Laiškas draugams ir geradariams Nr. 81

Brangūs draugai ir geradariai,

Artėjant metų pabaigai derėtų apžvelgti svarbiausius įvykius Bažnyčioje ir Brolijoje, kad iš jų pasimokytume, kaip galėtume prisidėti prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsiviešpatavimo.

Tyrinėdami dabartinę padėtį nepamiršime, kad „viskas yra Dievo Apvaizdos rankose“, Apvaizdos, kuri, nemenkindama žmogaus laisvės, neklystamai taip valdo visus įvykius, kad visa išeitų į gera mylintiems Dievą (plg. Rom 8, 28). Tai jokiu būdu neatleidžia mūsų nuo pareigų, kaip tik priešingai! „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių.“ (Jn 15, 8)

Man atrodo reikalinga dar kartą paminėti Šventojo Tėvo Benedikto XVI atsistatydinimą ir jo įpėdinio popiežiaus Pranciškaus išrinkimą. Nuo pat pirmųjų savo pontifikato dienų Vyriausiasis Ganytojas iš Argentinos pasirodė esąs labai skirtingas nuo visų iki šiol mūsų matytų popiežių. Paskutinis apaštalinis paraginimas „Evangelii Gaudium“ leidžia suprasti, kaip sunku įvertinti neįprastą asmenį, kuris nedvejodamas reiškia aštrią ir nuolatinę kritiką šiuolaikinio pasaulio ir moderniosios Bažnyčios atžvilgiu. Jis atkreipia dėmesį į daugelį realių problemų, tačiau tenka suabejoti jo siūlomų metodų veiksmingumu ir įgyvendinimu. Nelengva gydyti mirštantį ligonį, ir kai kurie revoliucingesni nei anksčiau taikyti gydymo būdai galėtų jį nesunkiai pribaigti! Žmogiškai žiūrint, mes neslepiame nuo jūsų savo nuogąstavimų dėl Bažnyčios ateities. Mes tvirtai tikime Kristaus Sužadėtinei pažadėtos Šventosios Dvasios pagalba, bet kartu žinome, kad ji neapsaugo nuo to, kad Bažnyčios vadovai galėtų pražudyti sielas, nuvesdami jas į pragarą.

Iš pirmo žvilgsnio negalima būtų pasakyti, kad pirmieji naujojo pontifikato mėnesiai būtų pagerinę padėtį.

Nors mes ir toliau viliamės, kad vieną dieną hierarchai, Dievo įkvėpti, iš tikrųjų suvaldys situaciją, tačiau tikrovėje Kovojančiajai Bažnyčiai ir toliau tenka kentėti dvasines kančias. Didžiulė daugybė jos narių nė nenumano, kad jų gyvenimas yra pavojuje! XX a. pradžioje Šv. Pijus X sakė, kad pagrindinė sielų praradimo priežastis yra religinis tamsumas, tikėjimo tiesų nežinojimas. Šitokią padėtį tik dar labiau apsunkina kunigų skaičiaus sumažėjimas, ištikęs Europą bei kitus kraštus, taip pat seminarijose vykdomas kunigų formavimas. Popiežiaus pasikeitimas nė kiek nesušvelnino šios katastrofiškos situacijos, ir naujas nevykusios Vatikano Antrojo Susirinkimo krypties patvirtinimas verčia mus baimintis, jog Katalikų Bažnyčios padėtis visame pasaulyje išliks tragiška (nes tos pačios priežastys sukelia tas pačias pasekmes) ir nepagerės. Jos nepataisys dviejų su Susirinkimu glaudžiai susijusių popiežių kanonizavimas. Be to, neseni pranešimai apie popiežiaus valdžios decentralizaciją ‒ jos susilpninimą išplėtus kolegialumą ‒ sulaukė pačių blogiausių modernistų, tokių kaip Hansas Küngas, sveikinimų ir tik dar labiau sustiprina mūsų būgštavimus dėl ateities.

