Ar „gerasis popiežius“ buvo geras popiežius? (II)

,,Šiais laikais blogio dvasia, kuri niekada nepasitraukia, dvigubina savo pajėgas kovoje prieš Šventąją Bažnyčią ir prieš kiekvieną drausmingą žmonių bendruomenę, prieš patį Dievą ir prieš Kristų. Jos prieš mus kurstomas pyktis atrodytų grėsmingai pranašauja, kad blogio pergalė netoli, jeigu nežinotume, jog Bažnyčia išliks iki laikų pabaigos ir ši kova baigsis Dievo pergale bei Jo Bažnyčios triumfu. Tuo tarpu blogio dvasia skleidžia pražūtį, ir jos aukų yra daugybė: pirmiausia tie, kurie negalvodami leido save nugalėti, ištremti, pavergti, taipogi nukentėjusieji. Tiesa, jie laimingi, jie atkakliai bei ištvermingai saugo šventąją Dievo vaikų laisvę, tačiau tik herojiškomis pastangomis.“ (Popiežiaus Pijaus XII kalba Prancūzijos jaunimui, 1947 m. balandžio 7 d.)

   

,,Reikia iš pagrindų atkurti visą pasaulį, transformuoti jį iš laukinės būklės į žmogišką, iš žmogiškos į dievišką, kitaip sakant – pagal Dievo troškimą. Pakeisti žmonijos raidos kryptį prašo milijonai žmonių, į Kristaus Bažnyčią žiūrima kaip į tikrąjį ir vienintelį vairininką. Tik ji, siekdama tikros žmogaus laisvės, yra pajėgi vadovauti tokiam didžiam užmojui. Vadovauti ji prašoma atvirais žodžiais ir dar labiau – pralietomis ašaromis, neužgijusiomis žaizdomis, rodant į milžiniškus kapinynus, kuriais organizuota ir ginkluota neapykanta nusėjo visus žemynus.“ (Popiežiaus Pijaus XII kalba tikintiesiems Romoje, 1952 m. vasario 10 d.)

,,Neklauskite Mūsų, kas yra priešas, kokiais drabužiais jis apsirengęs. Jis yra visur ir tarp visų, jis moka panaudoti prievartą ir klastą. Šiais paskutiniaisiais laikais jis mėgino suorganizuoti vieningo Mistinio Kristaus Kūno intelektualinį, moralinį ir socialinį skilimą. Jis renkasi prigimtį be gailestingumo, protą be tikėjimo, laisvę be valdžios, kartais valdžią be laisvės. Tai priešas, kuris darėsi vis konkretesnis, o jo begėdiškumas skatino vis labiau stebinančius teiginius: „Kristus – taip, Bažnyčia – ne!“. Po to: „Dievas – taip, Kristus – ne!“. Galiausiai bedieviškas klyksmas: ,,Dievas mirė!“; dar daugiau: ,,Dievo niekada nebuvo!“. Taip mėginama sukurti pasaulio struktūrą, dedant pagrindus, kuriuos mes neabejodami nurodome kaip didžiausią grėsmę visuomenei: ekonomika be Dievo, įstatymai be Dievo, politika be Dievo. Priešas dėjo daug pastangų ir padarys viską, ką galės, kad Kristus taptų svetimu universitetuose, mokyklose, šeimoje, teisėtvarkos institucijose, įstatymų leidyboje, tarptautinėse organizacijose, kur sprendžiamos taikos ir karo problemos.“ (Popiežiaus Pijaus XII kalba Italijos Katalikų veikimo organizacijos nariams, 1952 m. spalio 12 d.).

Verta prisiminti Trečiąją Fatimos paslaptį, kurią Roncalli popiežius skaitė 1959 metais. Buvo tikimasi, kad 1960 metais jis paskelbs ją viešai. Neseniai Vatikano paskelbtame paslapties tekste niekur nesakoma, kad dabar viskas geriau negu anksčiau.

,,Aš atėjau prašyti pašvęsti Rusiją mano Nekaltajai Širdžiai ir atsilyginimo už nuodėmes Komunijos kiekvieną pirmą mėnesio šeštadienį. Jeigu jūs išpildysite mano prašymą, Rusija bus atversta ir ten bus taika; jeigu ne, ji išplatins savo paklydimus po visą pasaulį, sukeldama karus ir Bažnyčios persekiojimus. Geros valios žmonės bus kankinami, Šventasis Tėvas turės daug kentėti, kelios tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos, Šventasis Tėvas pašvęs Rusiją mano Nekaltajai Širdžiai, ir pasauliui bus suteiktas ramybės laikotarpis.“ (Fatimos Dievo Motina, 1917 m. liepos 13 d.)

