Laiškas draugams ir geradariams Nr. 73

 

Brangūs draugai ir geradariai,

 

Šiame laiške pirmiausia norėčiau jums perduoti naujienų daugiau iš Brolijos vidaus gyvenimo. Deja, pastarųjų dienų įvykiai Bažnyčioje apskritai ir ypač poslinkiai, palankūs Tradicijai, verčia mus ilgiau apsistoti ties tomis labiau išorinėmis temomis, nes jos yra svarbios. Dar kartą: mums atrodo, kad turime vėl panagrinėti šią temą, kad kuo aiškiau išreikštume dalykus, kurie galėjo sukelti tam tikrą susirūpinimą vasaros pradžioje.

Kaip pranešė žiniasklaida, – turėčiau pasakyti, ganėtinai keistu būdu, – mes gavome ultimatumą iš kardinolo Castrillono Hoyoso. Tačiau reikalas yra labiau kompleksiškas, todėl, norint jį suprasti, reikia pasiaiškinti. Žvilgsnis atgal į pastaruosius įvykius padės mums šiek tiek geriau tai suvokti.

 

 

Nuo pat pradžių, kai Roma ėmė artėti prie mūsų ir siūlyti sprendimus, tai yra nuo 2001 metų pradžios, mes aiškiai pasakėme, kad būdai, kuriais Bažnyčios autoritetai traktavo problemas, iškeltas trokštančiųjų pabandyti Tradicijos eksperimentą, mums neįkvėpė pasitikėjimo. Visai logiškai ir mes turime tikėtis, kad su mumis bus elgiamasi taip pat, jei mūsų santykių su Roma problema būtų sureguliuota. Nuo to laiko, siekdami apsisaugoti, mes prašėme konkrečių veiksmų, kurie nedviprasmiškai parodytų Romos intencijas mūsų atžvilgiu: tradicinių Mišių visiems kunigams ir ekskomunikos dekreto atšaukimo. Šių dviejų priemonių siekta ne tiesiog siekiant tam tikros naudos mums, bet tam, kad į [Kristaus] Mistinį Kūną vėl būtų įkvėpta tradicinio gyvenimo ir kad tai netiesiogiai padėtų sukurti teisingus santykius tarp Brolijos ir Romos.

Pirmieji atsakymai nerodė susidomėjimo mūsų ketinimais ir tepatvirtino mūsų būgštavimus: esą neįmanoma suteikti laisvės Mišioms, kadangi, nors ir suvokiama, kad tos Mišios niekuomet nebuvo panaikintos, kai kurie vyskupai ir tikintieji mano, jog tai sumenkins Paulių VI ir liturginę reformą... Kalbant apie ekskomuniką, tai ji būsianti panaikinta įvykus susitarimui.

Nepaisant šių prieštaravimų, mes nenutraukėme plono tokių sudėtingų santykių siūlo, suvokdami, kad kovojame dėl daug svarbesnių dalykų, nei mūsų sunkios būklės pagerinimas. Čia svarbu ne asmenys, o nuostata, kurios amžiais laikėsi visi Bažnyčios nariai ir kurios mes tebesilaikome – ji priešinga tai naujai dvasiai, vadinamai „II Vatikano dvasia“. Mums akivaizdu, kad toji nauja dvasia yra šventosios Motinos Bažnyčios šiandieninių nesėkmių šaknis ir pagrindinė priežastis. Todėl esminis mūsų veiksmų ir mūsų santykių su Romos autoritetais motyvas visuomet buvo tas, kad visi mes kaip galima išmintingiau padėtume Bažnyčiai grįžti prie dalykų, kurių ji negali atsisakyti, nepuldama tiesiai į savižudybę.