Šių rūpesčių akivaizdoje kiekvieno kataliko širdžiai turėtų būti brangi visos Bažnyčios gerovė. Mūsų Brolijos augimas, kurį regime savo pačių akimis, verčia mus priežastis džiaugtis ir dėkoti; tai konkretus įrodymas, kad ištikimybė tradiciniam tikėjimui ir drausmei visada pelno palaimintų malonės vaisių.

Daug paguodos teikia 43 jaunuoliai, spalio mėnesį įstoję į mūsų seminarijas šiaurės pusrutulyje, ir apie 210 seminaristų, besimokančių mūsų mokyklose. Jungtinėse Valstijose, Virdžinijoje, su kiekvienu mėnesiu auga nauja, didesnė ir gražesnė kunigų seminarija. Jei viskas klostysis gerai, 2015 m. ši mokykla atvers duris, kad būtų tęsiamas svarbus kunigų ugdymo darbas, kuris dabar vyksta Vainonoje, Minesotoje.

O tuo metu mūsų brangūs kunigai keliauja po pasaulį, aptarnaudami vis daugiau tikinčiųjų, kurie mus atranda ir kviečiasi į pagalbą. Į Centrinę Ameriką paskirtų kunigų nepakanka misijoms, kurias pradėjome Kosta Rikoje, Hondūre, Nikaragvoje ir San Salvadore. Afrikoje Ganą, Tanzaniją, Zambiją ir Ugandą reguliariai lanko mūsų misionieriai, bet jų pernelyg mažai, kad numalšintų tokios daugybės sielų dvasinį troškulį… O, Viešpatie, duok mums kunigų!

Pasaulyje, kuris vis labiau priešinasi Dievo įsakymų vykdymui, turime nuoširdžiai rūpintis išugdyti užgrūdintas sielas, rimtai žvelgiančias į savo pašventinimą ir išganymą. Todėl natūralu, kad vis daugiau dėmesio skiriame savo mokykloms ir jų vystymui. Į šį ugdymo darbą investuojame didžiausią dalį savo išteklių ir pastangų, tiek žmogiškų, tiek materialių. Visame pasaulyje kunigai ir vienuoliai pasišvenčia didingam katalikiško mokymo ir lavinimo uždaviniui, vykdomam daugiau nei 100 mokymo įstaigų.

Brangūs tikintieji, gerai žinodami, jog sielos išganymas prasideda dar lopšyje, mes iš visų jėgų kovojame, kad išsaugotume krikščioniškų namų, šventumo salos sugedusiame pasaulyje, galinčiame vesti sielas tik į pragarą, lobius. Mes vertiname ir dalinamės tėvų bei motinų, suprantančių, kad jų vaikų sielų išganymo kaina turi begalinę vertę, rūpesčiais. Taip, reikia būti pasirengus paaukoti visas laikinąsias gėrybes – netgi gyvybę – kad užtikrintume sieloms palaimingą amžinybę.

Mes žinome, kad iš krikščionio šiandien reikalaujama kažko antžmogiško. Tradicinės paramos, anksčiau randamos krikščioniškoje laikinosios visuomenės organizacijoje, nebėra. Visur regime tikėjimo srityje išplitusias klaidas (netgi erezijas), moralės susilpnėjimą (ypač šeimos ir santuokos įstatymų apleidimą), dar neregėtą ir vis didėjantį krikščioniškojo gyvenimo atšalimą. Naujoji liturgija paverčia sielas silpnomis... Jerusalem desolata est! (Jeruzalė apleista). Brolijos darbai atrodo kaip oazės dykumoje, kaip mažos salelės vidury grėsmingos jūros.

