2009 m. pavasaris
+Ave Maria!
Brangūs Draugai ir Geradariai,
Tada, kai paskelbėme naują Rožančiaus kryžiaus žygį, mūsų piligriminės kelionės į Lurdą praėjusį spalį metu, mes tikrai nesitikėjome tokio greito Dangaus atsako į mūsų prašymą! Iš tiesų, kaip buvo su mūsų pirmuoju maldavimu, į kurį mūsų geroji dangiškoji Motina taip veiksmingai atsakė per Kristaus Vietininką ir jo Motu Proprio dėl tradicinių mišių, taip Mergelė Marija panorėjo mums suteikti ir antrąją malonę su dar didesniu greitumu: per tą patį vizitą į Romą sausio mėnesį, kai įteikiau 1.703.000 rožančių puokštę Aukščiausiojo Pontifiko intencija, aš gavau iš kardinolo Castrillóno Hoyos rankų „ekskomunikų“ atšaukimo dekretą.
Mes to prašėme nuo 2001 m., kaip Vatikano palankumo tradiciniam judėjimui ženklo. Nes nuo pat Susirinkimo visa, kas yra ir nori išlikti tradiciniu šventojoje Bažnyčioje, patiria persekiojimą po persekiojimo, iki teisės egzistuoti atėmimo. Savaime aišku, kad tai sugriovė, iš dalies netgi visiškai, pasitikėjimą Romos pareigūnais. Kol tas pasitikėjimas nėra iš dalies atstatytas, sakydavau aš tada, mūsų santykiai išliks minimalūs. Pasitikėjimas nėra vien tik geras jausmas, jis yra vaisius, kuris užsimezga natūraliai, kai mes atpažįstame šiuose pareigūnuose ganytojus, kuriems brangu visa tai, ką mes vadiname Tradicija. Ir mūsų išankstiniai prašymai buvo reiškiami šia kryptimi. Faktiškai neįmanoma suprasti mūsų pozicijos ir mūsų laikysenos Šventojo Sosto atžvilgiu, jei nenorima įsileisti suvokimo apie krizės būklę, kurioje yra Bažnyčia. Šis reikalas liečia ne kokį nors vieną nesvarbų įvykį ir ne asmeninę viziją. Čia eina kalba apie tikrovę, nepriklausančią nuo mūsų suvokimo, tų pačių pareigūnų karts nuo karto pripažįstamą, ir tiek kartų patvirtintą faktais. Šios krizės aspektai yra įvairiapusiai, besikeičiantys, kartais gilūs, kartais – priklausantys nuo aplinkybių, ir mes nuo jos kenčiame visi. Tikintieji yra ypač sukrėsti naujosios liturgijos apeigų – deja, labai dažnai skandalingų; kasdieninio tikėjimo skelbimo, kuriame moralės klausimais imama laikytis pozicijų, totaliai prieštaraujančių daugiaamžiui Bažnyčios mokymui ir šventųjų pavyzdžiui. Tėvai labai dažnai yra patyrę neišmatuojamą skausmą, kai turėjo konstatuoti, jog jų vaikai, patikėti katalikiškoms švietimo įstaigoms, prarado tikėjimą; arba turėjo apverkti jų beveik visišką katalikiškos doktrinos neišmanymą, dėl to, kad nebuvo rimto katekizmo. Nesuskaičiuojama daugybė vienuolių po to, kai buvo peržiūrėtos jų konstitucijos ir įvykdytos posusirinkiminės pertvarkos, aiškiai parodo evangelinės dvasios praradimą, ypač atsižadėjimo, neturto, aukos dvasios; praradimą, kurio beveik betarpiška pasekmė buvo toks pašaukimų skaičiaus sumažėjimas, kad daugybė ordinų ir kongregacijų uždaro savo vienuolynus vienus po kitų, jei tik neišnyksta visiškai. Daugybės vyskupijų padėtis taip pat yra dramatiška.
Visa tai sudaro logišką visumą ir atsirado ne atsitiktinai, bet dėl vieno Susirinkimo, kuris buvo sumanytas kaip reformuosiantis, siekiant padaryti Bažnyčią pagal šios dienos skonį. Mes esame kaltinami arba už tai, kad matome krizę ten, kur jos nėra, arba už tai, kad neteisingai priskiriame šiam Susirinkimui pražūtingus ir ypatingai blogus rezultatus, kuriuos kiekvienas gali konstatuoti, arba dar už tai, kad naudojamės šia situacija, norėdami pateisinti savo netikusią maišto ar nepriklausomumo laikyseną.
