Tradicinės Mišios ir vyrai

Arkivysk. Guido Pozzo laiko tradicines Mišias Lichene, Lenkijoje

 

Nuo 1970 metų išsivysčiusiame pasaulyje Mišias lankančių ir kitais būdais Katalikų Bažnyčiai įsipareigojusių katalikų vyrų ir moterų santykis akivaizdžiai pasikeitė. Jungtinių Valstijų Bažnyčios dydis ir informacijos ištekliai leidžia atidžiai patyrinėti statistiką apie šį Vakaruose pastebimą reiškinį. Pavyzdžiui, 1974 metais 46 % apklaustų vyrų ir 45 % apklausoje dalyvavusių moterų laikė save „uoliais katalikais“; 2012 metais – tik 24 % vyrų ir 30 % moterų.[1] 2005 metų apklausos duomenimis tik 37 % nuolatinių Šv. Mišių lankytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo vyrai.[2] 1985 m. atliktas tyrimas parodė, kad 70–90 % veiklos parapijose (katechezė, tarnystė, Biblijos grupinės studijos) tenka moterimis.[3]

Šis reiškinys kelia tam tikrus pavojus Bažnyčiai. Bažnyčiai reikia vyrų ne tik dvasininkijos gretoms papildyti. Apskritai, pasirodo, kad tėvai turi žymiai didesnę įtaką perduodant tikėjimą savo vaikams negu motinos.[4] Paprasčiausias paaiškinimas gali būti didesnis tėvo ryšys su suaugusiųjų pasauliu, į kurį vaikai suaugę siekia įsijungti.

Tėvų vaidmenį jų vaikų formavimui pabrėžė popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi į Afrikos tėvus:

„Parodydami Dievo tėvystę ir ją išgyvendami žemėje (plg. Ef 3, 15), jūs esate pašaukti užtikrinti asmeninį kiekvieno šeimos nario tobulėjimą, nes šeima yra lopšys, efektyviausia visuomenę humanizuojanti priemonė ir skirtingų kartų susitikimo vieta.“[5]

Todėl labai reikšminga, kad Ekstraordinarinėje, arba tradicinėje, ritualo formoje dalyvaujančių vyrų ir moterų santykis, atrodo, yra palankesnis vyrams. Šis faktas dar nepatraukė profesionalių tyrėjų dėmesio, bet jis gali būti lengvai patikrintas atsitiktiniu stebėjimu. Rinkdama informaciją iš viso pasaulio, tarptautinė „Una Voce“ organizacija nerado nieko, kas prieštarautų anksčiau minėtų skaičių tikslumui ir universalumui (37 %). Kita vertus, vidutinis Tradicinėse Mišiose dalyvaujančių vyrų skaičius yra apie 55 % (nuo 50 % iki 75 %).

Vyrai ir religija

Daugelyje Vakarų protestantų bendruomenių moterys skaičiumi lenkia vyrus, ir esama įrodymų, kad tai ilgalaikė daugelio protestantiškų denominacijų savybė.[6] Tačiau tai nėra būdinga kitoms religijoms. Atrodo, kad fundamentalusis judaizmas ir islamas net Vakaruose į savo gretas pritraukia daugiau vyrų nei moterų. Tarp atsivertusių į Rytų stačiatikybę vakariečių vyrų ir moterų skaičiaus įsivyravo pusiausvyra. Šiandieninis pusiausvyros nebuvimas Vakarų Katalikų Bažnyčioje reikalauja specialaus paaiškinimo.

Vienas svarbus klausimas, atrodo, yra jausmų vaidmuo: plačiai pastebėta, kad vyrai labiau varžosi reikšti jausmus negu moterys.[7] Daugelio protestantiškų konfesijų emocionalumas galėtų paaiškinti, kodėl kyla ilgalaikė problema pritraukant vyrus. Kaip pastebėjo anglų apologetas mons. Hugh Bensonas (sk. Hju Bensonas) Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse:

„Tarp katalikų emocingumas ir net stiprūs jausmai nėra skatinami..., nes manoma, kad religijos centras yra ištikimybė ir valios paklusnumas. Todėl net iš prigimties nepamaldūs asmenys ir toliau atlikinės savo, kaip katalikų, religines praktikas, o atšalusios sielos – bent jau minimalius įsipareigojimus. Būdami anglikonai, jie visai liautųsi praktikuoti.“[8]