Šioje dramatiškoje situacijoje mums atrodo, kad būtina pradėti naują kryžiaus žygį, ta pačia dvasia kaip anksčiau, atsižvelgiant į Nekalčiausios Marijos Širdies prašymus ir pažadus, išreikštus Fatimoje, bet šį kartą labiau pabrėžiant jo visuotinį pobūdį. Privalome į šį naują kryžiaus žygį įdėti visą savo širdį, visą savo sielą: nesitenkindami vien tik kasdieniu Rožančiaus kalbėjimu, o rūpestingai vykdydami ir antrąjį mūsų Valdovės prašymą, t. y. atgailą. Malda ir atgaila. Atgaila, kaip taip tam tikrų apsimarinimo formų priėmimas, bet ypač kaip ištikimas savo luomo pareigų vykdymas.

Štai kodėl šis ketvirtasis kryžiaus žygis bus pagrįstas tuo, kurio dar 1979 m. troško arkiv. Marcelis Lefebvre‘as ‒ kryžiaus žygiu, kurio centre yra Šventosios Mišios, visų malonių ir dorybių šaltinis. Sakydamas pamokslą savo kunigystės jubiliejaus proga Paryžiuje, jis ryžtingai šaukė mus į trejopą kryžiaus žygį: jaunimo kryžiaus žygį, šeimų kryžiaus žygį ir šeimos galvų kryžiaus žygį už krikščionišką civilizaciją.

Tame pamoksle mūsų garbingasis įkūrėjas pareiškė: „Manau, jog turime surengti kryžiaus žygį, paremtą Šventųjų Mišių auka, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju, ta neįveikiama uola ir neišsemiamu malonės šaltiniu, kuris yra Mišios. [...]Turime leistis į kryžiaus žygį, kuris būtų ypač pagrįstas šia aukos idėja, kad atkurtume, kad atstatytume krikščionybę tokią, kokios trokšta Bažnyčia, tokią, kokią ji visada praktikavo, su tais pačiais principais, ta pačia Mišių Auka, tais pačiais sakramentais, tuo pačiu katekizmu, tuo pačiu Šventuoju Raštu. Privalome atkurti šią krikščionybę! Jūs, mano brangūs broliai, esate žemės druska ir pasaulio šviesa, jūs, į kuriuos Viešpats Jėzus Kristus kreipėsi sakydamas: „Neeikvokite Mano kraujo vaisių, neapleiskite Mano Kalvarijos, neapleiskite Mano Aukos.“ Po kryžiumi stovinti Mergelė Marija jums kartoja tą patį; ji, kurios širdis perverta, pilna kentėjimų ir skausmų ir vis tiek kupina džiaugsmo, kad gali vienytis su savo dieviškojo Sūnaus Auka, ji taip pat jums sako: „Būkime krikščionys, būkime katalikai.“

Arkivyskupas parodė, kokį vaidmenį kiekvienas ‒ jauni žmonės, šeimos ir šeimų galvos turi atlikti šiame kryžiaus žygyje:

„Jei norime nueiti į Dangų, turime sekti mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, turime nešti savo kryžių ir eiti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pėdomis, sekdami Jį Jo kryžiaus kelyje, Jo skausmuose ir aukoje. Todėl kreipiuosi į jaunimą, jaunus žmones, esančius čia, šioje salėje ‒ prašykite kunigų paaiškinti jums šiuos tokius gražius ir didingus dalykus, kad rastumėte savo pašaukimą ir šiame pašaukime – nesvarbu, ar taptumėte kunigais, ar vienuoliais, ar vienuolėmis, ar vestumėte ‒ apkabintumėte mūsų Viešpaties kryžių. Jeigu nuspręsite kurti šeimą, pašvęsdami ją santuokos sakramentu, taigi Jėzaus Kristaus kryžiumi ir krauju, susituokę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malone, supraskite šio kelio didybę ir tinkamai jam pasirenkite skaistumu ir susilaikymu, malda ir apmąstymu. Nepasiduokite visoms toms aistroms, kurios jaudina pasaulį. Tegul tai būna tikrojo idealo siekiančių jaunų žmonių kryžiaus žygis.

