Vysk. Bernardo Fellay pamokslas per kunigų šventimus Caickofene (Zaitzkofen) 2016 m. liepos 2 d.
Mieli kandidatai į kunigus, mieli kunigai ir seserys, mieli tikintieji.
Prieš pradedant kunigų šventimo ceremoniją, norėčiau perskaityti jums tekstą, kurį prieš tris dienas jau perskaičiau Ekone. Kaip ir šis tekstas, mano pamokslas bus pagrįstas trimis punktais: tikėjimu, kunigyste ir Marija.
Taigi:
Pagrindinis Šv. Pijaus X brolijos tikslas yra kunigų rengimas, nes tai esminė Bažnyčios atnaujinimo ir visuomenės atstatymo sąlyga.
1. Atsižvelgiant į Bažnyčioje šiandien vyraujančią didžiulę ir skausmingą sumaištį, katalikų mokymo skelbimas reikalauja pasmerkti klaidas, kurios įsiskverbė į Bažnyčią ir kurias, nelaimei, platina daugybė ganytojų, įskaitant ir patį Popiežių.
2. Dabartinė nepaprastoji padėtis suteikia Šv. Pijaus X kunigų brolijai teisę ir pareigą teikti dvasinę pagalbą į ją besikreipiančioms sieloms. Todėl pirmiausia ji siekia ne kanoninio pripažinimo, nors ir turi į jį teisę kaip katalikiška organizacija. Vienintelis jos troškimas – ištikimai skleisti visuomenėje ir Bažnyčioje dviejų tūkstantmečių senumo katalikiškos Tradicijos šviesą. Tai vienintelis kelias, kurio turime laikytis šiame tamsos amžiuje, kai žmogaus kultas užėmė Dievo garbinimo vietą.
3. „Visų dalykų atnaujinimas Kristuje“, kurio siekė šv. Pijus X, remdamasis šv. Pauliumi (žr. Ef 1, 10), negali įvykti be popiežiaus, realiai skatinančio grįžti prie Šventosios Tradicijos, paramos. Laukdama šios palaimingos dienos, Šv. Pijaus X kunigų brolija ketina padvigubinti savo pastangas, kad Dieviškosios Apvaizdos duotomis priemonėmis atkurtų ir visame pasaulyje paskleistų socialinį mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus viešpatavimą.
4. Šv. Pijaus X kunigų brolija meldžiasi ir atgailos dvasia aukojasi už Popiežių, kad jis turėtų stiprybės skelbti visą, neapkarpytą katalikų tikėjimą ir moralę. Šitaip jis paspartins Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, kurio mes karštai trokštame, rengdamiesi Fatimos apreiškimų šimtmečio jubiliejui.
Daugelis galbūt savęs klausia: ką reiškia šis komunikatas? Mano brangūs tikintieji, jis tiksliai atitinka šiuos sumaišties laikus, kuriuose mes gyvename. Daug kas norėtų, kas viskas būtų juoda arba balta, bet taip nėra. Todėl šis tekstas anaiptol nereiškia, kad mes nutraukiame santykius su Roma. Jis reiškia tai, kad mes reikalaujame aiškumo ir kad nesame pasirengę iškrypti iš teisingo kelio; jis reiškia tai, kad esama svarbesnių dalykų už kanoninį statusą, ir šiuos dalykus reikia pabrėžti. Kiekviena bendruomenė – ar tai būtų valstybė, ar Bažnyčia – turi tikslą, struktūrą ir įstatymus. Todėl ir apie Bažnyčią galima pasakyti, jog tai teisinė valstybė. Turėti įstatymus ir jais vadovautis yra normalu. Tačiau jais galima ir piktnaudžiauti.
Reikia atminti, kad svarbiausias dalykas kiekvienoje bendruomenėje yra jos tikslas. Jis viską valdo, jis nustato bendruomenės struktūrą, jos teisę ir priemones. Bažnyčios tikslas yra sielų išganymas. Tai nurodo ir Bažnyčios teisė, pagal kurią, sielų išganymas yra visų aukščiausias įstatymas. Tai reiškia, mano brangūs tikintieji, kad bet koks Bažnyčios įstatymas, bet kokia valdžia savo vertę ir galią gauna iš šio aukščiausio įstatymo: sielų išganymo. Tai pasakytina apie kiekvieną įstatymą, apie kiekvieną Bažnyčios postą, įskaitant popiežių! Jei kuris nors hierarchas atitolsta nuo šio tikslo ar netgi jam prieštarauja – vadinasi, jis piktnaudžiauja savo valdžia, ir šiuo hierarchu nedera sekti.
