Džiaugsmas, sumišęs su ašaromis

 

dici.org

2016 m. balandžio 16 d.

2016 m. balandžio 10 d., sekmadienį, piligriminės kelionės į Piuji an Velė Dievo Motinos šventovę (Notre-Dame du Puy-en-Velay) Prancūzijoje metu, vyskupas Bernardas Fellay, šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinis vyresnysis, pasakė pamokslą, kuriame kalbėjo apie balandžio 8 d. paskelbtą posinodinį apaštalinį paraginimą „Amoris Laetitia“ ir apie savo susitikimą su popiežiumi Pranciškumi balandžio 1 d.

 

Brangūs tikintieji,

Šiandien, Gerojo Ganytojo sekmadienį, mums suteikta ypatinga garbė švęsti Apreiškimo iškilmę. Kaip žinote, jei Apreiškimo šventė – viena iš svarbiausių švenčių – pasitaiko Didžiąją savaitę, ji atidedama po Velykų oktavos. Ji švenčiama pirmąją dieną po Velykų savaitės, pirmadienį. Tad mes turime teisę iškilmingai ją švęsti kitą sekmadienį.

Apreiškimo džiaugsmas ir kančios liūdesys

Mes šią Apreiškimo šventę švenčiame čia pirmiausia dėl Didžiojo Atleidimo jubiliejaus, kuris skelbiamas kiekvieną kartą, kai ši Apreiškimo šventė, paprastai švenčiama kovo 25 d., sutampa su Didžiuoju Penktadieniu. Kitaip tariant, tai atsitinka kiekvieną kartą, kai metams bėgant Didysis Penktadienis sutampa su Apreiškimo švente, kuri yra mūsų Viešpaties Įsikūnijimo šventė. Mes švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventę, atkreipdami ypatingą dėmesį į Švenčiausiąją Mergelę tuo metu, kai ji taria savo „Fiat“, kuriuo ji priima Dievo planą. Mat Dievas panoro, kad Jo atperkamasis planas žmonijai priklausytų nuo Švenčiausiosios Mergelės Marijos „Taip“. Viskas priklauso nuo to „Taip“, ir tuo metu, kai Švenčiausioji Mergelė ištaria „Taip“, mūsų Viešpats, Dievo Žodis, tampa kūnu. Sakyti „Apreiškimas“ reiškia sakyti „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Įsikūnijimas“. Todėl tai yra mūsų Viešpaties žmogiškojo gyvenimo pradžia.

Šiemet ši diena sutampa su mūsų Viešpaties kančios ir mirties ant kryžiaus diena – Didžiuoju Penktadieniu. Todėl šią dieną susijungė mūsų Viešpaties pradžia ir pabaiga, Alfa ir Omega ­– pirmoji graikų abėcėlės raidė ir paskutinioji, Principium et finis [liet. pradžia, ir pabaiga]. Todėl ši diena yra labai ypatinga diena; čia, Piuji, ji vadinama Didžiojo Atleidimo diena. Ši šventė, arba šis jubiliejus, taip pat gana artimai sujungia Švenčiausiąją Mergelę Mariją su mūsų Viešpačiu. Jei Apreiškimo metu mes matome juos abu, Mariją ir Kristų, tai kančioje jie taip pat yra kartu. Šį kartą dėmesio centre atsiduria mūsų Viešpats, kenčiantis ir mirštantis siaubingoje agonijoje, bet mes matome ir Švenčiausiąją Mergelę, taip pat kenčiančią kryžiaus papėdėje, ir Bažnyčia drįsta pareikšti, kad jos kentėjimai prilygsta kankinystei. Viena vertus: Apreiškimas, džiaugsmas, kita vertus: skausmas, kančia, liūdesys, ašaros.

