Ligonių patepimo sakramentas išpažinties atžvilgiu užima tokią pačią vietą, kaip Sutvirtinimo sakramentas Krikšto atžvilgiu: kaip sakome, kad Sutvirtinimas užbaigia Krikštu pradėtą pagrindą, taip dabar pamatysime, jog Paskutinis patepimas pratęsia Atgailos sakramentą.
Nereikėtų manyti, kad šis sakramento dažnai vartojamas pavadinimas „Paskutinis patepimas“ reiškia, jog jį priėmęs tikrai mirsi. Atvirkščiai – vienas iš jo poveikių yra kūno pasveikimas. Toks nesupratimas atvedė prie plačiai paplitusios pražūtingos praktikos kuo ilgiau delsti priimti Patepimą. Sąvoką „Paskutinis patepimas“ reikia pirmiausia suprasti liturgiškai, nes kiti patepimai (krikštijant, Sutvirtinimo ir Kunigystės) paprastai teikiami prieš jį. Žinoma, šis sakramentas yra įsteigtas ypač priešmirtinei kovai, ir todėl yra paskutinysis iš sakramentų, skirtų asmeniniam žmogaus tobulumui. (Kunigystė ir Santuoka yra skirti daugiau visuomenės gerovei.) Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad Paskutinis patepimas pagreitina mirtį.
Kaip moko Tridento Susirinkimas, Ligonių patepimą įsteigė Kristus, jį paskelbė šv. apaštalas Jokūbas, kaip skaitome Jokūbo laiške (5, 14): „Jei kas nors tarp jūsų serga, tepasikviečia Bažnyčios kunigus ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Ir tikėjimo malda bus ligonio išganymui ir Viešpats jį pakels, o jei jis turėtų nuodėmių, jos jam bus atleistos“. Čia išvardinti visi tikro sakramento požymiai, būtent, išorinis patepimo ritualas, susietas su malda. Tai įvyksta „Viešpaties vardu“, t. y. Viešpaties pavedimu bei galia, ir bus ligoniui išganymu, pakėlimu ir nuodėmių atleidimu, o tai neįmanoma neįliejus pašvenčiamosios malonės. Be to, faktas, kad Paskutinis patepimas visada buvo teikiamas Bažnyčioje, kad net visos nuo Bažnyčios senovėje atkilusios sektos jį naudojo, liudija jo tikrą dievišką įsteigimą ir tikrą sakramentiškumą. Jei šv. Jokūbo aprašytas patepimas būtų vien neuždraustas pamaldus paprotys, jis tikrai nebūtų taip plačiai paplitęs. Protestantai ir modernistai pirmieji paneigė Ligonių patepimo sakramentiškumą.
Išoriniai ligonių patepimo ženklai
Ligonių patepimo materija yra vyskupo Didįjį ketvirtadienį pašventintas ligonių aliejus. Pagal tradicinį teologų požiūrį, tam gali būti naudojamas tik alyvų aliejus, todėl prieš naujovišką leidimą naudoti kitus augalinius aliejus tinka tie patys argumentai, kurie buvo paminėti, aptariant Sutvirtinimą. Šiuo aliejumi kunigas patepa penkis jutimo organus, būtent, akis, ausis, nosį, burna, rankas ir kojas. Paskutinį patepimą dėl pagrįstų priežasčių galima praleisti. Esant būtinam reikalui, sakramento galiojimui užtenka vieno patepimo – šiuo atveju paprastai patepama kakta. Tepdamas kunigas kalba šiuos žodžius: „Per šį šventą patepimą ir savo švelniausią gailestingumą tau Viešpats teatleidžia, ką esi nusidėjęs savo regėjimu (atitinkamai – girdėjimu, kalbėjimu ir t. t.)“.
