Nuo ekumenizmo iki tylios apostazės. 25 Jono Pauliaus II pontifikato metai (II)

Už Bažnyčios nėra išganymo

 

Ar nekatalikai yra Bažnyčios nariai?

26. Remiantis tuo, kas buvo pasakyta, reikia atidžiai išanalizuoti teiginius, kad „tie [gimę ne Katalikų Bažnyčioje, taigi negalintys būti „apkaltinti atsiskyrimo nuodėme“], kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę Krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia“, arba kad „per Krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje“, net jeigu „dėl įvairių skirtumų, susijusių su mokymu, o kartais ir su drausme ar Bažnyčios sąranga, tarp jų ir Katalikų Bažnyčios iškyla daug, kartais ir gana didelių kliūčių“[88]. Jeigu suprantama, kad šis teiginys kalba apie tuos, kurie sąmoningai tebegyvena su šiais skirtumais, tuomet jis prieštarauja katalikų tikėjimui. Sakinys „atsiskyrimo nuodėme jų kaltinti negalima“ yra mažų mažiausiai skubotas tvirtinimas: jeigu jie išoriškai lieka atsiskyrę, nėra jokių požymių, kad jie nesilaiko savo pirmtakų atsiskyrimo, nes jų matomas elgesys rodo ką kita. Negalima daryti prielaidos, kad jų valia gera[89], kaip sako Pijus IX: „Būtina tikėti, kad už Apaštalinės Romos Bažnyčios ribų niekas negali būti išgelbėtas. […] Vis dėlto, reikia be abejonių pripažinti, kad tie, kurie visiškai nežino tikrosios religijos, nėra kalti prieš Viešpatį. Tačiau kas gi, darydamas tokią prielaidą, iš tikrųjų ryšis nustatyti šio nežinojimo ribas?“[90]

 

Ar yra pašventinimo ir tiesos elementų atsiskyrusiose bendruomenėse?

27. Tvirtinimas, kad ir už Bažnyčios ribų esti „daug pašventinimo ir tiesos elementų“[91], yra dviprasmiškas. Iš tikrųjų šis sakinys teigia, kad išganymo priemonės, materialiai esančios atsiskyrusiose bendruomenėse, turi pašventinimo galią. Tačiau to negalima tvirtinti nedarant skirtumo. Tie iš šių elementų, kurie nereikalauja ypatingos žmogaus dispozicijos – pavyzdžiui, vaiko krikštijimas – iš tiesų yra veiksmingi išganymui ta prasme, kad tikrai duoda malonę krikštijamo asmens sielai, ir šis ima priklausyti Katalikų Bažnyčiai, nors ir nepasiekė amžiaus, kai galėtų pats pasirinkti.[92] Dėl kitų elementų, kurių veiksmingumui reikia asmens pasirengimo,turime pasakyti, kad jie naudingi tik tokiu mastu, kiek asmuo vidiniu troškimu jau yra Bažnyčios narys. Tą patvirtino ir Susirinkimai: „Ji [Bažnyčia] išpažįsta, kad Bažnyčios kūno vienybė turi tokią galią, jog jos sakramentai naudingi tik tų žmonių išgelbėjimui, kurie yra joje“[93]. Tačiau tiek, kiek šios bendruomenės atsiskyrusios, jos priešinasi tam vidiniam norui, kuris daro sakramentus vaisingais. Taigi, negalima sakyti, kad šios bendruomenės turi pašventinimo ir tiesos elementų, nebent materialiai.

 

Ar Šventoji Dvasia naudoja atsiskyrusias bendruomenes kaip išganymo priemones? Taip vadinamos „Bažnyčios – seserys“

28. Negalima tvirtinti, kad „Kristaus Dvasia neatsisako panaudoti jas [atsiskyrusias bendruomenes] kaip išganymo priemones“[94]. Šventasis Augustinas teigia: „Yra tik viena Bažnyčia, kuri vienintelė vadinama Katalikų, ir tik jos galia nuo jos vienybės atskirtose sektose veikia tai, kas lieka jos nuosavybe, nesvarbu, kas visa tai turėtų“[95]. Vienintelis dalykas, ką šios atsiskyrusios bendruomenės gali įgyvendinti savo jėgomis, yra sielų atskyrimas nuo bažnytinės vienybės, kaip vėl nurodo šv. Augustinas: „Jis [Krikštas] jums nepriklauso. Jums priklauso jūsų blogi nusistatymai ir šventvagiškos apeigos, taip pat jūsų bedieviškumas, atskyręs jus nuo mūsų“[96]. Kiek šis Susirinkimo teiginys prieštarauja tvirtinimui, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė išganymo priemonių savininkė, tiek jis priartėja prie erezijos. Jeigu dėl jų „reikšmingumo ir vertės išganymo slėpinyje“[97], Susirinkimas pripažįsta atskirtose bendruomenėse tam tikrą teisėtumą, kaip galima suprasti iš posakio „Bažnyčios – seserys“[98], tuomet šis teiginys prieštarauja katalikų doktrinai, nes neigia Katalikų Bažnyčios vienumą.

 

Ar mus vienijantys dalykai yra didesni už tuos, kurie mus skiria?

