Baigiant mūsų apmąstymus apie septynis sakramentus iškyla klausimas, kaip apskritai turėtume žiūrėti į naujus sakramentinius ritualus, kurie buvo įvesti Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo. Keletą kritikos punktų jau paminėjome kalbėdami apie atskirus sakramentus, bet galiausiai turime savęs paklausti, ar ir kokiu mastu galime priimti naujuosius sakramentus. Tam, kad išspręstume šį klausimą, būtina atskirti ritualo galiojimą ir leistinumą.
Naujųjų ritualų galiojimas
Jei remsimės šiandien oficialiai priimta sakramentų materija ir forma, tuomet dėl Sutvirtinimo ir Paskutinio Patepimo galiojimo kyla pagrįstų abejonių, jeigu juos teikiant naudojamas koks nors kitas, o ne alyvuogių aliejus. Kitų aliejų naudojimas, kaip matėme aptardami Sutvirtinimo sakramentą, yra Tradicijos laužymas ir prieštarauja bendrai ankstesnių teologų nuomonei, kad šiuos sakramentus galiojančiai galima teikti tik su alyvuogių aliejumi. Kitų sakramentų atveju, būtinos sąlygos dėl materijos ir formos, regis, yra išpildomos taip, kad negalime įžvelgti negaliojimo. (Tai galioja bent jau lotyniškiems leidimams ir daugeliui vietinių kalbų formuluočių. Ar iš tiesų viso pasaulio vertimai yra tikslūs, yra klausimas, į kurį autorius iki šiol negalėjo atsakyti.) Tačiau negaliojimo pavojaus ir čia negalima atmesti, nes sakramentus supančios maldos ir ritualai nebepakankamai išreiškia katalikų tikėjimą, ir gali lengvai nutikti taip, kad kunigas šiuos sakramentus teikia su netinkama intencija ir todėl negaliojančiai. Šis pavojus kyla ypač dėl to, kad daugumai šiandieninių kunigų nebuvo perteikta katalikiška sakramentinė teologija, ir jiems sakramentai – kaip ir protestantams – yra labiau tikinčiųjų bendruomenės šventė nei objektyvus malonių šaltinis. Kunigas, kuris krikštydamas vaiką tenori priimti jį į parapijos bendruomenę arba laikydamas šv. Mišias tenori švęsti brolišką tikinčiųjų puotą, nebenori daryti tai, ką daro Bažnyčia, vadinasi, nebeturi reikalingos intencijos.
Be to, Bažnyčioje teikiant sakramentus nūnai įsivyravo toks laisvumas, jog nebėra garantijos, kad kunigas laikosi (naujose knygose) nustatytų ritualų. Kiekvienas eksperimentuoja ir improvizuoja kaip nori, visiškai nebaudžiamas, netgi neatsižvelgdamas į svarbesnes galiojimo sąlygas. Tose Mišiose, kuriose praleidžiamas arba užmirštamas Perkeitimas (esu tai girdėjęs iš patikimų lūpų), sakramento negaliojimas yra akivaizdus.
Toks neapdairumas absoliučiai prieštarauja ankstesnei Bažnyčios praktikai. Anksčiau ji iškilus abejonei reikalaudavo rinktis saugiausią kelią. Todėl ir tikintieji neturėtų dalyvauti liturginiuose veiksmuose, dėl kurių galiojimo kyla abejonių.
Naujųjų ritualų leistinumas
Kita vertus, nežiūrint šių sunkių dvejonių, negali kilti abejonių, kad laikantis atitinkamų sąlygų naujojo ritualo sakramentai gali būti galiojančiai suteikti. Tačiau tai jokiu būdu nepadaro jų leistinus. Išmeskime šią absurdišką mintį iš galvos: jei galioja, vadinasi, galiu tame dalyvauti! Šventvagiškos Mišios, celebruojamos nuo tikėjimo atkritusio kunigo siekiant išjuokti Kristų, gali būti galiojančios, bet tai nereiškia, kad mums leidžiama jose dalyvauti. Savaime suprantama, tai yra kraštutinis pavyzdys, bet jis aiškiai parodo, kad ne viskas, kas galioja, yra tuo pačiu ir leistina.