Džiaugsmas, sumišęs su ašaromis

Kalbant apie šventąjį Juozapą, jo šventės dieną mišparų himno pabaigoje yra labai graži frazė, kuri kalba apie tai, kad jis džiaugsmą sujungia su ašaromis, kad jis juos išgyvena kartu: miscens gaudia fletibus. Jo džiaugsmai persipynę su ašaromis. Truputį pamąstę suprasime, kad tokia iš tiesų yra mūsų dalia žemėje, ir tai gali nueiti labai toli, kaip matome iš Apreiškimo ir Kančios. Apreiškime, žinoma, mes matome džiaugsmą, mes džiūgaujame, ir tai yra normalu; mes turime džiaugtis. Tai, kad Dievas tapo žmogumi, yra neeilinis dalykas, bet Dievui tapti žmogumi reiškia tarsi susinaikinimą. Lotyniškai sakoma „exinanivit“: „Jis apiplėšė pats save“ (Fil 2, 7). Dievui, kuris yra visagalis, kuris yra aukščiau visų būtybių, tapti žmogumi, prisiimti žmogaus prigimtį reiškia būti ištuštintam, nors tuo pačiu metu tai neatima nieko iš Jo begalinės didybės ir visagalybės. Dievas lieka Dievas. Mažas kūdikėlis Jėzus savo motinos įsčiose, vaikelis, kurio gyvybė ir išgyvenimas priklauso nuo kūrinio, tuo pačiu metu lieka Visagalis Dievas.

Viena vertus, džiugu matyti mūsų Atpirkėjo atėjimą, bet turime atkreipti dėmesį, kad šis Atpirkimas bus atliktas susinaikinimu, kančia, sielvartu ir kad ši kelionė, prasidėjusi Apreiškimu, kulminaciją pasiekia Kančioje. Tačiau mes žinome, kad šių dar negirdėtų, neapsakomų kančių metu pačioje savo sielos gilumoje mūsų Viešpats tebeturėjo palaimingą viziją, kuri yra laimės viršūnė, pats Dangus. Mums sunku suprasti, kaip šie džiaugsmai ir ašaros gali būti sujungti. Dažnai čia, žemėje, mes kalbame apie gyvenimą kaip apie ašarų pakalnę. Mes patiriame džiaugsmų, bet vis dėlto vyrauja ašarų pakalnė. Tai nereiškia, kad nebūna džiaugsmų, bet jei mes esame čia, jei ateiname pas Švenčiausiąją Mergelę, vadinasi, visi turime ašarų, visi turime prašymų ir maldavimų, kuriuos norime išsakyti Švenčiausiajai Mergelei Marijai, mūsų Užtarėjai, mūsų Tarpininkei, kad ji galėtų išmelsti mums įvairiausių gerų dalykų, dovanų ir malonių! Taip mes atnešame savo ašaras, kad jos galėtų būti perkeistos į džiaugsmą.

Kryžius: išganymo priemonė

Norėčiau pabrėžti būtent ašaras. Dievas yra be galo geras, Jis yra pats gerumas. Švenčiausioje Mergelėje Marijoje mes matome tikrą motinišką gailestingumą. Bet tuomet kyla klausimas: kam reikia tiek daug kančių? Išmėginimai skaudžiausiai mums smogia tada, kai dedame pastangas, kai stengiamės įtikti Gerajam Viešpačiui. Būtent tada patiriame didžiausius išbandymus. Kam šie kentėjimai? Kodėl mūsų Viešpats pasirinko šį kelią mums išgelbėti? Jis galėjo padaryti kitaip! Mes žinome, kad vienos kūdikėlio Jėzaus šypsenos, vienos mažytės jo ašarėlės būtų visiškai pakakę mums atpirkti, nes kiekvienas mūsų Viešpaties veiksmas turi begalinę atperkamąją vertę. Kam tada reikalingi visi šie kentėjimai? Kam visi šie skausmai? Dievas už mus daro gailestingumo darbą, kurį mums sunku suvokti. Didysis blogis, kuris talžo žmoniją, kuris žlugdo istoriją ir mūsų gyvenimą, yra nuodėmė; ir suprasti, kas yra nuodėmė, nėra taip paprasta. Gerasis Viešpats leidžia kančią, liūdesį ir išmėginimus, kad mes galėtume šiek tiek geriau suvokti, kas yra nuodėmė.