29. Jeigu atsiskyrusios bendruomenės, formaliai kalbant, nėra aukščiau minėtų pašventinimo ir tiesos elementų turėtojos, tada tvirtinimas, kad katalikus ir atskalūnus jungiantys dalykai yra svaresni už tuos, kurie juos skiria, yra teisingas tik materialiu požiūriu – ta prasme, kad visi šie elementai yra gairės, kurių pagrindu būtų galima pradėti svarstymus dėl jų grįžimo į Bažnyčios prieglobstį. Vis dėlto, šis tvirtinimas negali būti formaliai teisingas, ir todėl šventasis Augustinas sako: „Daugelyje dalykų jie su manimi, tik kai kuriuose ne su manimi; tačiau dėl šių kelių dalykų, dėl kurių jie atsiskyrė nuo manęs, jiems nieko nereiškia tai, kad visus likusius dalykus jie turi su manimi“[99].

 

Išvada

 

30. Ekumenizmą galima palyginti tik su „šakų teorija“[100], kurią pasmerkė Magisteriumas: „Jos pagrindimas (...) yra toks, kad aukštyn kojomis apverčia visą dieviškąją Bažnyčios santvarką“, o jos šalininkų maldos už vienybę yra „aukščiausiuose principuose suteptos ir užkrėstos erezija, todėl visiškai negali būti toleruojamos“[101].

 

III skyrius

 

EKUMENIZMO SUKELTOS GANYTOJIŠKOS PROBLEMOS

 

31. Ekumenizmas ne tik remiasi heterodoksiškais teiginiais, bet ir yra žalingas sieloms, nes sureliatyvina katalikų tikėjimą, būtinai reikalingą išganymui, ir sulaiko nuo Katalikų Bažnyčios – vienintelės išganymo arkos. Katalikų Bažnyčia nebeveikia kaip tiesos švyturys, apšviečiantis širdis ir išsklaidantis suklydimus, bet apgaubia žmoniją religinio abejingumo rūku, o po to – „tylios apostazės“[102] tamsa.

 

Ekumenizmas skatina tikėjimo reliatyvizmą

 

Reliatyvizuojamos eretikų padarytos kenksmingos klaidos

32. Ekumeninis dialogas slepia erezijos daromą nuodėmę prieš tikėjimą – formalią atskilimo priežastį, norėdamas pabrėžti nuodėmę prieš meilę, kurią savavališkai priskiria ne tik eretikui, bet ir Bažnyčios vaikui. Galiausiai imama visai neigti nuodėmę prieš tikėjimą, kuri pradėjo ereziją. Todėl Jonas Paulius II, kalbėdamas apie monofizitų ereziją, teigia: „Skilimai daugiausia vyko dėl nesusipratimų“[103] ir priduria: „doktrininės formuluotės, atskiriančios juos nuo mūsų vartojamų formulių […] išreiškia tą patį turinį“[104]. Tokie tvirtinimai paneigia Magisteriumą, kuris vis dėlto neklystamai pasmerkė šią ereziją.

 

Pretenduojama Bažnyčios tikėjimą patobulinti kitų „turtais“

33. Net jeigu Vatikano II Susirinkimas gana nuosaikiais terminais patikslina dialogo suteikto „praturtinimo“ pobūdį – „abiejų bendrijų mokymo ir religinio gyvenimo tikresnis žinojimas ir teisingesnis vertinimas“[105] – ekumeninė šio Pontifikato praktika iškreipia šį mokymą ir kalba jau apie tikėjimo praturtinimą. Bažnyčia atsisako dalinio požiūrio, norėdama perprasti tikrovės visumą: „Polemika ir nepakančios kontroversijos dažnai virsdavo nesuderinamais teiginiais, nors realiai jie kildavo iš dviejų tyrimų, nagrinėjančių tą pačią tikrovę, dviejų skirtingų požiūrių. Šiandien privalome rasti tokią formuluotę, kuri, laikydamasi šios realybės visumos, leistų įveikti dalinio skaitymo ydingumą ir pašalintų klaidingas interpretacijas“[106]. Tai reiškia, kad „Bažnyčių keitimasis dovanomis, papildančiomis viena kitą, padaro bendravimą vaisingu“[107]. Jeigu šie teiginiai pagrįsti prielaida, kad Bažnyčia nėra galutė viso tikėjimo lobio saugotoja, tuomet jie nesuderinami su tradicine Bažnyčios doktrina. Štai kodėl Magisteriumas perspėdavo dėl klaidingo kitų bažnyčių tariamų turtų vertinimo: „Grįždamos į Bažnyčią, jos ne tik nepraranda nieko iš to gėrio, kuris yra jose Dievo malone iki šiol įgyvendintas, bet sugrįžimo dėka šis gėris užbaigiamas ir ištobulinamas. Vis dėlto reikia vengti apie jį kalbėti taip, kad galėtų atrodyti, jog grįždamos prie Bažnyčios, jos duodančios jai tam tikrą esminį elementą, kurio ji iki šiol neturėjo“[108].

