Interviu su mons. Domeniku Bartolučiu (Domenico Bartolucci), įvykęs likus metams iki jo paskyrimo kardinolu

Mons. Bartolučis, garsus muzikas, gyvena Mugelo (Mugello) miestelyje, Florencijos provincijoje. Jis yra Siksto koplyčios kapelmeisteris iki gyvos galvos, taip pat popiežiaus Benedikto XVI šalininkas, draugas ir bendradarbis. Interviu su 93-jų metų kardinolu pasirodė 2009 m. rugpjūčio 12 d. internetinėje svetainėje disputationes-theologicae.blogspot.com.

− Maestro, neseniai paskelbtas Motu proprio „Summorum pontificum“ įnešė šiek tiek šviežio oro į beviltišką liturginę būklę. Dabar ir Jūs galite aukoti „visų laikų Mišias“.

− Tiesą sakant, aš jas aukojau visuomet, nepertraukiamai, nuo to laiko, kai buvau įšventintas kunigu... Kita vertus, man būtų nepaprastai sunku celebruoti pagal naująjį ritualą, todėl aš to niekada ir nedariau.

− Mišios, kurios niekada nebuvo uždraustos, tiesa?

− Taip skamba Šventojo Tėvo žodžiai, nors dauguma žmonių dedasi jų nesuprantą ir daugelis praeityje tvirtino priešingai.

− Bet maestro, galbūt reikia sutikti su tuo, ką teigia niekinantys senąsias Mišias: esą jos nepritaikytos „aktyviam tikinčiųjų dalyvavimui“?

− Šiuo klausimu tenoriu pasakyti štai ką. Aš gerai prisimenu, kaip anksčiau liaudis dalyvaudavo liturgijoje – ir Romoje, Petro bazilikoje, ir kaime, pavyzdžiui, čia, Mugelo parapijos bažnyčioje, šiame nuostabiame krašte, kur anksčiau gyveno daug giliai tikinčių ir pamaldžių žmonių. Sekmadienį, per Vesperas, klebonui tereikėdavo užtraukti „Deus, in adiutorium meum intende“, ir jis galėdavo sėsti į sedilijas ir miegoti iki pat baigiamosios maldos. Valstiečiai vieni giedodavo psalmes, o šeimų tėvai vesdavo antifonas.

− Ar tai netiesioginė kritika, maestro, šiuolaikinio liturginio stiliaus atžvilgiu?

− Oi, nežinau, ar esate kada dalyvavęs šiuolaikinėse laidotuvėse ir girdėjęs visus tuos „Aleliuja“, visus tuos tuščius plepalus ir kvailas frazes. Kartais klausiu savęs, ar šie žmonės yra bent kartą skaitę Evangeliją. Pats mūsų Viešpats verkė dėl Lozoriaus mirties. Šiuo patetišku sentimentalumu niekam nerodoma pagarbos − net motinos skausmui. Norėčiau, kad jūs būtumėt matę, kaip anksčiau liaudis dalyvaudavo Mišiose už mirusiuosius, ir su kokiu rimtumu bei pagarba jie dainuodavo nuostabią ir kartu sukrečiančią „Dies Irae“.

− Argi šią reformą vykdė ne žmonės, kurie gerai žinojo, ką darą, ir kurie puikiai išmanė Romos Bažnyčios mokymą?

− Atsiprašau, bet reformą vykdė beširdžiai žmonės, beširdžiai, kartoju: beširdžiai! Aš juos pažinojau. O kalbant apie teologinį pasirengimą, tai kardinolas Ferdinandas Antonelis (Ferdinando Antonelli) man pats kartą yra prisipažinęs: „Kaip čia yra, kad mes formuojame liturgikos specialistus, kurie nieko neišmano apie teologiją?“

− Visiškai sutinkame su Jumis, monsinjore, bet ar ne tiesa, kad žmonės nelabai suprato...

− Brangūs draugai, ar skaitėte šv. Pauliaus žodžius: „Daug žinoti nėra būtina. Svarbu žinoti tai, kas reikalinga.“ Pažinimo reikia siekti saikingai. Jei toliau bus taip, kaip dabar, po kelerių metų manysime, kad perpratome transsubstanciaciją it kokią matematinę formulę. Tačiau nepamirškite, kad net kunigas negali visiškai suvokti šios paslapties!

− Kaipgi tuomet įvyko šis liturginis susiskaldymas?