Naujosiose apeigose forma pakeista. Dabar ji skamba taip: „Šiuo Šventuoju patepimu tepadeda tau Viešpats dėl savo gausaus pasigailėjimo, tepagelbsti jis Šventosios Dvasios galia: Viešpats, kuris tave išlaisvino iš nuodėmių, teišgelbsti tave ir tepakelia savo malone“. Dėl šios formos galiojimo galima neabejoti. Bet nesuprantama, kodėl sumažintas patepimų skaičius – patepama iš esmės tik kakta ir rankos. Nors tai taip pat nesumažina sakramento galiojimo, bet taip apgailėtinai atmesta tradicija, nes penkių jutimo organų patepimu gražiai pabrėžiama, kad žmogus savo nuodėmėmis blogai panaudojo savo pojūčius, jam reikia Viešpaties išganymo ir atleidimo. Patepimų skaičiaus sumažinimu, o taip pat tuo, kad naujoje formoje tik labai apibendrintai kalbama apie nuodėmes, ši simbolika visai sunaikinta.
Ligonių patepimo poveikis
Kaip kiekvienas sakramentas, Paskutinis patepimas padidina pašvenčiamąją malonę. Galima išvardinti tris ypatingus jo poveikius:
1. Jis dovanoja žmogui dvasinį palengvėjimą, duoda jėgų ištverti kančias ir įveikti pagundas. Ypač jis sustiprina mirštantįjį, kad jis pergalingai atsilaikytų priešmirtinėje kovoje. Dėl lengvai suprantamų priežasčių piktoji dvasia stengiasi pačiomis paskutinėmis valandoms žmoguje įsitvirtinti ir jį stumti į nuodėmes. Daugelis ligonių dėl to yra nekantrūs, pilni Dievo teismo baimės ir tikriausiai turi kovoti su nusivylimo pagunda. Tose kančiose jį sustiprina Ligonių patepimas, kad lengviau pakeltų savo kentėjimus ir, pilnai pasitikėdamas Dievo gailestingumu, galėtų pasiduoti jo šventai valiai.
2. Ligonių patepimas taip pat atleidžia nuodėmes: „O jei jis turėtų nuodėmių, jos jam bus atleistos“, – skaitome Jokūbo laiške. Kadangi Ligonių patepimas įsteigtas tik lengvųjų nuodėmių atleidimui, jį priimant reikia būti malonės būsenoje. Jei žinoma, kad turi sunkiųjų nuodėmių, pirmiausia reikia atlikti išpažintį. Bet tuo atveju, jei ligonis jau negali jos atlikti, Paskutinis patepimas taip pat atleidžia ir sunkias nuodėmes, jei ligonis turi bent netobulą gailestį. Todėl šis sakramentas, pvz., mirštančiajam, kuris prarado sąmonę, gali būti paskutinis išgelbėjimas. Jei po to ligonis vėl atsigauna, žinoma jis turi išpažinti sunkias nuodėmes.
Beje, Ligonių patepimas panaikina nuodėmės sukeltą silpnumą sieloje ir daug laikinųjų bausmių už nuodėmes. Kaip moko didieji scholastai, Paskutinis patepimas yra įsteigtas net tam, kad panaikintų visas laikinąsias bausmes, t. y. kad paruoštų sielą iškart po mirties eiti į dangų. Nors po Tridento Susirinkimo šis mokymas daugelio mokslininkų buvo atmestas, tikriausiai gali būti naudojamas ir šiandien, norint pabrėžti prieš protestantus skaistyklos rimtumą. Žinoma, tokį poveikį patirs tik tie, kurie sakramentą priima geroje dispozicijoje, t. y. su dideliu pamaldumu ir gailesčiu už savo nuodėmes.
Dėl šio poveikio matome, kad Paskutinis patepimas faktiškai yra Atgailos sakramento pratęsimas, nes jis pakeičia viską, ko ligonis dėl kūno ir sielos silpnumo negali padaryti. Praradusiems sąmonę arba tiems, kurių jau negalima suprasti, jis pakeičia išpažintį bei atgailos už savo nuodėmes darbus, kurių jis nebegali atlikti.