 

Sureliatyvinamas kai kurių tikėjimo dogmų laikymasis

34. Tikėjimo Mokslo Kongregacija iš tikrųjų patikslino posakį „tiesų hierarchija katalikų doktrinoje“[109]: ši hierarchija „reiškia, kad tam tikros dogmos yra pagrįstos kitomis, fundamentalesnėmis, kurios jas paaiškina. Tačiau, kadangi visos šios dogmos yra apreikštos, tai į kiekvieną iš jų reikia tikėti tuo pačiu dieviškuoju tikėjimu“[110]. Vis dėlto Jono Pauliaus II ekumeninė veikla nesiderina su šia autentiška interpretacija. Pavyzdžiui, savo kreipimesi į Evangelikų „Bažnyčią“ jis pabrėžia „tai, kas reikšminga“: „Jūs žinote, kad pastaraisiais keliais savo gyvenimo dešimtmečiais patyriau kelis iššūkius, kuriuos ateizmas ir netikėjimas metė krikščionybei. Todėl dar aiškiau prieš savo akis turėjau svarbiausią dalyką: mūsų bendrą tikėjimą į Jėzų Kristų. […] Jėzus Kristus yra visų mūsų išganymas. […] Šventosios Dvasios galia tampame Jo broliais, tikrai ir iš esmės Dievo vaikais. […] Augsburgo konfesijos ir daugelio susivienijimų dėka naujai suvokiame faktą, kad tikime ir išpažįstame tai drauge“[111]. Leonas XIII nuolat smerkė šios rūšies ekumeninę praktiką, kurios apoteozę randame Deklaracijoje dėl nuteisinimo: „Jie mano, kad norint pasiekti klaidžiojančiųjų širdis reikia sureliatyvinti kai kuriuos doktrinos dalykus kaip mažiau reikšmingus, arba tiek sušvelninti jų reikšmę, kad jie nebesuprastų tų dalykų tokia prasme, kokios visuomet laikėsi Bažnyčia. Nereikia daug žodžių, norint parodyti, kad ši samprata yra smerktina“[112].

 

Leidžiama „nuolatinė reforma“ dogminėse formuluotėse

35. Jau kalbėta, kaip laisvai ekumenizmo praktika traktuoja dogmines formuluotes. Lieka tik parodyti šių ekumeninio proceso veiksmų svarbą: „Vienybės gilinimas nuolatinėje reformoje, vykdomoje apaštalinės Tradicijos šviesoje, be abejonės yra viena iš svarbiausių ir būdingiausių ekumenizmo ypatybių. […] Dekrete dėl ekumenizmo (UR Nr. 6) minimas naujas doktrinos formulavimas kaip vienas iš nenutrūkstančios reformos elementų“[113]. Tokią procedūrą pasmerkė Pijus XII: „Teologijoje kai kas nori iki minimumo sumažinti dogmų reikšmę, išlaisvinti pačią dogmą nuo seniai Bažnyčios nustatytos terminijos ir nuo filosofinių sąvokų, kurias vartojo katalikų mokytojai. […] Iš to, ką jau pasakėme, akivaizdu, kad tokie mėginimai ne tik veda į tai, ką jie vadina dogminiu reliatyvizmu, bet iš tikrųjų yra jo pilni. […] Visi supranta, kad terminologiją, vartojamą mokyklose ir net tą, kurią naudoja pats Bažnyčios mokymo autoritetas, galima tobulinti ir gludinti. […] Taip pat aišku, kad Bažnyčia negali būti siejama su kiekviena filosofijos sistema, egzistavusia tik trumpą laikotarpį. Nepaisant to, tie dalykai, kuriuos bendromis pastangomis per šimtmečius sukūrė katalikų mokytojai, aiškindami dogmą, tikrai paremti ne tokiu silpnu pamatu. […] Taigi, nieko stebėtino, kad kai kurias iš šių sąvokų Ekumeniniai Susirinkimai ne tik naudojo, bet ir jas sankcionavo, todėl būtų klaidinga nuo jų nutolti“[114].

 

Atsisakoma nedviprasmiškai mokyti viso katalikų tikėjimo turinio

36. Ekumeninė aksioma, teigianti, kad „katalikų tikėjimo išreiškimo būdas ir metodas niekad neturėtų būti kliūtis dialogui su broliais“[115], figūruoja iškilmingai pasirašytose bendrose deklaracijose, kurios yra dviprasmiškos ir prieštaringos. Pavyzdžiui, Bendroje deklaracijoje dėl nuteisinimo niekur aiškiai nemokoma, kad pašvenčiamoji malonė įliejama į teisiojo sielą[116]; vienintelis sakinys su šiokia tokia užuomina yra toks keblus, kad gali sukelti priešingą mintį: „Nuteisinanti malonė niekada netampa žmogaus nuosavybe, kuria žmogus galėtų remtis prieš Dievą“[117]. Tokia praktika nebepaiso pareigos pilnai ir nedviprasmiškai mokyti katalikų tikėjimo, tų dalykų, „į kuriuos reikia tikėti“: „Katalikų doktrina turi būti pateikta pilnai ir visumoje; negalima nutylėti arba slėpti po neaiškiais terminais to, ką katalikų tikėjimas moko apie nuteisinimo tikrąją prigimtį ir pakopas, Bažnyčios santvarką, Romos popiežiaus jurisdikcijos primatą, apie tikrąją vienybę, įgyvendinamą atsiskyrusiems krikščionims grįžtant į vienintelę tikrąją Kristaus Bažnyčią“[118].

