Peteris Kwasniewskis yra vienas ryškiausių dabarties amerikiečių katalikų intelektualų. Jį galima būtų laikyti renesansiniu žmogumi, nes tai kartu puikus filosofas, teologas, kompozitorius ir muzikas, paskelbęs per 500 mokslinių straipsnių, išleidęs keletą knygų bei keletą savo muzikos kompozicijų rinkinių. Paskutinioji jo knyga „Resurgent in the Midst of Crisis: Sacred Liturgy, the Traditional Latin Mass, and Renewal in the Church“ [Atgimstanti krizės sukūry: Šventoji liturgija, tradicinės lotyniškosios Mišios ir Bažnyčios atnaujinimas], išleista prieš trejetą metų (Angelico Press, 2014) jau išversta į keletą kalbų ir išleista Čekijoje, Lenkijoje bei Austrijoje, o taip pat ruošiami jos itališkas, ispaniškas bei prancūziškas leidimai. Autorius tvirtai pasisako už visos Katalikų Bažnyčios atsigręžimą į savo Tradiciją, ypač didelį dėmesį kreipiant į tradicinę liturgiją, t. y. į tai, ką Vatikano II Susirinkimas pavadino visos krikščionių gyvenimo ir veiklos „fons et culmen“ – šaltiniu, iš kurio visa kyla, ir viršūne, į kurią visa veda. Pristatomame straipsnyje P. Kwasniewskis aptaria vieną opią ir nūdienos Bažnyčioje itin aštrią problemą, apie kurią dažnas nebesusimąsto – užmiršta ar prarasta ne tik dar ne taip seniai liturgijoje visuotinai naudota lotynų kalba, bet ištisas simbolių ir esminių dvasinių tiesų pasaulis, be kurio katalikų tapatybė menksta tapdama savo pačios karikatūra ar galiausiai išnyksta. Tad atgaivinti ir mokyti šio „dvasinio raštingumo“ yra daugiau, negu būtina. Šis straipsnis pirmą kartą paskelbtas 2017 m. balandžio 24 d. portale „The New Liturgical Movement“ (http://www.newliturgicalmovement.org).
Jei negali skaityti, bet kuri knyga bus užversta knyga, nes negalėsi įžvelgti prasmės. Kas nemoka skaityti arabiškai ar teksto, parašyto kirilica, tas tematys pluoštą keistai susuktų rašmenų, kurie neperduoda jokios žinios, nebent tokią: „Koks įdomus piešinys. Gaila, bet jis man nieko nereiškia“.
Ar ne keista ir net kiek baisoka, kad būtent taip nutinka su dauguma dabartinių vyraujančios krypties katalikų, kai jie susiduria su dviejų tūkstančių metų Bažnyčios paveldu – jos liturgija, pamaldumo formomis, teologija ir magisteriumu? Po 1965–1975 m. laikotarpiu vykdyto didžiojo valymo ir Tikėjimo mokymo bei praktikavimo subanalinimo, kuriam daugumoje parapijų bei mokyklų iš esmės niekada taip ir nebuvo rimtai pasipriešinta, mes susiduriame su dar viena vis didėjančia kliūtimi, trukdančia atkurti tradicinį Tikėjimą, o būtent su tuo, ką galima būtų pavadinti „dvasiniu neraštingumu“. Kai panaikinama simbolių kalba, žmonės nebegali perskaityti simbolių ir šitaip iš esmės tampa atskirti nuo Bažnyčios turtų. Tai ne tas pats, kaip tuo atveju, kai kas nors tiesiog tingi ar yra pernelyg išsiblaškęs ar kažkuo kitu užsiėmęs, kad galėtų tai skaityti. Tai situacija, kuomet tiesiog nebesugebama perskaityti ir dėl to net nesuvokiama, kas prarandama ar ką galima iš to gauti. Ar tai pernelyg pesimistinis palyginimas? Nemanau. Įrodymus rasti nesunku.
