„2000 m. rugsėjo 3 dieną, sekmadienį, Romoje buvo kanonizuoti popiežius Pijus IX ir popiežius Jonas XXIII, taip pat Tommaso Reggio, Guillaume-Josephas Chaminade’as bei Columba Marmionas. Šimtatūkstantinei tikinčiųjų miniai popiežius, pradėdamas homiliją, pasakė, jog, kanonizuodama savo vaikus, ‚Bažnyčia negarbina konkrečių istorinių jų darbų, ji tik nurodo juos kaip pavyzdžius, kuriais verta sekti ir juos garbinti už jų dorybes‘.
1958 metais popiežiumi išrinktas Jonas XXIII (Angelo Giuseppe Roncallis) visiems darė stiprų įspūdį savo maloningumu, kuriuo atsiskleidė jo sielos gerumas. Gerai žinoma, kad Jonas XXIII labai gerbė Pijų IX ir troško jo kanonizavimo. Jis sušaukė Vatikano II Susirinkimą, kuris atvertė naują Bažnyčios istorijos puslapį: krikščionys jautėsi pašaukti skelbti tikėjimo tiesas su atnaujintu ryžtu ir didesniu dėmesiu laiko ženklams.“ (Vatikano spaudos pareiškimas, 2000 m. rugsėjo 3 d.)
Šioje pirmoje trijų straipsnių serijos dalyje kritiškai pažvelgsime į popiežiaus Jono XXIII „didžios doros“ gyvenimą, kuris taip buvo įvertintas neseniai įvykusio kanonizavimo proga. Atkreipsime dėmesį į principus, išsakytus paties popiežiaus tekstuose, kuriais jis grindė savo gyvenimą ir pontifikatą. Straipsnis pirmą kartą išspausdintas Šv. Pijaus X brolijos itališkame leidinyje „La Tradizione Cattolica“, vėliau jo angliškas vertimas Brolijos žurnale „The Angelus“.
Knygų, tyrinėjimų ir straipsnių, garbinančių popiežiaus Jono XXIII gerumą, yra tiek daug, jog čia visų išvardinti neįmanoma. Aukščiausia – ir, atrodo, paskutinė – panegirikos banga yra Dievo tarno popiežiaus Jono XXIII „herojiškų dorybių“ paskelbimas 1989 m. gruodžio 29 d. dekrete. Tai lyg ir būtų diskusijos pabaiga. Tačiau reiktų atsižvelgti ir į tuos straipsnius bei tyrinėjimus, kuriuose atkreipiamas dėmesys į to paties popiežiaus trūkumus ar silpnybes.[1] Stebina jau pati pagiriamoji kalba, kuria į popiežių Joną Paulių II kreipėsi Šventųjų kanonizavimo bylų kongregacijos prefektas (1989 gruodžio 20 d.). Joje išgirtos popiežiaus Pijaus IX dorybės iš tiesų yra kilniosios krikščioniškos dorybės, – tai jo nenuilstama ir uoli pastoracinė veikla, intensyvus maldingumas ir gilus vidinis gyvenimas. Tačiau popiežiui Jonui XXIII priskirtos keistai naujos dorybės, anksčiau negirdėtos asketinėje ar mistinėje teologijoje:
„Popiežius skatino ekumeninę veiklą, nuosekliai siekė broliškų santykių su Rytų stačiatikiais, kuriuos jis daug metų pažinojo Bulgarijoje bei Stambule, puoselėjo artimesnius ryšius su anglikonais ir kaleidoskopišku protestantų bažnyčių pasauliu. Ryžtingai remdamas dialogą ir bendradarbiavimą, jis visokeriopai siekė padėti pagrindus naujam Katalikų Bažnyčios požiūriui į judaizmą. 1960 m. liepos 4 dieną jis įsteigė Sekretoriatą krikščionių vienybei skatinti. Paskelbė dvi reikšmingas enciklikas: Mater et Magistra (1961 m. gegužės 20 d.) apie socialinę evoliuciją krikščioniško mokymo šviesoje, ir Pacem in Terris (1963 m. balandžio 11 d.) apie taiką tarp tautų. Lankė ligonines bei kalėjimus ir visada buvo tiesiogiai susijęs su labdara Bažnyčios ir pasaulio kenčiantiems bei skurstantiems“.[2]
Išskyrus jo pasišventimą kūniško gailestingumo darbams, visos kitos popiežiaus Jono XXIII „dorybės“ yra ekumeninės. Mums net ir dabar leistina tikrinti popiežiaus Jono „gerumą“, kuris, kaip buvo teigiama, esąs jo šventumo išraiška. Čia neabejojama galimybe, kad šiuo metu jam suteikta Dievo malonė. Abejonės siejasi su jo kanonizavimu, nes katalikams siūloma jį garbinti ir stengtis jam prilygti. Svarbu išsiaiškinti, ar mums leistina pakartoti popiežiaus Jono XXIII „gerumą“ liudijančius veiksmus. Šį „gerumą“ apibendrino pats popiežius Angelo Roncallis savo garsiais šešiais posakiais, aiškiai ar ne taip aiškiai išsakytais jo „Sielos dienoraštyje“ ir įvairiuose traktatuose bei straipsniuose, ypač jo pontifikato dokumentuose.
