Pirmieji Šv. Pijaus X brolijos kunigai lankėsi Lietuvoje dar 1991–1993 metais, bet ryžtingam „veržimuisi į Rytus“ Brolijos vadovybė dar nebuvo pasiryžusi. Dabar dėl to galim graužtis nagus – tai buvo auksiniai metai veiklai pradėti. Patalpos dar nebuvo tokios brangios, seminaristai ne taip sugadinti „pažangių“ profesorių, žmonės dar noriai jungėsi bendrai veiklai, o studentai dar domėjosi idėjomis. Tik 1994 m. sausio 20 d. vienas toks studentas parašė laišką tuometiniam Brolijos generaliniam vyresniajam kun. Franzui Schmidbergeriui ir grupės tikinčiųjų vardu pakvietė Broliją į Lietuvą. Spalio 18 d. Vilniuje pirmąsias šv. Mišias šiai grupei laikė naujai paskirtas Rytų priorato vadovas kun. Karlas Stehlinas. Tai galime laikyti Brolijos darbo Lietuvoje pradžia.
Tradicijos Lietuvoje dešimtmetis
„Dėkokime Viešpačiui, nes jis geras, nes jo gailestingumas amžinas!“ (Ps 107, 1). Argi neturėtume dėkoti mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kad esame? Tai nėra savaime suprantama. Tik Dievo malone Katalikų Bažnyčia išliko Lietuvoje per visus ateistinio persekiojimo dešimtmečius, ta pati malonė padėjo išleisti šakneles ir katalikų Tradicijos darbui bei tęsti šį darbą jau dešimtį metų. Na ir kas, kad neturime nė vienos bažnyčios? Kad nuolat trūksta lėšų? Kad nesirenka tikinčiųjų minios, o „neprieteliai“ stengiasi nuo Brolijos atbaidyti net ir nedidelį skaičių susidomėjusių tradicinėmis Mišiomis? Brolijos kunigai galėjo jau seniai „net dulkes nuo kojų nusikratyti, kaip liudijimą prieš juos“ (Mk 6, 11) ir vykti į tas šalis, kur tikintieji laukia katalikiško mokymo bei sakramentų ir dosniai aukoja bažnyčių statybai. Bet Brolija laikosi bažnytiškos dvasios – visa tai ne mūsų, o Dievo darbas, „opus Dei“, o Dievas yra kantrus sodininkas ir iš pradžių nori užgesinti pernelyg žmogišką savo tarnų uolumą. Ne mūsų niekingas aktyvizmas atgaivins Tradiciją šioje šalyje, ne mūsų viešos paskaitos, leidinių tiražai ar daugelį kunigų pykdantis žurnalėlių siuntinėjimas – visa tai reikia DARYTI, bet pirmiausia privalome BŪTI. Paprasčiausiai egzistuoti su savo tvirta doktrina, gražiomis apeigomis, jautria sielovada ir reguliariu dvasiniu gyvenimu. O kai Viešpats pamatys, kad nustojome pasitikėti vien savo jėgomis, jis duos malonės sieloms, ieškančioms kažko daugiau, nei ploti rankutėmis pagal „bendruomenės vadovo“ komandą ir dainuoti Taize daineles.
Svarbiausi Brolijos veiklos Lietuvoje įvykiai buvo šie:
- 1994 spalį – pirmos šv. Mišios Vilniuje.
- 1995 kovą – šv. Ignaco rekolekcijos Palangoje. Vienas suaugusiojo Krikštas, vienas pašaukimas į kunigystę.
- 1995 lapkritį – šv. Ignaco rekolekcijos Lauruose. Vėlgi vienas Krikštas ir vienas pašaukimas.
- 1995 gruodį – išeina žurnalo „Pulkim ant kelių“ Nr.1.
- 1996 vasarį – pirmosios šv. Mišios Kaune.
- 1996 liepą – stovykla Saldutiškyje, Tradicija susidomi daugiau jaunimo.
- 1996 rugsėjį – du lietuviai tampa seminaristais Zaitzkofene (Vokietija).
- 1997 liepą – pirmoji maldinė kelionė Šiluva – Kryžių kalnas. Išnuomojama pirmoji koplyčia Vilniuje.
- 1998 balandį – pirmosios viešos konferencijos Vilniuje ir Kaune, Lietuvos vyskupų reakcija, apie mus prabyla žiniasklaida. „Pulkim ant kelių“ pradedamas siuntinėti kunigams.
- 1999 vasarį – aštuoni lietuviai Varšuvoje priima Sutvirtinimą iš Brolijos vyskupo.
- 1999 liepą – pirmosios šv. Mišios Šiauliuose.
