Šv. Pijaus X-ojo kunigų brolijos Generalinio vyresniojo J. E. Mons. Bernardo Fellay pamokslas per kunigų šventimus Zaitzkofene 1995 m. birželio 24 d.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Mano mielieji broliai kunigystėje, mieli seminaristai, mano mieli tikintieji! Dar kartą turime čia susirinkti, kad priimtume šią didžiąją Dievo dovaną: dalyvauti ceremonijoje, kurioje regime, kaip meilingasis, didysis Dievas padovanoja mūsų Motinai Katalikų Bažnyčiai didžiausią dovaną – kunigus ir diakonus. Dar kartą susirinkome šiame lauke ir dar kartą turime paklausti: kodėl? Kodėl šios ceremonijos vyksta čia, o ne katedroje? Ar mums apskritai galima jas rengti? Gal mes esame nepaklusnūs, tai darydami? Ne, mano mieli tikintieji, būdami čia esame paklusnūs, nes norime likti ištikimi katalikų tikėjimui, Katalikų Bažnyčiai. Jūs, mielieji kandidatai į šventinimus, paskutinę dieną priešais Švenčiausiąjį atlikote Tikėjimo išpažinimą, Tridento Susirinkimo „Professio fidei“. Jūs pasakėte: aš tikiu visa, ką tiki Bažnyčia, ir atmetu, ką Bažnyčia atmeta. Šiomis dienomis Jūs priėmėte prieš Visagalį priesaiką, Antimodernistinę priesaiką, popiežiaus Pijaus X-ojo nurodytą priimti visiems kunigams bei Bažnyčios atsakingiesiems asmenims. Ir Jūs, ir mes norime likti jai ištikimi, nes ji yra tai, ką mes gerajam Dievui ir Bažnyčiai įsipareigojome, išpažinome ir prisiekėme.
Pažvelkime šiek tiek į istoriją, kad geriau suprastume Bažnyčios padėtį šiandien. 1950 metais popiežius Pijus XII pasmerkė neomodernizmą. Dėl to tarp kitų buvo pasmerkti ir penki Liono jėzuitai, vienas iš kurių buvo toks tėvas de Lubac‘as. Jo knygos buvo uždraustos. Roma net pareikalavo, kad jos visos būtų pašalintos iš kunigų seminarijų. Jis pats nebegalėjo dėstyti Liono teologiniame fakultete. Tais pačiais metais kitas kunigas, šį kartą dominikonas, paskelbė savo „Tikrąją ir netikrąją reformą Bažnyčioje“. Tai buvo tėvas Congaras. Jis buvo ištremtas į Jeruzalę. Tuo metu dominikonų generalinis vyresnysis Romoje gavo Šventosios Tarnybos sekretoriaus laišką. Roma dėl to galvojo net panaikinti dominikonų Prancūzijos provinciją, nes ji buvo klaidingo mokytojo užkrėsta. Taigi dominikonų generolas buvo paragintas atlikti vizitaciją Prancūzijoje ir patikrinti, kas ten vyksta. Generalinis vyresnysis tėvas Suarez atliko vizitaciją ir pasakė savo kunigams: „Padėtis rimta. Jūs turite Romoje padaryti įspūdį, kad jūsų paklausytų“. Tik tiek. Pradžioje, taigi prieš Susirinkimą, įvyko posėdis, kuriame turėjo būti išrinkti Susirinkimo ekspertai, kur buvo ruošiami tų ekspertų sąrašai. Galiojo viena taisyklė. Ji skambėjo taip: „Negalima paskirti ekspertu žmogaus, pasmerkto Bažnyčios“. Vieno tokio posėdžio metu pakilo vienas arkivyskupas, arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as ir tarė komisijai: „Aš nesuprantu. Aš matau bei girdžiu šią taisyklę ir sąraše išvardintų ekspertų tarpe matau mažiausiai tris, kurie buvo pasmerkti“. Tyla. Po posėdžio kardinolas Ottavianis paėmė arkivyskupą už rankos ir pasakė: „E il padrone chi lo vuole“ – „būtent tėvelis yra tas, kuris to nori“. Popiežius sakė, kad negalima priimti pasmerktųjų, o kita vertus – jis pats to norėjo. Tokiu būdu 1963 metais tėvas de Lubac‘as tapo Susirinkimo ekspertu. Tėvas Congaras gavo laišką ir mons. Hamerio buvo paskirtas ekspertu. Truputį vėliau buvo pakviestas ir kitas, Pauliaus VI pasmerktasis – tėvas Bugninis – tas pats, kuris paruošė Naujųjų Mišių projektą. Tuo metu, kai Bažnyčia, Roma smerkė neomodernistus, šie tėvai, taip pat ir kiti, daug kitų teologijos profesorių seminarijose skleidė šias klaidas. Kad išvengtų pasmerkimo, vietoj knygų padaugindavo lapelius ir juos platino. Taigi, šios klaidos į Susirinkimą įsiskverbė per milžinišką nepaklusnumą. Vėliau du iš ekspertų, kuriuos dabar paminėjome, buvo net pakelti į kardinolus, dėl savo pagarsėjusios teologijos. Šie du – de Lubac‘as ir Congaras – daug dirbo Susirinkime. Jie laikomi vienomis iš didžiausių šio Susirinkimo figūrų.