Mes ketiname įrodyti, kad šie popiežiaus Jono XXIII posakiai yra ne kas kita kaip sofizmai. Formaliai jie atrodo teisingi, bet iš tikrųjų tokie nėra. Tarpusavyje jie yra gerai suderinti ir suformuoja tai, ką įprasta vadinti popiežiaus Jono „gerumu“. Tuos teiginius jis kartojo visą savo gyvenimą, nekreipdamas dėmesio į jiems prieštaraujančius perspėjimus ir netgi pasmerkimus, išsakytus kitų popiežių nuo Pijaus VI iki Pijaus XII. Tarp jų buvo net kartu su juo kanonizuotas popiežius Pijus IX. Popiežiaus Jono XXIII idėjos tapo tarsi kasdienine duona Bažnyčiai, reformuotai Vatikano II Susirinkimo, dažnai vadinamo popiežiaus Jono Susirinkimu. Susirinkimas atspindėjo jo pažiūras. Pirmoji ir svarbiausia iš jų – atvirumas moderniajam pasauliui. Mėgindamas tuos sofizmus įvardinti, italų autorius G. Alberigo rašo, jog užtenka perskaityti popiežiaus Jono kreipimąsi Gaudet Mater Ecclesia į Vatikano II Susirinkimą 1962 m. spalio 11 dieną jo atidarymo proga.[3]
„Vatikano II Susirinkimo atidarymo kalba yra didelės istorinės reikšmės įvykis, neabejotinai svarbiausia Jono XXIII pontifikato kalba ir tikriausiai vienas labiausiai prikaustančių dėmesį šiuolaikinės Katalikų Bažnyčios dokumentų“.[4]
Iš tiesų, 35 minučių Susirinkimo atidarymo kalboje popiežius Jonas XXIII, formuluodamas Susirinkimo bendrąją kryptį, nusakė jo tikrąją nuostatą. „Gerasis popiežius“ neįtikėtinai griežtais žodžiais peikė bet kokį pesimizmą ir smerkė visus žmones ir dvasiškius, kurie orientuojasi į Bažnyčios praeitį, vadindamas juos tamsumos pranašais. Atidarymo kalba jis planavo juos neutralizuoti.
„Popiežius Jonas XXIII ryžtingai atėmė iš jų Susirinkimo vėliavą ir perdavė ją tiems, kurie atsivėrė naujovėms, Bažnyčios atnaujinimui, radikalaus evangelizacinio aggiornamento (modernizavimo, pritaikymo prie šios dienos) bandymui ir nevaržomam atviram dialogui su pasauliu“.[5]
Stebėtinai tvirtai kalboje skambėjo tvirtinimas, kad būtina atversti naują puslapį. Popiežius Jonas XXIII siūlė be išlygų priimti „naująją tvarką“, kuri jau tuo metu buvo įsitvirtinusi, moderniame pasaulyje atsiradus naujoms gyvenimo sąlygoms bei formoms, vykstant nuostabiam žmogaus genijaus atradimų progresui. Taip pat reikia siekti tarp Bažnyčios ir pasaulio pradėti dialogą, kurio dėka įsiviešpatautų visos krikščionių šeimos, iš tikrųjų – žmonijos santarvė. Ši santarvė prilygtų „didžiajai paslapčiai, kurios Jėzus Kristus karšta malda prašė dangiškąjį Tėvą, artėjant Jo Aukos momentui“.
Popiežiaus Jono XXIII trokštamas gaivus oras, turintis padvelkti pro atvirus Katalikų Bažnyčios langus, reiškė atviras duris visiems atsiskyrusiems nuo jos, jo pirmtakų pasmerktiems: stačiatikiams, protestantams, žydams, masonams, komunistams, liberalams, silonistams, modernistams.
Prieš pradėdami išsamesnę analizę, mes galime apibendrinti „gerojo popiežiaus“ Jono sofizmus. Jo nuomone: būtina skaityti laiko ženklus, pripažinti, kad pasaulis pakito į gerąją pusę; Bažnyčiai būtina derintis prie modernaus pasaulio, nuolatos ieškant, kas vienija žmoniją. Geriau elgtis gailestingai nei griežtai. Reikia perimti šiuolaikinių žmonių kalbėseną. Elgdamasi pagal šiuos principus, Bažnyčia sukurtų žmonijos santarvę, kurios troško Kristus.