Tie laimingieji, kurie šioje srityje yra daugiau ar mažiau raštingi, visų pirma turi dėkoti Viešpačiui, kad buvo verti gauti tokio žinojimo malonę. Ji buvo suteikta tam, kad sustiprintų ir augintų mūsų meilę – pirmiausia Dievui, o po to ir artimui. Šią meilę mes praktikuojame ypatingu būdu, kai katechumenus ir brolius katalikus mokome dvasinio raštingumo. Šis ugdomasis darbas yra nepaprastai reikalingas mūsų laikais, nors jis, kad ir kaip būtų keista, labai menkai vertinamas. Jis nevertinamas dėl tos pačios aukščiau išsakytos priežasties – trūksta elementaraus supratimo, kad to tiesiog būtinai reikia. Aklas gimęs žmogus niekada nesužinos, ką reiškia matyti spalvas, ir jei kiti, jį supantys žmonės nuolat nekalbėtų apie jas, jis net nežinotų, jog tokios egzistuoja. Aklųjų bendrijoje be pagalbos iš šalies spalva niekada ir negalėtų būti pokalbio tema; iš tiesų, jei kas nors iš jų sugalvotų tokią sąvoką, kaip spalva, kiti veikiausiai iš jo tik pasijuoktų.
Taip mes galime mąstyti ir apie mūsų situaciją. Kaip protingi gyvūnai, mes mokomės klausydamiesi ir kalbėdami tam tikra kalba. Jeigu išaugtume miškuose, kaip koks sulaukėjęs vaikas, kurį išaugino vilkai, mes taip niekuomet ir neišmoktume nei mąstyti, nei kalbėti žmonių kalba; pats mūsų intelektualinis augimas sustotų. Arba, jei mes išaugame girdėdami tik vieną kalbą, nenuostabu, kad atsiduriame labai nepatogioje padėtyje, patekę į kitą kalbinę aplinką, kai tenka rankioti jų kalbos žodžius. (Tai ryškus kontrastas su tais europiečiais, kurie dėl savo istorijos ir geografinės jų šalių padėties išmoksta kelių kalbų jau nuo pat kūdikystės.) Dar visai neseniai katalikai augdavo mokydamiesi Bažnyčios kalbos – jos simbolių spindesio, jos liturginių ritualų ir specialios sakralinės muzikos, švenčių ir pasninkų ciklo, jos katekizmo. Kai kurie, daugiausia dvasininkai ir vienuoliai, išmokdavo dar ir gerokai reiklesnę, teologijos kalbą. Tačiau dabar didžioji dalis katalikų, įskaitant ir dvasininkiją, visa tai prarado. Išaugo jau kelios kartos katalikų, kurie temoka pasaulio kalbą, sekuliarią, pasaulietinę šneką, su keliomis menkutėmis katalikiškomis frazėmis, kurias galima būtų palyginti su tomis frazėmis, kurios surašytos Berlitzo[1] pasikalbėjimų žodynėlyje, pavyzdžiui, „Labas rytas“, „Dėkoju“, „Prašyčiau sąskaitą“ ir pan.
Ar bereikia tuomet stebėtis, kad kai pradedame kalbėti Tradicijos kalba, kai stengiamės ją išmokti, praktikuoti ir jos mokyti kitus, daugelis nepajėgia jos suprasti arba įsižeidžia išgirdę ją kalbant, arba nesutinka, kad jos išmokti verta? Šie žmonės sako: „Liaukitės kalbėti ta svetima kalba – aš jos negaliu suprasti. Kalbėkite tik mano kalba. Niekas nebekalba ta senamadiška jūsų kalba. Ji jau atgyveno. Mes nuėjome tolyn. Jūs pasilikote klaidingoje istorijos pusėje“.
