Šv. Pijaus X kunigų brolija,
Menzingen, 2004
ĮVADAS
1. 25-oji Jono Pauliaus II išrinkimo sukaktis yra proga apmąstyti tai pagrindinei orientacijai, kurią popiežius suteikė savo pontifikatui. Veikiamas Vatikano II Susirinkimo nutarimų, jis norėjo pašvęsti savo pontifikatą vienybės idėjai: „Vienas iš pagrindinių Vatikano II Susirinkimo tikslų buvo atkurti visų krikščionių vienybę (plg. Unitatis redintegratio, 1), tad nuo pat mano išrinkimo formaliai įsipareigojau paremti ir vykdyti jo normas ir kryptis, laikydamas tai savo pirmaprade pareiga.“[1] Popiežiui šis „krikščionių vienybės atkūrimas“ tėra pirmas žingsnis link didesnės vienybės, visos žmonių giminės susivienijimo: „krikščionių vienybė atvira dar platesnei vienybei, apimančiai visą žmoniją“.[2]
2. Pasirinkęs šią pagrindinę veiklos kryptį:
- Jonas Paulius II laikė savo pareiga „paimti į rankas šią Susirinkimo magna charta, dogminę konstituciją Lumen Gentium“[3], kuri apibrėžia Bažnyčią kaip „sakramentą arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklą bei įrankį“[4]. Jis „paėmė ją į rankas“, norėdamas „sustiprinti šį gyvybingą bendravimą tarp Kristaus ir visų tikinčių bei turinčių viltį į jį, tačiau sykiu padėti plėsti bei stiprinti visos žmonių giminės vienybę“[5];
- Jonas Paulius II iš esmės pašventė savo pontifikatą šiai vienybei įgyvendinti: ne kartą rengė religijų atstovų susitikimus, atliko atgailos aktus ir ekumeninius gestus. Tai buvo ir pagrindinė jo kelionių priežastis: „kiekviename žemyne galėjau nuvykti į vietines Bažnyčias, skatindamas nuolatinį dėmesį ekumeninių ryšių su skirtingų konfesijų krikščionimis plėtrai“[6];
- Jonas Paulius II pažymėjo jubiliejinius 2000-uosius metus ekumeniniu gestu.[7]
Iš tiesų „galima pasakyti, kad visa vietinių Bažnyčių ir Apaštalinio Sosto veikla pastaraisiais metais buvo įkvėpta ekumeniškai“[8]. Praėjo dvidešimt penkeri metai, baigėsi jubiliejus, todėl dabar laikas ją įvertinti.
3. Ilgą laiką Jonas Paulius II tikėjo, kad jo pontifikatas bus naujas adventas[9], leisiąs „šio naujo tūkstantmečio aušrai apšviesti Bažnyčią, vėl atradusią visišką vienybę“[10]. Taip išsipildysianti popiežiaus „svajonė“, „kad visos pasaulio tautos iš įvairių žemės rutulio vietų susirinks draugėn, vienydamosi su vieninteliu Dievu, kaip tikra šeima“[11]. Tačiau tikrovė visiškai kitokia: „Atrodo, kad gyvename paklydimų epochoje, kai daugelis vyrų ir moterų atrodo praradę orientaciją“[12]. Europoje viešpatauja „ tam tikras praktinis agnosticizmas ir religinis indiferentizmas“, pasiekęs tokį laipsnį, kad „Europos kultūra kelia ‚tylios apostazės‘ įspūdį“[13]. Ekumenizmas šioje situacijoje nėra neutralus. Ši Jono Pauliaus II mąstymo analizė (Pirmas skyrius) mums parodys, kad – nors tenka labai apgailestauti – ekumeninės praktikos kyla iš nekatalikiško mąstymo (Antras skyrius) ir veda į „tylią apostazę“ (Trečias skyrius).
I skyrius
EKUMENINIO MĄSTYMO ANALIZĖ
Žmonijos vienybė ir tarpreliginis dialogas
Kristus, susivienijęs su kiekvienu žmogumi
4. Popiežiaus mąstymo pagrindą galime rasti teiginyje, kad „Kristus ‚tam tikru būdu susivienijo su visais žmonėmis‘ (Gaudium et Spes, 22), net jeigu šie žmonės to nesuvokia“[14]. Iš tikrųjų Jonas Paulius II aiškina, kad Kristaus atliktas atpirkimas yra visuotinis ne tik ta prasme, kad jis apsčiai teko visai žmonijai ir kad siūlomas konkrečiai kiekvienam jos nariui, ne, jis de facto tekęs visiems žmonėms. Tokiu atveju, viena vertus, „Kristuje religija jau nėra ‚Dievo ieškojimas tarytum apgraibomis‘ (Apd 17,27), bet atsiliepimas tikėjimu į apsireiškiantį Dievą (…), atsiliepimas, kurį padarė įmanomu šis nepaprastas Žmogus (…), kuriame kiekvienas žmogus gali atsiliepti Dievui“. Antra vertus, popiežius priduria, „kad šiame Žmoguje visa kūrinija atsiliepia Dievui“[15]. Jau aktualiai „kiekvienas žmogus yra įtrauktas į atpirkimo slėpinį, ir su kiekvienu žmogumi Kristus yra per šį slėpinį amžinai susijęs. (…) Taigi, žmogus yra visoje pilnatvėje šio slėpinio, kurio dalyviu jis tampa Jėzuje Kristuje, slėpinio, kurio dalyviu nuo pradėjimo momento tapo kiekvienas iš keturių tūkstančių milijonų žmonių, gyvenančių mūsų planetoje“[16]. Tokiu būdu „Šventoje Dvasioje kiekvienas asmuo ir visos tautos per kryžių ir Kristaus prisikėlimą tampa Dievo vaikais, dieviškos prigimties dalyviais ir amžinojo gyvenimo paveldėtojais“[17].
Susitikimas Asyžiuje
5. Tiesiogiai taikydamas atpirkimo visuotinumą, Jonas Paulius II nagrinėja Bažnyčios ir kitų religijų santykius. Jeigu anksčiau apibūdintas vienybės įsakymas „yra nuostata, kilusi iš sukūrimo ir atpirkimo ir todėl tam tikra prasme ‚dieviška‘, šie skirtumai ir nukrypimai, net religiniai, atsiranda greičiau iš ‚žmogiškų padarinių‘[18]“, kuriuos reikėtų „užmiršti, pereinant prie įgyvendinimo didingo vienybės plano, kuris yra ankstesnis už sutvėrimą“[19]. Iš to seka tokie tarpreliginiai susitikimai, kaip Asyžiaus, įvykęs 1986 spalio 27 d., kuriame popiežius norėjo „akivaizdžiai parodyti esminę, bet paslėptą vienybę, kurią Dievo Žodis (…) įsteigė tarp visų šio pasaulio vyrų ir moterų“[20]. Šiais veiksmais popiežius nori paskelbti Bažnyčiai, kad „Kristus – viso pasaulio religijų troškimo išsipildymas, būdamas toks, jis yra jų vienintelis ir galutinis užbaigimas“[21].