Panagrinėkime atskirus sofizmus. Mūsų metodas: iš pradžių analizuosime kiekvieną iš šešių sofizmų skyrium, toliau skyrelyje, pavadintame „Priešingai“, palyginsime juos su ankstesniais Bažnyčios pasakymais. Analizę baigsime filosofinėmis pastabomis arba sveiko proto principais.
Pirmasis sofizmas: Naujas žmonių santykių pobūdis
Popiežiaus Jono XXIII samprotavimai apima dvi svarbias prielaidas, kurias apsvarstykime atskirai:
1) šiandien viskas geriau nei anksčiau;
2) šiandien Katalikų Bažnyčiai nebedaroma kliūčių.
Pirmąją popiežiaus Roncallio prielaidą atskleidžia jo paties žodžiai, pasakyti pradedant Vatikano II Susirinkimą:
„Norėdami, kad mūsų džiaugsmas būtų dar šviesesnis, šiam didžiam Susirinkimui išsakysime, kaip mes vertiname palankias aplinkybes, kuriomis prasideda ekumeninis Susirinkimas.
Atlikdami savo kasdienines pastoracines pareigas, didžiai apgailestaudami kartais turime klausyti balso tų, kurie, nors kupini užsidegimo, nėra apdovanoti reikiamu santūrumo ar saiko jausmu. Šiais moderniais laikais jie neįžiūri nieko kito, tik paklydimus ir žlugimą. Jie sako, kad mūsų laikais palyginti su praeitomis epochomis viskas tik blogiau…
Mes negalime sutikti su šiais tamsumos pranašais, kurie visada numato nelaimes, tarsi čia pat būtų pasaulio pabaiga.
Esant dabartinei pasaulio tvarkai, dieviškoji apvaizda nukreipia mus pakitusių žmonių santykių link. Santykių, kurie pačios žmonijos pastangų dėka, netgi toli aplenkdama jos lūkesčius, išpildo didžius ir paslaptingus Dievo planus. Taigi viskas, net ir žmonių skirtumai, pasitarnauja Bažnyčios labui“ (popiežius Jonas XXIII, Susirinkimo atidarymo kreipimasis, 1962 m. spalio 11 d.).
Kiek anksčiau (1961 gruodžio 25 d.) Apaštalinėje konstitucijoje Humanae salutis popiežius Jonas XXIII rašė:
„Sekdami Jėzaus patarimu, kaip atpažinti laiko ženklus, mes tarp aibės tendencijų įžvelgiame gana daug požymių, skatinančių didelių lūkesčių, susijusių su Bažnyčios ir žmonijos likimu“.[6]
Per 1962 m. rugsėjo 19 dienos bendrąją audienciją jis pasakė, kad „šiandien dieviškoji malonė ir pagalba tam tikra prasme yra akivaizdesnė nei praeityje“,[7] o jo ranka rašytuose Kreipimosi metmenyse skaitome: „Dėkui mūsų Viešpačiui, mes negyvename pasaulio pabaigos laikais“.[8]
Priešingai. Keletas popiežiaus Jono XXIII pirmtakų popiežiaus soste kalbėjo kitaip:
„Mes smerkiame siaubingas, šiais šimtmečiais vyraujančias pažiūras. Dėl jų žūsta daugybė sielų, daroma žala pilietinei visuomenei. Be to, jos yra baisiai priešiškos ne tik Katalikų Bažnyčiai ir jos išganingam mokymui bei gerbtinoms teisėms, bet ir amžinajam prigimties įstatymui, Dievo įrašytam visų žmonių širdyse, bei sveikam protui. Jos duoda pradžią beveik visoms kitoms klaidoms“ (popiežius Pijus IX, Quanta Cura, 1864 m. gruodžio 8 d.).
„Šiuo metu išryškėjo akivaizdus Bažnyčios priešų tikslas sukelti aršų karą prieš katalikiškas institucijas. Apie tai galima pasakyti, kad jie tarpusavyje sudarė slaptą sąjungą. Tai įrodo gausybė išaiškėjusių faktų įvairiuose regionuose… Visa tai yra niūrūs ateities ženklai, o baimė, kad po dabartinių negandų seks dar pragaištingesnės, yra ganėtinai pagrįsta“ (popiežius Leonas XIII, Konsistorinis kreipimasis, 1901 m. balandžio 15 d.).
