Brangūs draugai ir geradariai,
Naujieji metai atnešė mums gana daug siurprizų, kurie yra ne tik nemalonūs, bet ir dramatiški. Mes kalbame apie įvykius, kurie veikia Bažnyčią, o ne apie Japoniją užgriuvusias katastrofas ar apie nelaimes arabų šalyse ir Afrikoje, kurios turėtų būti įspėjimas visiems! Bet kas jas teisingai supranta?
Taip, daug nuostolingesnės nei gamtos katastrofos, atnešančios mirtį, tragedijas ir labai skaudžius kentėjimus, yra katastrofos, kurios sužeidžia ir nužudo sielas. Jei žmonės rūpintųsi savo sielomis taip, kaip rūpinasi kūnais, žemės veidas pasikeistų. Bet dalykas, verčiantis mus deramai reaguoti ir ieškoti kūno gydymo vos pajutus skausmą, beveik neegzistuoja mūsų proto lygmenyje. Nuodėmė, kuri padaro tiek žalos visai žmonijai ir kiekvienai žmogiškajai būtybei, yra juntama tik labai menkai ir todėl žmonės neieško vaistų nuo jos. Mes kalbame apie dvasinę katastrofą: iš tiesų kokiu kitu vardu galima pavadinti įvykį, kuris veda daugybę sielų į pražūtį, kuris stumia į pavojų milijonus, jeigu ne bilijonus sielų? Šių metų pradžioje Romoje buvo paskelbti net du įvykiai, vedantys į neatsivertimą ir todėl į amžiną sielų praradimą: Jono Pauliaus II beatifikacija ir maldos dienos Asyžiuje atgaivinimas minint pirmojo visų religijų susitikimo, kurį suorganizavo Asyžiuje minėtasis Jonas Paulius II, 25 metų sukaktį.
Tiems, kuriems gali būti sunku suprasti šių dviejų įvykių svarbą, mes tiesiog pacituosime, ką rašė tėvas Franzas Schmitbergeris, pirmasis arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o darbų tęsėjas, Pijaus X kunigų brolijos vyresnysis, prieš 25 metus „Laiške draugams ir geradariams“. Jame jis sudarė dalinį sąrašą visų veiksmų, kuriuos atliko Jonas Paulius II, popiežius, kuris bus beatifikuotas.
1986 m. sausio 25 d. popiežius savo pamoksle, pasakytame Šv. Pauliaus už Mūrų Bazilikoje, pakvietė visas religijas į Asyžių melstis už taiką.
Pakanka pažvelgti į praėjusių trejų metų įvykius, kad suprastume, kaip labai priartėjome prie įsteigimo vienos pasaulinės religijos, vadovaujamos vieno popiežiaus, besivadovaujančio viena ir vienintele dogma – Prancūzų revoliucijos ir masonų ložių laisve, lygybe ir brolybe.
- Naujasis teisės kanonas, paskelbtas paties popiežiaus 1983 m. sausio 25 d., panaikina kunigo statusą. Nuo šiol Bažnyčia yra „Dievo tauta“, protestantiška ir egalitarine prasme, be pavaldinių ir vyresniųjų. Hierarchija, pagal popiežiaus Jono Pauliaus paaiškinimą jo konstitucijoje [Sacrae Disciplinae Leges], yra tik „tarnystė“. Bažnyčia apibrėžiama kaip bendrystė, kuri rūpinasi ekumenizmu. 844 kanonas atvirai leidžia interkomuniją, 204 kanonas painioja kunigo kunigystę su pasauliečių dvasine kunigyste ir t. t.
- 1983 m. gruodžio 11 d. sekmadienį popiežius pats pasisiūlė pasakyti pamokslą protestantų bažnyčioje Romoje.
- Šerbruko vyskupas iš Kvebeko (Kanada) pakartotinai pakvietė protestantus į katedrą atlikti savo negaliojančius šventimus. Jis pats dalyvavo vienoje iš šių ceremonijų ir gavo „komuniją“ iš naujai įšventintos „kunigės“ rankų.
- 1984 m. vasario 19 d. tarp Šventojo Sosto ir Italijos buvo sudarytas naujas konkordatas; nuo tada, pritaikant Susirinkimo religinės laisvės deklaraciją, Italija jau nebėra katalikiška valstybė, bet pasaulietiška, t. y. ateistinė valstybė; pagal tą patį dokumentą Roma jau nebėra Šventasis Miestas!