Vis dėlto, tegu bet kas paima Bažnyčios Tėvų, Magisteriumo, liturgijos, teologijos tekstus iš visų laikų: čia randame vienovę, prie kurios esame visa širdimi prisirišę. Ir šiai doktrininei vienovei yra smarkiai prieštaraujama, praktikoje ji pažeidžiama, sumenkinama dabartiniu elgesiu. Mes neišrandame pertrūkio, labai gaila, bet jis egzistuoja, ir užtenka tik pažiūrėti, kaip kai kurios kurijos mus traktuoja, netgi po ekskomunikų atšaukimo, kad konstatuotume, koks yra gilus moderniųjų atmetimas visko, kas turi Tradicijos skonį, iki tokio laipsnio, kad neįmanoma pavadinti šio atmetimo kaip nors kitaip, negu pertrūkiu su praeitimi.
Taip, mus nustebino tiek sausio 21 d. dekreto pasirodymas, tiek ir progresistų ir kairiųjų apskritai reakcijos, priešiškos mums, smarkumas. Tiesa, kad jie rado auksinę progą nelemtuose Mons. Williamsono žodžiuose, kuri jiems leido labai neteisingai suplakant skirtingus dalykus kritikuoti mūsų Broliją, paverstą atpirkimo ožiu. Faktiškai, mumis buvo pasinaudota dar daug svarbesnėje kovoje: Bažnyčios, kuri ne veltui vadinama kovojančia, kovoje prieš dvasines blogio jėgas, kurios klajoja dangaus aukštumose, kaip sako šv. Paulius. Taip, mes nedvejodami įrašome savo mažą istoriją į didžiąją Bažnyčios istoriją, į istoriją tos titaniškos kovos už sielų išganymą, išpranašautos jau Pradžios knygoje ir taip jaudinančiai aprašytos šv. Jono Apokalipsėje. Dažnai ši kova lieka dvasiniame lygmenyje; karts nuo karto iš dvasių ir sielų lygio ji nusileidžia į kūnų lygį ir tampa regima, kaip kad būna atviruose persekiojimuose.
Iš viso to, kas vyko pastaraisiais mėnesiais, reikia mokėti atpažinti intensyviausią tos kovos momentą. Ir yra visiškai aišku, kad tas, į kurį galų gale yra nusitaikyta, yra Kristaus Vietininkas su savo pastangomis pradėti tam tikrą Bažnyčios atstatymą. Bijomasi suartėjimo tarp Bažnyčios galvos ir mūsų judėjimo, baiminamasi prarasti Vatikano II susirinkimo pasiekimus, ir daroma viskas, kad tai būtų pristabdyta. Ką iš tiesų apie tai galvoja popiežius? Kieno jis pusėje? Žydai ir progresistai iš jo reikalauja pasirinkti tarp II Vatikano ir mūsų…, iki tokio laipsnio, kad Valstybės Sekretoriatas nesugalvojo nieko geresnio, kaip iškelti kaip būtiną sąlygą mūsų kanoniškam egzistavimui visišką priėmimą to, ką mes laikome pagrindiniu dabartinių problemų šaltiniu ir kam mes visuomet prieštaravome… Tačiau juos, kaip ir mus, įpareigoja antimodernistinė priesaika ir visi kiti Bažnyčios pasmerkimai. Tad mes nesutinkame kalbėti apie II Vatikano susirinkimą kitaip, kaip tik iškilmingų pareiškimų (tikėjimo išpažinimo ir antimodernistinės priesaikos), atliktų prieš Dievą ir Bažnyčią, šviesoje. Ir jeigu tai atrodo nesuderinama, tada ne kas kitas, o naujovės yra neteisios. Mes daug tikimės iš būsimų doktrininių diskusijų, kuriose sieksime kiek tik įmanoma ištraukti šiuos dalykus į šviesą.
