Brangūs bičiuliai ir rėmėjai,
Šių metų gegužę Siono diecezijos Šveicarijoje vyskupui mons. Brunneriui pasirodė, jog reikėtų paskelbti du tekstus, kuriuos jis gavo iš Romos. Juose apibendrinta Šv. Pijaus X brolijos situacija po 1988 birželyje įvykusio vyskupų įšventinimo: kalbama apie schizmą ir ekskomuniką visiems vyskupams, kunigams ir pasauliečiams[1]. Reikia paminėti, kad tuo tarpu Romos komisija Ecclesia Dei atsakymuose kai kuriems tikintiesiems ar net vyskupams apsiribojo „mirtino schizmos pavojaus“ paminėjimu – tai visiškai skirtinga pozicija[2].
Siono vyskupas pateikė šiuos du tekstus kaip atėjusius iš Romos (jis teigia: „Aš prašiau oficialaus atsakingos Bažnyčios vyresnybės pareiškimo“), vieną tariamai iš Tikėjimo doktrinos kongregacijos, o kitą iš Teisinių tekstų interpretavimo tarybos.
Kadangi juose buvo akivaizdžių klaidų, mes parašėme vyskupui Brunneriui, prašydami patikslinimų. Jis atsakė, kad data išties buvo neteisinga[3], tačiau pirmasis dokumentas iš tikrųjų esąs iš Tikėjimo doktrinos kongregacijos, ir jis tekstus paskelbė tokius, kokius gavo.
Netrukus šiuos „iš Romos“ atėjusius pasmerkimus triukšmingai pasveikino tiek prancūzų vyskupai, praėjusį rudenį prašę Šv. Pijaus X brolijos pasmerkimo ir sulaukę tik patarimo „patiems paruošti dokumentą“[4], tiek Šv. Petro brolija. Šv. Petro brolija dokumentus paskelbė nepakeistus, tačiau Prancūzijos vyskupų žurnale La Documentation Catholique atsiranda pakeitimų: vyskupo Brunnerio įžangoje bei antraštėje pirmasis dokumentas pristatomas ne kaip Tikėjimo doktrinos kongregacijos, o kaip Vyskupų kongregacijos nuomonė, kaip mes ir pastebėjome savo laiške. Visa tai reiktų šiek tiek pakomentuoti:
1. Abu tekstai yra nepasirašyti, tai anoniminiai raštai.
2. Vyskupas Brunneris teigė, jog juos gavo 1996 m. spalio 31 d., tačiau juos paskelbė tik 1997 m. gegužės 16 d. Iš tiesų, abu tekstai be datos ir trūksta oficialiems Romos dokumentams privalomo protokolo numerio.
3. Galima daryti išvadą, jog abu dokumentai yra tik pastabos, eskizai ar projektas, tai rodo bloga tekstų kokybė, su daugybe spragų ir netikslumų.
4. Šie tekstai yra tokie supainioti, jog neįmanoma nepasimetus nurodyti jų kilmės ar autorių. Siekiant atbaidyti tikinčiuosius, mosuojama anoniminėmis pastabomis!
5. Taigi jie remiasi anoniminėmis pastabomis, skelbdami pasauliui, kad Šv. Pijaus X brolija yra schizmatinė ir ekskomunikuota – tai jų lūpose visiškai prasmės netekę žodžiai.
6. Kokią prasmę mes galime suteikti „ekskomunikai“, kuri įprastai ženklina išmetimą iš Bažnyčios? Kada Romos autoritetai mano galį pažeminti dogmą „už Bažnyčios nėra išganymo“ iki „jos pirminės prasmės – Bažnyčios narių skatinimo ištikimybei“[5], tada ir mes esame verčiami galvoti, jog galbūt ir ekskomunika panašiu būdu tapo nuvertinta... iki popierinio tigro!