Bet: „Sniegas yra juodas“. Ar tai sakytų mokslininkas, ar vaikas, ar sakytų vienas, ar milijonas, esmė nesikeičia: sakinys yra klaidingas. Kas buvo pasmerkta kaip klaida, ir lieka klaida. Kadangi mes nenorime šios klaidos, kadangi sakome, jog tai uždraudė Bažnyčia – esame apšaukiami nepaklusniais. Nepaisant šios tiesos. Bet kaip tai įmanoma? Ar neturime paties Viešpaties pranašystės, jog pragaro vartai nenugalės Bažnyčios? Taip, turime šią pranašystę, mes tikime tuo ir laikomės to. Bet tuo pačiu metu stovime priešais faktą, kuris lyg leistų pasakyti, jog sniegas yra juodas. O paskutinysis Susirinkimas paskelbė, jog šios klaidos staiga tapo tiesa. Mes to negalime pasakyti. Neabejotinai teigiame, jog vardan šios Dievo pranašystės, vardan išpranašauto neklystamumo – ar jis būtų Bažnyčios, ar popiežiaus – turime paprasčiausiai būti paklusnūs. Kiti sako, kad neklystamumo vardan popiežius gali nebebūti popiežiumi. Arba jog yra kažkoks antrininkas. Mano mieli tikintieji, atsidūrėme prieš paslaptį, priešais kažką, ko nesuprantame. Mes neturime sprendimo.
Tai, kas atsitiko, yra lyg Įsikūnijimo paslapties, lyg mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios paslapties pratęsimas. Apmąstykime šią mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią. Jis yra Dievas. Jis yra tikras Dievas, Jis – Visagalis. Jis mėgaujasi amžina Dievo palaima. Ir Jis kenčia, Jis miršta. Ar tai įmanoma? Ar tai priimtina? Kiek jau pykta dėl šios paslapties ir bandyta ją įvairiausiais būdais išspręsti? Vieni sakė: „Jis nebuvo Dievas“. Kiti sakė: „Jo kančia buvo netikra“, tai nebuvo kančia, tai buvo tik iliuzija. Bet mūsų tikėjimas reikalauja, kad mes tiesa laikytume ir Jo dievystę, ir Jo kenčiančią žmogaus prigimtį, kuri net numiršta. Taip, tuo pačiu metu Jėzaus sieloje yra didžiulė laimė, Dievo Apvaizdos laimė, ir didžiausia kančia bei skausmas šioje žemėje. Tuo pačiu metu! Mūsų protas to negali paaiškinti. Lygiai taip mes dabar negalime paaiškinti Dievo pranašystės apie Bažnyčią, šventąją Bažnyčią, ir šios Bažnyčios kančios. Bet ištikimybė tiesai, tikėjimui įpareigoja priimti abu šiuos dalykus ir pasakyti: mes neturime sprendimo. Juk dabar ypatingi laikai, mano mieli tikintieji. Mes gyvename laikais, kai, galvodami apie Bažnyčią, terandame vieną išeitį – pulti ant kelių ir melstis, permaldauti dieviškąją Apvaizdą, permaldauti šiuos dieviškus sprendimus, kurių nesuprantame, kad išprašytume didįjį Dievą, Visagalį, kuris viską savo ranka tvarko, kad išlaikytų mus ištikimus Katalikų Bažnyčiai. Kad sutrumpintų mums šias dienas, išbandymo dienas, kančių, maldos ir aukos dienas, ypač kunigams, vyskupams ir Šventajam Tėvui.