Visi kentėjimai, mano brangūs broliai ir seserys, visos kančios, visi skausmai, kuriuos turime iškęsti, kad ir kas būtume čia, žemėje – ar tai būtų menkiausi nepatogumai, vaikų keliamas triukšmas, ar didelės nelaimės, pavyzdžiui, karai ar badas – visi šie skausmai yra nuodėmės pasekmė. Ar mes kada nors pajėgsime tai suprasti? Per pirmąją Adomo ir Ievos nuodėmę kančia ir mirtis įėjo į žmonijos pasaulį. Prieš nuodėmę to nebuvo. Ir kuo daugiau žmonės nusidės, tuo daugiau bus kančių. Bet ne todėl, kad Dievui tai patinka; Gerajam Viešpačiui nėra malonu kelti kančias. Ne! Jei tik mes žinotume, kaip jis gailisi mūsų! Bet tai yra gailestingumo darbas, kad jis mums suteikia šias kančias, net iki mirties, kad jos taptų neapsakomais gyvenimo ir džiaugsmo šaltiniais tiek, kiek mes juos priimame, tiek, kiek mes norime suvienyti juos su Jo kentėjimais, Jo mirtimi. Tai tikrai sunkus džiaugsmas, bet jūs labai gerai žinote, mano brangūs broliai ir seserys, kad sielos gelmėse mes galime ir toliau džiaugtis Dievo džiaugsmu, net jei kenčiame. Kai priartėjame prie Gerojo Viešpaties, kai pajėgiame išlaikyti savo sielas vienybėje su Geruoju Viešpačiu, kitaip tariant, kai išsižadame nuodėmės, tada taip, ši ramybė, ši Dievo meilė, šis džiaugsmas gyvena krikščionio širdies gelmėje.

Mūsų Viešpats padaro šias kančias savomis sieloje, kurią Jis myli. Sieloje, kuri yra malonės būklėje, mūsų Viešpats ir toliau tęs savo kančią su visais savo kentėjimais. Ir jūs galite tarti su šventuoju Pauliumi: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.“ (Kol 1, 24.) Tada jūsų kančios tikrai virsta išganymo priemonėmis jums ir kitiems. Mūsų Viešpats pirmasis tai padarė; Jis toks geras, toks galingas, jog gali perkeisti blogį į didesnį gėrį. Didžiausią nuodėmę, dievažudystę, kitaip tariant, mūsų Viešpaties nužudymą, Jo nukryžiavimą, Jėzus Kristus panaudos ir pavers atpirkimo veiksmu, kuriuo Jis, aukodamas savo gyvenimą Dievui, atperka visas visos žmonijos nuodėmes ir tokiu būdu siūlo išgelbėjimą visiems žmonėms. Jis siūlo jį, jeigu jie nori. Deja, daug, labai daug sielų jo nenori.

Apaštalinis paraginimas „Amoris Laetitia“

Taip, džiaugsmas, sumišęs su ašaromis. Leiskite paminėti visiškai neseną įvykį: apaštalinį paraginimą „Amoris laetitia“, „Meilės džiaugsmas“, deja, verčiantį mus pravirkti. Tas paraginimas yra dviejų sinodų apie santuoką santrauka. Jis labai ilgas, jame galima rasti daug teisingų ir gražių dalykų, tačiau, pastatęs tai, ką pavadinčiau nuostabiu laivu, Aukščiausiasis pontifikas išgręžė skylę laivo korpuse, tiesiai po vaterlinija, ir jūs patys žinote, kas tokiu atveju atsitinka. Na ir kas, kad skylė buvo išgręžta laikantis viso įmanomo atsargumo? Na ir kas, kad ta skylė labai maža? Laivas praleidžia vandenį!

Pats mūsų Viešpats liepė nekeisti nė vieno savo įsakymo: „Nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo.“ (Mt 5: 17-20.) Kai Dievas kalba, Jo žodžiai neleidžia daryti jokių išimčių. Ką nors įsakydamas, Dievas remiasi begaline savo išmintimi ir numato visus atvejus. Dievo įstatymui nėra išimčių. O dabar staiga jie dedasi, jog išsaugoja šį įstatymą, sakydami, kad santuoka yra neišardoma – jie vis dar tai mini, jie sako tai aiškiai, – bet paskui jie tvirtina, kad gali būti išimčių: esą vadinamieji išsiskyrę  ir antrą kartą „susituokę“, gyvenantys nuodėmėje, gali būti malonės būklėje ir todėl gali priimti Komuniją. Tai labai rimta. Manau, kad mes nepakankamai vertiname to, kas Paraginime pasakyta, rimtumą. Koks skirtumas, kad tai yra labai mažos, vos pastebimos išimtys? Būtent taip jie įvedė Komuniją į rankas. Kaip jau sakiau, pakanka mažos skylutės. Laivas kiauras!