 

Į vieną lygmenį pastatomi autentiški šventieji ir netikri „šventieji“

37. Publikuodamas bendrą įvairių krikščionių konfesijų martyrologą, Jonas Paulius II pastato į vieną lygmenį tikrus ir netikrus šventuosius. Taip pamirštami šventojo Augustino žodžiai: „Jei jis lieka atsiskyręs nuo Bažnyčios, jį sekioja Kristaus priešas. […] Jei šis Kristaus priešas sako atskirtajam nuo Kristaus Bažnyčios: „Aukok smilkalus stabams, garbink mano dievus“, o jam atsisakius, jį nužudo, tai nors ir praliejęs savo kraują, jis negaus vainiko“[119]. Net jeigu Bažnyčia dievobaimingai viliasi, kad atskirtasis brolis miršta dėl Kristaus iš tobulos meilės, ji negali to patvirtinti. Remdamasi savo tikromis teisėmis, ji daro prielaidą, kad „obex“, regimo atskyrimo kliūtis neleido atlikti tobulos meilės akto, sudarančio kankinystės esmę. Vadinasi, ji negali jo kanonizuoti nei įrašyti į martyrologą.[120]

 

Skatinamas tikėjimo praradimas

38. Šis reliatyvistinis, evoliucionistinis ir dviprasmiškas ekumenizmas tiesiogiai veda prie tikėjimo netekimo. Pirmąja jo auka tapo pats Popie­žiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti prezidentas kardinolas W. Kasperis, pvz., nuteisinimo tema teigiantis, kad „mūsų asmeninė vertė nepriklauso nuo mūsų darbų, geri jie ar blogi: dar nepradėję veikti, mes esame pripažinti ir gauname Dievo sutikimą“[121]; arba dėl Mišių bei kunigystės: „Ne kunigas atlieka transsubstanciaciją: kunigas meldžiasi Tėvui, kad Jis dalyvautų Šventosios Dvasios veikimu. […] Įšventintos kunigystės būtinybė yra ženklas, rodantis ir reiškiantis padėką už Eucharistinį sakramentą“[122].

 

Ekumenizmas atstumia sielas nuo Bažnyčios

 

39. Ekumenizmas ne tik griauna katalikų tikėjimą, jis taip pat atstumia eretikus, schizmatikus ir netikinčius nuo Bažnyčios.

 

Nebereikalaujama eretikų ir schizmatikų atsivertimo

40. Ekumeninis judėjimas nebesistengia juos atversti ir grąžinti į „Kristaus avidę, už kurios ribų, be abejo, yra tie, kurie neprisijungę prie Šventojo Petro Sosto“[123]. Tai aiškiai pareikšta: „Mes atmetame [uniatizmą] kaip metodą vienybei rasti. […] Ganytojiška tiek Lotynų, tiek Rytų Katalikų Bažnyčios veikla jau nėra linkusi versti tikinčiuosius pereiti iš vienos bažnyčios į kitą“[124]. Taigi, eretikui grįžtant į Katalikų Bažnyčią jau atsisakyta išsižadėjimo ceremonijos. Kardinolas Kasperis panašiai kalbėdamas nueina dar toliau: „Ekumenizmas neįgyvendinamas išsižadant savosios tikėjimo tradicijos. Jokia Bažnyčia negali praktikuoti tokio išsižadėjimo“[125]. Jis priduria: „Ekumenizmui būdingą „etosą“ galime taip apibrėžti: bet kurio prozelitizmo – atviro ar užmaskuoto – atsisakymas“[126]. Tai radikaliai priešinga nuolatinei, amžiais trukusiai popiežių praktikai: jie visada dirbo stengdamiesi grąžinti atskalūnus į vienintelę Bažnyčią[127].

 

Įvedamas egalitarizmas tarp krikščionių konfesijų

41. Ekumeninė veikla įveda lygiavą tarp katalikų ir kitų krikščionių. Pavyzdžiui, Jonas Paulius II džiūgauja dėl to, kad „posakį ‚atsiskyrę broliai‘ pradeda pakeisti terminai, labiau tinkami atskleisti su Krikšto charakteriu susijusios bendrystės gilumą. […] Gilėja bendro priklausomumo Kristui suvokimas. […] Krikščionių ‚universaliosios brolijos‘ buvimas tampa tvirtu ekumeniniu įsitikinimu“[128]. Be to, pati Katalikų Bažnyčia praktiškai statoma į vieną lygmenį su atskiromis bendruomenėmis: jau minėjome posakį „Bažnyčios-seserys“; Jonas Paulius II džiūgauja, kad „„Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas“ taip vadina bendruomenes, kurioms priklauso visi „Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, nesančių visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia, krikščionys“. […] Palikdamos užmarščiai praeities ekskomunikas, kadaise besivaržiusios tarpusavyje bendruomenės dabar padeda viena kitai“[129]. Džiaugtis dėl šito reiškia užmiršti, kad „Bažnyčios sąvokos pripažinimas Fotijaus arba Anglikonų schizmai […] skatina religinį indiferentizmą […] ir stabdo nekatalikų atsivertimą į tikrąją ir vienintelę Bažnyčią“[130].

