Laiškas draugams ir geradariams Nr. 75

Brangūs Draugai ir Geradariai,
 
Entuziazmas, kurį dėl mūsų Rožančiaus kryžiaus žygio sutinkame visame pasaulyje, mus pripildo paguodos ir skatina dar kartą su jumis paliesti šią temą. Jei maldaujame Dangų su tokia daugybe maldų Sveika, Marija, tai tik todėl, kad atėjo sunki valanda. Mes esame tikri būsima Mūsų Valdovės pergale, kadangi ji pati tai išpranašavo, bet tie įvykiai, kurie įvyko prieš beveik šimtą metų – tada, kai šis triumfas buvo išpranašautas Fatimoje – mus verčia manyti, kad dar daug visokių nelaimių gali ištikti žmoniją iki tol, kol ta pergalė ateis.
Vis dėlto nurodymai, Dievo Motinos duoti Fatimoje, buvo labai paprasti: jei pasaulis neatsivers, jis bus nubaustas: „Bus antrasis karas, baisesnis už pirmąjį“. Pasaulis neatsivertė. Ir Dievo atsako nereikėjo ilgai laukti. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulis vis tiek neatsivertė. O jeigu kas nors mano, kad Rusija atsivertė, reikėtų išsiaiškinti, kuo ir į ką ji atsivertė... į ekonominį liberalizmą?
Praėjus beveik šimtui metų, mes konstatuojame, kad pasaulis tikrai nepasidarė geresnis, greičiau atvirkščiai. Bedievių karas ir vėl tęsiasi, bet įgavęs visiškai netikėtą kryptį: ypatingai per Bažnyčios griovimą, įsiskverbimą į ją ir tęsiant griovimą joje. Mūsų Motina šventoji Bažnyčia virsta dvasinių griuvėsių krūva, tuo tarpu kai išorinis fasadas laikosi gerai ar neblogai, šitaip klaidindamas daugybę žmonių apie jos tikrąją padėtį. Ir belieka konstatuoti, kad šis griovimas nelauktai tapo dar veiksmingesnis dėl II Vatikano susirinkimo. Čia nėra jokio reikalo imtis aukštosios teologijos, šiandien tai yra istorinis faktas.    
Kokią dalį atsakomybės reikia priskirti pačiam Susirinkimui? Tai sudėtingas klausimas, bet akivaizdu, kad šis Susirinkimas nepraėjo be pasekmių, ir tos pasekmės yra aiškiai blogos. Per jį įvyko prisiderinimas prie pasaulio. „Mes irgi, labiau negu kas nors kitas, turime žmogaus kultą“, pasakė Paulius VI per Susirinkimo uždarymą. Ir ta antropocentrinė Vatikano II susirinkimo orientacija buvo smarkiai pabrėžiama Jono Pauliaus II. Tačiau tokia orientacija yra visiškai svetima Dievo Bažnyčiai, antgamtinei savo esme; tai, kuri iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gavo ne tik savo sandarą, išganymo priemones, bet taip pat ir ypatingai savo tikslą, kuris yra ne kas kita, kaip Jo atpirkimo ir išganymo misijos tęsimas: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16,15).  
Ir štai kokia tragedija dabar: šią dieviškąją misiją pakeitė grynai žmogiška misija. Tai didelė paslaptis, kuri tiesiog stulbina. Išganymas, švelniai tariant, nuėjo į antrąjį planą.
Mažai žmonių, deja, labai mažai, supranta, kad siaubinga Bažnyčios krizė nuo pat II Vatikano susirinkimo yra bausmė, daug baisesnė už visas kitas, nes šį kartą katastrofa yra dvasinė; šįsyk yra žudomos, be jokio triukšmo ir viešpataujant už mirtį baisesniam abejingumui užmušamos sielos. Malonės praradimas sielai yra baisiausia nelaimė, kokia tik galėtų jai atsitikti, bet tai nesukelia jokio girdimo triukšmo, tai nejuntama. Ir įspėjantys balsai užgniaužti. Kvietimas į atsivertimą, atgailą, bėgimą nuo nuodėmės, pagundų ir pasaulio užleido vietą jei ne nuolaidžiavimui, tai bent jau simpatijai pasaulio atžvilgiu. Tai pats tikriausias noras sudaryti taiką su moderniu pasauliu.
Šitaip išganymo misija pirma savęs praleido naują humanitarinės misijos rūšį, kurios tikslas – padėti visų padėčių, visų religijų žmonėms gražiai kartu gyventi žemėje.
 
