Brangūs draugai ir geradariai!
Tradicija ir modernizmas
Komentuodamas incidentą, įvykusį dėl skirtingos nuomonės į kolegializmą Vatikano II Susirinkime, vyskupas Henrici pareiškė, kad tai „galų gale atskleidė opoziciją, kuri susidarė tarp dviejų skirtingų ir visiškai tarpusavyje nesuderinamų teologinių tradicijų“[1]. Šis trumpas pasakymas nėra vien nereikšmingas ir atsitiktinis komentaras. Jis glaustai apibūdina didžiulę tragediją, kuri Bažnyčioje tęsiasi pastaruosius keturiasdešimt metų. Vyksta negailestinga kova tarp dviejų skirtingų, tarpusavyje nesuderinamų idėjų. Čia ant kortos pastatyta ne kas kita, o kryptis, kuria eina Bažnyčia.
Praėjus penkiolikai metų po Susirinkimo, popiežius Paulius VI savo draugui Jean‘ui Guitton‘ui pasakė beveik tą pačią mintį: „Dabar Bažnyčioje viešpatauja didžiulė netvarka bei kyla pavojus pačiam tikėjimui. Kai aš žvelgiu į katalikišką pasaulį, mane gąsdina tai, kad nekatalikiškas mąstymo būdas, atrodo, įsigalėja pačioje katalikybėje, ir gali atsitikti taip, kad šis mąstymo būdas ateityje paims viršų, nors jis niekada neatstovaus Bažnyčios nuomonės. Maža kaimenė turi išlikti, kokia maža ji bebūtų“[2]. Kiek anksčiau popiežius savęs klausė, ar tik mes negyvename paskutiniais laikais. Arkivyskupas Lefebvre savo 1974 m. lapkričio 21 d. deklaracijoje, išreikšdamas savo nepajudinamą priklausomybę amžinajai Romai ir taip pat tvirtai atmesdamas modernistinę Romą, kalbėjo tą patį.
Visų trijų čia cituojamų asmenų nuomonių atitikimas tikrai sukrečia, nors šie asmenys laikosi visiškai skirtingų pozicijų. Visi trys mato, kad egzistuoja ypatingas susirėmimas tarp dviejų mąstymo būdų, tarp dviejų pasaulėvaizdžių, kurie niekaip nesiderina tarpusavyje, tačiau abu egzistuoja Katalikų Bažnyčioje. Vienas jų yra tradicinis Katalikų mokymas, kurio Bažnyčia visada ir visur mokė. Tai katalikų tikėjimas ir visa, kas iš jo kyla. Kitas – modernistinis mąstymo būdas, pasmerktas šv. Pijaus X kaip evoliucionistinis bei agnostinis. XX a. pradžioje jis tik kėlė grėsmę, tačiau to pačio amžiaus antroje pusėje virto tikra gangrenuojančia žaizda, nuodijančia visą Bažnyčios gyvenimą. Vatikano II Susirinkimo laikais šis nekatalikiškas mąstymo būdas iš tiesų triumfavo. Nuo to laiko, pasitelkiant daugybę reformų, primetamų Bažnyčiai Vatikano II Susirinkimo vardu, jis paralyžiuoja tikėjimą bei antgamtinį gyvenimą.
Kiekviena mąstymo sistema turi tam tikrą loginį nuoseklumą. Ji visada krypsta link realizacijos, įvykdymo, link veiksmo. Taigi, visi tie pasikeitimai, vadinami posusirinkiminėmis reformomis, atitinka dalykų prigimtį. Atspindėdami Vatikano II dvasią, jie sukėlė katastrofą, kamuojančią Bažnyčią po Susirinkimo. Šis naujas mąstymo būdas yra visiškai svetimas Bažnyčiai. Per kažkokius plyšius šėtono dūmai įsismelkė į Dievo šventovę. Prisidengęs bažnytiniais rūbais, modernizmas siekia tapti katalikiška norma. O jei mus pasmerkė, tai tik dėl to, kad priešinomės šiai naujai sistemai.
Kad geriau tai suvoktume, pažvelkime atidžiau į didžiulius pokyčius pvz. vienuoliškame gyvenime. Vienuoliškas gyvenimas yra tas nuostabus evangelinių patarimų sekimo vaisius, kuris paprastam tikinčiajam ir pasauliečiui parodo, kad įmanoma tikrai atsiskirti nuo pasaulio. O tai ir yra krikščioniško tobulumo kelias. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16,24). Teparduoda jis tai, ką turi... Tai reiškia ne vien tik fizinį atsiskyrimą nuo pasaulio, apie kurį kalba evangeliniai patarimai ir kuris dabar daug kur išnyko, reformavus vienuolišką gyvenimą bei pritaikius jį prie šiandieninio pasaulio. Tai reiškia žymiai gilesnį pasaulio atsisakymą, kurio Bažnyčia reikalauja iš mūsų Krikšto metu kartu su kitomis sąlygomis, būtinomis išganymui. Šį vienuoliško gyvenimo sunykimą galime matyti nesuskaičiuojamose vienuolių kongregacijų gyvenimo detalėse, pavyzdžiui, abito atsisakyme.