Liūdna tai, kad tokie žmonės yra savotiškai įstrigę, jie negali suprasti gražių istorijų, lyrinių poemų, veiksmingų maldų, mielų slėpinių, kuriuos katalikų kultūros šimtmečiai mums perdavė kažkada buvusia universalia kalba. Tad jie išties neturi žalio supratimo, ko yra netekę, ir negali suvokti, jog tai, ko jie yra netekę, yra didžioji katalikybės palikimo dalis – lyg toji ledkalnio dalis po vandeniu palyginti su šiuolaikinės katalikybės ledkalnio viršūnėle. O jei nesupranti, kaip paprasta visa tai paniekinamai atmesti: „Neverta dėl to dėti jokių pastangų, nes aš ir taip galiu tarnauti Dievui ir išgelbėti savo sielą be viso šito.“ Deja, jų mąstymas klaidingas: katalikų Tradicijos kalbos ir literatūros praradimas galiausiai leidžia įsivyrauti savotiškam primityvizmo, emocionalumo ir kolektyvinio narcisizmo mišiniui, kuris atveda iki idiotiškumo arba beprotybės, visiško kracho arba nepastovios ideologijos. Katalikybė ne atsitiktinai, bet esmingai yra pagrįsta Tradicija; todėl tie, kurie nėra gyvybiškai ir giliai susivieniję su Tradicija, galiausiai atsidurs už jos ribų. Tai būtų galima pavadinti lėtaeige schizma. Kaip šv. Jeronimo laikais krikščioniškas pasaulis vieną dieną atsibudo ir pamatė, kad tapo arijonišku, taip mūsų dienomis daugybė Katalikų Bažnyčios narių nubudę pamato, kad tapo sekuliaristais, liberaliais protestantais ir modernistais.
Katalikams prireiks ypatingos atsivertimo malonės, kad jie patikėtų, jog tai, ko jie neteko, yra kažkas nuostabaus, kad jie pasitikėtų tais, kurie gali juos to išmokyti, kad jie dėtų pastangas, kurių reikia, norint išmokti šią, kaip ir kiekvieną kitą naują kalbą. Tradicionalistai [t.y. Tradicijos katalikai] turi jiems padaryti paruošiamąjį darbą: sukurti bendruomenes, kur būtų pakankamas kiekis tikinčiųjų, taip sakant, laisvai kalbančių Tradicijos kalba, ir kurie su Dievo pagalba sukurtų mažą visuomenę, visų laikų Bažnyčios mikrokosmą, kur Tikėjimo nesikeičianti tiesa ir begalinis vidinis grožis klestėtų ir skleistųsi išorėn. Tai atsitiks daugiausia deramai švenčiant tradicinę šventąją liturgiją – Mišias ir Dieviškąjį oficiumą (liturgines valandas) bei laikantis įvairių liaudiškojo pamaldumo praktikų. Visa tai turi vykti ir per įvairius visuomeninius susibūrimus, katechezės mokymus, šeimose bei versle. Tie, kurie suvokia, kad kažko trūksta, kuriuos graužia tas jausmas, jog „čia turi būti kažkas daugiau“, ir kurie pradeda ieškoti, tiems pavyks atrasti tuos turtus, kurie gali išgydyti iš to prasminio skurdo, kuriame gyvenama.
Ir paskutinė mintis. Kalbas, kurios buvo laikomos „mirusiomis“, prikelia tie, kuriems tai rūpi –geriausias to pavyzdys yra hebrajų kalbos atgaivinimas ir jos tapimas Izraelio valstybine kalba. Kažkas panašaus gali ir privalo būti padaryta ir Katalikų Bažnyčioje su lotynų kalba, o taip pat ir su visu teologiniu, kultūriniu ir liturginiu palikimu, kurį įkūnija ši gimtoji Vakarų krikščionybės kalba. Jeigu kam nors atrodo, kad tai neįmanoma, patikėkite, tikrai įmanoma. Viešpats, kuris padaugino keletą kepalėlių duonos ir kelias žuvis, tikrai yra pajėgus tą patį padaryti ir su mūsų pastangomis, jeigu mes būsime ne netikintys, bet tikrai tikintys. Kaip sakoma Šventajame Rašte, remiantis labiau pažodiniu vertimu, „nes Dievui nėra neįmanomo žodžio“ (Lk 1, 37).
Vertė Jonas Vilimas.
[1] Turimas galvoje Berlitzo Europos kalbų pagrindinių frazių žodynėlis, skirtas amerikiečių turistams.