Bensonas mano, kad tai lemia lyčių pusiausvyrą, ir paliudija, kad jo parapijoje katalikų pamaldose dalyvauja netgi daugiau vyrų nei moterų:

„Nėra tokio reiškinio, kaip „vyrų atsitolinimas“ [nuo Katalikų Bažnyčios], priešingai, šioje šalyje, kaip ir Italijoje bei Prancūzijoje, mane nuolat stebina ypatingas vyriškosios lyties vyravimas Mišiose ir apskritai dažnesnis lankymasis bažnyčiose. Neseniai apie šį reiškinį užsiminiau vienam priemiestinės parapijos kunigui, ir jis man pasakė, kad vakarą prieš tai jis buvo vakarinėje savo bažnyčios galerijoje ir pastebėjo, kad šventovėje meldėsi du kartus daugiau vyrų nei moterų. Šis tik liudijimas patvirtino mano nuomonę.“[9]

Be to, kad vyrai jaučiasi nepatogiai susidūrę su jausmingumu, jie labiau linkę teikti pirmenybę įvairesnėms bendravimo formoms, ne vien žodinei; jie labiau orientuojasi į „vertikalų“, o ne į „horizontalų“ garbinimo aspektą: į ryšį su Dievu, o ne su bendruomene. Dėl šių priežasčių vyrams labiau tinka formalesnė ir labiau sakralizuota garbinimo forma, kaip pažymėjo jėzuitų sociologas Patrickas Arnoldas:

„O dar svarbesnė vyriškam garbinimui yra transcendencijos samprata. Šiais laikais mažiau akcentuodama rūpinimąsi absoliučiais ir galutiniais dalykais, dangumi ir pragaru, amžinybe ir begalybe, modernioji krikščionybė ryžtingai pasuko link moteriškos religijos, kuriai įprasta domėtis tuo, kas imanentiška ir kūniška, ieškoti Dievo mažuose kasdieniuose ir žemiškuose dalykuose... Kadangi liberalioji religija vis dažniau pabrėžia imanentinį ir „horizontalųjį“ tikėjimo matmenį, pašalindama transcendentinę ir „vertikaliąją“ tikrovę, ji nesąmoningai ignoruoja vyrų instinktyvų potraukį tam, kas Didinga, Visiškai Kita ir Amžina. <...>

Vyrams patraukli liturgija pasižymi savybe, kurią hebrajai vadino kabod [liet. didybė], o romėnai – gravitas [liet. rimtumas, orumas]; abu žodžiai iš esmės reiškia „svarumą“, kitaip tariant, taurią svarbą ir rimtumą.“[10]

Nors gali būti ir kitų veiksnių, tačiau nagrinėjant klausimą šiuo požiūriu, atrodo, galima paaiškinti permainingą skirtingų religijų sėkmę pritraukiant ir išlaikant vyrus. Ortodoksinis judaizmas, islamas ir Rytų stačiatikybė savo teologijoje arba liturgijoje, ar kokiame nors jų abiejų derinyje pabrėžia transcendentinį ir paslaptingą aspektą ir formalų ritualą.[11] Protestantų denominacijos, kurių teologija yra liberalesnė, o liturgija neformali, turi didesnių problemų išlaikydamos vyrus, o liberalusis judaizmas neturi tokio pasisekimo kaip ortodoksinis. Tradicinių Mišių sėkmė pritraukiant ir išlaikant vyrus atitinka šią tendenciją.

Ekstraordinarinė forma ir vyrai

Tradicinių Mišių sakralus formalumas, spontaniškumo stoka, orientavimasis į transcendenciją ir gilių tiesų išraiška, iš susirinkusiųjų nereikalaujant atvirai išreikšto žodinio ir emocinio atsako, yra savybės, nekeliančios vyrams reikalavimų, dėl kurių jie jaustųsi nepatogiai. Tuo pat metu jis suteikia tai, kas patraukia vyrus: idėjų išraišką veiksmu, apeigų dramatiškumą. Ritualo ir daugelio liturginių tekstų turinys taip pat pabrėžia Mišių transcendentinį bei aukojamąjį pobūdį ir būtinumą pagarbinti realiai ant Altoriaus esantį Kristų. Galiausiai, jis meta nepatogumo nesukeliantį ir vyrams patrauklų iššūkį: kvietimą pertvarkyti gyvenimą, aiškiai išreiškiant nuodėmės realumą ir malonės reikalingumą.