Tą patį galime pasakyti ir apie kunigų gyvenimą. Ši nauja pasaulėžiūra, tokia svetima Bažnyčiai, dabar prasiskverbė į jį ir giliai sukrėtė vertybę, iš esmės būtiną Mistinio Kūno gyvavimui – kunigystę. Atlyginamosios aukos už nuodėmes nebuvimas, pačios aukos prasmės praradimas ir net kryžiaus atsisakymas dabar sutinkami tarp stebėtinai daug kunigų. Tai glaudžiai susiję su naujuoju mąstymo būdu, kurį pagimdė naujosios Mišios, Novus Ordo Missae. Taip yra ir su kitomis reformomis. Viskas susiję bauginančiu vidiniu nuoseklumu. Iš tikrųjų, turime tai sakyti ir nuolat kartoti, kad Bažnyčios gyvenimo perversmas, įvykdytas po Susirinkimo, yra naujo mąstymo būdo, priešingo ir žalingo tam, kas specifiškai katalikiška, įsiveržimas į Bažnyčią.
Didžiausia tragedija, kad šis nekatalikiškas mąstymo būdas buvo priimtas pačių Bažnyčios autoritetų ir primestas kitiems paklusnumo vardan. Taip, deja, jo paplitimas tapo efektyvesnis, o pasipriešinimas šiems mirtiniems Mistiniam Kristaus Kūnui nuodams buvo sukliudytas.
Gegužės 24 d. enciklika apie Eucharistiją ir šv. Mišias
Apžvelgus įvairius paskutiniųjų mėnesių įvykius, manau, svarbu prisiminti tragišką sąmokslą, rezgiamą per visą mūsų istoriją. Kriterijai, kuriais remdamiesi mes analizuojame įvykius Bažnyčioje ir pasaulyje, turi būtinai atsižvelgti į šią esminę tiesą: vertingais, svarbiais ir tikrai gerais mes galime laikyti tik tuos įvykius, kurie pozityviai įtakoja eilę kitų įvykių. Kitaip tariant, mes patikėsime, kad Roma grįžta prie Tradicijos tik tada, kai ji pakeis savo antikatalikišką nusistatymą, veikiantį Bažnyčią kaip užkrečiama liga.
Ar naujoji enciklika apie Eucharistiją padarė gerą įtaką? Nepaisant teigiamos išorės, nepaisant labai sveikintinų nuorodų į Tridento Susirinkimą, nepaisant daugelio piktnaudžiavimų pasmerkimo, nepaisant visų tų dalykų, kurie yra geri patys savyje ir kuriuos matydami džiaugiamės, pamatinė mąstymo eiga ir visos aplinkybės, supančios encikliką, deja verčia mus atsakyti neigiamai. Mišios, apie kurias enciklika nuo pradžios iki galo kalba, yra naujosios Mišios, t.y., Mišios, reformuotos Vatikano II Susirinkimo vardu. Tai pasako viską. Tai reiškia, kad norima atlikti tam tikrus kosmetinius bei paviršutiniškus pakeitimus, tačiau nenorima nieko radikaliai keisti, o tai absoliučiai būtina, norint „grįžti prie Tradicijos“. Niekur joje net iš dalies nekeliamas klausimas apie liturgines reformas, nors sutinkama, kad būta klaidų, piktnaudžiavimų ir t.t. Enciklika neragina grįžti atgal, ji paprasčiausiai siekia pateikti naująjį mokymą apie šventąją Eucharistiją tokiu būdu, kuris nėra visiškai blogas. Gal jos rengėjai ir pasiruošę pakeisti uogienę, tačiau jie nenori keisti supelijusios duonos riekės, ant kurios ji tepama. Tokiu atveju uogienė vis tiek lieka nevirškinama bei pavojinga sveikatai.
Ar tradicinės šv. Mišios, kurias dideliam mūsų džiaugsmui gegužės 24 d. Santa Maria Maggiore bazilikoje šventė kardinolas Castrillon Hoyos, gali būti laikomos grįžimo prie Tradicijos ženklu? Ar jas galima interpretuoti kaip silpną pasireiškimą aiškaus noro pakeisti pragaištingą įvykių eigą? Deja, stokojant įsitikinimo ir bijantis opozicijos iš progresyviojo sparno pusės, šis kilnus gestas liks vienkartiniu veiksmu. Tai nėra džiaugsmingas laisvės tradicinėms Mišioms paskelbimas, kurio jau taip seniai laukia tradiciniai tikintieji. Iš tiesų, patarnavusiam toms Mišioms kunigui, kuris turėjo garbės lydėti kardinolą prie altoriaus, tą patį gegužės 24 dienos rytą nebuvo leista laikyti Tridento Mišių šv. Petro bazilikoje, nepaisant to, kad jis turėjo komisijos Ecclesia Dei jam suteiktą celebret (leidimą celebruoti). Šis faktas kalba pats už save.