*      
 
Nėra jokių abejonių, kad tai, kas susiję su Švč. Mergelės žinia Fatimoje, kuri vadinama Fatimos paslaptimi, nėra užbaigta. Yra tikra, jog tai, ką mes išgyvename, yra neišvengiamai įrašyta į tą įvykių visumą, kuri kažkada pagaliau pasibaigs Marijos triumfu. Koks jis bus? Kaip mes jį pamatysime? Bet kokiu atveju tai išsipildys mažų mažiausiai Rusijos atsivertimu, pasak pačių švč. Mergelės Marijos žodžių.
1917 metais Romoje bedieviai šventė 200 metų frankmasonerijos ir 400 metų protestantizmo sukaktis ypatingai smarkiomis eitynėmis prieš Šventąjį Sostą. Demonstrantai šaukė ir skelbė Šėtono viešpatavimą Vatikanui ir popiežiui. Tuomet dar seminaristas, Maksimilijonas Kolbė dalyvavo šiuose skausminguose įvykiuose ir sakė: „Ši mirtina neapykanta Jėzaus Kristaus Bažnyčiai ir Jo Vietininkui nebuvo paprastas iš kelio išklydusių individų išdykavimas, bet sistemingas veikimas, plaukiantis iš frankmasonerijos principo: „griaukite bet kokią religiją, ypač katalikų“.[1] (...) Ar gali būti, kad mūsų priešai turėtų parodyti tiek veiklumo, kol įgis persvarą, tuo tarpu mes galėtume dykinėti, labiausiai stengdamiesi melstis, tačiau nesiimdami darbo? Argi mes neturime galingesnių ginklų, Dangaus ir Nekaltosios Mergelės globos? Nekaltoji, visų erezijų nugalėtoja ir triumfuojančioji neužleis vietos galvą keliančiam priešui, jei ras ištikimuosius tarnus paklusnius jos įsakymui: ji pasieks naujų pergalių, didesnių už bet ką, ką tik galima įsivaizduoti. Reikia, kad mes, kaip paklusnūs įrankiai, atsiduotume į jos rankas, panaudodami visas teisėtas priemones, visur įsiskverbdami žodžiu, marijinės spaudos ir stebuklingojo medalikėlio platinimu, padidindami savo veiklos vertę malda ir geru pavyzdžiu.“[2]
Jis įkūrė Nekaltosios Kareiviją praėjus tik keletui dienų po švč. M. Marijos apsireiškimo spalio 13 d. Fatimoje, kur įvyko didysis saulės stebuklas. Būtent spalio 16 d. su šešiais draugais seminaristais jis pasiaukojo Nekaltajai Marijos Širdžiai, kad per Nekaltąją atvestų prie Dievo visą pasaulį.  
Negali nesukrėsti giminingumas tarp Fatimos žinios ir lenkų pranciškono atsako, kai skaitome jo pasiaukojimo aktą: „Teikis priimti kaip gyrių, o palaimintoji Mergele! Nekaltasis Prasidėjime, dangaus ir žemės Karaliene, nusidėjėlių Gynėja ir mylinčioji Motina, kuriai Dievas panorėjo patikėti visą gailestingumo tvarką, štai aš prie tavo kojų, aš, N..., vargšas nusidėjėlis. Meldžiu tave, priimk visą mano būtį kaip savo turtą ir nuosavybę; veik manyje pagal savo valią, mano sieloje ir mano kūne, mano gyvenime, mano mirtyje ir mano amžinybėje. Elkis su manimi pirmiausia kaip tu nori, kad pagaliau išsipildytų tai, kas apie tave pasakyta: „Moteris sutraiškys gyvatės galvą“, o taip pat „Tik tu viena nugalėsi viso pasaulio erezijas“. Tegu tavo visiškai tyrose rankose, pilnose gailestingumo, aš tapsiu tavo meilės įrankiu, galinčiu atgaivinti ir pilnai išskleisti tokią daugybę drungnų ar paklydusių sielų. Šitaip be pabaigos nusidrieks dieviškosios Jėzaus Širdies Karalystė. Iš tiesų, vien tik tavo buvimas pritraukia malones, kurios atverčia ir pašvenčia sielas, kadangi Malonė trykšta iš dieviškosios Jėzaus Širdies ant mūsų visų, praeidama per tavo motiniškas rankas.“[3]
Brangūs tikintieji, štai šioje dvasioje mes pradėjome šį Rožančiaus kryžiaus žygį. Bet malda yra tik jo dalis: nepamirškime kitų dviejų elementų, taip pat labai svarbių – atgailos ir pamaldumo Nekaltajai Marijos Širdžiai. Savo apsimarinimu mes norime atitaisyti Marijai padarytus įžeidimus, mes norime vienybėje su jos sopulingąja Širdimi jungtis taip artimai, kaip tik įmanoma, su mūsų Viešpaties Kryžiaus auka, kadangi kaip tik čia vyksta mūsų išganymas.
Ir šitaip mes atsiduriame Fatimos žinios centre: „Dievas nori įvesti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai“. Turbūt dar nepakankamai pabrėžiamas šis pastarasis aspektas, kuris mums atrodo dar svarbesnis, negu Rusijos paaukojimas, ir kuris yra antroji Marijos triumfo sąlyga, jos nurodyta popiežiui: paaukoti Rusiją IR platinti pamaldumą jos Nekaltajai Širdžiai. 
 