Naudinga atkreipti dėmesį į su tuo susijusią kardinolo Johno Heenano pastabą apie ankstyvąją reformuotų Mišių versiją, pristatytą 1967m.:

„Kalbant apie šeimas, ne tik moterys ir vaikai, bet ir tėvai bei jauni vyrai reguliariai dalyvauja Mišiose. Jeigu pasiūlytume jiems apeigas, kurias matėme vakar Siksto koplyčioje (naująsias normatyvines Mišias), netrukus liktume su kongregacija, kurioje yra vien moterys ir vaikai.“[12]

Be to, Senasis Romos ritualas dažniausiai yra susijęs su kai kurių vyrams patrauklių tradicinių pamaldumo formų didesniu pamėgimu ir praktikavimu. Ryškiausias pavyzdys – piligriminės kelionės pėsčiomis, į kurias leidžiasi daugelio šalių katalikai, prisirišę prie Ekstraordinarinės formos.[13] Juos tam įkvepia kasmetinės „Notre Dame de Chretianité“ organizuojamos piligriminės kelionės iš Paryžiaus į Šartrą, nuolat sutraukiančios 8000–10000 žmonių, sėkmė. Fizinis ilgos kelionės pėsčiomis iššūkis – Šartro piligriminės kelionės maldininkai nueina 100 km per tris dienas – patraukia vyrus, ypač jaunimą. Šiuo atžvilgiu prie Tradicinių Mišių prisirišę katalikai įsijungia į platesnį reiškinį, labai išplitusį pastaraisiais dešimtmečiais, kuomet daugybė žmonių – daugelis iš jų yra menko tikėjimo arba visai netikintys – įveikia net ilgesnį kelią į Santjago de Kompostelą.[14] Dvasinis šių „piligrimų“ poreikis, plačiąja šio žodžio prasme, yra nukreiptas į daugelio tradicinių pamaldumo praktikų fizinį aspektą.

Išvada

Vyrams patrauklūs Tradicinio ritualo bruožai nebūtinai turi būti nepatrauklūs moterims. Nors atrodo natūralu tam tikras liturgines tendencijas, pavyzdžiui: emocingumą, kūrybiškumą, spontaniškumą ir bendruomeniškumą, apibūdinti kaip „moteriškas“, tai nebūtinai reiškia, kad moterys nori matyti šias savybes savo dievogarboje. Šiaip ar taip, akivaizdu tai, kad religijai „moteriškėjant“ kyla daug sunkumų išlaikyti vyrus.

Vyrams, kaip ir moterims, yra skirtas tam tikras vaidmuo išganyme, todėl vyrų evangelizavimo klausimas neturėtų būti ignoruojamas. Cituojant popiežiaus Benedikto XVI kreipimąsi į Afrikos vyrus tai yra akivaizdu:

„Raginu vyrus katalikus savo šeimose realiai prisidėti prie žmogiško ir krikščioniško savo vaikų auklėjimo, taip pat prie gyvybės priėmimo ir gynimo nuo pat prasidėjimo akimirkos. Aš kviečiu juos priimti krikščionišką gyvenimo būdą, įsišaknijusį ir įsitvirtinusį meilėje (plg. Ef 3, 17). Su Šv. Pauliumi raginu juos dar kartą: „Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save ...taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią.“ (Ef 5, 25, 28.)[15]

 

 

[1] Statistika pateikta „National Catholic Reporter“ Cathy Lynn Grossman straipsnyje „Losing their religion“, 2015 m. vasario 20 d.; Tyrimą atliko Džordžtaune įsikūręs Apaštalavimo tyrimo centras (CARA).

[2] „Gallup“ vykdyta katalikų apklausa (2005), 75 klausimas.

[3] Leege D. C., Tozzolo T. A., „Participation in Catholic Parish Life: Religious Rites and Parish Activities in the 1980s“, Notre Dame Study of Catholic Parish Life, 3 (1985), p. 14.