− Daug ką lėmė užėjusi mada. Visi apie tai tik ir tekalbėjo, visi mėgino „atsinaujinti“, kiekvienas, pasidavęs sentimentalumui ir permainų troškimui, norėjo būti lyg mažas popiežius. O balsai, gynę dviejų tūkstantmečių senumo bažnytinę tradiciją, buvo sumaniai nutildyti. Pasirodė tam tikros rūšies „liaudies liturgija“... Kai pirmą kartą išgirdau tas dainas, prisiminiau savo seminarijos profesorių, kuris yra pasakęs: „Liturgija yra tai, ką kunigas perduoda liaudžiai.“ Ji nusileidžia iš Dievo, o ne kyla nuo žemės.

Reikia pripažinti, šis užterštas oras šiek tiek praretėjo. Jaunesnioji kunigų karta geresnė – bent taip atrodo – už senąją. Jie nepasižymi tuo ideologiniu ikonoklastinio modernizmo įniršiu, jie turi daug gerų norų, tačiau jiems trūksta pasirengimo.

− Ką turite omenyje, maestro, sakydami, kad „jiems trūksta pasirengimo“?

− Tai reiškia, kad jiems reikia teisingo išsiugdymo! Aš kalbu apie struktūrą, kurią per šimtmečius subtiliai suformavo Bažnyčios išmintis. Jūs nesuprantate seminarijos svarbos − seminaristai realiai gyvena liturgija, jie bendruomeniškai išgyvena įvairius nustatytus bažnytinius laikus: Adventą, Gavėnią, Velykas, didžiąsias šventes. Visa tai yra teisingas ugdymasis, ir aš linkiu jums suprasti, koks jis svarbus!

Pasak tam tikros kvailos nuomonės, seminarija yra įstaiga, luošinanti kunigus ir seminaristus, nes esą jie gyvena ten vieni, atsiriboję nuo pasaulio ir nuo liaudies. Tai iliuzija, kurią sukūrė žmonės, panorėję sunaikinti senuosius kunigų formavimo turtus ir pakeisti juos tuštuma.

− Grįžkime prie Bažnyčios krizės. Visiems žinomas faktas, kad daugybė seminarijų yra uždaromos. Ar Jūs už grįžimą prie Tradicijos?

− Supraskite, ginti senąjį ritualą nereiškia būti senovės garbintoju. Reikia siekti „amžinų dalykų“. Neteisinga tradicines Mišias vadinti „popiežiaus Pijaus V Mišiomis“ arba „tridentinėmis Mišiomis“. Tai sukelia klaidingą įspūdį, esą jos priklauso tam tikram istoriniam laikotarpiui. Tai mūsų Mišios; romėniškos, visuotinės Mišios; galiojančios visur ir visuomet; laikomos viena kalba, nuo Okeanijos iki Arktikos. O dėl tęstinumo laike, aš norėčiau jums papasakoti vieną atsitikimą. Kartą su vienu vyskupu, kurio vardas man iškrito iš atminties, lankėmės vienoje nedidelėje bažnyčioje Mugelo miestelyje. Staiga gavome netikėtą žinią, kad mirė vienas iš mūsų „brolių“. Mudu nutarėme už mirusįjį kartu aukoti Mišias, bet radome tik senąjį Mišiolą. Tai pamatęs, vyskupas kategoriškai atsisakė celebruoti pagal šį ritualą. Šito aš niekada nepamiršiu. Kartoju, liturgijos tęstinumas – nesigilinant į atskiras detales – reiškia, kad ją galima švęsti ir šiandien, naudojant seną, apdulkėjusį Mišiolą, kuriuo prieš kelis šimtmečius naudojosi mūsų protėviai.

− Monsinjore, šiandien daug kalbama apie „reformos reformą“, kuri pašalintų daugelį išdarkymų, atsiradusių 70-aisiais.

− Klausimas gana sudėtingas. Šiandien kiekvienam aišku, kad naujasis ritualas turi trūkumų. Popiežius ne kartą yra žodžiu ir raštu pabrėžęs, kad turime išsaugoti Bažnyčios paveldą. Vis dėlto privalome nepasiduoti pagundai imtis arogantiškų priemonių. Liturgija iš didžiosios „L“ ateina pas mus iš šimtmečių glūdumos. Būtent ji yra matas, o ne ta menkavertė liturgija, kuri apima tiek daug kompromisų, kuri „liūdina Dievą ir linksmina priešą“.

− Ką Jūs turite galvoje, maestro?