- 1984 m. gegužės 10 d. popiežius aplankė budistų šventyklą Tailande; jis nusiavė batus ir atsisėdo prie budistų bonzos kojų, šiam sėdint prieš altorių, ant kurio stovėjo didelė Budos statula.
- Pastoraciniame laiške, rašytame 1984 m. rugsėjo 16 d., šveicarų vyskupai padarė svarbią išvadą, kad „troškimas priimti kartu tą pačią duoną prie to paties stalo, t. y. troškimas, kad šventosios Mišios ir Vakarienė nebebūtų švenčiamos atskirai, eina iš Dievo. Tačiau, – priduria vyskupas, – „reikia atidžiai permąstyti, kada šį troškimą įvykdyti“. Be to, jie palaikė įstatymo projektą dėl santuokos įstatymo pakeitimo, taip sugriaudami santuoką ir šeimą. Dėl jų pritarimo šis naujasis santuokos įstatymas buvo priimtas Šveicarijoje 1985 m. rugsėjo 22 dieną. Tai dar kartą parodė, kad vyskupai giliai kasasi ne tik po antgamtinės tvarkos, bet ir po Dievo nustatytos prigimtinės tvarkos pamatais.
- Prancūzų episkopatas ir toliau primeta eretišką Gyvųjų Akmenų katekizmą kaip religinį mokymą, darydamas didelę žalą vaikams. „O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad [...] jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mt 18, 6).
- Jungtinis kardinolo Hoffnerio ir mr. Lohse, vokiečių Evangelikų Bažnyčios tarybos prezidento, pareiškimas, po kuriuo jie pasirašė 1985 m. sausio 1 d., suteikia partneriams laisvę sudaryti mišrias santuokas, krikštyti vaikus ir juos auklėti bet kurioje iš šių bažnyčių. 1917 m. Kanonų teisės kodekso 2319 kanonas baudžia kiekvieną iš šių trijų nusikaltimų specialia ekskomunika.
- Savo knygoje Ratzingerio Pranešimas (1985) kardinolas Ratzingeris skelbia, kad kraštutiniais atvejais kitos religijos yra „ypatingos“ išganymo priemonės. Ne, jūsų Eminencija, Jėzus Kristus ir tik Jis vienintelis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, ir niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį!
- Komentaruose, kaip pristatyti judaizmą katekizme, publikuotuose 1985 m. birželio 24 d., kardinolas Willebrandas tvirtina, kad kaip ir žydai mes laukiame Mesijo! Ir jis remiasi žodžiais paties popiežiaus, 1980 m. lapkričio 17 d. Maince žydams pareiškusio, kad Senasis Testamentas dar nepanaikintas.
- 1985 m. vasarą Vatikanas nusiuntė oficialų delegatą į didelės naujos mečetės Romoje kertinio akmens dėjimo iškilmes.
- 1985 m. rugpjūtį Šventasis Tėvas liudijo jauniems musulmonams Kasablankoje, kad mes, krikščionys, garbiname tą patį Dievą kaip ir jie – tarsi islame būtų Švenčiausioji Trejybė ir Įsikūnijęs Dievas! Po kelių dienų su kai kuriais animistų šventikais ir jų palydomis jis nuvyko į Lohomay apylinkes ir dalyvavo kulte „šventojoje girioje“, kur buvo kviečiama „vandens jėga“ ir protėvių sudievintos sielos. Mažiausiai bent du kartus Karoje ir Togovilyje – Karoje prieš pat aukojant šv. Mišias! – jis pylė vandenį ir kukurūzinius miltus į išdžiovintą agurko žievę, – tai gestas, kuriuo išpažįstama klaidinga religija.
- Katalikų-evangelikų komisija, atsakinga už popiežiaus vizito 1980 m. Vokietijoje pabaigą, savo baigiamajame pranešime, išspausdintame 1986 sausio 24 d., pareiškė, kad jau nebėra skirtumų tarp dviejų konfesijų nuteisinimo, Eucharistijos, kunigystės ir popiežystės klausimais. Pastabus stebėtojas netruks įžvelgti, kad čia atvirai skelbiama jungtinė ekumeninė religija.
- O dabar, 1986 m. sausio 25 d., jis sukvietė visas religijas į Asyžių melstis už taiką. Kaip rašo laikraščiai, galėtų būti parinkta spalio 24-oji – Jungtinių Tautų įkūrimo diena. „Kokiam Dievui meldžiasi žmonės, kurie atvirai neigia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumą? Iš tiesų velnias pakišo tokią mintį“, – pakomentavo arkivyskupas Lefebvre‘as.