Kristaus Bažnyčia ir ekumenizmas
Vienintelė Kristaus Bažnyčia
6. Dieviškoji vienybė esą liko nepažeista, o istoriniai skilimai atsirado dėl žmogiškų priežasčių. Ši dviguba schema pritaikoma Bažnyčiai kaip bendruomenei. Jonas Paulius II iš tikrųjų skiria Kristaus Bažnyčią kaip dievišką realybę ir skirtingas bažnyčias – „žmonių susiskaldymo“[22] vaisius. Kristaus Bažnyčios kontūrai paprastai brėžiami neteisingai, jie esą siekia toliau nei matomos Katalikų Bažnyčios ribos.[23] Kristaus Bažnyčia esanti vidinė tikrovė.[24] Bažnyčia mažų mažiausiai apima krikščionių visumą[25], kad ir kokiai bažnyčiai jie priklausytų: visi yra „Kristaus mokiniai“[26], „bendrai dalyvaujantys Kristuje“[27]. Jie „yra vienis, nes per Dvasią esti vienoje bendrystėje su Sūnumi, o per jį – bendrystėje su Tėvu“[28]. Taigi, Kristaus Bažnyčia, nepaisant visų susiskaldymų, yra šventųjų bendrija: „Bažnyčia yra šventųjų bendravimas“[29]. Iš tikrųjų „bendrija, kuria krikščionys tiki, į kurią deda viltis, jau yra gili realybė – jų sąjunga su Tėvu, per Kristų ir Šventoje Dvasioje. Nuo Sekminių dienos ši sąjunga suteikta Bažnyčiai – šventųjų bendrijai ir buvo jos priimta“[30].
Bažnyčios pasidalijimas
7. Anot Jono Pauliaus II, istorijos eigoje atsiradę Bažnyčios skilimai niekad nesužeidė Kristaus Bažnyčios, kitaip tariant, fundamentali krikščionių tarpusavio vienybė liko nepažeista: „Dievo malone, tai, kas priklauso Kristaus Bažnyčios sandarai, dar nesunaikinta, taip pat bendravimas su kitomis bažnyčiomis ir bažnytinėmis bendruomenėmis“[31]. Šie pasidalinimai iš tikrųjų yra kito lygmens, jie paliečia tik regimą šventųjų bendravimo pavidalą: tradicinius tikėjimo išpažinimo, sakramentų ir hierarchinio bendravimo ryšius. Atsisakius vieno ar kelių iš šių ryšių, atsiskyrusios bažnyčios sukliudo tik regimam bendravimui su Katalikų Bažnyčia, ir tai tik iš dalies: šis bendravimas esti mažesnis ar didesnis priklausomai nuo to, kiek ryšių išsaugota. Todėl kalbama apie netobulą bendravimą tarp atsiskyrusių bažnyčių ir Katalikų Bažnyčios, o visų jų bendrystė vienintelėje Kristaus Bažnyčioje išlieka nepažeistas.[32] Dažnai vartojamas terminas „Bažnyčios – seserys“[33].
8. Pagal šią sampratą, daugiau yra tų dalykų, kurie vienija skirtingas krikščionių Bažnyčias, negu tų, kas jas skiria[34]: „Bendra dvasinė dimensija viršija visas konfesines kliūtis, skiriančias mus vienus nuo kitų“[35]. Toji dvasinė dimensija yra Kristaus Bažnyčia. Jeigu ši Bažnyčia tik „subsistuoja“[36] „vieninteliame subjekte“[37] – Katalikų Bažnyčioje, tuomet ji išlaiko bent „aktyvų buvimą“ atsiskyrusiose bendruomenėse dėl jose esančių „šventumo ir tiesos elementų“[38]. Šią tariamą dvasinę dimensiją Jonas Paulius II norėjo patvirtinti išleisdamas bendrą visoms bažnyčioms martyrologą: „Šventųjų, kankinių ekumenizmas galbūt yra labiausiai įtikinantis. Šventųjų bendravimo balsas yra stipresnis už pasidalijimo sukėlėjų balsus“[39].
Nei įtraukimas, nei susiliejimas, bet davimas vienas kitam
9. Iš to matome, kad „galutinis ekumeninio judėjimo tikslas“ yra tik „pilnai matomos visų pakrikštytųjų vienybės atkūrimas“[40]. Taip suprantama vienybė nebebus įgyvendinama „sugrįžimo ekumenizmu“[41]: „Mes atsisakome šio vienybės siekimo metodo. (…) Ganytojiškas tiek Lotynų, tiek Rytų Katalikų Bažnyčios veikimas nebesistengia versti tikinčiuosius pereiti iš vienos Bažnyčios į kitą“[42]. Taip darantieji esą pamirštų du dalykus:
- Šie skilimai, kuriuos Vatikano II Susirinkimas traktuoja kaip nusikaltimą prieš meilę[43], priskirtini abiem šalims: „Primindamas krikščionių pasidalijimą, Dekretas dėl ekumenizmo neignoruoja ‚abiejų šalių žmonių kaltės‘, pripažindamas, kad atsakomybės negalima priskirti ‚tik kitai šaliai (Unitatis Redintegratio, 3)’.“[44]
- Be to, ekumenizmas yra „dalinimasis gėrybėmis“[45] tarp bažnyčių: „Bažnyčių keitimasis viena kitą papildančiomis dovanomis daro bendravimą vaisingu“[46]. Dėl šios priežasties Jono Pauliaus II trokštama vienybė „nėra nei įtraukimas, nei susiliejimas“[47]. Taikydamas šį principą Katalikų Bažnyčios ir stačiatikių santykiams, popiežius taip plėtoja savo mintį: „Mūsų laikais dvi Bažnyčios – seserys Rytuose ir Vakaruose supranta, kad be abipusio supratimo tų gilių pamatinių argumentų, kurie būdingi kiekvienos iš jų savimonei, be abipusio dalijimosi savo turimo genijaus gėrybėmis Kristaus Bažnyčia negali parodyti pilnos brandos, kurią ji gavo iš pat pradžių, per paskutinę vakarienę“[48].