Todėl kai mes žvelgiame į šiuos įvykius Tradicijos šviesoje, matome nesuderinamų naujų ir senų dalykų mišinį. Tačiau modernus mąstymas, pretenduojantis iškilti virš prieštaravimo principo, visa tai suvokia kitaip nei mes. Jis priima prieštaravimus, bet tik su viena sąlyga: jei senasis kelias taip pat priims prieštaravimus ir atsisakys išskirtinumo.
Toks prieštaringas moderniosios Bažnyčios charakteris ryškiai matomas minėtoje encilikoje, kai kalbama apie leidimo nekatalikams priimti Šventąją Komuniją klausimą. Enciklika atskiria nekatalikų grupę, kuriems Šventoji Komunija turėtų būti atsakyta, nes jie nedalyvauja Bažnyčios bendravime, ir tuos pavienius nekatalikus, kuriems Šventoji Komunija turėtų būti suteikta, jeigu jie tiki Šventąja Eucharistija. Tačiau toks skyrimas yra nepriimtinas, nes ir tikėjimas, ir Bažnyčios bendravimas nesusiję su priklausymu kokiai nors grupei.
Teologija mus moko, kad užtenka paneigti vieną dogmą, ir prarandamas visas tikėjimas (plg. Pijaus XII encikliką, dogmatizuojančią Švč. M. Marijos Paėmimą į dangų). Vadinasi, negalima sakyti, kad nekatalikas, kuris atmeta tam tikras dogmas, objektyviai turi „tikėjimą į Šventąją Eucharistiją“, ir kad šios sąlygos pakaktų, norint priimti Šv. Komuniją.
Santykiai su Roma
Dėl mūsų santykių su Roma iškyla ta pati problema. Nors Roma ir siekia mus priimti ir net kviečia mus, ji veikia toje plačioje pliuralistinėje perspektyvoje, leidžiančioje prieštaraujantiems požiūriams kartu egzistuoti (kadangi ji iš viso nepripažįsta, kad esama prieštaravimų). Čia nekalbame apie skirtingas, tačiau priimtinas pozicijas, kurios atspindi Bažnyčios turtingumą jos įvairovėje. Čia turime omeny nekatalikišką mąstymo būdą, kuris bet kokia kaina sieka būti visų priimtas. Bet katalikų tikėjimas yra išskirtinis, kaip ir pati tiesa. Jis negali suteikti jokių teisių priešingoms idėjoms, net jei išorinės sąlygos dėl bendro gėrio kartais reikalauja tolerancijos. Katalikiška dvasia, kylanti iš šio tikėjimo, taip pat yra išskirtinė. Ji nesuderinama su pasaulio dvasia, net jei daugelio tikinčiųjų gyvenime ir galime pamatyti nenuoseklų katalikiškų bei pasaulietiškų elementų susipynimą.
Mes žinome, kad mūsų paaiškinimas šiek tiek schematiškas. Kai mes kalbame apie šiandieninę ar modernistinę Romą, reikia pridurti, kad ji nėra modernistinė absoliučiai griežta ir nekintama prasme. Mes taip pat neneigiame, kad pačioje Romoje esama tam tikro skaičiaus prelatų, kurie norėtų pasipriešinti šiai katastrofai. Bet kol kas viskas rodo, jog pagrindinė kryptis lieka ištikima posusirinkiminėms reformoms, besiremiančioms neliečiamu Susirinkimu. Atvirai arba slaptai, Roma siekia mums primesti Susirinkimą ir naująsias Mišias kaip šiandieninę bendrą krikščioniško gyvenimo taisyklę. Jie nori priversti mus priimti tą svetimą mąstymo būdą. Roma jį padarė conditio sine qua non (būtina sąlyga) tarpusavio santykių sureguliavimui. Todėl mums belieka tęsti „badavimo akciją“ šių naujovių atžvilgiu, kol Roma galų gale sutiks mums ir visam Mistiniam Kūnui suteikti maistingos Katalikų tradicijos duonos, kurios mes maldaujame per visą šią jau labai ilgą naktį. Tačiau mes niekada nepavargsime belsti. Pats mūsų Viešpats to mus išmokė. Tai Jis turi amžinojo gyvenimo žodžius. Ir mes tikime Jo visagalybe, mes tikime Jo pažadais.
Tegul Švenčiausioji Mergelė, Bažnyčios Motina, taip galingai ir motiniškai mus ginanti, teikiasi mus vesti kantrybės ir ištikimybės keliu ir tegul mus gausiai palaimina kartu su savo Dieviškuoju Sūnumi.
+Bernard Fellay
2003 m. liepos 1 d.
Kristaus Kraujo šventė
(Vertė Kęstutis Choromanskis)
[1] Peter Henrici, „La maturation du Consile“. Communio, November 1990, p. 85 ir sek.
[2] Jean Guitton, Pauliaus VI paslaptis.