų Bažnyčia bus priėmusi masonerijos principus, bet tam, kad neatstumtų visų, ji išlaikys religinį aspektą.

Mes tai jau matome. Jie tiesiog ištuštino tą dalyką, vadinamą Bažnyčia, kad panaudotų jį kažkam kitam. Kas tas kažkas kitas? Tai yra universali bažnyčia, Vieno Pasaulio Bažnyčia. Kaip jie nori Vieno Pasaulio Vyriausybės, taip pat jie nori ir Vieno Pasaulio Bažnyčios. Kad pasiektų tai (nes Katalikų Bažnyčios struktūra yra didžiulė, tai tikrai gražus valdymo būdas), jiems reikia tik vieno dalyko – panaikinti Katalikų Bažnyčios išskirtinumą. Pašalinti viską, kas gali būti išskirtina, pašalinti skelbimą: „Aš esu vienintelė, aš esu vienintelė tiesa“. Panaikink tai, ir kontroliuosi ją.

 

Bažnyčia yra „dialogas“

 

Susirinkimo tekstuose yra mažų frazių, kurios yra labai įdomios. Jie sako, kad Bažnyčia yra žmonijos vienybės sakramentas. „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (Lumen gentium, 1). Ką gi tai reiškia? Sakramentas reiškia ženklą, matomą ženklą, kuris yra veiksmingas, kuris sukuria realybę. Taigi, II Vatikanas čia sako, kad Bažnyčia kuria žmonijos vienybę. Tai labai įdomu! Jie duoda naują misiją Bažnyčiai. Tikslas yra ne nuvesti sielas pas Dievą, bet vienyti žmoniją – Vienas Pasaulis... Būtent tai ir matote vykstant Jūsų akivaizdoje. Aš nesakau, kad visi, kurie yra hierarchijoje, to nori, aš tik sakau, kad tai yra pagrindinė srovė ir visi bendradarbiauja su ja.

Bet tai neturi nieko bendra su Katalikų Bažnyčia, ir taškas! Tai ne Katalikų Bažnyčia, tai kažkas kita, bet tas kitas laimi... Tai problema. Tai kaip vėžys – vėžys yra viduje. Galite pasakyti: „Aš turiu didelį auglį, bet tai ne aš!“ Na ir kas, bet jis viduje! Jei gali, tai tuojau jį išpjauni, bet jei vėžys jau visur viduje, tai daktarai nebando jo pašalinti, nes tai padarys dar daugiau žalos. Tokia yra situacija, kurioje mes esame – Bažnyčioje yra svetimkūniai, kurie neturi nieko bendro su Katalikų Bažnyčia. Bet jie viduje ir jie yra visur. Visame kūne! Jų yra tiek, kad mes jau negalime paimti peilio ir pasakyti: „Išpjaukime šią dalį“, nes tada reikėtų išpjauti viską. Tokia tragiška yra mūsų padėtis!

 

Tikėjimo gynimas yra ne dialogas, o karas

 

Matote, kad tai siekia toli, daug toliau nei vien Mišios. Grėsmė iškilo visai religijai. Tai yra didžiulė, neaprėpiama kova. Tai yra kova, kuri vyksta, sakykime, nuo viršūnės iki šaknų, į kurią yra įtrauktas kiekvienas krikščionis. Niekas negali pasakyti: „Čia aš esu saugus“. Mes visi esame šioje kovoje. Žinoma, kas bebūtų, kiekvienas krikščionis turi pasakyti: „Aš esu už Jėzų Kristų“. Bet šiandieną tai yra daug aštresnė tiesa. Neįtikėtina, kad mes priėjome iki tokio taško. Jei norite kažkokio artimo palyginimo, įsivaizduokite, kad į namą prileidžiate nuodingų dujų. Šios dujos yra visur. Kas tik įkvepia šių dujų, jis sužaloja save. Taip sakant, kiekvienas, kuris yra name, jei jis nori likti gyvas, turi užsidėti dujokaukę.