Mūsų padėtis labai delikati: viena vertus, mes pripažįstame tiek Romos autoritetų, tiek vietos vyskupų teisėtumą. Kita vertus, mes ginčijame kai kuriuos jų sprendimus, kadangi jie, kiekvienas vis skirtingu laipsniu, prieštarauja tam, ko visuomet mokė ir ką įsakė Magisteriumas. Čia mes savo ruožtu jokiu būdu nepretenduojame tapti teisėjais ir nenorime tik atsirinkti, kas mums tinka. Tai ne kas kita, kaip išreiškimas be galo skaudaus pastebėjimo, kad esama prieštaravimų tiek su mūsų katalikiška sąžine, tiek su tikėjimu. Tokia situacija labai rimta, ji negali būti traktuojama lengvabūdiškai. Tai ir yra priežastis, kodėl judame į priekį labai lėtai ir su didžiausiu atsargumu. Žinoma, mums labai svarbu, kad atsidurtume padėtyje, kurioje mūsų gyvenimas Bažnyčioje konkrečiai palengvėtų, tačiau čia minėtų daug gilesnių ir esminių sunkumų aiškus supratimas mums neleidžia abiejų problemų statyti į vieną lygmenį. Mums taip aišku, kad tikėjimo ir to tikėjimo dvasios klausimas turi pirmenybę prieš visa kita, jog mes neįsivaizduojame praktinio sprendimo, saugiai neišsprendus pirmosios problemos. Šventoji Motina Bažnyčia mus visuomet mokė, kad turime būti pasirengę verčiau prarasti viską, net mūsų gyvybę, nei prarasti tikėjimą.

Keisčiausia, kad dabar susilaukiame smūgių iš Bažnyčios vidaus – tokia yra mūsų išgyvenamos dramos šiurkšti realybė.

 

 

2007 metais naujasis Aukščiausiasis Pontifikas Benediktas XVI pagaliau suteikė pirmąjį iš mūsų prašytų dalykų – tradicines Mišias viso pasaulio kunigams. Mes giliai dėkingi už šį asmeninį popiežiaus gestą. Tai mus labai džiugina, nes gavome tikrą viltį, kad tai prisidės prie viso Mistinio Kūno atsinaujinimo. Deja, Motu proprio tapo (dėl pačios jo teigiamų dalykų prigimties, t. y. dėl tradicinių Mišių grąžinimo) kovos objektu, ką anksčiau minėjome šiame laiške, nes tradicinis garbinimo būdas priešingas tam kultui, kuris turėjo tapti „nauju“ – Novus Ordo Missae. Dokumentas paskatino kovą tarp progresistų, kurie lūpomis pabrėžia savo pilną bažnytinę bendrystę, bet daugiau ar mažiau atvirai prieštarauja Aukščiausiojo Pontifiko įsakymams bei nurodymams, ir konservatorių, kurie atsiduria situacijoje, kai dėl to turi priešintis savo vyskupams... Kam tuomet turime paklusti? Progresistai gerai žino, kad ginčijamasi dėl kažko daugiau nei liturginių klausimų. Nepaisant Motu proprio pastangų sumažinti opoziciją pabrėžiant tęstinumą, tai, kas buvo pastatyta ant kortos, yra paties Susirinkimo lemtis – Susirinkimas norėjo būti ganytojišku, bet buvo pritaikytas tokiu būdu, kad jau Paulius VI ėmė kalbėti apie „Bažnyčios savigriovą“.

 

 

Šis pirmasis Romos žingsnis mūsų link suteikė vilčių, kad netrukus seks ir antras. Kai kurie ženklai rodė ta linkme. Tačiau, nors mes jau seniai pasiūlėme maršrutą, atrodo, kad Roma nusprendė eiti kitu keliu. Nepaisant mūsų pakartotinių prašymų atšaukti ekskomunikos dekretą, nepaisant to, kad, kaip atrodė, nebėra jokių didesnių kliūčių tai padaryti, patyrėme staigų įvykių posūkį: kardinolas Castrillonas Hoyosas panoro iškelti mums sąlygas prieš einant toliau, nors mes aiškiai pasakėme, kad tikimės vienašališko akto. Mūsų laikysena jam pasirodė stokojanti dėkingumo Aukščiausiajam Pontifikui, ir net dar blogiau – išdidi ir pasipūtusi, nes mes ir toliau atvirai atskleidžiame blogybes, nuo kurių kenčia Bažnyčia. Mūsų paskutinis „Laiškas draugams ir geradariams“ ypač sukėlė jo nepasitenkinimą. Juo pelnėme ultimatumą, tačiau iki šiol negalime išsiaiškinti tikslių jo sąlygų. Arba mes priimame grynai kanoninį sprendimą, arba būsime paskelbti schizmatikais!