- Ir galiausiai per savo kelionę į Indiją popiežius kalbėjo tik apie dialogą tarp religijų ir abipusį supratimą, kartu vystant žmogišką brolybę ir socialinę gerovę.
Ar jūs manote, mano brangūs draugai, kad mums džiugu dėstyti tuos dalykus? Mus apima liūdesys apie tai rašant, nes mūsų vienintelis rūpestis yra Motinos Bažnyčios gerovė. Taip pat mes nenorime teisti popiežiaus – mes mielai paliekame šį delikatų reikalą vėlesniam bažnyčios teismui. Mes nepriklausome tiems, kurie skuba tvirtinti, kad Popiežiaus Sostas yra tuščias, bet leidžiamės vadovaujami Bažnyčios istorijos. Popiežius Honorijus buvo ekskomunikuotas šeštojo Ekumeninio Susirinkimo dėl savo neteisingų mokymų, bet niekas niekada nėra skelbęs, kad Honorijus nebuvo popiežius. Tačiau mes negalime užsimerkti prieš faktus.
O slaptos karbonarų (Italų laisvųjų masonų) instrukcijos, kaip ir jų laiškai, parašyti 1820 metais, taip pat yra faktai!
Štai ką mes skaitome:
„Darbas, kurio mes ruošiamės imtis [...] gali tęstis keletą metų, galbūt visą šimtmetį [...] mes turime siekti ir laukti, kaip žydai laukia Mesijo, popiežiaus pagal mūsų poreikius [...] Tam, kad taip galėtume sukrėsti uolą, ant kurios Dievas pastatė savo Bažnyčią [...] kad Petro pasekėjas pridėtų mažąjį pirštelį prie šio sąmokslo [...] Kad būtume tikri, kad turime popiežių, kokio mes norime, mes turime paruošti jam kartą, vertą, kad jis valdytų taip, kaip mes svajojame [...] Susikurkite gerų katalikų reputaciją [...] Ši reputacija padės lengvai išplatinti mūsų doktrinas tarp jaunų dvasininkų [...] Per keletą metų jaunieji kunigai, įvykiams normaliai klostantis, perims visas funkcijas [...] Jie bus pašaukti rinkti popiežių [...] ir šis popiežius, kaip daugelis jo amžininkų, bus persiėmęs humanistiniais principais [...] kuriuos mes ruošiamės išplatinti.
Mes turime palengva, palaipsniui pasiekti, kad mūsų revoliucinė mintis triumfuotų per popiežių [...]“
Šis projektas visada man atrodė antžmogiškas apskaičiavimas.
Dar daugiau mes randame Leono XIII egzorcizmo originale:
„Dabar klastingiausi priešai Bažnyčią, Nesutepto Avinėlio Nuotaką, pripildė kartėlio, privertė ją gerti pelynų, uždėjo savo nedoras rankas ant visko, kas joje gražu. Ten, kur buvo įkurta palaimintojo Petro buveinė ir Tiesos sostas kaip šviesa tautoms, jie įkūrė pasibjaurėtiną savo piktybės sostą, kad kartą sumušę ganytoją, galėtų išsklaidyti avis.“
Ką mums daryti susidūrus su šia, žmogišku požiūriu beviltiška, situacija? Melstis, dirbti ir kentėti kartu su Bažnyčia.
Ar po 25 metų šie žodžiai prarado savo galią? Buvo galima tikėtis, kad atėjus Benediktui XVI situacija pagerės, nes jis pats pripažino, kad Šventoji Motina Bažnyčia yra tragiškoje padėtyje ir faktiškai nubrėžė keletą gairių, kurios iš tiesų gali paskatinti pradėti atstatymą, nežiūrint didelio priešiškumo. Mes labai vertiname jo geranoriškus veiksmus, kuriuos jis atliko dėl mūsų Brolijos ir juos prisimename su dėkingumu. Bet Asyžiaus atgaivinimas, nors jo intencija ir sušvelninta, neišvengiamai primins pirmąjį Asyžiaus susitikimą, kuris buvo skandalingas daugeliu atžvilgių; vienas iš verčiausių dėmesio buvo apgailėtinas, liūdnas reginys matant Kristaus Vikarą šalia daugybės įvairiaspalvių pagonių, besimeldžiančių savo netikriems dievams ir stabams; Budos statulos padėjimas ant tabernakulio Šv. Petro bažnyčioje Asyžiuje lieka labiausiai sukrečiantis ir siaubingiausias dalykas. Kai ketinama švęsti tokio susitikimo jubiliejų, jau pats tokio įvykio faktas meta kaltę organizatoriui. Evangelikų-liuteronų pastoriui, kuris protestavo prieš šį naująjį Asyžių, Benediktas XVI parašė, kad jis darys viską, kas įmanoma, kad išvengtų sinkretizmo. Bet ar kas nors pasakys kitų religijų dalyviams, kad yra tik viena tikroji religija, kuri išgelbsti? Ar kas nors pasakys jiems, kad nėra kito vardo po dangumi, kuriuo galime būti išgelbėti, išskyrus Jėzaus vardą, kaip mokė šv. Petras, pirmasis popiežius (plg. Apd 4, 12)? Tai yra tikėjimo dogmos!