Todėl, viena vertus, mes sakome, jog turime teisę būti pripažinti katalikais, bet, antra vertus, tai nėra svarbiausia. Visų svarbiausia yra sielų išganymas. O kaip Bažnyčia veda sielas į išganymą?
Čia mes prieiname pirmąjį principą: tikėjimą. Pats Išganytojas, ne Bažnyčia, o pats Dievas yra pasakęs: kas netiki, jau yra nuteistas. Kas atmeta katalikų tikėjimą, kas seka klaida, kas nukrypsta nuo teisingo kelio, kas neišsaugo šio tikėjimo viso ir neiškraipyto – pražūva amžinai. Taip sakoma šv. Atanazo tikėjimo išpažinime. Todėl tikėjimas apsprendžia kiekvieną Bažnyčios veiksmą. Tai pirmasis principas, kuriuo mes sekame ir remiamės. Tuo metu, kai ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Bažnyčioje skleidžiama tiek daug klaidų, pirmas mūsų uždavinys yra saugoti ir ginti tikėjimą, taip pat pasmerkti klaidas. Tai turėtų būti svarbiausia aukščiausių Bažnyčios vadovų užduotis.
Pirmasis klausimas per Krikštą skamba taip: ko tu nori iš Bažnyčios? Atsakymas: tikėjimo. Kodėl? Nes jis veda į amžinąjį išganymą, į amžinąjį gyvenimą. Be šio tikėjimo mes nepasieksime amžinosios laimės. Iki Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia visus savo veiksmus, visus savo įstatymus skyrė tikėjimo saugojimui ir platinimui. Po Susirinkimo ši svarbiausia užduotis tapo antraeilė. Dėl to šiandien Bažnyčioje vyrauja neįtikėtina sumaištis. O kadangi mes nepritariame šiais sumaiščiai, kadangi mes norime saugoti ir platinti tikėjimą, mus smerkia. Tačiau tikėjimas yra pagrindų pagrindas, ir mes nenorime – o ir negalime – jo atsisakyti! Tikėjimas visada yra pirmoje vietoje.
Kunigystė. Šiandien mes šventinsime kunigus; be kunigo nėra ir šv. Mišių. Pirmasis kunigo tikslas yra aukoti šv. Mišias. Kunigas yra tam, kad švęstų šv. Mišias, šventąją Mišių auką, kuri yra tapati Kristaus aukai ant Kalvarijos kalno. Taip, mano brangūs tikintieji, kiekvieną kartą, kai dalyvaujate šv. Mišiose, jūs lipate į Kalvarijos kalną. Kiekvieną kartą jūs sutinkate nukryžiuotą Išganytoją, sakramentiškai mirštantį ant kryžiaus ir vis iš naujo atiduodantį už mus savo gyvybę – dėl mūsų nuodėmių. Kaip sako Tridento Susirinkimas, šv. Mišios yra kasdien aukojamos už mūsų kasdienes nuodėmes. Šv. Mišios yra veiksmas, kuriuo atperkamos, atitaisomos žmonių nuodėmės ir kuriuo mes, vargšai žmonės, esame sutaikomi su Dievu. Todėl šv. Mišios yra visų malonių, absoliučiai visų malonių, šaltinis. Išganytojas ant kryžiaus pelnė mums visas malones, kokias mes tik gauname – mums, visiems žmonėms: nuo pat Adomo iki paskutinio gyvensiančio pasaulyje žmogaus. Bet koks gėris, kurį žmonės padaro žemėje, ateina iš Kryžiaus. Tai suvokdami geriau suprasime šv. Tėvo Pijaus žodžius, kad pasaulis ilgiau išsilaikytų be saulės nei be šv. Mišių. Taigi galime tvirtai pasakyti, kad Bažnyčios atstatymo ir vaisto nuo šios baisios krizės reikia tikėtis iš šv. Mišių, vadinasi, ir iš kunigystės. Tačiau šv. Mišių malonės reikia ne tik Bažnyčiai, bet ir žmogiškai visuomenei, turinčiai žemišką, laikiną tikslą. Žmogus negali susilaikyti nuo nuodėmės, jeigu negauna malonės pagalbos; jam reikia malonės, kad nenusidėtų. Ši tiesa galioja kiekvienam žmogui, ji galioja kiekvienai šeimai, ji galioja ir visuomenei. Juk visuomenę sudaro žmonės, kurie visi ateina į pasaulį su prigimtine nuodėme. Tad jei norime tvarkingos ir sveikos visuomenės, neturime kitos išeities, kaip tik eiti pas Išganytoją. Jis yra Atpirkėjas, Jis veda žmones į dangų, Jis yra ir teisingos visuomenės atstatytojas čia, žemėje. O būdamas Dievas, Jis yra ir šios visuomenės Viešpats. Taigi pakartosiu dar kartą: visuomenės atstatymas plaukia iš šv. Mišių.