Regimos vienybės atkūrimas
10. „Kaip šeimoje galimi nesutarimai turi užleisti vietą santarvės atkūrimui, tą patį reikia padaryti didžiulei visos krikščionių bendruomenės šeimai“.[49] Šis žmogiškųjų nesutarimų peržengimas matomos vienybės atkūrimu yra popiežiaus metodologija. Pritaikius šią metodologiją trims tradiciniams ryšiams – tikėjimo išpažinimo, sakramentų ir hierarchinio bendravimo, galima įsitikinti, kad šie požymiai ir sudaro vienybės regimumą.
Sakramentų vienybė
11. Žinoma, kaip Paulius VI panaudojo šį metodą sakramentams: viena po kitos įvedamose liturginėse reformose, kuriomis įgyvendinti Susirinkimo dekretai, „Bažnyčia vadovavosi (…) noru padaryti viską, kad padėtų mūsų atsiskyrusiems broliams pasiekti vienybę, pašalindama akmenis, kurie keltų bent mažiausią suklupimo ar nepasitenkinimo pavojų“[50].
12. Tokiu būdu pašalinus kliūtį, kurią sudaro pernelyg dogmatiška katalikų liturgija, dar reikia įveikti atsiskyrusių bendruomenių liturgijų keliamas problemas. Čia jau taikoma ne reforma, o pripažinimas. Asiriška (nestoriečių) Addai ir Mari anafora buvo paskelbta galiojančia dokumentu, aiškiai patvirtintu Jono Pauliaus II, nepaisant fakto, kad joje nėra konsekracijos žodžių.[51]
Tikėjimo išpažinimo vienybė
13. Dėl tikėjimo dalykų Jonas Paulius II mano, kad „polemika ir nepakančios kontroversijos dažnai virsdavo nesuderinamais teigimais, nors realiai jie kildavo iš dviejų tyrimų, nagrinėjančių tą pačią tikrovę, dviejų skirtingų požiūrių. Šiandien privalome rasti tokią formuluotę, kuri, laikydamasi šios realybės visumos, leistų įveikti dalinio skaitymo ydingumą ir pašalintų klaidingas interpretacijas“[52]. Tai reikalauja kiek laisvesnio požiūrio į dogmines formuluotes, kurias Bažnyčia iki šiol vartojo. Reikia imtis istorinio reliatyvizmo, nes tos dogminės formulės priklauso nuo savo epochos: „Tos tiesos, kurių Bažnyčios supratimu ji moko savo dogminėmis formuluotėmis, be abejonės skiriasi nuo besikeičiančių, tam tikriems laikams tinkamų sampratų. Tad negalima atmesti galimybės, kad gal būt net Magisteriumas jas formulavo tokiais žodžiais, kuriuose lieka šių sampratų pėdsakai“[53].
14. Kaip pavyzdžiai dažnai nurodomi du šių principų pritaikymo atvejai. Nestorijaus erezijos atveju Jonas Paulius II daro išvadą, kad „įvykę skilimai didžia dalimi paaiškinami nesusipratimais“[54]. Tiesą sakant, šis praktinis pritaikymas yra aiškus, jeigu laikomasi principo: „Visų pirma, jei doktrininės formuluotės skiriasi nuo tų, kurios paprastai naudojamos to asmens bendruomenėje, tada asmuo neabejotinai turi įvertinti, ar pavartoti žodžiai reiškia tą patį dalyką“[55]. Iš to seka Rytų Asirų Bažnyčios kristologinio tikėjimo pripažinimas, nereikalaujant, kad ji laikytųsi Efezo Susirinkimo formuluotės: Marija yra Dievo Motina.[56] Dar labiau charakteristiška bendra deklaracija su Pasaulio liuteronų federacija. Jos rūpestis buvo ne tvirtinti tikėjimą ir vengti nuodėmės, bet tik rasti formuluotę, kuri išvengtų Tridento Susirinkimo anatemų: „Ši bendra deklaracija reiškia įsitikinimą, kad pasmerkimų ir trumpalaikių ginčų pralenkimas nereiškia, jog į atskyrimus ir pasmerkimus būtų žiūrima pro pirštus arba kad būtų išsižadama mūsų bažnytinių tradicijų praeities. Nepaisant to, ši deklaracija rodo tikėjimą, kad atsirado naujas požiūris į mūsų bažnyčių istoriją“[57]. Kardinolas Kasperis tai paprastai apibendrino tokiu komentaru: „Ką iš pirmo žvilgsnio laikėme prieštaravimu, dabar suprantame kaip papildančią poziciją“[58].
Hierarchinis bendravimas
15. Dėl šv. Petro tarnystės popiežiaus troškimai žinomi: derinant su įvairių bažnyčių ganytojais ir teologais, surasti „formas, kuriomis ši tarnystė galėtų įgyvendinti visų pripažįstamą tarnavimą meilėje“[59]. Taip iškeliama necessitas Ecclesiae, būtinybės Bažnyčiai [60] vėliava – Bažnyčia, šiandien suprantama kaip krikščionių vienybės įgyvendinimas, turi sušvelninti tai, kas vykdant Petro tarnystę, galėtų tapti kliūtimi ekumenizmui.
16. Anot kardinolo Kasperio, šio vyksmo nepakanka. Reikia įveikti atskirose bendruomenėse sutinkamas kliūtis, pavyzdžiui, dekretu paskelbtą anglikonų šventimų negaliojimą[61]. Tuo tikslu jis siūlo kitaip apibrėžti apaštališkąją sukcesiją – ne kaip „istorinę įšventinimų grandinę, siekiančią apaštalų laikus – tokia vizija būtų labai individualistinė ir mechaninė“, bet verčiau kaip „kolegialų dalyvavimą kolegijoje, kuri kaip visuma siekia apaštalų laikus, dalyvaudama tame pačiame apaštalų tikėjime ir toje pačioje apaštalų misijoje“[62].
II skyrius
EKUMENIZMO KELIAMOS DOKTRININĖS PROBLEMOS[63]
17. Ekumeninė šio pontifikato veikla iš esmės remiasi skyrimu tarp Kristaus Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios. Šis skirtingumas leidžia tvirtinti, kad nors matomoji bendrystė buvo pažeista bažnytinių pasidalijimų, tačiau šventųjų bendravimas, suprantamas kaip dalijimasis dvasinėmis gėrybėmis bendroje vienybėje su Kristumi, nenutrūko. Tačiau šis tvirtinimas nesuderinamas su katalikų tikėjimu.
