Brangūs tikintieji, šiandienos Evangelijoje skaitome, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus savo apaštalams pasakė: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.”
Per Krikšto sakramentą mes jau tapome Kristaus karalystės nariais, Kristaus bendruomenės nariais, Kristaus Bažnyčios piliečiais. Krikšto metu kunigas krikštijo mus vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios ir todėl mes dabar priklausome Švenčiausiajai Trejybei ir esame Jos vaikai.
Brangieji, kiekvieną dieną daug kartų mes meldžiamės šią maldą: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“ Tai yra žegnojimasis.
Žegnojimasis yra tai, ką mes vadiname katalikų religiniu gestu. Religiniai gestai ir judesiai yra neapsakomai svarbūs išoriniai religijos išreiškimai. Pvz., žegnojimasis, rankų sudėjimas, priklaupimai, klūpėjimas, galvos ir kūno nulenkimai, liturginis stovėjimas ir sėdėjimas, liturginiai pasveikinimai, kunigo altoriaus pabučiavimas, apsmilkymas ir t. t. Yra tiek daug įvairių katalikiškų religinių gestų, ir mes turime atlikti tuos gestus teisingai ir pagarbiai.
Mes gyvename Katalikų Bažnyčios krizės (religijos krizės) laikais ir esame šventai Tradicijai ištikimi katalikai ir todėl mums reikia puikiai suprasti ir visada rimtai atlikti mūsų katalikiškus religinius gestus, judesius, išlaikyti tinkamą laikyseną, ypač per šventąsias Mišias. Tai yra Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimas. Negalima apleisti šių dalykų. Atstatyti Tradiciją – vadinasi taip pat padėti Bažnyčiai išlaikyti šiuos svarbius dalykus. Deja, dėl savo puolusios prigimties mes pamažu pradedame atlikti šiuos gestus netvarkingai ir nepagarbiai.
Pvz., tiek daug katalikų, netgi kai kurie kunigai ir vyskupai, vis labiau praranda normalų religinį „etiketą“. Jie praranda pagarbumo Dievui dvasią. Jie nežino, kaip elgtis bažnyčiose, per šventąsias Mišias arba prie šventų dalykų. Man asmeniškai yra labai skausminga stebėti tokį nepagarbumą. Iš tiesų tai yra blogas naujųjų Mišių ir sakramentų apeigų rezultatas. Ceremonijos, apeigos, liturgija, rubrikos, muzika, religiniai gestai ir judesiai turi didelę įtaką mūsų sieloms. Bažnyčios apeigų būdas turi atspindėti tai, kuo katalikai tiki.
Pvz., katalikai ir kunigai šiais laikais bažnyčiose nebijo garsiai kalbėtis ir juoktis. Jie eina per bažnyčią be pagarbos, be rimtumo – kaip per miestą. Atrodo, kad jie nesupranta, jog bažnyčia yra Dievo namai, maldos namai, šventa vieta, kad joje kasdien vyksta Kristaus Auka ir yra atleidžiamos nuodėmės. Dabar nebėra skirtumo tarp pasaulietiškų dalykų, pasaulietiškos vietos ir šventų dalykų bei šventos vietos. Pasaulietiškos gitaros ir būgnai, pasaulietiškas šlovinimas, paprastų tikinčiųjų dalijama komuniją, elgesio ir aprangos nepadorumas. Tragedija! Jūs gerai žinote, kad nuolat kyla labai daug liturginių problemų. Mums reikia visomis jėgomis ir pastangomis priešintis tokiam elgesiui!
Vadinasi, turime nuolatos tobulinti savo išorinį ir vidinį elgesį prie Švenčiausiosios Trejybės, pvz., bažnyčiose, koplyčiose, šventyklose, prie šventų daiktų ir dalykų ir netgi namuose maldos metu, nes elgesys meldžiantis yra mūsų pagarbos Dievui įrodymas. Šių dalykų reikia mokyti savo vaikus. Pagarba, kurią tėvai rodys tiems pašvęstiems dalykams, pratins ir vaikus juos gerbti. Religija yra dorybė. Ji nėra tik teorija. Religija prasideda sieloje ir tada pasireiškia išoriniais veiksmais, gestais, žodžiais ir pagaliau ceremonijomis bei apeigomis. Religija yra vidinė ir išorinė dorybė, vadinasi, turime nuolankiai ir teisingai garbinti Dievą vidiniais būdais ir išoriniais gestais.