Esminių teisės ir teisingumo principų pamynimas visiškai nejaudina Bažnyčios vadovų ir Šv. Petro brolijos. Kuri pasaulietinė valdžia kada nors būtų išdrįsusi paskelbti tokį ydingą dokumentą? Jokia! Einant tokiu keliu, galima prarasti bet kokį pasitikėjimą. Ir vėl negalime nepastebėti, jog Šv. Pijaus X brolijos pasmerkimo Romoje byla yra tarsi kelias, pilnas šiurkščių dalies Bažnyčios valdininkų neteisingumo pavyzdžių. Išties – „nieko naujo po saule...“
Kartkartėmis mums prikiša, jog mes nesiskundžiame Romai dėl tokios neteisybės. Bet tai būtų tik laiko švaistymas. Roma paprasčiausiai atsakytų: „Niekas negali teisti Šventojo Sosto“. Mūsų byla yra nutraukta. Todėl nereikia nė stebėtis, girdint kardinolą Ratzingerį naujoje knygoje „Žemės druska“ prisipažįstantį, kad „valdžia, kuria šiandien mes Romoje galime naudotis, yra labai maža“[6].
Tiek dėl ydingos dokumentų formos. Kalbant apie jų turinį, reikia pasakyti, kad juose linkstama ne visai aiškiai pareikšti, kad egzistuoja schizma, kuri įgavo konkrečią formą 1988 m. birželio 30 d. vykusiu vyskupų įšventinimu, todėl visi, kurie formaliai palaiko schizmą, yra ekskomunikuoti – tiek vyskupai bei kunigai, tiek ir pasauliečiai.
Tačiau, kadangi čia nebandoma įrodyti, jog arkivyskupas Lefebvre‘as nebuvo priverstas taip pasielgti, iš esmės grįžtama prie seno šūkio „Pakluskite!“, nė nebandant gilintis į pagrindinį klausimą: kodėl, nepaisant svarių grasinimų, arkivyskupas Lefebvre‘as nusprendė, kad jis turi nereaguoti į Romos nurodymus? Kodėl mes atmetame nurodymus žengti Susirinkimo ir posusirinkiminių reformų keliu?
Kaip mes galime tvirtinti turį teisę tęsti tokį atmetimą? Kodėl toksai atmetimas nėra schizmatinis? Atsakymas glūdi pačiuose valdžios autoriteto ir su juo susijusio paklusnumo pamatuose. Bet kurioje visuomenėje valdžia seka iš visuomenės, kuri negali be jos egzistuoti, prigimties[7].
Bet kurios visuomenės prigimtis priklauso nuo jos ketinimų, nuo tikslo, kurio ji siekia. Bet kurios visuomenės prigimtį, struktūrą ir priemones nulemia jos tikslas. Todėl valdžia yra apribota visuomenės tikslo, organizuojančio valdžios karkasą, jos veiklos ir kompetencijos ribas. Valdžios funkcija – kreipti mintis ir norus link visuomenės tikslo ir taip užtikrinti visuomenės vientisumą. Dviejų vadinamųjų „tobulų visuomenių“ atveju, žmogiškoji valdžia priklauso nuo visuomenės tikslo ir pirmiausia nuo jos struktūros bei priemonių. Tuomet kaipgi valdžia, būdama priklausoma nuo šių dalykų, gali juos pakeisti? Ji to negali. „Bažnyčios teisė vadovauti tikintiesiems yra apribota to, kas būtina ar naudinga sielų amžinajam išganymui“[8]. Taigi, jei Bažnyčios valdžia darytų tokius pakeitimus, ji peržengtų savo kompetencijos ribas, tai būtų piktnaudžiavimas autoritetu, o šiuo atveju Bažnyčios nariai daugiau nebeprivalo paklusti, bet priešintis priklausomai nuo piktnaudžiavimo rimtumo.