Tokioje būklėje mes esame šiandien. Priešas yra nematomas kaip tos dujos. Kai priešas ateina su peiliu, tu gali gintis. Kaip tu ginsiesi nuo dujų? Tokia yra Bažnyčios situacija šiandien. Tai labai, labai pavojinga situacija, nes klaidos pasklidę aplinkui, jos yra visur. Pareigūnai, kurie turėtų nuo jų saugoti, arba nieko nedaro, arba netgi stumia bloga kryptimi, o tie, kurie bando priešintis, traktuojami kaip maištininkai, banditai, kulto nariai ir t. t. Tai beprotiška situacija!

Jei norite, dar vienas pavyzdys, bet jis parodo tą patį. Bažnyčia turi ginklų, kad galėtų apsiginti nuo atakų, pvz. puolimų prieš Tikėjimą. Ji turi daugybę priemonių, naudotų ilgus amžius. Kas gi vyksta dabar? Vienintelis taikinys, prieš ką Bažnyčia naudoja tuos ginklus, esame mes. Ginklai, kuriuos reikia naudoti prieš Bažnyčios priešus, prieš protestantus ir bet kokius žmones, propaguojančius mintis, nukreiptas prieš Tikėjimą, ar propaguojančius neteisingą tikėjimą, – tie ginklai daugiau nebenaudojami. Netgi kalbant apie protestantus kurį laiką buvo vartojamas naujas terminas „atsiskyrę broliai“, dabar jie sako: „Ne, ne, mes negalime sakyti ‚atsiskyrę‘, nederėtų vartoti žodžio ‚atsiskyrę‘ kalbant apie brolius“. Mums sako: „Ach, jūs! Nėra ką su jumis daryti!“ Tai labai įdomu! Kodėl? Nes mes verčiame juos būti katalikais, bet išvirkščiais katalikais mūsų atžvilgiu. Jie numetė tuos ginklus, bet kai jie atsisuka į mus, jie vis dar prisimena, kad tokie dalykai egzistuoja. Vietoje to, kad vartotų juos prieš priešus, dabar jie šaudo viduje – tai baisu. Bet tai parodo Jums, kokie yra reikalai. Ši situacija nėra vakar dienos situacija, tai padėtis, kurioje esame dabar.

Mes turime visa tai omenyje, kai vykstame į Romą diskutuoti su jais. Mes nenorime dar vieno kosmetinio susitarimo. Mes važiuojame, kad priverstume juos susimąstyti, ką jie daro, priminti jiems jų pareigas. Aš esu įsitikinęs, kad kai kurie iš jų dar turi sąžinę. Dėl kai kurių kitų aš abejoju. Kai aš pamatau Kasperį, aš stebiuosi. Aš padarau išvadą, kad jis neturi katalikų tikėjimo. Tokias išvadas darau iš to, ką jis sako, kaip jis viską aprašo. Kiti turbūt dar turi tikėjimą. Tai kodėl gi jie taip elgiasi? „Širdis turi priežasčių, kurių protas nežino“, – sakė Pascalis. Toks gyvenimas. Daugybę kartų gali sutikti tokį nenuoseklų, nelogišką elgesį. Bet jis egzistuoja, jis egzistuoja taip pat ir Bažnyčioje.

Manau, kad Jūs galėjote susidaryti įspūdį, kodėl mes negalime paprasčiausiai sudaryti susitarimo, o tada viskas būtų puiku. Ne, viskas nėra puiku. Tai netiesa. Kai mes pasakome tuos dalykus Romoje, jie sako: „Gerai, būtent apie šiuos dalykus mes galėsime diskutuoti, kai pasirašysime susitarimą!“ Mes sakome: „Palaukit, palaukit, pažiūrėkite, kaip jūs elgiatės su Šv. Petro brolija ir kitais – kai tik įeini į vidų, jūs sakote ‚Užsičiaupkit!‘“.