Kristaus Bažnyčia yra Katalikų Bažnyčia
18. Kristaus Bažnyčios negalima atskirti nuo Katalikų Bažnyčios, nors tokiu skyrimu remiasi ekumeninė praktika. Pats faktas, kad Bažnyčia kaip vidinė realybė, toji „Bažnyčia kaip Kristaus Kūnas“, laikoma realiai skirtinga nuo Katalikų Bažnyčios, reiškia grįžimą prie protestantų sampratos apie „Bažnyčią, nematomą mums, matomą tik Dievo akims“[64]. Ši samprata priešinga nekintamam Bažnyčios mokymui. Pavyzdžiui, Leonas XIII, kalbėdamas apie Bažnyčią, tvirtina: „Kaip tik todėl, kad [Bažnyčia] yra kūnas, ji matoma mūsų akimis“[65]. Ne kitaip kalba ir Pijus XI: „Mūsų Viešpats Kristus įsteigė Savo Bažnyčią kaip tobulą bendriją, iš esmės išorišką ir suvokiamą juslėmis“[66]. Pijus XII daro tokią išvadą: „Būtų nukrypimas nuo dieviškosios tiesos įsivaizduoti vieną Bažnyčią, kurios neįmanoma nei matyti, nei paliesti, kuri būtų tik ‚dvasinė‘ (pneumaticum), bet į kurią nematomu ryšiu vis tiek jungtųsi daugybė net ir skirtingo tikėjimo krikščionių bendruomenių“[67].
19. Tad katalikų tikėjimas įpareigoja patvirtinti Kristaus Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios identiškumą. Pijus XII tapatina „mistinį Jėzaus Kristaus Kūną“ su „šia garbinga Jėzaus Kristaus Bažnyčia – Šventąja, Katalikų, Apaštaline, Romos Bažnyčia“[68]. Ir prieš Pijų XII Magisteriumas teigė: „Nėra kitos Bažnyčios, tik pastatytoji ant vieno Petro, surinkta ir sušaukta į vieną kūną (suprask – ‚matoma‘), auganti tikėjimu ir meile“[69]. Galiausiai prisiminkime Pijaus IX sušukimą: „Yra tik viena tikra ir šventa religija, įsteigta ir sukurta Kristaus, mūsų Viešpaties. Dorybės motina ir auklėtoja, blogio naikintoja, sielų išlaisvintoja, tikros laimės vadovė. Ji vadinama Katalikų, Apaštaline, Romos Bažnyčia“[70]. Laikydamasis nekintamo ir visuotinio mokymo, pirmoji parengiamoji I Vatikano schema buvo numačiusi tokį pasmerkiantį kanoną: „Jeigu kas nors sako, kad Bažnyčia, gavusi Dievo pažadus, nėra išorinė ir matoma tikinčiųjų bendruomenė, bet tik dvasinė bendrija predestinuotųjų ar teisiųjų, žinomų tik Dievui, tebūnie jam anatema“[71].
20. Taigi, kardinolo Kasperio pasiūlymas, kuriame teigiama: „Tikroji Bažnyčios – Bažnyčios kaip Kristaus Kūno – prigimtis paslėpta, ją galima suvokti tik tikėjimu“[72], yra tikrai eretiškas. Norint paaiškinti Bažnyčios matomumą, nepakanka tik pridurti, kad „ši prigimtis, suvokiama vien tikėjimu, įgyvendinama įvairiais matomais pavidalais: paskelbtuoju Žodžiu, sakramentų teikimu ir krikščioniška tarnyste“[73]: „Tapti matomu“ vien tik veiksmais dar nereiškia „būti matomu“.
Priklausymas Bažnyčiai per trejopą vienybę
21. Suprantant, kad Kristaus Bažnyčia yra Katalikų Bažnyčia, negalima teigti, kaip tai daro ekumenizmo šalininkai, kad trejopa tikėjimo, sakramentų ir hierarchinės bendrystės vienybė tėra būtina regimai Bažnyčios bendruomenei. Šis tvirtinimas suprantamas tokia prasme, kad vieno iš šių ryšių nebuvimas, nors tai reikštų matomo bendravimo su Bažnyčia nutrūkimą, nėra esminis atsiskyrimas nuo Bažnyčios. Priešingai, būtina tvirtinti, kad šie trys ryšiai yra konstitutyvios Bažnyčios vienybės dalys. Tai nereiškia, kad tik vienas iš jų gali prijungti prie Bažnyčios. Jei trūksta bent vieno iš šių trijų ryšių in re vel saltem in voto, realiai ar bent troškime[74], žmogus yra atskirtas nuo Bažnyčios ir nieko nepelno iš jos antgamtinio gyvenimo. Būtent tuo tikėti įpareigoja katalikų tikėjimas, kaip bus paaiškinta žemiau.
Tikėjimo vienybė
22. Nors visi pripažįsta tikėjimo būtinumą[75], turime tiksliai nusakyti prigimtį šio tikėjimo, kuris būtinas išganymui ir todėl yra esminė priklausymo Bažnyčiai sąlyga. Tikėjimas nėra „tas intymus jausmas, kilęs iš poreikio pažinti Dievą“, kurį atmetė šv. Pijaus X[76], o tai, ką nustato Vatikano I Susirinkimas: „antgamtinė dorybė, kurios dėka, per Dievo malonės įkvėpimą ir pagalbą, tikime, kad tai, ką Jis mums apreiškė, yra tiesa. Mes tikime tuo ne dėl vidinės dalykų tiesos, matomos natūralioje mūsų proto šviesoje, bet dėl autoriteto paties Dievo, kuris apreiškė mums šias tiesas, kuris negali nei apgauti, nei būti apgautas“[77]. Todėl, kiekvienas, kas atsisako nors vienos tiesos, kurią žino esant apreikšta, visiškai praranda tikėjimą, būtiną išganymui: „Kas bent viename punkte atsisako iš tikrųjų sutikti su Dievo apreikštomis tiesomis, tas atmeta tikėjimą, nes atsisako paklusti Dievui, kaip Aukščiausiai Tiesai – pačiam tikėjimo pagrindui“[78].
Valdymo vienybė
23. „Norėdamas amžinai išsaugoti Savo Bažnyčioje šią tikėjimo ir doktrinos vienybę, Jis (Kristus) iš kitų žmonių tarpo pasirinko Petrą…“[79]: taip Pijus IX pradeda kalbėti apie būtinybę išlaikyti vienybę su Petro Sostu. „Tai yra mūsų dieviškosios religijos dogma, kurią visada viena širdimi ir vienu balsu skelbė, gynė ir tvirtino visų laikų Tėvai ir Susirinkimai“. Sekdamas Tėvais, tas pats popiežius toliau aiškina: „Iš šito (Petro Sosto) kyla visos dieviškosios vienybės teisės[80]; kas atsiskiria nuo jo, negali tikėtis likti Bažnyčioje[81], kas ragauja Avinėlio už jos ribų, negauna dalies su Dievu.“[82] Tai dera su garsiu šv. Augustino posakiu, skirtu schizmatikams: „Jei kas jums ir priklauso, tai jūsų bedieviškumas, skiriantis jus nuo mūsų; jei nepaisant to jūs manote, kad turite tiesą, nors atkakliai laikotės savo atsiskyrimo (…), tuomet jums stinga to, ko trūksta neturinčiam meilės“[83].