− Paimkime, pavyzdžiui, kad ir 70-ųjų naujoves. Ritminės dainos, kurios bažnyčiose buvo labai madingos 1968 metais, šiandien atrodo kaip archeologinės iškasenos. Atsisakydami antlaikiškumo ir pasiduodami laikmečio dvasiai, mes pasmerkiame save mados diktatūrai. Kalbant apie tai, man į galvą toptelėjo Didžiosios savaitės reforma, kuri buvo skubotai įvykdyta 50-aisiais, valdant pavargusiam ir nusikamavusiam Pijui XII. Po kelerių metų, popiežiumi tapus Jonui XXIII, kuris liturginiais klausimais buvo įsitikinęs ir pasiaukojantis tradicionalistas, mane pašaukė mons. Dantė (Dante), popiežiaus ceremonmeisteris, ir pavedė ateinančio Didžiojo penktadienio liturgijai paruošti giesmę „Vexila Regis“. Aš pradžioje netekau žado ir tariau: „Bet juk ji uždrausta“. „Tačiau popiežius to nori“ – nuskambėjo atsakymas. Po kelerių valandų aš suruošiau repeticiją, ir mes su dideliu džiaugsmu giedojome tas pačias giesmes, kurioms Bažnyčia daugelį šimtmečių leisdavo tą dieną skambėti. Šiuo pavyzdžiu tenoriu pasakyti: jei atitolsime nuo liturginio konteksto, bus labai sunku užpildyti atsiradusią tuštumą. Ir tai visi pastebės – galite būti tuo tikri. Mes turime gerbti savo šimtmečių senumo liturgiją ir nepasiduoti pažangos manijai, kuri gali atnešti nepaprastai daug žalos.

− Maestro, kokį vaidmenį šiame procese vaidina muzika?

− Dėl daugelio priežasčių ji vaidina neįtikėtinai svarbų vaidmenį. Vadinamasis „cecilianizmas“ (XIX a. pab. liturginės muzikos sąjūdis – vert. past.), kuriam be abejo reikėtų priskirti ir Perozį, savo švelniais ir viliojamais skambesiais įvedė naują romantinį sentimentalizmą, kuris neturėjo nieko bendra su, pavyzdžiui, iškalbingu ir tvirtu Palestrinos raiškumu. Kelios ekstravagantiškos naujovės, kurias įvedė Solem (Solesmes) bendruomenė, puoselėjo susilpnintą choralą, kuris savo ruožtu buvo viduramžių pseudo-atnaujinimo aistros, tokios populiarios XIX a., vaisius.

Įsivaizdavimas, kad esą atsirado palanki proga atgaivinti archeologinį – muzikos ir liturgijos – stilių, iškasant jį iš praeities, kurią tariamai užgožė vadinamieji Tridento Susirinkimo „jaučio šimtmečiai“, yra archeologija, kuri neturi absoliučiai nieko bendra su tradicija, kuri nori atgaivinti tai, kas galbūt niekada neegzistavo ir kuri gali būti palyginama su kai kuriomis „pseudo-romantinėmis“ bažnyčiomis, kurios buvo restauruotos Violeto le Diuko (Viollet le Duc) stiliumi.

− Maestro, kodėl Jūs užsipuolate Solem muzikos stilių?

− Todėl, kad grigališkasis choralas yra modalus, o ne tonalus. Juo labiau jis ne ritmiškas, jis neturi nieko bendra su „viens du trys, viens du trys“. Blogai, jei paniekiname liaudies giedojimo katedrose būdą ir pakeičiame jį pseudo-vienuolišku bei dirbtiniu murmėjimu. Negalima viduramžiškos giesmės interpretuoti remiantis šiuolaikinėmis teorijomis, ją reikia giedoti taip, kaip ji buvo giedama anuomet. Žinoma, grigališkąjį choralą gali giedoti ir liaudis − giedoti galingai, išreikšdama savo tikėjimą. Solem niekada to nesuprato.

− Maestro, kiek toli šiandien pažengęs šventosios muzikos ir šventosios liturgijos atstatymo darbas?

− Negaliu paneigti, kad esama tam tikrų atsinaujinimo ženklų, tačiau aš vis dar regiu tam tikrą užsispyrusį aklumą, pamėgimą visko, kas vulgaru, netašyta, neskoninga ir teologiškai įžūlu. Prašau, neverskite manęs sakyti, ką aš galvoju apie gitaras ir tarantela (italų liaudies šokis – vert. past.) šokius Aukojimo metu. Svarbiausia problema vis dar lieka. Neklausykite, ką kalba tie, kurie nemyli Bažnyčios ir neklauso popiežiaus. Visuomet prisiminkite: geras gydytojas, norėdamas pagydyti ligonį, pirmiausia ištraukia pūlius iš žaizdos.