Jei mes stabtelime, tai interpretuojama kaip vėlavimas, kaip piktavališkas delsimas. Suabejojama mūsų intencijomis ir mūsų gera valia tikrai kalbėtis su Roma. Jie nesupranta, kodėl mes nenorime tuoj pat imtis kanoninio sprendimo. Romai Brolijos problema būtų išspręsta tokiu praktiniu susitarimu; doktrininių diskusijų vengiama arba jos atidedamos. Gi mums kiekviena diena vis aiškiau įrodo, kad turime maksimaliai išsiaiškinti pamatinius dalykus prieš darydami nors vieną žingsnį link kanoninės būklės nustatymo, nors tai nėra kažkas, ko mes savaime nenorėtume. Mes tiesiog norime sekti natūralia dalykų tvarka, o jei pradėtume ne nuo to galo, neišvengiamai atsidurtume nepakenčiamoje situacijoje. Mes kasdien gauname įrodymų tam. Ant kortos pastatyta ne kas kita, o mūsų egzistencija ateityje. Mes negalime ir nenorime palikti jokių dviprasmybių kalbant apie Susirinkimo, reformų, naujų, toleruojamų ar skatinamų, nuostatų priėmimą.

Susidūrę su šiais naujais sunkumais, mes drįstame vėl kreiptis į jūsų didžiadvasiškumą. Pajutę mūsų pirmojo Rožančiaus kryžiaus žygio sėkmę, siekiant tridentinių Mišių grąžinimo, mes ir dabar norėtume padovanoti mūsų gerajai Motinai naują puokštę iš milijono rožančių (po 5 paslaptis), kad jai užtariant pasiektume ekskomunikos dekreto atšaukimą. Nuo lapkričio 1 d. iki mūsų Viešpaties Gimimo šventės mes pasistengsime su nauju uolumu melstis, kad šiomis sunkiomis istorijos valandomis Šventasis Tėvas ištikimai įvykdytų savo kilnias pareigas, kaip to nori Švenčiausioji Jėzaus Širdis visos Bažnyčios naudai. Mes tvirtai įsitikinę, kad toks Aukščiausiojo Pontifiko gestas turėtų tokį pat gilų poveikį Mistiniam Kūnui, kaip ir laisvė tradicinei liturgijai.

Išties, ekskomunika neatskyrė mūsų nuo Bažnyčios, bet ji atitraukė didelį jos narių būrį nuo Bažnyčios praeities ir jos Tradicijos. Bažnyčia negali jų atsisakyti, nepatirdama rimtos žalos. Tikrai akivaizdu, kad šventoji Motina Bažnyčia negali ignoruoti savo praeities, nes ji viską gavo ir iki šios dienos viską gauna iš jos dieviškojo steigėjo – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.

Ši ekskomunika pasmerkė ir nubaudė ne ką kita, o patį požiūrį, kuris buvo būdingas arkivyskupo Lefebvre‘o kovai – jo santykį su Bažnyčios praeitimi ir jos Tradicija. Nuo tada, dėl šio atmetimo, daugelis bijo net prisiartinti prie to gyvojo vandens šaltinio, kuris vienintelis gali grąžinti senas geras šventosios Motinos Bažnyčios dienas. Tačiau arkivyskupas nedarė nieko kito, tik priėmė šv. Pauliaus požiūrį ir netgi ant savo kapo liepė užrašyti jo žodžius: „Tradidi quod et accepi – aš jums perdaviau, ką esu gavęs“ (1 Kor 15, 3). Argi pats šv. Pijus X nėra rašęs, kad „tikri Bažnyčios draugai yra nei revoliucionieriai, nei naujovių ieškotojai, bet tradicionalistai“ (Laiškas Notre charge apostolique, 1910)?

Dėl šios priežasties, brangūs tikintieji, mes vėl skelbiame Rožančiaus kryžiaus žygį mūsų maldinės kelionės į Lurdą proga, minint Švenčiausiosios Mergelės apsireiškimų 150-ąsias metines. Mes dėkojame Dievo Motinai už motinišką apsaugą, kuria ji mus globojo visus tuos metus, ir ypač tą dvidešimt metų po vyskupų šventimų. Mes patikime jai visas jūsų intencijas dėl jūsų pačių, jūsų šeimų ir darbų. Jai pavedame mūsų ateitį ir meldžiame ištikimybės tikėjimui bei Bažnyčiai, be kurios niekas negali pasiekti išganymo.

Širdingai dėkoju jums už jūsų nepailstantį dosnumą, kuris leidžia mums tęsti šį nuostabų darbą, įsteigtą arkivyskupo Lefebvre‘o. Mes meldžiame mūsų gerąją Motiną danguje sergėti jus ir laikyti jus visus jos Nekaltojoje Širdyje.

 

Menzingenas, 2008 m. spalio 23 d., šv. Antano Marijos Klareto šventėje

 

+ Bernard Fellay