Sakramentų vienybė
24. „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas…“[84]. Iš šių mūsų Viešpaties žodžių visi supranta, kad norint užtikrinti Bažnyčios vienybę, be tikėjimo ir tikslo vienybės, dar būtinai reikalinga „tam tikslui pasiekti tinkamų priemonių visuma“[85]: sakramentai. Taigi Kristaus įsteigta „Katalikų Bažnyčia, atpirkta Jo Krauju, yra vienintelė gyvojo Dievo buveinė, (…) vienintelis Kūnas, įkvėptas ir gaivinamas vienos Dvasios, darniai išlaikomas tikėjimo, vilties ir meilės vienybės, sakramentų, pamaldumo bei doktrinos ryšių.“[86]
Išvada
25. Šio trejopo ryšio būtinumas verčia mus tikėti, kad „tas, kuris nenori klausyti Bažnyčios, turi būti pagal Viešpaties įsakymą vertinamas … kaip pagonis ar muitininkas‘ (Mt 18, 17), o tie, kurie atsiskyrė dėl tikėjimo ar valdymo atmetimo, negali gyventi tame pačiame Kūne, taigi – ir ta pačia dieviškąja Dvasia“[87].
[1] Jonas Paulius II, Kalba Krikščionių vienybės sekretariatui, 1978 lapkričio 18 d. // La Documentation Catholique (DC) Nr. 1753, 1978 12 03, p. 1017.
[2] Jonas Paulius II, Angelus pranešimas, 1982 sausio 17 d. // DC Nr. 1823, 1982 02 07, p. 144.
[3] Jonas Paulius II, Pirmasis kreipimasis į pasaulį, 1978 spalio 17 d. // DC Nr. 1751, 1978 11 05, p. 902-903.
[4] Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen Gentium, 1.
[5] Jonas Paulius II, Pirmasis kreipimasis į pasaulį, 1978 spalio 17 d. // DC Nr. 1751, 1978 11 05, p. 903.
[6] Jonas Paulius II, Tertio millennio adveniente, 24. Plg. Jonas Paulius II, Ut unum sint, 42: „Ekumeninės pamaldos – vieni iš svarbiausių mano apaštalinių kelionių po įvairias pasaulio šalis įvykių.“
[7] Jonas Paulius II, Pamokslas atidarant Šventąsias duris Šv. Pauliaus už sienų bažnyčioje, 2000 sausio 18 d. // DC Nr. 2219, 2000 02 06, p. 106: „Maldos už krikščionių vienybę savaitė prasideda Romoje pagarbinimu to, kuris mato mus vieningus. Aš norėjau, kad ji sutaptų su šios, visų tautų Apaštalo pašventintos Bazilikos Šventųjų durų atvėrimu, kad pabrėžčiau ekumeninį aspektą, turintį išskirti šiuos jubiliejinius 2000uosius metus.“
[8] Jonas Paulius II, Tertio millennio adveniente, 34.
[9] Jonas Paulius II, Redemptor Hominis, 1.
[10] Jonas Paulius II, Pamokslas esant Konstantinopolio ekumeniniam patriarchui Dimitrios‘ui I, 1979 lapkričio 29 d. Istanbule. // DC Nr. 1776, 1979 12 16, p. 1056.
[11] Jonas Paulius II, Pranešimas 15ajame tarptautiniame maldos susitikime už taiką. // DC Nr. 2255, 2001 10 07, p. 818.
[12] Jonas Paulius II, Ecclesia in Europa, 7 // DC Nr. 2296, 2003 07 20, p. 670-671.
[13] Jonas Paulius II, Ecclesia in Europa, 7 // DC Nr. 2296, 2003 07 20, p. 671-672.
[14] Jonas Paulius II, Paskaita kardinolams ir Kurijai Bažnyčios pasaulyje situacija ir Asyžiaus dvasia, 1986 gruodžio 22 d. // DC Nr. 1933, 1987 02 01, p. 134.
[15] Jonas Paulius II, Tertio millennio adveniente, 6.
[16] Jonas Paulius II, Redemptor Hominis, 13.
[17] Jonas Paulius II, Kreipimasis į Azijos tautas, 1981 vasario 21 d. // DC Nr. 1804, 1981 03 15, p. 281.
[18] Jonas Paulius II, Paskaita kardinolams ir Kurijai Bažnyčios pasaulyje situacija ir Asyžiaus dvasia, 1986 gruodžio 22 d. // DC Nr. 1933, 1987 02 01, p. 134.
[19] Jonas Paulius II, ibid.
[20] Jonas Paulius II, ibid., p. 133.
[21] Jonas Paulius II, Tertio millennio adveniente, 6.