Pavyzdžiui, mes pasiūlėme Romai diskusiją apie tą patį ekumenizmą. Atsakymas yra labai įdomus. Matote, šį kartą mes jiems siūlome! Kai mes nusiuntėme tą laišką apie ekumenizmą visiems kardinolams, atsirado maža diskusijų grupė Paryžiuje. Į ją įsijungė nuncijus ir kai kurie kiti žmonės. Tai nuėjo iki Romos ir kunigas, kuris yra ne iš mūsų, paklausė kardinolų Ratzingerio ir Castrillono, ar jie sutiktų su tokiomis diskusijomis. Tų dviejų kardinolų atsakymas yra labai įdomus. Jis skambėjo: „O, bet tai būtų diskusija kaip lygių su lygiais!“ Jie to nemėgsta. Jiems nepatinka dialogas su mumis. Argi tai neįdomu? Jie visur sako „dialogas, dialogas“, jie sako: „dialogas yra laisva diskusija kaip lygių su lygiais“. Dabar mes ateiname ir kalbame: „Mes norėtume padiskutuoti apie tai“. Jie atsako: „Jūs norite traktuoti mus kaip sau lygius?“. Kaip jau sakiau, mes priverčiame juos elgtis kaip katalikus, bet dažniausiai išvirkščiai.

Taigi aišku, kad padėtis nepribrendusi susitarimui. Per tuos susitikimus mes bandome grąžinti teisingą mąstymą, parodyti jiems, kad tai, ką jie daro, yra neteisinga. Apie tą mūsų laišką kardinolams kard. Ratzingeris pasakė: „Bet kaipgi jūs norite atakuoti vyskupą Fellay, juk jis tik cituoja Bažnyčios Susirinkimus!“ Taip, mūsų gynyboje mes remiamės tuo, ką Bažnyčia visais laikais mokė. Taigi, šiame lygyje mes esame nesumušami. Tai ne mes, o Bažnyčia to visą laiką mokė. Nesvarbu, kad Romai tai pateikiame mes.

Panašiai arkivyskupas Lefebvre‘as kalbėjo popiežiui Pauliui VI: „Mums iškilo problema. Visi popiežiai prieš jus (pvz. enciklikose Quas primas, Quanta cura) sakė, kad negalima leisti religijų laisvės, arba galima ją leisti tik vienu būdu – kaip laisvę tikrajai religijai. Dabar jūs sakote priešingai. Tai kam mes turime paklusti?“ Tokį klausimą arkivyskupas Lefebvre‘as uždavė popiežiui Pauliui VI. Šventasis Tėvas atsakė: „Dabar ne laikas teologinėms diskusijoms“. Jis nedavė jokio atsakymo.

Tai parodo, kokie yra reikalai. Ir visa tai vyksta iki šiol. Todėl mes turėtume būti dėmesingi, kad neįsiveltume į per daug emocingus argumentus. Kova yra didžiulė ir gili. Aš esu įsitikinęs, kad tai didžiausia krizė, kokią Bažnyčia kada nors pergyveno. Aš nesakau, kad tai galas. Gal ir taip, bet tikriausiai dar ne. Manau, kad kai ateis Antikristas, bus dar blogiau, bet tai primena generalinę repeticiją.

 

Pasitikėkit Dievo Motina!

 

Mes neturime prarasti drąsos. Yra pavojus, kad visur, visose pusėse matydami tokį blogį, mes pradėsime kalbėti: „Ar mes galime čia ką nors padaryti?“ Žinoma, galime! Įrodymas yra jau vien tai, kad Jūs esate čia! Galime daug nuveikti, bet ne vieni. Dievas niekada neliepia mums kovoti vieniems. Priešingai, Jis prašė mūsų prisijungti prie Jo. Jis pasakė tokius gražius žodžius savo apaštalams, kai kalbėjo apaštalams apie tą metą, kuomet jie turės atsakinėti teisėjui. Jis sakė: „Net nemąstykite, ką jūs atsakysite, nes Šventoji Dvasia kalbės jūsų lūpomis“. Jis yra čia, Jis yra su mumis. Jis nėra vien tik pagalbininkas. Jis yra Dievas, pats Dievas!