 

Pažeminama Bažnyčia ir kurstoma atskalūnų puikybė

42. Ekumeninė atgailavimo praktika, sukurdama klaidingą Bažnyčios įvaizdį, atstumia netikinčiuosius nuo Katalikų Bažnyčios. Įmanoma Dievo akyse išpažinti kaltę tų, kurie buvo prieš mus[131], tačiau iš kitos pusės mums matoma atgailavimo praktika skatina tikėti, kad pati Katalikų Bažnyčia yra nusidėjėlė, nes juk ji pati prašo atleidimo. Pirmasis tuo tiki kardinolas Kasperis: „Vatikano II Susirinkimas pripažino, kad Katalikų Bažnyčia atsakinga už krikščionių skilimą ir pabrėžė, kad vienybės atkūrimas reiškia kiekvieno atsivertimą į Viešpatį“[132]. Pasiteisinimo tekstai nieko nebereiškia: šventumas kaip Bažnyčios požymis, turintis didelę galią pritraukti klaidžiojančias sielas į vieną kaimenę, neteko spindesio. Todėl šie atgailavimai labai neišmintingi, nes pažemina Katalikų Bažnyčią ir kelia atskalūnų puikybę. Dėl to Šventoji Tarnyba perspėja: „[Vyskupai], dėstydami Reformacijos ir reformuotojų istoriją, turi rūpestingai vengti perdėti katalikų trūkumus ar slėpti reformuotojų nusižengimus, arba kelti į šviesą kai kuriuos atsitiktinius elementus, nematant ir nebesuprantant to, kas svarbiausia – nutolimo nuo katalikų tikėjimo“[133].

 

Išvada

 

43. Svarstant pastarųjų dešimtmečių ekumenizmą ganytojišku požiūriu, reikia pasakyti, kad jis veda kata­likus į „tylią apostazę“ ir skatina nekatalikus negrįžti į vienintelę išganymo arką. Reikia pasmerkti „bedieviškumą tų, kurie uždaro žmonėms dangaus karalystės vartus“[134]. Prisidengęs vienybės siekimu, toks ekumenizmas išsklaido kaimenę, jis pažymėtas ne Kristaus, o skaldytojo par excellence – šėtono ženklu.

 

BENDROJI IŠVADA

 

44. Kad ir koks patrauklus ekumenizmas iš pradžių atrodytų, kad ir koks įspūdingas būtų jo apeigų demonstravimas per televiziją, kad ir kokios gausios minios susirinktų, tikrovė yra tokia: ekumenizmas verčia šventąjį Bažnyčios rūmą griuvėsiais. Sekdamas utopiniu žmonijos vienybės idealu, popiežius nesuvokia, koks iš tiesų revoliucingas yra šis jo skatinamas ekumenizmas – jis visiškai iškreipia Dievo valia nustatytą tvarką.

45. Ekumenizmas yra revoliucingas, ir jis pats tai patvirtina. Tai stengiasi įteigti ir priminti visa eilė tekstų: „Bendravimo stiprinimas nuolatine reforma […] be abejonės yra vienas svarbiausių ir ryškiausių ekumenizmo bruožų“[135]. „Sutinkant su Jono XXIII mintimi, išreikšta per Susirinkimo atidarymą, Dekretas dėl ekumenizmo pateikia doktrinos formuluotę kaip vieną iš nuolatinės reformos elementų“[136]. Kartais šis tvirtinimas papuošiamas bažnytine kalba, kad atrodytų panašus į „atsivertimą“. Tačiau iš esmės skirtumas yra mažas. Bet kuriuo atveju atmetama tai, kas buvo anksčiau: „„Atsiversti“. Nėra ekumeninio susitaikymo be atsivertimo ir atsinaujinimo. Nėra atsivertimo iš vienos konfesijos į kitą. […] Kiekvienas turi atsiversti. Pirmiausia turime klausti ne „kuo jis blogas“, bet „kuo blogi mes? nuo ko turėtume pradėti valyti savo namus?““[137]. Šiam ekumenizmo revoliucingumui būdinga, kad jis apeliuoja į liaudį: „Ekumeninėje veikloje Katalikų Bažnyčios tikintieji […] su lojalumu ir dėmesiu apsvarstys visa, ką reikia atnaujinti pačioje katalikų šeimoje“[138]. Iš tikrųjų šiame aggiornamento, šioje apsvaigimo būklėje tikimasi, kad nariai turi net pralenkti galvą: „Ekumeninis judėjimas – gana sudėtingas procesas, ir katalikams būtų klaidinga laukti, kad viską padarys Roma. […] Intuicijos, iššūkiai turėtų kilti ir iš vietinių Bažnyčių, daug kas turi būti daroma vietos lygmenyje, nelaukiant, kol visuotinė Bažnyčia tai patvirtins“[139].

46. Kaipgi šiomis apgailėtinomis aplinkybėmis galime neišgirsti, kaip angelas Fatimoje mus ragino: „Atgailaukite, atgailaukite, atgailaukite“? Šios utopinės svajonės aplinkoje reikia radikaliai grįžti į sveiką protą. Reikia grįžti prie Bažnyčios išmintingos veiklos, kurią popiežius Pijus XI taip apibendrino: „Krikščionių vienybės galima siekti tik skatinant atskalūnų grįžimą į vienintelę tikrą Kristaus Bažnyčią, kurią jie nelaimei paliko“[140]. Tik taip galime dirbti teisingai ir su ganytojiška meile, tokia turi būti ir Bažnyčios malda: „Trokštame, kad link Dievo kiltų bendra viso Mistinio Kūno [tai yra, visos Katalikų Bažnyčios] malda, kad visos paklydusios avys vėl prisijungtų prie vienintelės Jėzaus Kristaus kaimenės“[141].