Naudodamiesi nauja situacija po ekskomunikų atšaukimo dekreto, kuris nieko nepakeitė Brolijos kanoniniame statuse, daugelis vyskupų bando mums primesti apskritą kvadratą: reikalauja iš mūsų paklusnumo Kanonų teisės raidei visuose dalykuose, tarsi mes jau būtume visiškai tvarkoje, ir tuo pat metu skelbia mus kanoniškai neegzistuojančiais! Vienas vokiečių vyskupas jau pranešė, kad metų pabaigoje Brolija vėl bus už Bažnyčios ribų… Žavinga perspektyva! Vienintelis įgyvendinamas sprendimas, tas, beje, kurio mes ir prašėme, yra tarpinė būklė, neišvengiamai neišbaigta ir netobula kanoniniu požiūriu, bet kuri būtų priimta kaip tokia, be pastovių mums metamų kaltinimų nepaklusnumu ar maištavimu, be draudimų mūsų atžvilgiu, kurių neįmanoma laikytis. Nes galų gale, nenormali situacija, kurioje yra Bažnyčia, ir kurią mes vadiname būtinybės būkle, dar kartą akivaizdžiai įrodyta kai kurių vyskupų laikysena ir žodžiais popiežiaus ir Tradicijos atžvilgiu.
Kaip klostysis reikalai? Mes nežinome. Mes ir toliau išlaikome savo pasiūlymą priimti mūsų dabartinę netobulą padėtį kaip laikiną, pagaliau pradedant numatytas doktrinines diskusijas, vildamiesi, kad jos atneš gerų vaisių.
Bet šiame tokiame sunkiame kelyje, susidurdami su tokiu smarkiu pasipriešinimu, mes jūsų prašome, brangūs tikintieji, dar kartą imtis maldos. Mums atrodo, kad atėjo laikas pradėti plataus užmojo kampaniją, giliai įsišaknijusią Švč. Mergelės apsireiškime Fatimoje, kuriuo ji pati pažadėjo laimingą pabaigą, kadangi ji pranašauja, jog pagaliau jos Nekaltoji Širdis triumfuos. Štai šio triumfo mes jos prašome, priemonėmis, kurių ji pati reikalauja: Rusijos paaukojimu jos Nekaltajai Širdžiai, atliktu Aukščiausiojo Ganytojo ir visų katalikiškojo pasaulio vyskupų, ir pamaldumo į jos sopulingą ir nekaltą Širdį platinimu. Todėl mes norime jai įteikti šiuo tikslu nuo dabar iki 2010 m. kovo 25 d. puokštę iš 12 milijonų rožančių, kaip vainiką iš tiek pat žvaigždžių ant jos galvos, lydimą tokios pat didelės sumos kasdieninių aukų, kurias mes rūpinsimės semti pirmiausia iš gero savo luomo pareigų atlikimo, ir su pažadu platinti pamaldumą jos Nekaltajai Širdžiai. Ji pati tai pateikia kaip savo apsireiškimų Fatimoje tikslą. Mes esame nuoširdžiai įsitikinę, kad, jei dėmesingai vykdysime tai, ko ji mūsų prašo, tai gausime daug daugiau, negu kada nors drįsome tikėtis, ir ypač, kad užsitikrinsime išganymą, pasinaudodami malonėmis, kurias ji mums pažadėjo.
Tad mes prašome mūsų kunigų taip pat ypatingų pastangų, kad palengvintų tikintiesiems šį pamaldumą, pabrėžiant ne tik pirmųjų mėnesio šeštadienių atitaisančią komuniją, bet taip pat ir skatinant tikinčiuosius gyventi giliausiame artume su Švč. Mergele, pasiaukojant jos Nekaltajai Širdžiai. Taip pat būtų gerai geriau pažinti ir pagilinti didžiojo Nekaltosios šauklio, Tėvo Maksimilijono Kolbės, dvasingumą.
Šiemet sukanka 25 metai, kaip mūsų Brolija pasiaukojusi Nekaltajai Širdžiai. Mes norime atnaujinti šią gerą kun. Schmidbergerio iniciatyvą, skirdami jai visą savo sielą, atgaivindami savo širdis šioje dvasioje. Aišku, kad mes neturime intencijos nurodinėti dieviškajai Apvaizdai, ką ji turėtų daryti, bet iš šventųjų pavyzdžių ir iš paties Šventojo Rašto mes išmokome, kad dideli troškimai gali įspūdingai paskubinti gerojo Dievo ketinimus. Štai su tokia drąsa mes šiandien padedame prie Marijos Nekaltosios Širdies šią intenciją, prašydami jos paimti jus visus į savo motinišką globą. Tegul Dievas jus gausiai laimina!
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovingojo Prisikėlimo šventėje,
Winona, 2009 m. Velykos
+Bernardas Fellay