[22] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 42: „Patį posakį ‚atsiskyrusieji broliai‘ mūsų dienomis pradedama keisti žodžiais, labiau žadinančiais stiprią, su Krikšto charakteriu susijusią bendrystę, kurią puoselėja Dvasia, nepaisydama istorinių bei kanoninių pasidalijimų.“
[23] Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Unitatis redintegratio, 3: „Be to, tų sandų ar gėrybių, iš kurių statoma ir kuriais gaivinama pati Bažnyčia, gausių ir net vertingų pavyzdžių gali pasirodyti ir už regimų Katalikų Bažnyčios sienų. […] Visa tai, kas kyla iš Kristaus ir į jį veda, teisėtai priklauso vienatinei Kristaus Bažnyčiai.“ Todėl dokumente Lumen Gentium (Nr. 8) teigiama, kad Kristaus Bažnyčia subsistit in, „subsistuoja, laikosi“ Katalikų Bažnyčioje, o ne kad ji „yra“ Katalikų Bažnyčia. Plg. kardinolo Ratzingerio komentarą 2000 02 27 paskaitoje Susirinkimo Konstitucijos „Lumen Gentium“ ekleziologija // DC Nr. 2223, 2000 04 02, p. 310-311: „Šiuo posakiu Susirinkimas atsiriboja nuo Pijaus XII, kuris savo enciklikoje Mystici Corporis teigė, kad Katalikų Bažnyčia ‚yra‘ (lotyniškai est) vienintelis mistinis Kristaus kūnas. […] Skirtumas tarp ‚subsistuoja‘ ir ‚yra‘ rodo bažnytinio pasidalijimo dramą. Net jeigu Bažnyčia yra viena ir laikosi vieninteliame subjekte, už šio subjekto ribų esti bažnytinės realijos: tikros vietinės Bažnyčios ir įvairios bažnytinės bendruomenės.“
[24] Šis tvirtinimas tiesiogiai kyla iš to, kaip konstitucijoje Lumen Gentium (Nr. 7, 8) vaizduojama Bažnyčia. Iki šio momento Magisteriumas, kalbėdamas apie Bažnyčią, taikydavo šv. Pauliaus analogiją, kad Bažnyčia yra Kristaus Kūnas. Jei kūnas, tai regimas: „Ji yra kūnas, todėl Bažnyčia matoma mūsų akims.“ (Leonas XIII, Satis cognitum // DH 3300). Tačiau Susirinkimas atsisako daryti šią užuominą: kalba atskirai apie Bažnyčią kaip Kristaus Kūną (LG 7) ir apie Katalikų Bažnyčios regimumą (LG 8). Vadinasi leidžiama suprasti, kad pati Bažnyčia, Kristaus Kūnas (Kristaus Bažnyčia) nėra kažkas matomo. Iš tikrųjų, LG 8 patvirtina, kad būtina vienybė tarp Kristaus Bažnyčios ir organinės Bažnyčios: „Ši hierarchiškai sutvarkyta bendrija [Katalikų Bažnyčia] ir mistinis Kristaus Kūnas [Kristaus Bažnyčia], regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė, žemiškoji Bažnyčia ir dangaus gėrybėmis praturtintoji Bažnyčia nelaikytina dviem atskirais dalykais, bet sudaro vieną sudėtinę tikrovę.“ Tačiau šio tvirtinimo nepakanka: dviejų skirtingų dalykų – Kristaus Bažnyčios ir organiškos Bažnyčios – sąjunga nėra tikros Bažnyčios vienovės patvirtinimas. Priešingai – ši vienybė atmetama, kai ji suprantama taip, kad Kristaus Bažnyčia „laikosi Katalikų Bažnyčioje“: talpyklos ir turinio santykis nėra tapatumo santykis, ypač kai teigiama, kad Kristaus Bažnyčia aktyviai yra ir kitur, ne tik Katalikų Bažnyčioje, nors ši joje ir telpa tobulai. Remdamasis šiuo tvirtinimu ir LG 15 plėtote, Jonas Paulius II dažnai teigia, kad pakrikštytasis, nepaisant to, kuriai bažnytinei bendrijai priklauso, yra ir lieka susijęs su Kristumi, inkorporuotas jame. Ši teorija, teigianti, jog Bažnyčia yra vidinė, taip plačiai paplitusi, kad net tokie skirtingi kardinolai kaip J. Razingeris ir W. Kasperis, kalba apie ją kaip apie akivaizdų dalyką: „‚Bažnyčia pabunda sielose‘: šis Guardinio sakinys brendo ilgą laiką. Iš tiesų, jis parodo, kad Bažnyčia pagaliau pripažįstama ir išgyvenama kaip kažkas vidinio, kas egzistuoja ne kaip tam tikra institucija, su kuria susiduriame, bet gyvena mumyse. Jeigu iki tol Bažnyčia buvo laikoma pirmiausia struktūra ir organizacija, tai galų gale pradėta suprasti, kad mes patys esame Bažnyčia. Ji buvo daug daugiau nei organizacija, ji – Šventosios Dvasios organas, kažkas vitališko, esančio mūsų sąmonės gelmėse. Šis naujas Bažnyčios supratimas kalboje išreiškiamas ‚Kristaus Mistinio Kūno‘ sąvoka“ (J. Ratzinger, II Vatikano ekleziologija, paskaita atidarant Aversa‘os vyskupijos pastoralinį kongresą 2001 09 15); „Tikroji Bažnyčios esmė – Bažnyčia kaip Kristaus Kūnas – yra paslėpta ir gali būti suvokta tik tikėjimu. Tačiau ši vien tikėjimu suvokta esmė įgyvendinama matomais pavidalais“ (W. Kasper, Katalikų Bažnyčios ekumeninis įsipareigojimas, paskaita Prancūzijos Federuotųjų protestantų generalinėje asamblėjoje 2003 03 23 // Oecuménisme informations, Nr. 325, 2002 gegužė ir Nr. 326, 2002 birželis).
[25] „Mažų mažiausiai“, kadangi Karolis Wojtyla iš tikrųjų eina toliau, pavyzdžiui, Vatikane laikydamas rekolekcijas, kai dar buvo kardinolas: „O beribės didybės Dieve! Trapistai arba kartūzai išpažįsta šį Dievą visą gyvenimą tylėdami. Beduinai, klajodami po dykumą, atsigręžia į Jį, kai ateina maldos valanda. O šis budistų vienuolis susitelkia į kontempliaciją, kuri apvalo jo dvasią, nukreipdama ją link nirvanos. Tačiau ar vien link nirvanos? […] Gyvojo Dievo bažnyčia suvienija savyje būtent šiuos žmones, kurie tam tikru būdu dalyvauja šioje nuostabioje ir fundamentalioje žmogaus dvasios transcendencijoje.“ (Karol Wojtyla, Le signe de contradiction, Ed. Fayard 1979, p. 31-32.)
[26] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 42.
[27] Jonas Paulius II, ibid.
[28] Jonas Paulius II, ibid., 9.
[29] Tikėjimo Mokslo Kongregacija, Laiškas dėl kai kurių aspektų Bažnyčios, suprantamos kaip bendrija, 6 // DC Nr. 2055, 1992 08 02, p. 730.
[30] Ibid.
[31] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 11.