47. Laukdami šios laimingos valandos, kai vėl bus vadovaujamasi sveiku protu, mes patys laikomės išmintingo patarimo ir tvirto suvokimo, kurį esame gavę iš mūsų įsteigėjo: „Trokštame būti tobulai vieningi su Šventuoju Tėvu, tačiau tik katalikų tikėjimo pagrindu, nes tik ši vienybė gali mus iš tiesų vienyti, bet ne kažkas panašaus į ekumeninę sąjungą, tam tikrą liberalų ekumenizmą. Tikiu, kad Bažnyčios krizę geriausiai charakterizuoja ši liberalaus ekumenizmo dvasia. Sakau „liberalaus ekumenizmo“, nes esti ir tam tikras ekumenizmas, kurį gerai apibrėžus galima būtų priimti. Tačiau liberalusis ekumenizmas, praktikuojamas dabartinės Bažnyčios, ypač po Vatikano II Susirinkimo, turi savyje tikrų erezijų“[142]. Prie šių žodžių jungiame savo maldas ir meldžiame Kristų dėl Jo Kūno, kuris yra Katalikų Bažnyčia, sakydami: „Salvum me fac, Domine, quoniam defecit sanctus, quoniam diminutae sunt veritates a filiis hominum. Vana locuti sunt unusquisque ad proximum suum: labia dolosa in corde et corde locuti sunt. Disperdat Dominus universa labia dolosa et linguam magniloquam“[143].

 

[88] Čia cituojame ištisą II Vatikano dekreto Unitatis redintegratio pastraipą Nr. 3: „Tų, kurie dabar gimsta tose bendruomenėse ir persiima jose gyvuojančiu Kristaus tikėjimu, atsiskyrimo nuodėme kaltinti negalima; juos Katalikų Bažnyčia apglėbia broliška pagarba ir meile. Juk tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę Krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. Žinoma, dėl įvairių skirtumų, susijusių su mokymu, o kartais ir su drausme ar Bažnyčios sąranga, tarp jų ir Katalikų Bažnyčios iškyla daug, kartais ir gana didelių kliūčių visiškai bažnytinei bendrystei, kurias ir stengiasi pašalinti ekumeninis sąjūdis. Vis dėlto, per Krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje.“

[89] Žr. išnašą Nr. 74.

[90] Pijus IX, Prakalba Singulari quadam, 1954 12 09, Dz 1647.

[91] Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija Lumen gentium, 8.

[92] Benediktas XIV, Laiškas Singulari nobis, 1749 02 09, DH 2566–2568.

[93] Florencijos Susirinkimas, Bulė Cantate Domino Jakobitams, DH 351.

[94] Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Unitatis redintegratio, 3.

[95] Šv. Augustinas, De baptismo contra donatisas, lib. I, c. 10, Nr. 14.

[96] Ten pat, c. 14, Nr. 22.

[97] Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Unitatis redintegratio, 3.

[98] Plg. J. Ratzinger, Susirinkimo Konstitucijos Lumen gentium ekleziologija // La Documentation Catholique (DC) Nr. 2223, 2000 04 02, p. 301. „Net jeigu Bažnyčia yra tik viena ir yra įgyvendinta vieninteliame subjekte, dar yra bažnytinių realijų, egzistuojančių už šio subjekto ribų: tikrų vietinių Bažnyčių ir įvairių bažnytinių Bendruomenių.“ Iš tikrųjų tai reiškia, kad „jose randami Bažnyčiai būtini elementai: Dievo Žodžio skelbimas ir Krikštas, veiksmingas Šventosios Dvasios buvimas, tikėjimas, viltis ir meilė, įvairios šventumo formos net iki kankinystės. Galima kalbėti apie skirtingą šių sudedamųjų bažnytinių elementų konfigūraciją, apie kitos rūšies ar tipo Bažnyčią.“ (W. Kasper, Katalikų Bažnyčios ekumeninis įsipareigojimas, paskaita Prancūzijos federuotųjų protestantų generalinėje asamblėjoje 2003 03 23 // Oecumenisme informations, Nr. 325, 2002 gegužė ir Nr. 326, 2002 birželis).

[99] Šv. Augustinas, In Psalmo 54, Nr. 19, cituotas Leono XIII enciklikoje Satis cognitum // ASS 28 (1896), p. 724, Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 1, Nr. 578.

[100] Šventosios Tarnybos laiškas Anglijos vyskupams, 1864 09 16. Ši teorija „aiškiai pripažįsta, kad trys krikščionių bendruomenės – Romos katalikų, schizmatinių Graikų ir anglikonų, nors ir atsiskyrusios bei pasidalinusios tarpusavyje, gali pretenduoti į katalikų vardą. […] Ši teorija prašo visų narių kalbėti maldas ir kunigus atnašauti aukas ta intencija, kad šios trys krikščionių bendrijos, kurios, kaip sakoma, drauge sudaro visą Katalikų Bažnyčią, galėtų vėl susivienyti, sudarydamos vieną organizaciją.“ DH 2885–2886.

[101] Ibid., DH 2886–2887. 

[102] Jonas Paulius II, Ecclesia in Europa, 9, DC Nr. 2296, 2003 07 20, p. 668.

[103] Bendra kristologinė deklaracija tarp Katalikų Bažnyčios ir Rytų Asirų Bažnyčios // DC Nr. 2106, 1994 12 18, p. 1609.