Tai mes dažnai nepakankamai suvokiame – čia yra tas visagalis Dievas, kuris viską valdo. Joks įvykis kūrinių tarpe neišslysta Jam iš rankų. Jei Dievas leidžia įvykti kokiems nors blogiems dalykams, tai Jis pats nustato to blogio laipsnį. Jis nustato tos žalos ribas ir neleidžia blogiui plisti toliau. Kaip ir toje valtyje, kurioje miegojo Viešpats... Aplink valtį kilo bangos, jos ritosi į valtį. Bet net tas vandens kiekis, kuris įsiliejo į valtį, buvo tiksliai toks, kokį mūsų Viešpats įleido. Nei vieno lašelio daugiau! Bangos turėjo tam tikrą aukštį – tiksliai tą aukštį, kurį mūsų Viešpats nustatė. Audra, vėjas turėjo tam tikrą jėgą – tiksliai tokią, kokią Jis davė vėjui. Jis buvo Tasai, kuris miegojo valtyje...

Tas pat ir šiandien. Mes matome audrą – ir tai yra tikra audra. Mes matome žalą, matome blogį aplink mus, ir tai yra tikra žala, tikras blogis. Bet mes niekad neturime pamiršti, kad visi šie dalykai yra valdomi To, kuris yra visagalis, visažinantis Dievas, mūsų Viešpats. Jis tai leidžia – kai tik Jis leidžia nutikti blogiui, tai tik didesniam gėriui pasiekti. Mes galime to nesuprasti, mes tai pamatysime galbūt jau čia žemėje, galbūt danguje. Tai vis tiek atsitiks, nes Dievas yra Dievas – Jis yra aukščiau visų šitų dalykų.

Tik pagalvokite, kad Jis netgi šioje audroje lieka arti mūsų. Tai taip lengva – būti su Dievu! Audra, visi tie dalykai yra duoti, paruošti šio dosniojo Dievo, kad priartintų mus arčiau prie Jo. Viskas padeda tiems, kurie myli Dievą – mes turime visada turėti tai omenyje. Tai labai svarbu. Tai ne sapnas, tai tikrai realybė. Pamiršti tai, reiškia likti sapne, tiksliau – košmare. Mes tikrai suprasime kas vyksta tiktai žvelgdami į Dievą ir Jo apvaizdą.

Net jeigu visa tai vyksta, mes vis dėlto galime kažką padaryti. Mes galime išganyti savo sielas ir sielas tų, kurie yra aplink mus. Dabar atsiranda kažkoks vilties trūkumas, kuris labai pavojingas ir kuris yra nekatalikiškas. Mes turime iš tikrųjų išmesti jį, turime išlaikyti viltį! Tai labai svarbu! Mes niekada neturime teisės sakyti: „Aš negaliu nieko padaryti“. Sutinku, negaliu nieko padaryti, kai esu atitolęs nuo Dievo. „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ – tai tiesa, bet su Juo mes galime padaryti daug... Mes galime nueiti į dangų ir padėti kitiems ten nueiti.

Taigi, galime kažką padaryti, ne tik galime, mes privalome. Jeigu Jūs pagalvosite, kad tie komunistai sugebėjo per penkiasdešimt metų pakeisti pasaulį, padaryti pasaulį komunistiniu nuo nulio – argi tai ne gėda mums, katalikams?! Mes turime daug stipresnes priemones ir pasiliekame neviltyje, desperacijoje?.. Mes neturime teisės! Bent jau tame pačiame žmogiškame lygmenyje mes turime sakyti tą patį, kaip ir jie. Jie sako: „Mes norime komunistinio pasaulio!“. Mes atsakykime: „O mes norime katalikiško!“. Mes norime, kad šis pasaulis priklausytų Dievui! Ir jei kiekvienas darys savo darbą savo vietoje, mes jį gausime. Net jei šiandien prasti popieriai, rytoj bus geriau, pasirodys geresnis oras.