[32] Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Unitatis redintegratio, 3: „[Žmonės], kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę Krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. Žinoma, dėl įvairių skirtumų, susijusių su mokymu, o kartais ir su drausme ar Bažnyčios sąranga, tarp jų ir Katalikų Bažnyčios iškyla daug, kartais ir gana didelių kliūčių visiškai bažnytinei bendrystei, kurias ir stengiasi pašalinti ekumeninis sąjūdis.“ Aptaręs šios matomos bendrystės dalinį iširimą, Dekretas, norėdamas parodyti nematomos bendrystės pastovumą, priduria: „Tačiau, nepaisant jų lieka tiesa, kad visi per Krikštą nuteisintieji yra Kristaus kūno nariai, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje. […] Mūsų atsiskyrusieji broliai taip pat atlieka nemaža šventų krikščionių tikėjimo apeigų. Nėra abejonės, kad jos įvairiais būdais, priklausomai nuo skirtingo kiekvienos Bažnyčios ar bendruomenės pobūdžio, tikrai gali kurti malonės gyvenimą ir turi būti laikomos tinkamomis priemonėmis pasiekti išganymo bendrystę.“
[33] Plg. Jonas Paulius II, Ut unum sint, 56, 57 ir 60; Kalba Bari‘o Šv. Mikalojaus bazilikoje, 1984 vasario 26 d.; Bendra Katalikų Bažnyčios ir Rytų Asirų Bažnyčios kristologinė deklaracija // DC Nr. 2106, 1994 12 18, p. 1070; Pamokslas esant Konstantinopolio ekumeniniam patriarchui Dimitrios‘ui I, 1979 lapkričio 29 d. Istanbule. // DC Nr. 1776, 1979 12 16, p. 1056: „Kviečiu jus karštai melstis už visišką mūsų Bažnyčių bendrystę. […] Prašykime Viešpatį, kad mes, Bažnyčių – seserų ganytojai, šią istorinę valandą galėtume tapti tinkamais įrankiais vadovauti šioms Bažnyčioms, tai yra, tarnauti joms, kaip nori Viešpats, tarnauti tai vienintelei Bažnyčiai, kuri yra Jo Kūnas.“
[34] Plg. Jonas Paulius II, Tertio millennio adveniente, 16.
[35] Jonas Paulius II, Paskaita Pasaulinės Liuteronų Federacijos delegacijai, 1999 gruodžio 9 d. // DC Nr. 2219, 2000 02 06, p. 109.
[36] Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen Gentium, 8; Dekretas Unitatis redintegratio, 4; Deklaracija Dignitatis humanae, 1.
[37] Kardinolas Ratzingeris, paskaita Susirinkimo Konstitucijos „Lumen Gentium“ ekleziologija, 2000 vasario 27 d. // DC Nr. 2223, 2000 04 02, p. 311.
[38] Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Unitatis redintegratio, 3; Jonas Paulius II, Ut unum sint, 11.
[39] Jonas Paulius II, Tertio millennio adveniente, 37.
[40] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 77.
[41] Terminas „sugrįžimo ekumenizmas“ suprantamas taip, kaip jį vartoja Pijus XI enciklikoje Mortalium Animos: „Skatinti grįžti atskalūnus į vienintelę tikrą Kristaus Bažnyčią, nes praeityje jie nelaimingai nuo jos atsiskyrė. Grįžti į vienintelę tikrąją Bažnyčią, sakytume, aiškiai matomą mūsų akims.“
[42] Tarptautinės mišrios komisijos teologiniam dialogui tarp Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių deklaracija (vadinamoji Balamando deklaracija), 1993 birželio 23 d., Nr. 2 ir 22 // DC Nr. 2077, 1993 08 01, p. 713. Ši citata kalba tik apie „unitizmą“, tačiau kardinolas Kasperis pateikia sistemingesnę formuluotę: „Sena sugrįžimo ekumenizmo samprata šiais laikais pakeičiama sąvoka bendros kelionės, kuri veda krikščionis į bažnytinę bendrystę, apimančią vienybę taikingame skirtingume [unity in reconciled diversity]“. (W. Kasper, Bendra deklaracija dėl nuteisinimo doktrinos: vilties galimybė // DC Nr. 2200, 2000 02 20, p. 167.)
[43] Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Unitatis redintegratio, 3: „Vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų […], dėl kurių dažnai būdavo kalti abiejų šalių žmonės.“ Tai nulemia ir atsivertimo, kurio reikalauja šio dokumento Nr. 7, pobūdį: „Nėra tikro ekumenizmo be vidinio atsivertimo. Juk vienybės troškimai kyla ir bręsta iš dvasios atsinaujinimo, savęs išsižadėjimo ir dosnios meilės.“ Plg. kardinolas Kasperis, Paskaita Ekumeninėje bažnyčių konferencijoje Berlyne // DC Nr. 2298, 2003 09 21: „‚Atsivertimas‘. Negali būti ekumeninio susitaikymo be atsivertimo ir atsinaujinimo. Negali būti atsivertimo iš vienos konfesijos į kitą. Ypatingais atvejais tai galėtų atsitikti, tačiau tik dėl sąžinės sprendimo – toks faktas nusipelno pagarbos ir dėmesio. Tačiau kitiems nėra reikalo atversti kitus, atsivertimas prasideda nuo savęs. Kiekvienas turi atsiversti. Pirmiausia privalome klausti ne ‚kuo blogas kitas‘, bet ‚kuo blogi mes, nuo ko turėtume pradėti valyti savo namus?‘“
[44] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 11; plg. 34.
[45] Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen Gentium, 13; Jonas Paulius II, Ut unum sint, 28.
[46] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 57.
[47] Jonas Paulius II, Kalba šv. Mikalojaus bazilikoje, 1984 vasario 26 d., pasakyta esant Myre‘o metropolitui Konstantinidis‘ui (Konstantinopolio patriarchatas) // DC Nr. 1872, 1984 04 15, p. 414.
[48] Ibid.
[49] Jonas Paulius II, Angelus, 1982 sausio 17 d. // DC Nr. 1823, 1982 02 07, p. 144.
[50] A. Bugnini, Didžiojo Penktadienio iškilmingų maldavimų pakeitimas // DC Nr. 1445, 1965 03 04, col. 603; Plg. G. Celier, Liturginės reformos ekumeninė dimensija, Editions Fideliter, 1987, p. 34.
[51] Plg. L‘Osservatore Romano, itališkas leidimas, 2001 10 26. Nurodymai dėl leidimo prie Eucharistijos tarp Chaldėjų Bažnyčios ir Rytų Asirų Bažnyčios, Popiežiškosios Tarybos krikščionių vienybei skatinti pastabos ir orientyrai // DC Nr. 2265, 2002 03 03, p. 214.
[52] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 38.
[53] Ibid., cituoja Tikėjimo Mokslo Kongregacijos deklaraciją Mysterium Ecclesiae // DC Nr. 1636, 1973 07 15, p. 267.
[54] Bendra kristologinė deklaracija tarp Katalikų Bažnyčios ir Rytų Asirų Bažnyčios // DC Nr. 2106, 1994 12 18, p. 1609.
[55] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 38.
[56] DC Nr. 2106, 1994 12 18, p. 1069. Plg. DH 251 ir 252.
[57] Bendra Pasaulinės Liuteronų Federacijos ir Katalikų Bažnyčios deklaracija, 7 (plg. 5, 13, 40-42) // DC Nr. 2168, 1997 10 19, p. 875.
[58] W. Kasper, Bendra deklaracija dėl nuteisinimo doktrinos: vilties galimybė // DC Nr. 2220, 2000 02 20, p. 172.