Norėdami tuo įsitikinti, pažvelkite į istoriją. Pažvelkite: anksčiau visi kaimai buvo statomi aplink bažnyčią. Tai fizinis šios aukštesnės tiesos atspindys: visuomenės tvarka plaukia iš aukos, kurią gali aukoti tik kunigas. Be šv. Mišių aukos nėra jokios vilties atstatyti visuomenę, šiandien taip sunkiai sužeistą neįtikėtinų įstatymų, vedančių ją į mirtį. Nėra jokio tikro sprendimo be katalikų kunigo. Sakydamas „kunigas“, turiu galvoje šv. Mišių auką. O, jei suprastume, kas yra kunigas! Jei suvoktume, kokia didi galia slypi jo rankose! Galime sakyti, jis visagalis, bet ne kaip žmogus. Jis lieka žmogumi, tačiau šiandien jis priima kunigišką charakterį, ir šis charakteris, ši žymė reiškia dalyvavimą Jėzaus Kristaus kunigystėje. Tikrojoje religijoje yra tiktai vienas kunigas, tik vienas. Tai Jėzus Kristus. Jėzus Kristus, tam tikra prasme besidauginantis savo kunigais. Kunigai yra Jėzaus įrankiai, leidžiantys, kad Aukščiausiasis Kunigas daugintųsi laike ir erdvėje. Lygiai taip pat ir šv. Ostija: nors Jėzaus buvimas joje kitoks, tačiau dauginimasis yra toks pat. Tą patį Išganytoją jūs, mieli tikintieji, randate ir klausykloje. Jūs priimate iš Jėzaus rankų šv. Komuniją. Perkeitimo žodžiai „Tai yra mano kūnas“ priklauso ne kunigui, kurį regite! Nors kunigas juos taria visiškai sąmoningai; jis su visu savo protu ir valia sako „mano“, tai yra „mano“ kūnas, bet jis tiksliai žino, kad tai ne jo kūnas. Jis drįsta sakyti „mano“, nes tą akimirką šis žodis „mano“ labiau priklauso Išganytojui, o ne kunigui. Kunigas yra tik įrankis. O kas gi įvyksta įrankyje?
Pažvelkime į plunksną. Rašytojas paima plunksną ir ja rašo ant popieriaus. Nuostabiu būdu ant popieriaus pereina kai kas iš rašytojo. Yra netgi toks mokslas, grafologija, tirianti atskirų žmonių rašyseną ir iš tos rašysenos sprendžianti apie rašytojo asmenybę. Žinoma, tam tikra pagrindinio veikėjo, šiuo atveju rašytojo, asmenybės dalis įsispaudžia popieriuje. Panašiai įvyksta ir per Perkeitimą, ir kiekviename sakramente, ir kiekviename pamoksle: Išganytojas veikia per kunigą – nors ir skirtingu laipsniu. Perkeitimo metu per kunigą veikia begalinė, kuriančioji Dievo galia; tačiau šią akimirką ji atlieka kai ką daugiau, nei tik kuria: Perkeitimo negali įvykdyti joks žmogus, tik Dievas! Tas pats pasakytina ir apie kunigo teikiamą pašvenčiamąją malonę, reiškiančią dalyvavimą dieviškajame gyvenime: tai gali įvykdyti tik Dievas. Tačiau Dievas yra toks galingas, kas teikiasi panaudoti savo įrankius, o svarbiausias Jo įrankis yra kunigas. Tai reikalauja iš jūsų, mieli kandidatai, kad jūs tikėtumėte savo kunigyste ir ja gyventumėte; kad šis susitapatinimas, šis supanašėjimas su Jėzumi įvyktų ne tik teikiant sakramentus, bet ir kiekviename jūsų veiksme. Jūs būsite kunigai ne tik teikdami sakramentus, ne tik aukodami šv. Mišias; jūs būsite kunigai visai amžinybei. Tai reiškia, jog Viešpats norėtų pasinaudoti kiekvienu jūsų veiksmu tam, kad neštų sieloms išganymą.