Iš šios perspektyvos pažvelkime į Mišių problemą, nes ji labiausiai bado akis ir yra svarbiausia. Naujosios Mišios, švenčiamos lotyniška forma (jos konsekracijos formulėje netgi išlikusi frazė „pro multis – už daugelį“ vietoj daug kur vartojamo „už visus“) teisingai tikinčio kunigo su tinkama intencija, yra, be abejo, galiojančios. Jei kalba eitų tik apie galiojimą, būtų sunku suprasti, kodėl arkivyskupas Lefebvre‘as ir visi Šv. Pijaus X brolijos kunigai atkakliai vengė ir tebevengia švęsti tokias Mišias. Naujųjų Mišių atmetimas negali būti pagrįstas jų potencialiu negaliojimu; jis turi būti pagrįstas tuo, kad visas naujasis Mišių ritualas nutolo nuo katalikiško mokymo apie Mišių auką. Visi pakeitimai, kurie buvo padaryti, tarnauja tam, kad sumenkintų Aukos charakterį bei tikėjimą Tikruoju Buvimu ir priartintų Mišias prie protestantiškos pasaulėžiūros. Protestantams Mišios yra tik Paskutinės Vakarienės minėjimas, o ne Auka. Todėl reformatoriai pašalino ofertoriumą ir kanoną, nes šie labai aiškiai išreiškia Mišių aukos charakterį. Kaip tik tai ir nutiko naujosiose Mišiose: ofertoriumas buvo pakeistas žydų stalo malda, o prie Romos kanono pridėti kiti, iš kurių antrasis, dažniausiai vartojamas, nebemini aukos sąvokos! Dėl to toks ritualas objektyviai negali patikti Dievui, nes jis buvo sukurtas tam, kad tikintieji pamažu būtų nukreipti nuo katalikiško tikėjimo. Naujasis ritualas bet kokia forma yra atmestinas, nesvarbu, ar jis būtų galiojantis, ar ne. Mes nenorime smerkti tų, kurie galbūt iš nežinojimo ir su gera intencija švenčia naująją liturgiją, bet kas suvokė naujosios liturgijos problematiką, neturėtų joje dalyvauti, nes savo dalyvavimu išreikštų savo pritarimą protestantizmą skatinančiam ritualui. Kas neturi galimybės kiekvieną sekmadienį dalyvauti tradicinėse Mišiose, verčiau tepasilieka namuose ir tesimeldžia Mišių tekstais arba kalba Rožančių, užuot dalyvavę naujosiose Mišiose.
Kas galioja Mišioms, tas mutatis mutandis [liet. su tam tikrais pakeitimais] galioja ir kitiems sakramentams. Dabartiniai ritualų pakeitimai beveik visada sumažina jiems deramą pagarbą ir netinkamu būdu pabrėžia bendruomeninį sakramentų charakterį. Šiandien sakramentai nebėra išganymo priemonė, suteikianti išganymo malonę nusidėjusiam žmogui – šiandien tai visų pirmiausia bendruomeninis krikščionių šventimas. Ši samprata jau iš esmės glūdi pačiuose naujuosiuose ritualuose, o praktikoje dar be saiko pabrėžiama. Apskritai oficialioje bažnytinėje erdvėje vyrauja nepagarbos ir klaidatikystės atmosfera. Kur šiandien dar pabrėžiama sakramentų svarba išganymui? Kur dar raginama priimti juos pagarbiai ir gerai pasirengus? Nūdien tikima, kad visi vienaip ar kitaip bus išgelbėti. Tokioje aplinkoje neįmanoma ilgai išlaikyti nepažeistą savo tikėjimą, ir būtent tai nutiko tūkstančiams katalikų – dėl naujosios liturgijos jie prarado katalikų tikėjimą. Tai nėra vien tie, kurie visiškai nusigręžė nuo Bažnyčios. Grėsmingai daug yra tokių, kurie dar vaikšto į bažnyčią, bet jau turi protestantišką tikėjimą. Dėl šios priežasties reikėtų iš principo vengti naujosios liturgijos, nepriklausomai nuo klausimo, ar ji yra galiojanti, ar ne. Tik ypatingu, t. y. mirties, atveju galima netradicinio kunigo prašyti paskutinių sakramentų, jei nėra įmanoma pasikviesti Tradicijai ištikimą kunigą. Įprastais atvejais reikia stengtis priimti sakramentus verta forma, tokia, kuria Bažnyčia juos visada teikė, kai dar buvo sveika.