3. Vienas iš Paskutinio patepimo poveikių yra ir kūno pasveikimas. Bet tai įvyksta tik tada, kai Dievas numato, kad ligonio sielos išganymui bus naudingas jo išgijimas. Kadangi ilgas gyvenimas ne visada yra geras mūsų amžinojo išganymo atžvilgiu, todėl negalima tvirtai šio poveikio tikėtis. Ankstyvesnė mirtis kartais gali būti ir malone, nes daugelis vėliau sugadina tai, ką anksčiau buvo gero padarę. Todėl Išminties knyga apie ankstyvą teisiojo mirtį kalba: „Jis buvo nusineštas, kad piktybė nepakeistų jo supratimo, ar apgavystėje sielos nesuvedžiotų“ (Išm 5, 11).
Būdas, kuriuo šis trečiasis poveikis ateina, daugelio teologų aiškinamas kaip antgamtinis prigimtinių jėgų sustiprėjimas. Bet paprastai Paskutinis patepimas sukelia kūno išgijimą ne dėl stebuklo, bet antgamtiškai sustiprindamas tas jėgas, kurių kūnas dar turi. Todėl kūno pasveikimas negali įvykti ligoniui, kurio sveikata yra taip sugriauta, jog jį gali išgelbėti tik stebuklas. Nors aišku, suteikiant Ligonių patepimą, Dievas gali įvykdyti stebuklą, bet tai jau nebepriklauso prie sakramento normalaus veikimo.
Tačiau beveik visada ligonis, priėmęs Ligonių patepimą, gauna bent kažkokį savo negalavimo palengvėjimą, kurį dažnai galima paaiškinti tuo, jog su Dievu sutaikyta siela tampa ramesnė ir tai teigiamai paveikia kūną.
Teikėjas ir priėmėjas
Paskutinio patepimo teikėjas yra tik kunigas. Nei pasaulietis, nei diakonas negali šio sakramento galiojančiai teikti. Sąlyga sakramento priėmimui yra sunki liga arba sužeidimas, t. y. liga, dėl kurios tikrai gresia mirtis. Žodis „susirgti“ Jokūbo laiške tikrai reiškia tikrą ligą, ir tai, kad ligonis turi kviesti kunigą, vadinasi, kad jis pats dėl savo padėties negali pas jį nueiti. Todėl sveikieji arba tie, kurie serga nepavojingai, negali galiojančiai priimti Ligonių patepimo. Tikrą išimtį sudaro tik nusilpę nuo senatvės, nes senatvė, kaip sakoma, pati yra liga. O tie, kurie yra mirties pavojuje, bet ne dėl ligos, kaip, pvz., kareiviai prieš mūšį arba pasmerktieji mirčiai, šio sakramento priimti negali. Todėl Ligonių patepimo teikimas visiems be skirtumo, kas šiandien dažnai vyksta, pvz., senelių prieglaudose, yra piktnaudžiavimas. Nors šis piktnaudžiavimas naujųjų potvarkių nėra griežtai ginamas, nors ir šiandien sunki liga nurodoma kaip sąlyga priėmimui, tačiau tai yra skatinama. Šią tendenciją galima aiškiai pažinti naujose apeigose – iš Ligonių patepimo teikimo padaroma bendruomenės šventė. Yra net aiškūs nurodymai „bendrai švęsti Ligonių patepimą didesnių susirinkimų ribose“.