Antroji popiežiaus Jono XXIII prielaida, kuria jis pagrindė pirmąjį sofizmą, yra tokia: ,,Šiandien Bažnyčiai nebedaroma kliūčių“. Jis pats taip sako:

,,Tai lengvai išryškės, jeigu mes dėmesingai pažvelgsime į šiuolaikinį pasaulį, kuris taip užsiėmęs politika ir ekonominės santvarkos prieštaravimais, jog neranda laiko domėtis dvasine tikrove, kuri yra Bažnyčios Mokymo rūpestis. Be abejonės, toks veikimo būdas nėra teisingas, ir pagrįstai turi būti jam nepritarta. Tačiau negalima paneigti, kad šios naujos modernaus gyvenimo aplinkybės turi vieną privalumą: išnyko daugybė ankstesnių kliūčių, kuriomis šio pasaulio vaikai varžė Bažnyčios veiklos laisvę. Iš tiesų, užtenka tik paviršutiniškai pavartyti bažnytinės istorijos puslapius, ir pasidaro akivaizdu, kaip tie patys Ekumeniniai Susirinkimai, nors būdami tikrai šlovingais Katalikų Bažnyčios pasiekimais, dažnai vykdavo lydimi ypač rimtų sunkumų ir kančių dėl perdėto pasaulietinės valdžios kišimosi... Žinoma, mes prisipažįstame, kad jaučiame gilų sielvartą dėl to, kad tiek daug mums taip brangių vyskupų šiandien čia nematomi, nes yra įkalinti už ištikimybę Kristui arba jiems sukliudyta kitokiais suvaržymais. Mintis apie juos skatina mus kuo karščiausiai melstis Dievui. Vis dėlto šiandien su dideliais lūkesčiais ir begaline paguoda matome, kad Bažnyčia pagaliau išlaisvinta nuo gausybės pasaulietinio pobūdžio kliuvinių, kurie jai trukdė praeityje, ir kad iš šios Vatikano Bazilikos, iš apaštališkojo sosto, ji gali per Jus kaip tarpininkus prabilti skambiu balsu, kilniai ir didingai.“ (Popiežius Jonas XXIII, Susirinkimo atidarymo kreipimasis, 1962 m. spalio 11 d.).

Atrodo, kad popiežius Jonas XXIII čia giria Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, kurį popiežius Pijus IX įvertino kaip klaidingą principą Klaidų Sąraše (Syllabus errorum) 1864 m. gruodžio 8 d., t. y., maždaug šimtą metų prieš Jono XXIII išrinkimą į popiežiaus sostą. Pagrįsdamas motyvus, dėl kurių į liturginius Bažnyčios metus buvo įvesta Kristaus Karaliaus šventė, Pijus XI rašė:

,,[Nes] visi žmonės, visi kartu ar individualiai, yra Kristaus valdžioje. Jame yra individo išgelbėjimas, jame yra visuomenės išgelbėjimas... Tad jeigu tautų valdovai nori išsaugoti autoritetą, skatinti ir kelti savo šalių gerovę, jie neapleis valstybinės pareigos gerbti ir paklusti Kristaus valdžiai.“ (Quas Primas, 1925 m. gruodžio 11 d.)

Atrodytų, kad Popiežius Jonas XXIII, taip labai girdamas esančią tvarką, tiesiog džiūgauja prisiminęs, jog jau nebėra to „pasaulietinio kliuvinio“, kuris varžytų Bažnyčios laisvę.

 

Atsakymas į popiežiaus Jono XXIII pirmąjį sofizmą

                     

Prisiminkime 1962uosius metus. Komunizmas niokoja pasaulį. 1961 metų rugsėjį buvo pastatyta Berlyno siena. 1962 metų spalį, praėjus savaitei po popiežiaus Jono XXIII Atidarymo kalbos, Karibų jūros baseine prasidėjo Kubos raketų krizė. Susirinkimo metu šimtai jo tėvų priminė komunizmo pavojų. Svarstant Pastoracinės konstitucijos „Gaudium et Spes“ apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje projektą, jie reikalavo oficialiai pasmerkti komunizmą. Pavyzdžiui, Airijos arkivyskupas Williamas Lonway pareiškė:

„Projekte (…) nekalbama apie Bažnyčios persekiojimą kai kuriose šalyse: gali būti argumentuojama, kad tai priverstinis tylėjimas, nenorint nutraukti dialogą su ateistais, tačiau bet kokiam dialogui būtina pagrindinė sąlyga: tiesa ir nuoširdumas.“

Ukrainos arkivyskupas Maksimas Hermaniukas jam pritarė:

„Būtų apgailėtina, jeigu taptų užmirštas tikėjimo kankinių ir išpažinėjų liudijimas“.

Vokietis Josephas Stimpfle kvietė Susirinkimą parodyti daugiau drąsos ir klausė:

„Argi įmanoma išlaikyti ramią sąžinę, kai stengiamasi nekalbėti ir netgi neužsiminti apie marksizmo reiškinį, kuris šiandieninei žmonijai kelia realų ir grėsmingą pavojų, o jo atžvilgiu Susirinkimas skelbia norįs tęsti pastoracinę veiklą?“

Italijos prelatas Barbieris kalbėjo:

„Daugeliui tikinčiųjų atrodytų skandalinga, jeigu Susirinkimas pasirodytų bijąs pasmerkti didžiausią mūsų laikų nusikaltimą – mokslinį ir praktinį ateizmą, moralinėje ir dvasinėje plotmėje dar pavojingesnį nei atominė bomba.“

Argentinos kardinolas Bolattis pareiškė:

„Projektas, kuriame yra daug pagirtinų svarstymų, kuriame sprendžiamos reikšmingos ir svarbios problemos, dėl nepaaiškinamų priežasčių apeina komunizmo reiškinį. Netgi nusprendus nekreipti dėmesio į politinius ir ekonominius tos sistemos aspektus, neįmanoma tylomis apeiti jos ideologijos, kuri daro tokį grėsmingą poveikį visos žmonijos gyvenimui. Komunizmas valdo beveik pusę pasaulio ir grasina kitai pusei... Tai didžiausias mūsų laikų pavojus… Būtina atvirai pareikšti, kad komunizmas yra absoliučiai priešingas krikščionybei.“