[59] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 95.
[60] Petro Įpėdinio primatas Bažnyčios slėpinyje, Tikėjimo Mokslo Kongregacijos pastabos // DC Nr. 2193, 1998 12 06, p. 1018.
[61] Leonas XIII, Apaštalinis laiškas Apostolicae curae, 1896 rugsėjo 13 d.
[62] W. Kasper, Ar jie gali būti viena? Tačiau kaip? Krikščionių vienybės vizija ateinančioms kartoms // The Tablet, 2003 05 24.
[63] Apsiribodami tik ekumenizmo atmetimu, nenagrinėjame popiežiaus Jono Pauliaus II mokymo apie atpirkimą, kuris esą de facto atliktas kiekviename žmoguje ir kiekvienoje tautoje. Tik pastebėsime, kad tokia nuomonė visiškai svetima katalikų tikėjimui ir reiškia jo sugriovimą nuo viršaus iki apačios (pavyzdžiui, kas liktų iš Krikšto būtinumo?).
[64] Calvinas, Institutiones, l. 4, c. 4.
[65] Leonas XIII, Enciklika Satis Cognitum, DH 3300 t.
[66] Pijus XI, Enciklika Mortalium animos, AAS 20 (1928), p. 8 // Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 1, Nr. 861.
[67] Pijus XII, Enciklika Mystici Corporis, AAS 35 (1943), p. 199 // Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 2, Nr. 1015.
[68] Ibid., p. 199.
[69] Šventosios Oficijos laiškas Anglijos vyskupams, 1864 rugsėjo 16 d., DH 2888.
[70] Pijus IX, Kalba konsistorijai, 1861 liepos 18 d. // Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 1, Nr. 230.
[71] Vatikano I Susirinkimo antroji paruošiamoji schema apie Bažnyčią, kan. 4 // Mansi, 53, 316.
[72] W. Kasper, Katalikų Bažnyčios įsipareigojimas ekumenizmui, paskaita Prancūzijos Protestantų Generalinėje asamblėjoje 2002 kovo 23 d. // Oecumenisme informations, Nr. 325 (2002 gegužė) ir 326 (2002 birželis).
[73] Ibid.
[74] Kartojame, kad šis trigubas ryšys gali egzistuoti faktiškai arba bent „tam tikru troškimu ar nesąmoningu noru“ (Pijus XIII, Mystici Corporis, AAS 35 (1943), p. 243, DH 3821). Tačiau Bažnyčia negali spręsti, ar toks troškimas yra. Kadangi tai juridinis reikalas, Bažnyčia negali vertinti kiekvieno asmens sąžinės vidinių realijų, bet tik tai, kas regima: „Bažnyčia nesprendžia apie asmens dvasinę būseną ar ketinimą, nes tai vidiniai dalykai, tačiau turi juos vertinti tiek, kiek jie regimi“ (Leonas XIII, Apaštalinis laiškas Apostocae curae dėl anglikonų šventimų negaliojimo, 1896 09 13, ASS 29 (1896), p. 201. DH 3318). Todėl, kai Bažnyčia randa sielų, kurioms gresia mirtis, net jeigu ganytojiškai rūpindamasi, kaip gera motina, yra linkusi patikėti „bent nesąmoningu jų troškimu“ jai priklausyti (Dom. M. Prümmer OP, Manuale theologiae moralis, t. I, Nr. 514, 3), vis dėlto juridiškai Bažnyčia nemano, kad paprastai toks troškimas yra. Tad ji reikalauja, ad cautelam, atsargai, kad, grįždamos į Katalikų Bažnyčią, jos išsižadėtų schizmos ar erezijos (CIC 1917, kan. 2314, § 2). Juo labiau ji nedaro prielaidos dėl geros valios atskalūnų kaip institucijų, regimai nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusių bendruomenių, kaip to norėtų ekumenizmas. Tai, kas pasakyta apie tris elementus, reikalingus norint priklausyti Katalikų Bažnyčiai, suponuoja minėtą prielaidą. To nepaisydami, atsidurtume neaiškioje ir nerealioje situacijoje.
[75] Žyd 11, 6: Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui.
[76] Š. Pijus X, Pascendi dominici gregis: „Tikėjimas, bet kokios religijos principas ir pagrindas, slypi tam tikrame vidiniame jausme, atsiradusiame iš Dievo poreikio. […] Taip tikėjimą supranta modernistai, tokiu tikėjimo supratimu prasidedančios visos religijos“ (Acta S. Pii X (1907), p. 52. Straipsnyje DH 3477 ši mintis necituojama pilnai). Šį trumpą apibūdinimą reikėtų palyginti su Karolio Wojtyla‘os mintimi (Prieštaravimo ženklas, Ed. Fayard, 1979, p. 31-32): „O beribės didybės Dieve! Trapistai arba kartūzai išpažįsta šį Dievą visą gyvenimą tylėdami. Beduinai, klajodami po dykumą, atsigręžia į Jį, kai ateina maldos valanda. O šis budistų vienuolis susitelkia į kontempliaciją, kuri apvalo jo dvasią, nukreipdama ją link nirvanos. Tačiau ar vien link nirvanos? […] Gyvojo Dievo bažnyčia suvienija savyje būtent šiuos žmones, kurie tam tikru būdu dalyvauja šioje nuostabioje ir fundamentalioje žmogaus dvasios transcendencijoje, nes ji žino, kad nė vienas žmogus negali patenkinti tų giliausių dvasios siekių, tik Jis vienintelis, begalinės didybės Dievas.“
[77] Vatikano I Susirinkimas, III sesija, c. 3, DH 3008.
[78] Leonas XIII, Enciklika Satis cognitum, 1896 06 29, AAS 28 (1895-1896), p. 722 // Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 1, Nr. 573.
[79] Pijus IX, Enciklika Amantissimus, 1862 04 08 // Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 1, Nr. 233, 234-237.
[80] Plg. Šv. Ambrozijus, Ep. 11 ad imperatorem.
[81] Plg. Šv. Kiprijonas, De Unitate Ecclesiae.
[82] Plg. Šv. Jeronimas, Ep. 51 ad Damasum.
[83] Šv. Augustinas, De baptismo contra donatistas, lib. 1, c. 14, § 22.
[84] Mk 16, 16.
[85] Leonas XIII, Enciklika Satis cognitum, AAS 28 (1895-1896), p. 724 // Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 1, Nr. 578.
[86] Pijus IX, Enciklika Amantissimus, 1862 04 08 // Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 1, Nr. 233.
[87] Pijus XII, Enciklika Mystici Corporis, 1943 06 29, AAS 35 (1943), p. 203. DH 3802.