- 1999 lapkritį – pirmasis gen. vyresniojo pirmojo asistento kun. Fr. Schmidbergerio vizitas Lietuvoje.
- 2000 rugsėjį – kun. Johno Bruccianio darbo Lietuvoje pradžia.
- 2002 birželį – kunigu įšventinamas pirmasis lietuvis – E. Naujokaitis. Jo apsilankymas pas arkivysk. S. Tamkevičių, iškilmingos primicijos Kaune.
- 2002 liepą – atvyko pirmasis Lietuvos prioras kun. Ericas Jacqmin.
- 2002 spalį – nuomotame name Kaune įsteigiamas prioratas.
- 2003 balandį – pirmieji Brolijos tretininkai lietuviai pradeda postulantūrą.
- 2003 birželį – 36 tikintieji dalyvauja maldinėje kelionėje Šartras – Paryžius.
- 2003 liepą – pirmasis Gen. vyresniojo vysk. B. Fellay vizitas Lietuvoje.
- 2003 rugsėjį – atvyksta antrasis prioras kun. Josephas Verlindenas. Dar vienas lietuvis įstoja į seminariją Zaitzkofene.
- 2004 sausį – nuperkamas pastatas koplyčiai Šiauliuose. Vysk. R. Williamsono vizitas, teikiamas Sutvirtinimas.
Kas domisi detalesne istorija, teapsilanko mūsų interneto svetainėje www.fsspx.lt.
Misija kaimyninėje Lenkijoje prasidėjo tik 1993 m., taigi beveik tuo pat metu kaip pas mus. Bet dabar ten stovi didelis prioratas, veikia dešimt koplyčių (kiekvienoje vidutiniškai po 50 tikinčiųjų), kas mėnesį išeina profesionaliai parengtas 50 psl. žurnalas ir kas pora mėnesių po knygą. Žinoma, Lenkija – didelė šalis, turinti gilesnes katalikybės tradicijas, bet svarbiausia, kad joje nuolat dirbo Brolijos kunigas. Lietuviai nuolatinį kunigą gavo tik 1999 rugsėjį. Deja, jam teko netikėtai išvykti. Vėliau kurį laiką čia dirbo dar keli kunigai, ir tik 2002 m. liepos 15 d. atvyksta pirmasis Lietuvos prioras – belgas kun. Ericas Jacqmin. Taigi, panašių rezultatų kaip Lenkijoje galime tikėtis tik apie 2012 metus... Deus providebit!
Mes vis dar esame, mes rodome, jog ir beviltiškai nuo Dievo nutolusiame pasaulyje dar įmanoma skelbti nesutrumpintą Evangeliją, jog visai nebūtina kapituliuoti prieš „laiko ženklus“ ir „šiuolaikinio žmogaus poreikius“. Dvasininkas dar gali vilkėdamas sutaną pereiti Kauno Laisvės alėją, tikinčiuosius dar galima išmokyti aktyviai ir sąmoningai dalyvauti lotyniškose šv. Mišiose, pamoksle dar galima rimtai skelbti, kad Švč. Sakramente tikrai ir fiziškai nebėra duonos, o tik mūsų Viešpats, o pragaras yra vieta, kurioje dega pati tikriausia ugnis. Gal kas pasakys, kad visa tai – neesminiai dalykai, svarbiausia – kad žmogus atrastų gyvąjį Dievą ir tikėjimo džiaugsmą. Taip, bet gyvasis Dievas yra toks, kokiu jis pats save apreiškė Šv. Rašte, Bažnyčios dogmose ir tradicijose, tokį jį reikia ir priimti su džiaugsmingu tikėjimu. Vienoje tradicinėje apeigų rubrikoje, viename bažnytinės teisės kanone, vienoje scholastinėje sentencijoje yra daugiau gyvojo Dievo dvasios, nei visose „išgydymo pamaldose“, modernistų teologijose ir ekumeniniame tuščiažodžiavime. Tereikia atrasti ir pamilti Tradicijos grožį, pritaikyti prie jos savo gyvenimą, leistis vedamam Bažnyčios, tada visos tos „smulkmenos“ neatrodys tokios pasenusios ir nereikšmingos. Tai ir siūlo Brolija Lietuvos tikintiesiems. Pasiūla didžiulė, o paklausą reikia kantriai didinti. Jeigu televizija sugeba įpiršti žmonėms šimtus jiems visai nereikalingų prekių ir sukuria poreikį joms, tai ir mes pabandysime bent keletą lietuvių įtikinti, jog jiems labai reikia patekti į dangų, o tam būtinos visų laikų Bažnyčios teikiamos priemonės.