Dėl to tradicinės šventosios Mišios yra svarbios. Bet nepakanka vien dalyvauti tradicinėse Mišiose. Reikia visada stengtis gilinti savo supratimą apie tradicinių Mišių apeigas ir ceremonijas.
Brangūs tikintieji, galima sakyti, kad tradicinė liturgija, šventosios Mišios lotynų kalba tradicinėmis apeigomis yra Dievo pagarbos, mandagumo ir etiketo mokykla. Šios apeigos, ceremonijos, gestai ir judesiai moko mus krikščioniškosios kultūros: pagarbumo Dievui, pagarbos vienas kitam, pagarbos šventiems dalykams ir t. t.
Prisiminkime etiketo taisykles, pvz., Europos karalių rūmuose. Tais laikais susitikimai su karaliumi ir aristokratija būdavo labai gražūs, iškilmingi, pilni rimtumo ir pagarbos, bet su griežtomis taisyklėmis. Visada buvo mandagumo taisyklės ir tinkamo elgesio normos bei formos: kaip pasisveikinti, atsisveikinti, kaip pagerbti vienas kitą, nusilenkti vienas kitam, elgtis prie stalo, priimti svečius,kalbėtis prie stalo, apranga ir išvaizda. Žodžiu, kūno kalba, laikysena ir gestai yra labai svarbūs.
Kai įeiname į bažnyčią arba į koplyčią, mums reikia visiškai pakeisti savo elgesį. Mes įeiname į Dievo namus, kur vyksta Kristaus kančios ir aukos sudabartinimas! Turime sąmoningai įeiti Dievo akivaizdoje, nes Dievo buvimas laukia mūsų katalikų bažnyčiose. Mūsų elgesys bažnyčioje turi būti nuolankus ir iškilmingas, bet ne demonstratyvus kaip fariziejų, ne kaip modernistų, bet kaip tradicionalistų. Tai tikroji kultūra.
Reikia priklaupti gražiai, priklaupiama ant dešinio kelio, kelis turi pasiekti grindis, nugarą reikia laikyti tiesiai, rankos turi būti sudėtos. Savo priklaupimais reikia sąmoningai pagarbinti Dievą.
Taip pat kai atsiklaupiame tam, kad melstumės, turime laikyti nugarą tiesiai (jeigu galime), susikaupti ir susikoncentruoti. Taip elgiamės per liturgiją.
Stovėti per Mišias reikia tiesiai, ramiai, sudėjus rankas. Liturgijos metas yra iškilmingas metas. Jis nėra atsipalaidavimo metas. Per Mišias nebūkite tingūs. Mišių metu mes esame ne pasaulyje, bet prie Dievo. Rimta, taisyklinga laikysena yra būtina.
Kai kunigas pasisuka į tikinčiuosius ir sveikina „Dominus vobiscum“, tai yra labai iškilmingas pasveikinimas, kuris suvienija kunigą su tikinčiaisiais. Reikia atsakyti rimtai, pagarbiai, dėmesingai.
Reikia pagarbiai, gražiai nulenkti galvą, pvz., per „oremus“, „per Dominum nostrum“, „Gloria in excelsis“.
Kai atsisėdame,taip pat turime išlaikyti rimtumą.
Tai yra sąmoningas ir aktyvus dalyvavimas šventosiose Mišiose.
Arkivyskupas Lefebras rašo: „Tradicinė liturgija, tokia, kokią Bažnyčia mums perdavė per visus amžius, yra nuostabi nusižeminimo mokykla. Mes tai matome iš gestų ir veiksmų: parpuolimas ant žemės, priklaupimai, nusilenkimai yra tiek mūsų nusižeminimo, tiek mūsų pagarbos, pirmiausia Dievui, pasireiškimai. Sakramentas yra regimas ir veiksmingas ženklas, jis nėra teologinis traktatas. Tad reikia apsvarstyti ne tik tekstus, bet taip pat ir gestus, laikyseną, kurie irgi prisideda prie to, kas vyksta, ženklinimo.“
Svarbiausias mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Širdies noras buvo garbinti ir mylėti savo dangiškąjį Tėvą. Toks pat yra ir liturgijos tikslas. Prašykime Švč. M. Mariją padėti mūsų širdims tapti panašioms į Jėzaus Širdį. Amen.
Kun. Shane Pezzutti yra šv. Pijaus X kunigų brolijos prioras Kaune.