Kaip tik šiandien mes švenčiame Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo šventę, todėl tą patį principą galime matyti ir pas Mariją: ji atneša Išganytoją savo pusseserei Elžbietai, visiškai paslėptą, tačiau ji Jį nešioja, kaip Jį nešiojate ir jūs. Ji atneša Išganytoją visiškai paslėptą, niekas Jo nemato. Panašiai veikia ir sakramentinė malonė: mes jos nematome, tačiau ji nepaprastai veiksminga. Gerasis Dievas panaudojo Mariją kaip įrankį, per ją Jis atėjo pas mus, pas žmones. Matome, kad po Įsikūnijimo Dievo Motina nelaukia, ji iš karto veikia; galime sakyti, joje esantis Viešpats skatina ją šiam apaštališkam veiklumui. Ji tuoj pat, netgi paskubomis, pakyla ir neša Išganytoją kitiems žmonėms, pirmiausia Jonui, Jėzaus pirmtakui, ir Elžbietai. Tad ir jūs, tapę kunigais, nelaukite. Šios įšventinimo Mišios, kurias dabar aukojame, jau yra jūsų pirmosios Mišios. Bažnyčia nenori laukti, jūs turite nedelsdami nešti Išganytoją žmonėms. Tačiau darykite tai su Dievo Motina. Sekite paties Išganytojo pavyzdžiu: jis veikia per Mariją, visų malonių tarpininkę. Likite pas Mariją, kaip Jėzus! Likite Marijoje – taip jūsų veikla atneš daugiausiai vaisių.
Užbaigdamas noriu jums priminti, brangūs tikintieji, kad po metų mes švęsime Fatimos apreiškimų 100 metų sukaktį. Šiam įvykiui norime tinkamai pasiruošti nauju Rožančiaus kryžiaus žygiu. Tačiau šį kartą norėtume jį, taip sakant, šiek tiek papuošti: mes norime Dievo Motinai padovanoti ne tik Rožančiaus maldas, t. y. rožes, bet ir atgailos darbus. Mes siekiame – tai neturėtų būti itin sunku – 50 milijonų atgailos darbų. Mes tikimės daugiau nei 12 milijonų Rožančių, bet ne tik išoriškai sukalbėtų. Šį kryžiaus žygį atlikime persiimdami pačios Dievo Motinos, paties Dievo intencijomis. Marija atskleidė Fatimos apreiškimų prasmę pasakydama, kad jos Sūnus nori pasaulyje įsteigti pamaldumą jos Nekaltajai Širdžiai. Tai yra visos Fatimos istorijos tikslas ir prasmė: išplatinti pasaulyje pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Švenčiausioji Mergelė pridėjo pažadą: kas puoselės šį pamaldumą, bus išgelbėtas. Išgirdote teisingai: tas bus išgelbėtas! Tai pačios Dievo Motinos pažadas! Kodėl Bažnyčios hierarchai neseka šiais nurodymais?
Tad mūsų svarbiausias prašymas dangui yra tas, kad šis Dievo Motinos noras išsipildytų, kad šis pamaldumas Nekaltajai Marijos Širdžiai iš tiesų būtų išplatintas ir puoselėjamas visoje Bažnyčioje, visame pasaulyje. Antrasis mūsų prašymas yra Marijos triumfo, o trečiasis – Rusijos pašventimo taip, kaip to reikalavo Dievo Motina. Galiausiai ketvirtasis mūsų prašymas: mes meldžiame, kad Nekaltoji Marijos Širdis globotų Broliją, jos darbą, jus, mieli tikintieji, mus, kunigus, vyskupus, visą Tradicijos šeimą. Taip, mes visą savo viltį sudedame į Dievo Motiną, paskutinę išganymo priemonę šiais sunkiais laikais, ir mes pavedame jai jūsų kunigystę, mano brangūs kandidatai. Amen.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.