Jei organizatoriai nutyli tokias pagrindines tiesas, jie apgauna dalyvius! Jeigu jie nuslepia nuo jų vienintelį reikalingą dalyką, unum necessarium, versdami juos tikėti, kad viskas ir taip gerai, nes Šventoji Dvasia kitomis religijomis irgi naudojasi kaip išganymo priemonėmis – net jei jie kalba apie ypatingas priemones, pasak Vatikano II Susirinkimo mokymo, tada jie veda juos į klaidą, atimdami iš jų priemones išsigelbėti.
Apie Jono Pauliaus II beatifikaciją reikėtų pasakyti, kad jos tiesioginis poveikis bus pašventinimas viso jo pontifikato, visų jo darbų, net skandalingiausių, tų, kurie daugiausia aprašyti, kaip antai Korano pabučiavimas ir pakartotinos atgailavimo ceremonijos, kurios verčia žmones manyti, kad Bažnyčia atsakinga už schizmas, dėl kurių buvo atsiskirta nuo mūsų Šventos Motinos Bažnyčios ir prisirišta prie klaidos ir erezijos, todėl prarasta nesuskaičiuojama daugybė krikščioniškų sielų. Tiesą sakant, visa tai veda į abejingumą kasdieniame gyvenime; ir keletas mėginimų, kurių Roma imasi norėdama pataisyti kursą, tokį žalingą Bažnyčiai, duoda tik apgailėtinai menkus rezultatus: pati Bažnyčia yra anemiška.
Jie mums sakys, kad perdedame, kad esame melodramiški ar kad vartojame tendencingą retoriką; tačiau šis dramatiškas įvertinimas buvo pateiktas net popiežių Pauliaus VI, Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI kalbose. Tačiau jis pasirodo kaip kometa dangaus skliaute ir yra greit pamirštamas, palikdamas daugumą visiškai abejingą, nesirūpinančią pakelti akių į Dangų.
Ką daryti? Ką galime padaryti mes, mano brangūs draugai? „Malda ir auka“ buvo šūkis, duotas mūsų brangios dangiškosios Motinos, labiausiai Palaimintos Mergelės Marijos, tiek Lurde, tiek Fatimoje; šie dangaus pamokymai tebegalioja ir šiandien, netgi dar labiau nei tada, kai jie buvo ištarti. Daugelis iš jūsų svarsto, koks buvo mūsų Rožančiaus kryžiaus žygio, pasibaigusio praėjusiais metais, poveikis. Mes nusiuntėme jo rezultatus kartu su mūsų prašymu Aukščiausiajam Pontifikui, kuris nesiteikė atsakyti net laišku, patvirtinančiu, kad juos gavo. Bet tai neturėtų atimti mums drąsos. Mūsų malda buvo pasiųsta į dangų mūsų Poniai, gerajai ir gailestingajai Motinai, ir Gailestingajam Dievui; todėl mes neturime teisės abejoti, kad mūsų maldos nebus išklausytos pagal neklaidingus Dievo apvaizdos patvarkymus. Pasitikėkime geruoju Viešpačiu. Bet visgi Bažnyčios ir pasaulio padėtis mus ragina primygtinai prašyti jus, kad nesiliautumėte melstis už Bažnyčios ir pasaulio gėrį, už Nekaltosios Marijos Širdies triumfą. Krizės intensyvumas, pagausėjimas įvairiausių nelaimių, kurios ištinka žmoniją ar jai gresia, reikalauja iš mūsų atitinkamo nusiteikimo: „Oportet semper orare et numquam deficere“ (Reikia visuomet melstis ir nepaliauti) (Lk 18, 1).