Mes turime šiems laikams ypatingą priemonę (nepatinka čia vartoti žodį „priemonė“, bet supraskite jį teisingai – tai asmuo). Tai Jo Motina, Švenčiausioji Mergelė Marija. Ji yra čia, Ji lieka visam laikui kaip visų Dievo malonių tarpininkė. XX amžiaus pradžioje Ji pasirūpino ateiti į žemę, perduoti jai tą žinią iš dangaus: „Žmonijai ateina sunkūs laikai, bet aš būsiu čia. Aš jūsų Motina, tiesiog laikykitės to, ką aš sakau. Darykite, ką daro mano Sūnus“. Ji yra čia su mumis.

Todėl mūsų širdys tebus nuolat susietos su Švenčiausiąja Mergele Marija. Ji yra mūsų Motina danguje, Ji yra Dievo Motina. Mes Jos vaikai, ir Ji nori apsaugoti mus, apginti mus šiame mūšyje. Taigi, būkime savo vidumi Marijos žmonės. Tai svarbu, tai nėra tik šiaip gražūs žodžiai, tai išties svarbu. Aišku, kad Dievas nori, jog šie laikai priklausytų Jo Motinai, Jis nori, kad žmonės tai pripažintų, duotų tą garbingą vietą Švenčiausiajai Mergelei Marijai, dangaus ir žemės Karalienei.

Labai ačiū Jums už kantrybę! Aš suteiksiu Jums palaiminimą:

Sit nomen Domini benedictum. R. Ex hoc nunc et usque in saeculum.

Adiutorium nostrum in nomine Domini. R. Qui fecit caelum et terram.

Benedictio Dei Omnipotentis: Patris et Filii et Spiritus Sancti descendat super vos et maneat semper. R. Amen.[15]

 

[1] Popiežiškosios komisijos Ecclesia Dei, atsakingos už tradicinių šv. Mišių besilaikančias grupes, prefektas.

[2] Portlando, Oregono ir Phoenixo (Arizona) vyskupijos.

[3] „Indultinės“ Mišios – nuo 1984 m. su specialiu vyskupų leidimu (indultu) laikomos Mišios.

[4] Ypatingas statusas, kai kongregacija pavaldi tiesiogiai Šv. Sostui. Jis buvo suteiktas, pvz., Šv. Jono Vianėjaus kunigų brolijai Campos vyskupijoje Brazilijoje.

[5] Tuometinis Šv. Jono Vianėjaus brolijos vadovas.

[6] Knygoje Les principes de la theologie catholique, Tequi 1985, p. 437.

[7] „Yra tik vienas Dievas, ir jis Dievas visų, – aiškina motina Teresė kaip visada paprastai. – Todėl svarbu į visus žmones žiūrė– Todėl svarbu į visus žmones žiūrėti kaip į lygius prieš Dievą. Aš visados sakiau, kad mes turim padėti induistui tapti geresniu induistu, musulmonui geresniu musulmonu, katalikui geresniu kataliku“ (Kristianas Feldmanas, Meilė lieka. Motinos Teresės gyvenimas. Ardor, Marijampolė, 1999, p. 47.)

[8] Šv. Pijaus X brolijos Generalinio vyresniojo asistentas.

[9] Šv. Tėvo asmeninis teologas.

[10] Komisijos Ecclesia Dei sekretorius.

[11] Kurį ruoštasi konsekruoti kaip vadovą Šv. Jono Vianėjaus brolijai.

[12] Pirmasis komisijos Ecclesia Dei kardinolas prefektas (1988-1991).

[13] „Nuo ekumenizmo iki tylios apostazės“. Žr. Pulkim ant kelių Nr. 2(15) ir 1(16).

[14] Tradicines Mišias išlaikiusi benediktinų abatija Prancūzijoje, po 1988 m. vyskupų šventimų nutraukusi ryšius su Brolija.

[15] Tebūna palaimintas Viešpaties vardas R. Nuo dabar ir per amžius. V. Mūsų pagalba Viešpaties varde. R. Kuris sukūrė dangų ir žemę. V. Visagalio Dievo: Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios palaiminimas tenužengia ant jūsų ir tepasilieka visados. R. Amen.