Susitikimas su Popiežiumi Pranciškumi

Miscens gaudia fletibus. Esama ir kitų džiaugsmų bei ašarų, tai patyrėme visai neseniai. Jūs žinote, kad balandžio pradžioje buvome susitikę su popiežiumi Pranciškumi. Na, jis mums papasakojo, kad pop. Benediktas XVI savo pontifikato pabaigoje buvo nustatęs tam tikrą terminą, ir jei Brolija iki to laiko nebūtų priėmusi Romos pasiūlymo, jis buvo nusprendęs ją ekskomunikuoti. Tačiau, tęsė pop. Pranciškus, likus kelioms dienoms iki Benedikto XVI atsistatydinimo Šventoji Dvasia tikriausiai įkvėpė jam mintį atsisakyti šio plano, nes Benediktas XVI pasakė paliekąs šį klausimą spręsti savo įpėdiniui.

Tai buvo pasiūlyta jo įpėdiniui popiežiui Pranciškui. Jam ant stalo buvo padėta mūsų ekskomunika ir pasakyta: „Jums tereikia parašyti datą ir pasirašyti.“ Popiežius Pranciškus jiems atsakęs: „Ne, aš jų neekskomunikuosiu, aš jų nepasmerksiu.“ Jis ir man taip pasakė: „Aš jūsų nepasmerksiu“. Jis taip pat tarė: „Jūs esate katalikai... kelyje į visišką bendrystę.“ Taigi, šiaip ar taip, jis laiko mus katalikais. Jis taip pat pasakė: „Žinote, dėl jūsų aš turiu nemažai bėdų; man priekaištaujama, kad gražiai su jumis elgiuosi, bet aš tiems žmonėms atsakau: Klausykite, aš apkabinu patriarchą Kirilą, aš esu malonus anglikonams, aš esu malonus protestantams, nesuprantu, kodėl negaliu būti malonus šiems katalikams?“ Štai kaip jis visa tai paaiškino. Jis taip pat pasakė: „Jeigu aš turiu bėdų, jūs jų turite taip pat, todėl neturėtume niekur skubėti, neturėtume sukurti dar didesnio susiskaldymo, neskubėkime.“

Toliau jis sakė, kad leidimas klausyti išpažinčių, be abejo, išliks ir po Šventųjų metų, taip pat teikti Paskutinį Patepimą, duoti išrišimą už abortą – visa tai tęsis ir toliau. Tada jo paklausiau: Kodėl tuomet negalime teikti kitų sakramentų? Jis per daug neprieštaravo šiai idėjai. Matysime, kaip viskas vyks toliau. Šie dalykai akivaizdžiai teikia mums vilties. Bet vieną dieną mes matome dalykus, kurie teikia mums šiek tiek vilties ir džiaugsmo, o kitą dieną išvystame bauginantį Apaštalinį paraginimą, padarysiantį didžiulę žalą Bažnyčiai.

Interviu su arkivyskupu Pozzo

Kitą dieną susitikome su arkivyskupu Guido Pozzo, Vatikano komisijos „Ecclesia Dei“, kuri yra atsakinga už santykius su mumis, sekretoriumi. Arkivysk. Pozzo mums pasakė: „Mes manome – tai yra ne tik jis, bet pati Tikėjimo doktrinos kongregacija, – kad turėtume prašyti iš jūsų tik to, kas būtina, kas reikalaujama iš bet kurio kataliko, ne daugiau.“ Jis toliau vystė savo mintį, sakydamas: „Didžioji dalis Vatikano II Susirinkimo dokumentų nenustatė jokio mokymo, todėl iš jūsų neturi būti reikalaujama juos pripažinti.“ Jis išsireiškė netgi dar aiškiau: „Jūs turite teisę ginti savo nuomonę dėl religinės laisvės, ekumenizmo, santykių su kitomis religijomis, kaip tai išdėstyta dokumente „Nostra aetate.“ Tai buvo taip netikėta, kad aš jam tariau: „Gali būti, kad aš paprašysiu jūsų atvykti pas mus ir tai pasakyti visiems.“

Nemanau, kad turėtume dėl to triumfuoti, mieli ištikimi katalikai. Aš iš tikrųjų manau, kad šis pokytis yra gilus ir labai svarbus; jis įvyko dėl sunkios Bažnyčios padėties. Galima būtų sakyti, kad tai yra Bažnyčią apėmusio chaoso rezultatas. Dabar vyrauja tokia painiava, vykdomi tokie išpuoliai prieš tikėjimą ir moralę, kad Tikėjimo doktrinos kongregacija pagaliau, regis, nusprendė: Mes neturime teisės taip elgtis su žmonėmis, kurie sako ir moko tik to, ko Bažnyčia visada mokė... mes neturime teisės manyti, kad tai, ką jie daro, yra labai sunki nuodėmė, kai daugelis dvasininkų – net vyskupų ir kardinolų, galime beveik sakyti, netgi popiežius – ne tik kalba nesąmones, bet skelbia erezijas, kurios yra atviras kelias į nuodėmę.