Todėl mums atrodo, kad reikia skubėti ir dabar yra ypač palankus momentas dar kartą pradėti Rožančiaus kryžiaus žygį, maldos ir atgailos kampaniją, kadangi su padidėjusiu smarkumu blogis užliejo Šventąją Bažnyčią. Nuo šių metų Velykų iki 2012 m. Sekminių kviečiame jus dėti visas savo pastangas, visas jėgas, kad surinktume naują dvasinę puokštę, naują šių rožių girliandą, kurios yra tokios malonios mūsų Poniai, maldaujant, kad ji tarpininkautų tarp savo vaikų ir savo dieviškojo Sūnaus bei Visagalio Tėvo. Sielų sąmyšis tik didėja; jos yra atiduodamos į rankas plėšrių vilkų, esančių avidėje. Išbandymas toks sunkus, kad net išrinktieji pražūtų, jei jis nebūtų sutrumpintas. Keleto viltingų įvykių, kelių praėjusių metų nepakanka, kad galėtume sakyti, jog dalykai pasikeitė iš pagrindų. Jie teikia mums didelių vilčių ateičiai, bet kaip šviesa, kurią matome, būdami tunelio gale. Taigi visa širdimi prašykime mūsų Dangiškąją Motiną tarpininkauti, kad šis siaubingas išbandymas būtų sutrumpintas, kad modernistų apsiaustas, apsiautęs Bažnyčią po Vatikano II Susirinkimo, būtų suplėšytas ir kad aukštieji dvasininkai galėtų atlikti savo pareigas gelbėti sielas, kad Bažnyčia atgautų dvasinę didybę ir grožį, kad sielos visame pasaulyje galėtų išgirsti Gerąją Naujieną, kuri atverčia, priimti Sakramentus, kurie išgano ir rastų vieną avidę. O, kaip mums patiktų, kad nereikėtų vartoti tokių dramatiškų žodžių, bet tai būtų melas ir nusikalstamas aplaidumas, jei guostume jus, leisdami tikėti, kad viskas susitvarkys savaime.
Mes pasikliaujame jūsų dosnumu ir tikimės dar kartą surinkti bent 12 milijonų rožančių puokštę ta intencija, kad Bažnyčia būtų apsaugota nuo blogio, kuris jai kelia grėsmę artimoje ateityje, kad Rusija būtų paaukota ir kad Nekaltoji greičiau triumfuotų.
Kad mūsų maldos būtų dar galingesnės ir kad kiekvienas gautų didesnę naudą, mes norime užbaigti primindami, kad kai kalbame Rožančių, svarbiausias dalykas ne „Sveika, Marija“ skaičius, bet meldimosi būdas. Monotonija ar išsiblaškymas gali būti veiksmingai nugalėta kalbant Rožančių taip, kaip mokė pati Marija: kol varstome rožančiaus karoliukus, turime apmąstyti epizodus iš mūsų Viešpaties ir Jo Švenčiausiosios Motinos gyvenimo ir paslaptis, kurias jie atskleidžia. Svarbiausias dalykas yra ryšys su mūsų Išganytojo gyvenimu, kuris užsimezga, kai su meile kiekviename dešimtuke mąstome apie įvykius, apie Rožančiaus „paslaptis“. „Sveika, Marija“ dešimtukai tampa tarsi foninė muzika, lydinti ir palaikanti šį galingą, švelnų ryšį su Dievu, mūsų Viešpačiu, ir mūsų Ponia. Sesuo Liucija iš Fatimos sekdama popiežiais sakydavo, kad Dievas norėjo teikti ypatingą malonę per šią maldą, todėl nėra problemos, kurios nebūtų galima išspręsti šiuo galingu pamaldumu. Mes drįstame primygtinai raginti šeimoje kalbėti šią maldą, kuri kasdien įrodo savo veiksmingumą gindama vaikus ir jaunus žmones nuo pagundų ir šiuolaikinio pasaulio baisių pavojų, kuri saugo šeimos vienybę nuo daugelio jai gresiančių blogybių. Nepraraskime drąsos dėl akivaizdaus dieviškosios Apvaizdos tylėjimo po mūsų paskutinio kryžiaus žygio. Ar nėra taip, kad Dievas mėgsta, kai mes svarbiuose dalykuose jam įrodome, kad mokame vertinti tai, ko prašome ir kad mes pasiruošę už tai sumokėti?
Ruošdamiesi pradėti minėti mūsų Viešpaties Kančios Šventąją Savaitę ir šlovingą mūsų Atpirkėjo Prisikėlimą, mes prašome mūsų Motiną, kad teiktųsi palaiminti jūsų dosnumą ir pavedame jus jos meilingam apgynimui, prašydami išklausyti jūsų ištvermingas maldas.
Menzingenas, Pirmasis Kančios Sekmadienis
† Bernard Fellay, Generalinis Vyresnysis