Kai kalbama apie Romos popiežiaus valdžią – aukščiausią žemėje suverenaus ir universalaus asmens valdžią – jos ribas apibrėžia ne tik jos tikslai (mūsų Viešpaties išganymo misijos tęsimas), Dievo ir mūsų Viešpaties, jos įkūrėjo įsakymai (pavyzdžiui, „Eikite ir mokykite visas tautas“ etc.), bet taip pat dieviškoji Bažnyčios santvarka. Jei ši valdžia, skirta būti tiksliu paties mūsų Viešpaties atspindžiu („Kas jūsų klauso, klauso manęs“), imtųsi peržengti šias ribas, tai jau būtų piktnaudžiavimas valdžia, ir mes turėtume atsakyti taip, kaip šv. Petras atsakė sinedrionui: „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“.
Mes smerkiame Susirinkimą ir posusirinkiminę Bažnyčią būtent už tai, kad ji pirmiausia siekia pakeisti Bažnyčios prigimtį – vienos ir vienintelės mūsų Išganytojo Kristaus Nuotakos, pirmutinio ir vienintelio šaltinio tų antgamtinių išganymo priemonių, kurias jai patikėjo dieviškasis Sužadėtinis. Antra: ji siekia pakeisti Bažnyčios struktūrą (į neveiksmingą ir anoniminį kolegialumą), trečia: siekia pakeisti Bažnyčios malonės priemones – Mišias ir sakramentus (redukuodami juos į paprastus žmogaus veiksmus). Visi šie pokyčiai nėra mūsų išgalvoti, bet Bažnyčios administratorių pripažįstami ir leidžiami[9].
Tai yra priežastys, dėl kurių mes negalime paklusti. Mes priešinamės ardomajai veiklai, nes ji yra piktnaudžiavimas valdžia. Pasikeitėme ne mes. Per ilgus amžius nuo šv. Pauliaus laikų visa Bažnyčia buvo perspėjama dėl tokio pobūdžio pasikeitimų. Neklaidingos visų laikų Bažnyčios ir jos neklaidingo mokymo vardan, mes atsisakome bendradarbiauti Bažnyčios autodestrukcijoje.
Tol, kol Roma atsisako spręsti šią rimčiausią iš visų problemų, mes turėsime vesti šį niekaip nepasibaigiantį kurčiųjų dialogą. Roma gali kiek tik nori gąsdinti mus visokiomis ekskomunikomis, bet mes nesiliausime iš visų jėgų maldavę mūsų Motinos gryno mokymo pieno, nepadalinto Tikėjimo, teisės melsti ir garbinti Dievą nesigriebiant folkloro ar šou verslo. Mes tai darysime Jo vertu būdu, kaip darydavo mūsų protėviai, kad galėtume gauti taip mums būtiną malonės maistą per neabejotinai galiojančius sakramentus ir teisę būti vedamiems link amžinųjų ganyklų, o ne per naujovių tyrus, vykstant nuolatinei evoliucijai, kaip sako Pauliaus VI: „Mums buvo duotas žodis „naujovės“ kaip įsakymas, kaip programa“[10].
Bažnyčia miršta, draskoma pertvarkymų, pridengtų melagingu šūkiu: „Mes esame vienybėje su popiežiumi“; Bažnyčią nuodija mirtini eretiški mokymai, pasak Jono Pauliaus II žodžių, pasakytų 1981 m.[11], visur išbarstyti „pilna sauja“. Pati Roma yra pasiklydusi „žemiškųjų vertybių teologijoje“ vietoj to, kad mums primintų aiškius mūsų Kūrėjo ir Išganytojo poreikius ir interesus.
Atėjo laikas atsisakyti jų mirtinų eksperimentų ir sugrįžti prie amžių išminties, nuo kurios Bažnyčia niekada nenusigręžė, kad mums būtų sugrąžintas Tikėjimas, malonė, šventumas, kunigystė, Mišios, popiežystė – visi tie katalikiški lobiai, kuriuose Romos kataliko širdis gali rasti poilsį. Jie priklauso mums, mes turime teisę į juos ir jokia žmogiškoji valdžia negali iš mūsų atimti šios teisės – netgi posusirinkiminė Roma.