Vis dėlto Bažnyčioje yra žmonių, kurie reaguoja, galvoja, kurie sako: viskas turėtų būti ne taip. Ir vidury šios betvarkės, tarp šių ašarų, pasigirsta šnabždesys: Ne, mes negalime priversti jūsų priimti Susirinkimo. Galbūt jie to atvirai nepasakys, bet būtent tai jie mums dabar nori pasakyti. Žinoma, mes į tai žiūrime labai atsargiai, mes prašome Dievą apšviesti mus, kad suprastume, ką visa tai reiškia, ar tai tikrai tiesa; gal rytoj vėl viskas prasidės iš naujo, tik kita kryptimi. Nepaisant to, mano brangūs broliai, visa tai mums kai ką rodo: ta ištikimybė viskam, ko Bažnyčia visada mokė, tikrai pasiteisina, tik turime išlikti tvirti. Šie modernūs žmonės negali to paneigti; tikrovė yra akivaizdi: mes esame katalikai ir norime jais likti.

Tegul Marija išlaiko mus ištikimus katalikų tikėjimui

Todėl pirmasis mūsų prašymas Švenčiausiajai Mergelei Marijai šiandien čia, Piuji, yra būtent tai, kad mes galėtume išlaikyti ir išsaugoti visus šiuos turtus, kad galėtume išlikti tikri ir paprasti katalikai ir toliau tęsti savo darbą, kad jis galėtų išplisti, kad pamažu mes galėtume laimėti sielas, kad sielos būtų išgelbėtos ir grįžtų pas mūsų Viešpatį, prie tikėjimo, prie Dievo įsakymų.

Leiskite šiandien, Gerojo Ganytojo sekmadienį, kreiptis į jaunimą. Visi jūs, kiekvienas iš jūsų, turite savęs paklausti: Ar Gerasis Viešpats kviečia mane į religinį gyvenimą? Į kunigystę? Ar jis nori, kad tapčiau kunigu? Ar jis nori, kad dirbčiau Jo vynuogyne, kad būtų išgelbėtos sielos? Norėdamas parodyti, kad tai ne tik idėja, net arkivysk. Pozzo mums pasakė: „Jūs tikrai turėtumėte pagalvoti apie seminarijos steigimą Italijoje!“ Tai rodo, kad jie žiūri į mus rimtai šios netvarkos, šio visuotinio sąmyšio akivaizdoje, kur niekas nežino, kas yra gėris, kas blogis, kur įvairiausios teorijos kyla iš pačių aukščiausių hierarchų lūpų. Ir nėra jokių ženklų, kad ši painiava pasibaigs; ji tik dar labiau augs!

Kaip labai mums reikia Švenčiausiosios Mergelės Marijos apgynimo! Nėra abejonių, kad mūsų vadovas turi būti ištikimybė Tradicijai. Ką Bažnyčia darė ir ko mokė praeityje, negali staiga tapti klaidinga. Priešingai! Tai tiesa, ir tai išlieka tiesa, o tie, kurie jos laikosi, yra apsaugoti nuo klaidos, nuo naujovių. Tad pasiruoškime ašaroms, Bažnyčios išbandymai dar tik prasideda. Šiomis ašaromis susivienykime visa širdimi su mūsų Viešpačiu ir Dievo Motina, prisimindami, kad Dievas yra visagalis, Jis yra Dievo Apvaizda, Jis valdo viską. Jis yra tas, kuris rašo istoriją, o ne žmonės! Žmonės gali laisvai daryti viską, ką gali, viską, ko užsigeidžia, bet galiausiai tas, kuris taria paskutinį žodį, yra Dievas. Tai Dievas, kuris neapleidžia tų, kurie prašo Jo pagalbos, nes kas prašo Jo pagalbos, tas ją gaus ir dar daugiau: „Mylintiems Dievą viskas išeina į gera.“ (Rom 8, 28.) Viskas, net išbandymai, net ši krizė Bažnyčioje, „viskas išeina į gera tiems, kurie myli Dievą“. Prašykime Švenčiausiosios Mergelės Marijos šios meilės, tikėjimo, vilties ir dosnumo, kurie neklystamai veda į dangų.