Kančios Sekmadienis
Pamokslas, pasakytas 2019 m. balandžio 9 d.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šv. Dvasios. Amen.
Brangūs tikintieji, prieš dvi savaites man teko proga aplankyti Antverpeno, Briuselio ir Gento miestus Belgijoje. Mūsų kongregacija – Šv. Pijaus X kunigų brolija – turi bažnyčias arba koplyčias šiuose miestuose.
Gaila, bet Belgija, kaip žinome, šiais laikais yra labai liberali šalis, ir šiuo metu katalikybė ten yra labai silpna. Jau ilgus metus žmonių Belgijoje, laikančių save katalikais, skaičius mažėja. Tai reiškia, kad Belgijoje daugybė žmonių paliko Katalikų Bažnyčią.
Tačiau žinome, kad anksčiau Belgija buvo katalikiškas kraštas. Vienas iš to įrodymų yra tas, kad joje liko tiek daug didelių ir labai gražių bažnyčių. Turėjau galimybę aplankyti keletą bažnyčių Belgijoje ir jos iš tiesų buvo nuostabios. Tokia architektūra, menas, grožis ir katalikų kultūra... Buvo įspūdinga.
Mes visi suprantame, kad kai įeiname į didelę, rimtą, gražią katalikų bažnyčią, pirmas įspūdis visada yra jos grožis: architektūra, menas, statulos, paveikslai, akustika, aukštis, vitražai ir t. t. Aišku, tai pirmas įspūdis ir geras įspūdis.
Tačiau, brangūs tikintieji, kai įeiname į katalikų bažnyčią arba koplyčią, mums reikia saikingai drausminti, disciplinuoti ir suvaldyti mūsų norą bei troškimą apžvalgyti bažnyčią tarsi turistams. Katalikų bažnyčiose mes nesame turistai. Baisu šiais laikais bažnyčios matyti tiek daug turistų, neturinčių jokios religinės intencijos. Jie be jokio pamaldumo garsiai kalba, fotografuoja ir pan.
Pirmiausia, kai įeiname į bažnyčią arba koplyčią, mums visada reikia bažnyčios prieangyje pagarbiai pamirkyti pirštus į švęstą vandenį ir persižegnoti, po to turime priklaupti prieš Dievą Švč. Sakramente ir kažkur atsiklaupus ant kelių susikaupti ir nukreipti dėmesį į bažnyčios svarbiausią vietą. Svarbiausia bažnyčios vieta yra altorius. Tai bažnyčios širdis. Bažnyčios ir koplyčios yra statomos dėl altoriaus, todėl altorius yra gerbiamiausia pastato vieta. Taigi, pirmiausiaturime atsiklaupti ir pagarbiai žiūrint į altorių mąstyti, kas ant jo vyksta kiekvieną dieną.Po to jau galime apžiūrėti ir bažnyčios grožį.
Šis sekmadienis vadinamas Kančios sekmadieniu, nes Bažnyčia nori, kad šiuo gavėnios laikotarpiu visą savo dėmesį skirtume mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiai ir mirčiai, o taip pat ir altoriui. Todėl Kančios sekmadienį visi kryžiai, paveikslai ir statulos uždengiami violetiniais šydais. Galima sakyti, kad Bažnyčia nori uždengti visą savo grožį, savo meną, savo statulas, savo paveikslus tam, kad padėtų mums susikaupti ir apmąstyti būtent Kristaus kančią ir auką. Mes neuždengiame altoriaus. Bažnyčia tiesiog verčia kreipti mūsų dėmesį į jį. Šydų violetinė spalva simbolizuoja atgailą, taip pat mūsų liūdesį ir gedulą, nes greitai mūsų Viešpats Jėzus Kristus bus išduotas, nuteistas, sumuštas ir nukryžiuotas, kad atsilygintų už mūsų nuodėmes. Taip mes laukiame Didžiosios Savaitės.
Brangieji, šią savaitę reikia skirti laiko ir sustoti, atsiklaupti, susikaupti tyloje bei mąstyti apie Kristaus kančią, tai yra Kristaus auką už mus. Išjunkite telefonus ir internetą porai valandų kiekvieną dieną ir skaitykite gerą knygą apie Kristaus kančią ir apmąstykite, melskitės. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, alyvų darželyje sukniubusį Jėzų. Įsivaizduokite surištą Jėzų, vedamą pas vyriausiajį kunigą. Apmąstykite Apaštalą Petrą (pirmąją popiežių), tris kartus išsiginantį Kristaus. Įsivaizduokite Jėzų, stovintį prieš Pilotą, Jėzaus nuplakimą, kareivių niekinimą, kryžiaus nešimą, Jėzų ant Kalvarijos kalno ir galiausiai nukryžiavimą. Bažnyčia nori, kad pamirštume visus kitus dalykus ir susikoncentruotume tik į Kristaus kančią ir auką.
Kas vyksta ant katalikų bažnyčios altoriaus? Kas yra altorius? Aišku, kad altorius, kruvina auka, kunigystė, ceremonijos, apeigos gali atrodyti gana keistai šiuolaikiniams žmonėms. Šiais laikais žmonės nebekalba apie altorių. Jie sako, kad yra šiuolaikiniai žmonės, todėl altorius ir aukos jiems tik senoviniai ir beprasmiai dalykai. Bet, brangieji, mums reikia giliai suprasti Kristaus aukos ir altoriaus svarbumą ir būtinybę mūsų gyvenime.
Kas vyksta ant katalikų bažnyčios altoriaus? Čia vyksta Kristaus kančios ir aukos sudabartinimas, kuris yra mūsų religijos širdis ir mūsų bažnyčių bei koplyčių širdis.