Teišmeldžia Nekaltoji Marijos Širdis, globojanti Bažnyčią, mums ištikimybės tikėjimui iki mirties malonę, kuri yra išganymo garantas: „Tik tas, kurį ras iki galo ištikimą, bus išganytas“.
„Nes Viešpaties džiaugsmas yra mūsų jėga“[12]. Tegul Jis teikiasi jus palaiminti!
Bernard Fellay
Generalinis vyresnysis
Menzingen, Šv. Mykolo Arkangelo šventė, 1997 m.
[1] Evangile et Mission, #21, 29 May 1997.
[2] Laiškai #153/96 – 12/11/96; #667/89 – 1/12/96; #90/97 – 21/6/97, etc.
[3] Kalbant apie ekskomunikos dekreto datą, tekstas nurodo: „Mūsų 1988 m. liepos 1 d. dekretas“.
[4] Exaudiat (Somme regiono katalikų laikraštis), 1997 m. gegužė.
[5] Tarptautinės teologinės komisijos tekstas dėl „Extra Ecclesiam nulla salus“ [už Bažnyčios nėra išganymo] problemos: #31, La Dokumentation Catholique, #2157, 1997 m. balandžio 6 d., p. 323.
[6] Kardinolas Ratzingeris, Le Sel de la Terre, Flamarion, 1987, p. 459.
[7] Filosofas Gredtas teigia, kad valdžia yra kažkas neatskiriamo nuo visuomenės esmės, lygiai kaip humoro jausmas yra būdingas žmogui. Joseph Gredt, Elementae Philosophiae, Vol. II, Herder, Barcelona, 1961, p. 459.
[8] Kardinolas Ottaviani, Institutiones Iuris Publici Ecclesiastici, Vatican Polyglot edition, Rome, 1958, p. 177.
[9] Avinjono vyskupas Polge: „II Vatikano Bažnyčia yra nauja, ir Šventoji Dvasia visą laiką saugo, kad ji neliktų statiška“ (L‘Osservatore Romano, 1976 rugsėjo 3 d.; plg. Iota Unum, p. 102.) – Metzo vyskupas Schmitt: „Civilizacijos stadijoje, kurioje mes gyvename, vyksta pasikeitimai ne tik mūsų išoriniame elgesyje, bet ir pačioje mūsų susidarytoje sutvėrimo ir Jėzaus Kristaus atnešto išganymo sampratoje“ (plg. Iota Unum, #37, p. 66; Itineraires, #160, p. 206). Vertėtų pacituoti visą Romano Amerio knygą Iota Unum. Studija apie pasikeitimus Katalikų Bažnyčioje XX amžiuje. – „Kai iškyla konfliktas tarp žmonių ir tikėjimo, būtent tikėjimas turi užleisti kelią“ (Kokio Dievo ženklai yra sakramentai, Centre Jean Bart, Paris, 1975, p. 14, 15). – „Iš tiesų, ypač po visų stačiatikių krikščionių konferencijų ir Vatikano II Susirinkimo žmonių požiūrius ir nuostatas radikalai paveikė tai, kad Bažnyčia buvo iš naujo atrasta ir išaukštinta kaip katalikų ir stačiatikių bendrija“ (1993 birželio 23 d. Ballamando deklaracija, str. 13, La Documentation Catholique, #2077 (1993), p. 712). – Jonas Paulius II: „Vatikano II Susirinkimas davė mums naują Bažnyčios viziją, atviresnį Dievo tautos universalumo vaizdą“ („Romos dvasininkijai“ // L‘Osservatore Romano, 1991 kovo 8 d.).
[10] L‘Osservatore Romano, 1974 liepos 3 d.
[11] Jonas Paulius II, 1981 vasario 6 d. // L‘Osservatore Romano, 1981 vasario 8 d.
[12] 2 Ezdr 8, 10.