Tegul tai būna ir krikščioniškų šeimų kryžiaus žygis. Jūs, krikščioniškos šeimos, kurios esate čia, pašvęskite savo šeimas Jėzaus Širdžiai, Eucharistinei Jėzaus Širdžiai ir Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Melskitės šeimoje kartu! O, aš žinau, kad daugelis iš jūsų tai jau darote, bet teatsiranda vis daugiau tokių, kurie tai daro karštai. Tegul Viešpats tikrai viešpatauja jūsų namuose! [...]

Galiausiai tai turėtų būti ir šeimos galvų kryžiaus žygis. Jūs, kurie esate savo namų vadovai, turite rimtą atsakomybę savo šaliai... Prieš keletą akimirkų giedojote: „Christus vincit, Christus regnat, Christus imperat!“ („Kristus laimi, Kristus valdo, Kristus viešpatauja!“) Ar tai tik žodžiai, tik poezija, tik giesmės? Ne! Jie turi tapti tikrove. Jūs, šeimų galvos, jūs esate atsakingi tiek už savo vaikus, tiek už ateities kartas. Todėl privalote burtis, rengti susirinkimus, šviestis, kad Prancūzija [jūsų šalis] vėl taptų krikščioniška, vėl taptų katalikiška. Tai nėra neįmanoma – kitaip reikėtų pasakyti, kad Šventųjų Mišių Aukos malonė jau nebėra malonė, kad Dievas jau nebėra Dievas ir kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus jau nebėra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Privalome pasitikėti mūsų Viešpaties malone, nes mūsų Viešpats yra visagalis. Esu matęs, kaip ši malonė veikia Afrikoje ‒ nėra jokios priežasties manyti, kad ši malonė negalėtų veikti ir čia, mūsų šalyse.“

Tada, kreipdamasis ypač į savo kunigus, arkivyskupas Lefebvre‘as jų paprašė: „O jūs, brangūs kunigai, kurie dabar manęs klausotės, kurkite gilią kunigišką sąjungą, siekdami plėsti šį kryžiaus žygį, organizuoti jį taip, kad Jėzus Kristus galėtų viešpatauti. Kad tai įvykdytumėte, privalote tapti šventi, privalote siekti šventumo ir jį rodyti, rodyti šią malonę, kuri veikia jūsų sielose ir širdyse, šią malonę, kurią jums teikia Švenčiausias Sakramentas ir jūsų aukojamos Šventosios Mišios. Jūs vieninteliai galite jas aukoti.“

Padrąsinti šių ugningų įkūrėjo žodžių, visi brolijos nariai prisijungs prie jūsų, brangūs tikintieji, didingame kryžiaus žygyje už mūsų Viešpatį ir Jo viešpatavimą, už mūsų Valdovę ir jos Nekalčiausios Širdies triumfą. Jeigu susiduriame su viešai kovojančiu priešu, kaip sako Apokalipsė, turime atitinkamai atsakyti į jo puolimus. To nori Dievas!

Todėl raginame jus persiimti nuolatine kryžiaus žygio dvasia, nors dėl žmogiškų priežasčių oficialiai jį pradėsime 2014 m. sausio 1 d. ir baigsime per Šventosios Dvasios šventę, 2014 m. birželio 8 d., siekdami surinkti dvasinę puokštę iš 5 milijonų rožančių, kad atsiteistume už įžeidimus, padarytus mūsų Valdovės garbei, Jos, kaip Mergelės ir Dievo Motinos, Širdžiai.

Pavedame Jos motiniškai globai jūsų kentėjimus ir džiaugsmus, jūsų rūpesčius ir viltis, kad Ji jus išlaikytų ištikimus Bažnyčiai iki galo, kol pasieksite dangų.

Šv. Mikalojaus šventė, 2013 m. gruodžio 6 d.

+ Bernardas Fellay