Šios krizės nugalėjimas gali įvykti tik per hierarchijos šventumo atnaujinimą, gali įvykti tik per Šventąją Dvasią, per kunigus, kurie išlaiko tikėjimą savo pašaukimu – kunigyste, gyvena tuo tikėjimu, ir net per jus, mieli kandidatai į diakonus, į diakono šventimus. Po kelių minučių vyskupas jums tars Bažnyčios vardu: kaip levitai nešė Sandoros skrynią, taip jūs neškite Bažnyčią. Apie kunigus vyskupas sako, jog jie yra Dievo išrinkti ne dėl savo nuopelnų, o dėl Jo gailestingumo – išrinkti iš žmonių tarpo ir pastatyti virš žmonių, ir kaip tarpininkai suvienyti su Tarpininku, vieninteliu Naujojo Testamento kunigu, Aukščiausiuoju Kunigu Jėzumi Kristumi. Šis suvienijimas yra nenusakomas. Per kelias minutes vyskupo rankų uždėjimu, sakramentiniu pavidalu jūs gausite neištrinamą ženklą, kunigišką charakterį, kuris paženklins jūsų sielas amžiams ir suteiks jums dalį hipostatinėje unijoje. Jūs tapsite tikrais kunigais, įrankiais aukščiausiojo Kunigo, kuris šv. Mišiose perims visą jūsų esybę – ne tik jūsų žodžius, bet ir valią, protą, kūną ir sielą. Jūs kalbėsite Kristaus vardu: „Tai yra mano Kūnas“. Tai sakysite jūs, gerai žinodami, jog nesate Jis, bet sakysite: „mano Kūnas“. Ir tai bus Jėzaus Kristaus Kūnas. Kokią galią aukščiausiasis Kunigas jums patiki! „Tik ištark žodį, ir mano siela pasveiks“ – turime pasakyti kunigui. Kai siela prisiartina prie kunigo, nesvarbu, ar ji teturi lengvą nuodėmę, ar tūkstantį mirtinų nuodėmių – užtenka vieno žodžio, trumpo žodžio, ir siela taps sveika. Dar viena siela taps gyva. Veiksmas, daug didesnis nei prikėlimas, nei, pavyzdžiui, Lozoriaus prikėlimas: „Ego te absolvo“ – aš išrišu tave vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Jūs esate kunigai Dievo garbei, kad pašlovintumėte Dievą Bažnyčios vardu. Ne tik per Bažnyčios maldą, bet ir per Auką, per šv. Mišias. Vienu vieninteliu žodžiu Išganytojas įkūrė šventąsias Mišias, Eucharistijos sakramentą ir Kunigystę. Vienintelis visa tai nulemiantis žodis mums parodo, jog kunigas neįsivaizduojamas be šios Aukos, be šv. Eucharistijos. Už tai, kad dabar yra šv. Eucharistija, turime padėkoti Kunigystei. Jūs esate kunigai – kunigai, skirti Aukai. Jūs esate išrinkti kunigais – taigi esate išrinkti kaip Auka. Šventimai, padarantys jus dalininkais kunigystėje, daro jus dalininkais ir Aukoje. Tai pašaukimas, pašaukimas taip pat ir kryžiui. Iš Dievo paslapties žmonėms malonės dovanojamos per Jėzaus Kristaus kentėjimus, per Jo Kančią. Jūs turite dalį šiame Dievo malonės dalinime. Bet taip pat turėsite dalį Jo kančiose, Jėzaus kančiose. Kaskart eidami prie altoriaus, Jūs einate pas kryžių su Jėzumi, per Jėzų, Jėzuje. Kokios paslaptys! Išganymas ateina per kryžių, mano mieli tikintieji. Taip buvo Bažnyčios pradžioje, tai tiesa ir šiandien, kai laukiame Bažnyčios pašventimo, o jis įvyks per šv. Mišias. Bet pirmiausia per kunigą, kuris gyvena savo šv. Mišiomis, kuris jomis tiki ir tuo gyvena. Yra tik vienas Tarpininkas, tik vienas Kelias į dangų – Jėzus Kristus. Tai yra mistinis Jėzaus Kristaus Kūnas, Šventoji Romos Katalikų Bažnyčia – kito kelio nėra.
Taip, mano brangūs tikintieji, eikime prie Dievo Motinos, prie kunigų Motinos. Tesuteikia ji dabar šventinamiesiems ir visiems kunigams tą ištikimybės savo kunigystei malonę, tesuteikia tikintiesiems kunigų pašventimo malonę. Mes visi primygtinai Jūsų prašome sukelti dangun nukreiptą maldos ir aukos audrą šiomis intencijomis: Viešpatie, dovanok mums kunigų, šventų kunigų, daug šventų kunigų didesnei Dievo garbei, kad Jo Vardas būtų pašlovintas ne tik mažose koplyčiose, bet visur, visame pasaulyje, visose draugijose ir bendruomenėse, kad tikėjimas, be kurio negalima Dievui patikti ir būti išgelbėtam, visur spinduliuotų ir vestų sielas pas mieląjį Dievą, pas jų Išganytoją. Kad ta ugnis, apaštalų ugnis, kuri yra ant visų nusileidusi sieloms atversti, vestų jas pas Dievą, visur liepsnotų, ir visa Bažnyčia suklestėtų sielų išganymui, ateinančiam tik iš Dievo per Jo kunigus. Amen.