[4] Svarbus tyrimas Šveicarijoje 1994 metais parodė, kad šeimoje, kurioje yra nepraktikuojanti motina ir praktikuojantis tėvas, vidutiniškai apie du trečdaliai vaikų atlikinės religines praktikas. Šeimoje su praktikuojančia motina ir nepraktikuojančiu tėvu tik trečdalis vaikų praktikuos tikėjimą; vaikų lytis neturi didelės reikšmės. Žr.: Werner Haug ir Phillipe Warner iš Nešatelio Federalinio statistikos biuro, „The demographic characteristics of the linguistic and religious groups in Switzerland“, Population Studies No. 31: The Demographic Characteristics of National Minorities in Certain European States, Strasbūras, Europos Tarybos III generalinis direktoratas, 2000.

[5] Popiežius Benediktas XVI, Posinodinis paraginimas Africae munus (2011), 53.

[6] 1936 m. Jungtinių Valstijų surašymo rezultatai pateikia mums tokią statistiką (Podles L., The Church Impotent: the feminization of Christianity, Dallas: Spence Publishing Company, 1999, p. 11): „Rytų stačiatikių moterų ir vyrų santykis yra 0,75–0,99 moterys vienam vyrui; pas Romos katalikus šis santykis yra 1,09; pas liuteronus: 1.04–1.23; pas menonitus: 1,14–1,16; pas kvakerius: 1,25; pas presbiterionus: 1,34; pas episkopalus: 1.37; pas uniatus: 1,40; pas metodistus: 1,33-1,47; pas baptistus: 1,35; pas Dievo bendruomenę: 1,71; pas sekmininkus: 1,71–2,09; pas Krikščionių mokslininkus: 3,19.“

[7] Analogiškas ir lengvai pastebimas reiškinys yra sąlyginis vyrų nenoras kreiptis į daktarus. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje dėl sveikatos problemų į daktarus kreipiasi 32 % mažiau vyrų nei moterų.

[8] Mgr. Hugh Benson, Confessions of a Convert, London: Longmans, 1913, pp. 111.

[9] Ten pat, p. 110.

[10] Arnold, P., Wildmen, Warriors, and Kings: Masculine spirituality and the Bible, New York: Crossroad, 1992, p. 77–78.

[11] Žr.: Matthewes-Grenn F., Facing East: A Pilgrim’s Journey into the Mysteries of Orthodoxy, New York: Harper Collins, 1997, p. 12: „Stačiatikybei būdinga kai kas, kas be galo traukia vyrus ir ką moterys – ypač tos, kurios įpratusios prie švelnesio, evangelinio garbinimo stiliaus –paprastai sunkiai supranta. Kvietimas prisijungti prie šios plačios, senovinės, tvirtos kaip uola bendruomenės turėtų būti panašus į kvietimą prisijungti prie jūrų pėstininkų. Tai pareikalaus iš jūsų velniškai daug ir tai nepataikaus jūsų užgaidoms, bet jeigu jūs atsiliepsite į šį kvietimą, tapsite tokie, kokie būti nesate nė pagalvoję. Tai pareikalaus iš jūsų ne mirti mūšio lauke, o mirti sau tūkstančiais skausmingiausių būdų, ir Dievas bus jūsų vadas. Tai vyriškas reikalas. Mums, moterims, sunku tai suprasti.“

[12] Davies M., Pope Paul’s New Mass, Kansas City: the Angelus Press, 1980, p. 111.

[13] Pavyzdžiui, Kristaus Karaliaus piligriminis žygis Australijoje, Valsingamo piligriminis žygis Anglijoje, Oriesvilio piligriminis žygis JAV, Fuldos piligriminis žygis Vokietijoje, Čenstakavos piligriminis žygis Lenkijoje.

[14] Nuo 1980 m. registruojamas Kelią užbaigiančių piligrimų skaičius. Pavyzdžiui, 1985 m. į Santjago de Kompostelą nuėjo 690 piligrimų; 1990 m. šis skaičius išaugo iki 4 910; 2000 m. – iki 55 004; 2011 m. – iki 179 919; 2014 m. – iki 237 886.

[15] Africae munus, 52.