Nors sunki liga yra sąlyga sakramentui, tai jokiu būdu nereiškia, jog liga turi būti taip toli pažengusi, kad mirtis būtų čia pat. Jei žmogus sunkiai serga, jam turi būti greitai suteiktas sakramentas, nors mirties pavojus galėtų kilti tik po kelių savaičių ar mėnesių. Todėl ligonių patepimas tikrai yra vaisingesnis tada, kai jis yra priimamas su aiškia sąmone ir deramu pamaldumu, negu tada, kai ligonis guli mirties patale arba praradęs sąmonę. Be to, taip atidėliojant, beveik neįmanoma, kad suveiktų trečiasis Ligonių patepimo poveikis – kūno pasveikimas. Kaip matėme ankščiau, šis poveikis kyla per prigimtinių jėgų antgamtinį sustiprinimą, o tai neįmanoma, kai prigimtinės jėgos beveik visai sunaikintos. Apie tai šv. Kardinolas Bellarminas sako: „Mūsų dienomis Ligonių patepimas taip retai atstato sveikatą todėl, kad daugelis jo priėmimą atidėlioja, kol mirtis bus arčiau, o tada juos gali išgelbėti tik stebuklas“.
Tos pačios ligos metu Ligonių patepimą galima priimti tik vienąkart. Net jei po kelių savaičių ar mėnesių nuo priėmimo prisiartina mirtis, jis nekartojamas, nes su priešmirtine agonija susijęs sakramento poveikis kyla tik mirties valandą. Taigi po sakramento priėmimo sieloje lieka kažkas ilgalaikio, kas apginkluoja sielą priešmirtinėje kovoje. Tačiau jei tarp priėmimo ir agonijos įvyksta toks žymus ligos pagerėjimas, kad galima galvoti apie pasveikimą, tada kilus naujam mirties pavojui, Paskutinis patepimas pakartojamas. Taip pat sakramentą galima pakartoti, kai šalia pirmosios ligos kyla nauja mirtina liga.
Maži vaikai, dar neturintys sąmoningumo, negali priimti Paskutinio patepimo, nes jie neturi nuodėmių ir jiems nereikia atlaikyti priešmirtinės agonijos. Jei jie pakrikštyti, tai po mirties be abejonės eina į dangų. Šio Atgailos sakramento pratęsimo jiems reikia tiek pat mažai kaip ir išpažinties.
Ligonių patepimo būtinumas
Kadangi normaliai ligonių patepimui reikalinga malonės būsena, ir sunkių nuodėmių atleidimas nėra jo įprastinis poveikis, tai jis nėra būtinas išganymui pasiekti. Absoliučiai būtini išganymui yra tik Krikštas ir (tiems, kurie po Krikšto sunkiai nusidėjo) Atgaila. Tik sunkiai sergantiems, kurie žino sunkiai nusidėję, turi tik netobulą gailestį ir nebegali atlikti išpažinties, Paskutinis patepimas yra vienintelė priemonė išsigelbėti. Tačiau kiekvienas sunkiai sergantis būtų lengvabūdis, jei dėl aplaidumo nesirūpintų priimti šio sakramento, kuris teikia tokią didelę pagalbą, kad pasiektume amžinąjį išganymą ar galbūt kūnišką pagijimą. Ypač svarbu, kad ligonio giminės laiku pasirūpintų Paskutinio patepimo suteikimu. Jei giminės tvirtina „nenorėję ligonio jaudinti“, tai nerodo didelio jų tikėjimo. Tikroji artimo meilė reikalauja paaiškinti mirštančiajam jo būklę, kad jis pasiruoštų mirčiai ir nepasiduotų iliuzijoms.
Paskutinis patepimas paprastai teikiamas po išpažinties, jei ligonis ją gali atlikti, o po to teikiama šv. Komunija, kuri vadinama Viatika mirštančiajam, nes turi parengti jį keliui (lot. via – kelias) į amžinybę. Pabaigoje kunigas dar duoda ligoniui popiežiaus palaiminimą mirties valandai, kuris teikia visuotinius atlaidus. Apmąstant šias gražias apeigas, galima tik stebėtis, su kokiu rūpesčiu ir meile Bažnyčia globoja savo mirštančius vaikus ir kaip stengiasi jiems duoti viską, kas gali jiems padėti rimčiausią gyvenimo valandą – mirties valandą.
(Iš Mitteilungsblat, Nr. 206)