[104] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 38.

[105] Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Unitatis redintegratio, 4.

[106] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 38.

[107] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 57. Plg. Kardinolas Kasperis, Bendra deklaracija dėl mokymo apie nuteisinimą: vilties galimybė // DC Nr. 2220, 2000 02 20, p. 167: „Neabejotinai aišku, kad dialogo tikslas – ne pakeisti antrąją šalį, bet pripažinti savo pačių trūkumus ir mokytis iš kito. […] Kur iš pradžių matėme prieštaravimą, galime įžvelgti papildančią poziciją.“

[108] Šventosios Tarnybos Kongregacija, Instrukcija De motione ecumenica, 1949 gruodžio 20 d. // AAS 42 (1950), p. 1454. DC Nr. 1064, 1950 03 12, col. 332.

[109] Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Unitatis redintegratio, 11.

[110] Tikėjimo Mokslo Kongregacija, Deklaracija Mysterium Ecclesiae, 1973 birželio 24 d. // DC Nr. 1636, 1973 07 15, p. 667.

[111] Jonas Paulius II, Susitikimas su Evangelinių Bažnyčių Taryba, 1980 lapkričio 17 d. // DC Nr. 1798, 1980 12 21, p. 1147.

[112] Leonas XIII, Enciklika Testem benevolentiae, 1899 01 22 // ASS 31 (1899), p. 471. Plg. Pijus XI, Mortalium animos // AAS 20 (1928), p. 2; DH 3683: „Dėl tikėjimo klausimų, visiškai neteisėta juos skirstyti į fundamentalius ir neesminius, būtinus visiems priimti ir paliekamus laisvam tikinčiųjų pritarimui; antgamtinės tikėjimo dorybės formalioji priežastis yra apreiškiančio Dievo autoritetas, kuris netoleruoja tokio skirstymo.“

[113] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 17–18.

[114] Pijus XII, Enciklika Humani generis, 1950 08 12 // AAS 42 (1950), p. 566-567; DH 3881–83.

[115] Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Unitatis redintegratio, 11.; Jonas Paulius II, Ut unum sint, 36.

[116] Tridento Susirinkimas, Dekretas dėl nuteisinimo, c. 7, DH 1528: „Pats nuteisinimas yra ne tik nuodėmių atleidimas, bet tuo pat metu vidinis žmogaus pašventinimas ir atnaujinimas per savanorišką malonės ir jos dovanų priėmimą.“

[117] Bendra Pasaulinės Liuteronų Federacijos ir Katalikų Bažnyčios deklaracija dėl nuteisinimo, 27 // DC Nr. 2168, 1997 10 19, p. 875.

[118] Šventosios Tarnybos Kongregacija, 1949 gruodžio 20 d. dekretas // DC Nr. 1064, 1950 03 12, col. 330.

[119] Šv. Augustinas, Pamokslas Cezarėjos liaudžiai, pasakytas esant donatistų vyskupui Emeritui, 6.

[120] Popiežius Benediktas XIV savo veikale De servorum Dei beatificatione et beatorum canonisatione aiškina: eretikas, nepataisomai neišmanantis tikrojo tikėjimo, nužudytas dėl Katalikų Bažnyčios dogmos, negali būti laikomas kankiniu. Iš tikrųjų, galbūt jis kankinys coram Deo, bet ne coram Ecclesia, nes Bažnyčia teisia tik išorinius dalykus, o viešas erezijos išpažinimas verčia numanyti vidinę ereziją. (Plg. De servorum, c. 20)

Argumentas dėl šventojo Ipolito, kankinio ir antipopiežiaus (217-325), nėra reikšmingas. Iš tikrųjų, martyrologas jį mini spalio 30 d., popiežiaus šventojo Pontiano gimimo dieną, nes prieš savo kankinystę 236 m. Ipolitas Sardinijos kasyklose su Pontianu susitaikė.

[121] Kardinolas Kasperis, Bendra deklaracija dėl mokymo apie nuteisinimą: vilties galimybė // DC Nr. 2220, 2000 02 20, p. 171-172.

[122] W. Kasper, 30 Jours dans l‘Eglise et dans le Monde, 5, 2003, p. 22.

[123] Pijus IX, Enciklika Neminem vestrum, 1854 02 02 // Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 1, Nr. 219.

[124] Mišrios komisijos dialogui tarp Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių deklaracija, 1993 birželio 23 d., vadinama Balamando deklaracija, 2 ir 22 // DC Nr. 2077, 1993 08 01, p. 711.

[125] W. Kasperis, Bendra deklaracija dėl mokymo apie nuteisinimą: vilties galimybė // DC Nr. 2220, 2000 02 20, p. 167. Plg. W. Kasperis, Konferencija Ekumeninėje Bažnyčių Asamblėjoje Berlyne // DC Nr. 2298, 2003 09 21, p. 817: „Mes negalime išmesti už borto tai, kas iki šiol mus palaikė ir rėmė, kuo gyveno mūsų pirmtakai, dažnai sunkiomis sąlygomis, ir negalime to tikėtis iš mūsų brolių bei seserų protestantų ir stačiatikių. Nei jie, nei mes negalime tapti neištikimi.“

[126] W. Kasper, Katalikų Bažnyčios ekumeninis įsipareigojimas, paskaita Prancūzijos federuotųjų protestantų generalinėje asamblėjoje 2003 03 23 // Oecumenisme informations, Nr. 325, 2002 gegužė ir Nr. 326, 2002 birželis.