Mistiškai altorius yra ta vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas – Kalvarija. Kai žiūrime į altorių, dvasiškai turime matyti Kalvariją. Šioje vietoje yra atnaujinama auka, kurią atliko Jėzus Kristus ant Kalvarijos kalno. Tridento Susirinkimas moko, ir tai mūsų tikėjimas, kad šventosios Mišios yra tapačios Jėzaus aukai ant Kalvarijos kalno. Ši vieta, ant šio altoriaus, yra lygiai tokia pat šventa kaip Kalvarijos kalnas. Šventa, šventa, šventa vieta! Kai stovime prie altoriaus, kartu su Dievo Motina stovim kryžiaus papėdėje.
Mūsų Viešpats pasakė: „Parašyta: Mano namai vadinsis maldos namai.“
Galima sakyti, kad Malda yra dvasinis kontaktas su Dievu. Kai meldžiamės, mes kalbame su Dievu ir tai yra tam tikras susivienijimas su Juo. Malda atitraukia žmogų nuo šio pasaulio ir pakelia į Dievą. Tačiau kiekvieno žmogaus kontaktas ir susivienijimas su visagaliu Dievu visiškai priklauso nuo katalikų altoriaus. Kodėl? Gaila sakyti, bet todėl kad mes esame nusidėjėliai ir neverti prisiartinti prie Dievo. Dievo sostas yra šventa, šventa, šventa vieta. Negalime prie jo prisiartinti. Kaip nusidėjėliai gali bendrauti ir turėti kontaktą su Dievu? Tam reikia altoriaus. Ant altoriaus susitaikymas yra galimas. Reikia susitaikyti su Dievu prieš artėjimą prie Dievo.
Senajame Testamente žydų šventykloje buvo tokia vieta, vadinama „malonės sostu“, t. y. Sandoros skrynios dangtis, kuris simbolizavo Dievo ir žmogaus kontaktą ir bendravimo vietą. Galima sakyti, kad tai simbolizavo Dievo buvimo vietą šiame pasaulyje. „Malonės sostas“ Susitaikymo dieną (hebrajiškaiyom kippur) būdavo apšlakstomas aukojamo gyvūno krauju. Šis kraujas simboliškai atsilygindavo už žydų tautos nuodėmes, ir įgalino Dievą atleisti tas nuodėmes. Paskui žydų gyvenimas prasidėdavo iš naujo. Tai buvo susitaikymo diena.
Šios Senojo Testamento apeigos išreiškė žmonijos troškimą, kad Dievas atleistų visas mūsų kaltes ir nuodėmes. Tačiau gyvūnų krauju to nebuvo įmanoma padaryti. Tai buvo tik simbolis. Reikėjo tobulesnės aukos, šventesnio kraujo. Mūsų Viešpats, tikras Dievo Sūnus, tapęs tikru žmogumi, turėjo ateiti ir paaukoti savo nesuteptą kraują.
Šv. Paulius rašė: „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.“
Mūsų kongregacijos steigėjas arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as yra pasakęs: „Mūsų Viešpaties tikslas yra tęsti savo kryžių per šventąją Mišių auką iki laikų pabaigos.“
Brangieji, ant altoriaus yra Dievo meilė mums; ant altoriaus yra Dievo noras gyventi su mumis; tenai yra susitaikymo su Dievu vieta; ant altoriaus yra Dievo noras pašventinti mus; Dievo troškimas, kad mes atmintume Jo pasiaukojimą už mus; tai yra susitikimo vieta su Dievu ir naujas „malonės sostas“.
Šv. Tomas Akvinietis parašė labai gražią giesmę, vadinamą „Tantum Ergo“. Šioje giesmėje rašoma: Dieve, nuostabiuoju Sakramentu palikęs mums savo kančios atminimą, † išmokyk mus, prašome, taip garbinti šventąsias Tavo Kūno ir Kraujo paslaptis, * kad savyje nuolat jaustume Tavo atpirkimo vaisių. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. R. Amen.
Brangieji, mums reikia tapti šventa tauta, šventa bendruomene, kuri rimtai ir karštai garbina Dievą prie Kristaus altoriaus. Mūsų bendruomenė turi tarnauti Dievui šventomis apeigomis, pastangomis ir ceremonijomis, t.y. išlaikyti katalikų Tradiciją. Tai yra mūsų koplyčios, bažnyčios ir altoriaus tikslas.
Po pamokslo mes kartu giedosime tikėjimo išpažinimą (Credo), nes visi čia tikime į Jėzų ir Jo kančią. Po to mes įžengsime į atnašavimą, kurio metu kunigas paims duoną ir vyną, kaip tai padarė Kristus. Tada bus Prefacija, Mišių Kanonas ir Konsekracija.
Žinoma, kad po duonos ir vyno konsekracijos ant altoriaus įvyksta tikra mūsų Viešpaties auka. Jis yra aukos būklėje. Jo Kraujas yra atskirtas nuo Jo Kūno. Tas atskyrimas nėra kruvinu būdu, bet nekruvinu būdu. Todėl tai yra mistinis atskyrimas. Per tą laiką Jis pasiaukoja ir aukoja save Dievui Tėvui. Prisiartinkime prie altoriaus – prie Kalvarijos kalno – su Švč. Mergele Marija ir šventuoju apaštalu Jonu. Amen.
Kun. Shane Pezzutti yra šv. Pijaus X kunigų brolijos prioras Kaune. Jis yra kilęs iš JAV, ir lietuvių kalba nėra jo gimtoji.