*       
 
Šį spalio mėnesį mes ruošiamės įžengti į naują mūsų santykių su Vatikanu etapą – doktrininių diskusijų laikotarpį. Jų svarba yra labai didelė, ir mes jas pavedame jūsų maldoms. Be jokios abejonės, tai taip pat yra mūsų Kryžiaus žygio dalis, ir akivaizdu, kad ši intencija įeina į tą Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, kurio mes visi trokštame. Tai taip pat visiškai pranoksta mūsų jėgas, ir būtų tiesiog beprotybė leistis į tokį sumanymą, jeigu jis nebūtų palaikomas antgamtinių priemonių, tai yra maldos ir atgailos, galia.  
Mes nenorime užbaigti šio laiško, nepadėkoję jums taip pat už jūsų kilnias pastangas, leidžiančias mūsų darbui plėtotis visame pasaulyje. Tačiau yra dalykas, kuris mus stabdo: pjūtis didelė, o darbininkų maža. Jau mūsų Viešpats tai sakė ir nurodė priemonę: melskitės už pašaukimus! Kaip mes norėtume ateiti į pagalbą visiems tikintiesiems, kurie šv. Mišias garantuotai turi tik vieną kartą per mėnesį, arba tik sekmadienį, šitaip negalėdami pasinaudoti visa įprastine kunigo parama… Vis dėlto gerasis Dievas šiais metais mus apdovanojo 27 naujais kunigais; o kitais metais tikimės dar šiek tiek didesnio skaičiaus. Bet to nepakanka, toks didelis yra jų poreikis visame pasaulyje.
Nuoširdžiai dėkojame jums už visas jūsų pastangas. Tegu Dievas jums už tai atlygina gausiomis malonėmis ir palaiminimais, kurių mes karštai linkime jums visiems, jūsų šeimoms ir vaikams. Tegu jus globoja Rožančiaus Karalienė, Nekaltoji Marijos Širdis.
 
Švč. Mergelės Marijos Motinystės šventėje, 2009 m. spalio 11 d.
 
+ Bernardas Fellay
Šv. Pijaus X kunigų brolijos Generalinis vyresnysis

[1] Pisma Ojca Maksymiliana Marii Kolbego franciszkanina, Niepokalanow, maszynopsis, 1970
[2] P. Pignalberi liudijimas beatifikacijos procese.
[3] Scritti di Massimiliano Kolbe, Nuova edizione volume unico ENMI Roma, 1997