[127] Plg., pavyzdžiui, Pijaus IX apaštalinį laišką Iam vos omnes, 1868 09 13 // ASS 4 (1868), p. 131; DH 2997-2999, kviečiantį protestantus ir kitus nekatalikus pasinaudoti Vatikano I Susirinkimu ir grįžti į Katalikų Bažnyčią. Leonas XIII savo vyskupystės jubiliejaus proga tą patį pareiškia laiške Praeclara gratulationis, 1894 06 20 // ASS 26 (1894), p. 707. Geriausiai žinomas tekstas, aišku, yra Pijaus XI enciklikoje Mortalium animos, 1928 01 06 // AAS 20 (1928), p. 14; Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 1, Nr. 872: „Krikščionių susivienijimo galima pasiekti tik palaikant atskalūnų grįžimą į vienintelę tikrą Kristaus Bažnyčią, iš kurios jie nelaimei pasitraukė.“ Nors šis sugrįžimas nebūdingas XIX amžiui, tačiau popiežiams šis klausimas labai rūpėjo. Faktiškai ši „sugrįžimo“ į Bažnyčią praktika buvo nuolat. Pavyzdžiui, 1595 m. popiežius Klemensas VIII taip kalbėjo Kijevo metropolijos vyskupams (instrukcija Magnus Dominus, 1595 12 23): „Šventajai Dvasiai apšvietus jų širdis, jie pradėjo rimtai svarstyti faktą, kad jie nebėra Kristaus Kūno, t. y. Bažnyčios, nariai, kadangi nebesusiję su regima jos galva, suvereniu Romos popiežiumi. Todėl jie nusprendė grįžti į Romos Bažnyčią, kuri yra jų motina – visų tikinčiųjų motina.“

[128] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 42.

[129] Ibid.

[130] Šventosios Tarnybos Kongregacija, 1864 rugsėjo 16 d. laiškas // ASS 2, p. 660.

[131] Raud 5, 7: Mūsų tėvų, kurie nusidėjo, nebėra, bet mes turime nešti jų kaltes.

[132] W. Kasperis, Bendra deklaracija dėl mokymo apie nuteisinimą: vilties galimybė // DC Nr. 2220, 2000 02 20, p. 168.

[133] Šventosios Tarnybos Kongregacija, Instrukcija De motione ecumenica, 1949 gruodžio 20 d. // AAS 42 (1950), p. 1454; DC Nr. 1064, 1950 03 12, col. 332.

[134] Vatikano I Susirinkimo parengiamoji schema dėl Bažnyčios, publikuota Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 2, p. 8*: „Mes peikiame bedieviškumą tų, kurie uždaro žmonėms įėjimą į dangaus karalystę, apgaulinga dingstimi juos įtikinėdami, kad negarbinga arba jokiu būdu nebūtina išganymui atsižadėti religijos – net jeigu ji klaidinga – kurioje esi gimęs, užaugintas ir išmokytas. Peikiame ir tuos, kurie skundžiasi, kad Bažnyčia vaizduoja save kaip vienintelę tikrą religiją, norėdama uždrausti ir pasmerkti visas religijas ir sektas, atsiskyrusias nuo jos bendrijos, lyg būtų įmanoma bendrystė tarp šviesos ir tamsos, susitarimas tarp Kristaus ir Belialio.“

[135] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 17.

[136] Jonas Paulius II, Ut unum sint, 18.

[137] W. Kasperis, Konferencija Ekumeninėje Bažnyčių Asamblėjoje Berlyne // DC Nr. 2298, 2003 09 21, p. 820.

[138] Vatikano II Susirinkimas, Dekretas Unitatis redintegratio, 4; plg. visą 6.

[139] W. Kasperis, Bendra deklaracija dėl mokymo apie nuteisinimą: vilties galimybė // DC Nr. 2220, 2000 02 20, p. 167.

[140] Pijus XI, Mortalium animos, 1928 01 06 // AAS 20 (1928), p. 14; Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 1, Nr. 872.

[141] Pijus XII, Mystici Corporis // AAS 35 (1943), p. 243; Popiežių mokymas, Solesmes, Bažnyčia, t. 1, Nr. 1105.

[142] Arkivyskupas M. Lefebvre, Konferencija 1978 balandžio 14 d.

[143] Ps 12, 3-4: „Gelbėk mane, Viešpatie, nyksta šventasis, nes pranyko tiesa tarp žmonių vaikų. Kiekvienas kalba tuštybes savo artimui, kalba klastingomis lūpomis iš širdies. Teužčiaupia Viešpats visas klastingas lūpas ir pikta kalbantį liežuvį.“ Dėl paskutinės mūsų cituojamos eilutės, naudinga paminėti šv. Jono Auksaburnio komentarą (In Psalmum 11, Nr. 1): „Jis kalba ne prieš juos, bet jų naudai, jis prašo Dievo ne juos sunaikinti, bet padaryti galą jų neteisybėms. Iš tikrųjų jis nesako: „Tesunaikina juos Dievas“, bet „Teužčiaupia Viešpats klastingas lūpas“. Vadinasi, jis nori sunaikinti ne jų prigimtį, bet jų kalbą.“