„Kas gali nepastebėti, kad dabartinė visuomenė labiau nei praeitais amžiais kenčia nuo baisios ir įsigraužusios ligos, kuri kas dieną auga ir skverbiasi į jos vidų, ir taip traukia ją į pražūtį? Jūs suprantate, gerbiamieji broliai, kad ši liga – tai Dievo išsižadėjimas, ir iš tiesų nieko nėra labiau susijusio su žlugimu, kaip buvo pasakyta Pranašo: ,Nes štai, kurie palieka Tave, žus…‘ (Ps 72, 27). Iš tiesų, triukšmauja pagonys ir tautos galvoja tuščius dalykus apie savo Kūrėją, ir dažnai pasigirsta Dievo priešų šūksniai: ,Atstok nuo mūsų‘ (Job 21, 14). Kaip ir galima buvo tikėtis, dauguma žmonių prarado bet kokią pagarbą amžinajam Dievui, viešajame ir privačiame gyvenime nepaisoma Aukščiausiojo valios, dar daugiau: dedamos visos pastangos ir imamasi įvairiausių priemonių visiškai sunaikinti Dievo atminimą ir žinojimą apie Jį.
Visa tai turint omenyje, yra rimtas pagrindas bijoti, ar tas baisus iškrypimas nebus tai, ką sako nuojauta, ar tos blogybės nebus paskutiniųjų dienų ženklas. Gal pasaulyje jau yra ,pražūties sūnus‘, apie kurį kalbėjo apaštalas? (II Tes 2, 3) Juk visur su tokiu įžūlumu ir klasta persekiojama religija: kovojama su tikėjimo dogmomis, begėdiškai stengiamasi išrauti su šaknimis ir nutraukti visus žmogaus ryšius su Dievybe! Be to, su begaliniu akiplėšiškumu žmogus užėmė Dievo vietą, iškėlė save virš visko, kas yra vadinama Dievu, o anot to paties apaštalo, tai ir yra skiriamasis Antikristo ženklas. Nors ir nepajėgdamas savyje visiškai išnaikinti bet kokį Dievo pažinimą, jis paniekino Dievo didybę, o paskui jau neišvengiamai visatą pavertė savo šventykla, kurioje jis pats turi būti garbinamas. ,Pats sėdasi Dievo šventovėje, dėdamasis Dievu‘ (II Tes 2, 4)“ (popiežius šv. Pijus X, Supremi Apostolatus, 1903 m. spalio 4 d.).
„Be to, – ir tai reiktų pavadinti pačia pavojingiausia iš visų blogybių – visų rūšių priešai, ar jie vadintųsi komunistais, ar kokiu nors kitu vardu, esant dabartiniam moraliniam sąmyšiui, pasinaudodami labai sunkiomis ekonominės krizės aplinkybėmis, su kraštutiniu įžūlumu kreipia visas pastangas į vieną tikslą. Siekdami visiškos laisvės, nutraukdami ir žmogiškųjų, ir dieviškųjų įstatymų saitus, jie pradeda siaubingą karą prieš visas religijas ir prieš patį Dievą. Tai ir yra jų tikrasis tikslas – iš žmonių, pradedant nuo pačių jauniausių, sąmonių visiškai pašalinti visas religines žinias ir jausmus, nes jie žino, jog kartą sunaikinus Dievo įstatymus ir pažinimą žmonių sąmonėje, neliks jokių kliūčių jų įžūlioms pretenzijoms. Taigi dabar mes matome tai savo akimis. Nebuvome skaitę, kad tai kur nors ar kada nors būtų buvę anksčiau – bedieviai žmonės, apimti neapsakomo įniršio, iškelia vėliavas prieš Dievą ir visas religijas visose pasaulio šalyse.
Tikra tiesa, kad niekada netrūko nuodėmingų žmonių arba žmonių, neigiančių Dievo egzistavimą, tačiau pastarųjų buvo nedaug... O mūsų laikais šis pražūtingiausias paklydimas, propaguojamas plačiai tarp daugybės žmonių, yra netiesiogiai diegiamas net liaudies mokyklose ir, siekiant jį skleisti kitose šalyse kaip įmanoma greičiau, atvirai rodomas teatruose. Jo šalininkai stengiasi panaudoti naujausius atradimus, ir bedieviškumas sklinda iš kino vaizdų, gramofoninių bei radijo koncertų bei pokalbių. Įsigiję nuosavas spaustuves, jie spausdina knygas visomis kalbomis ir, pasijutę einą triumfo keliu, viešai demonstruoja savo bedieviškumo paminklus ir dokumentus. Bet to dar negana: pasklidę tarp politinės, ekonominės bei karinės sferos žmonių ir glaudžiai su jais susiję, per savo šauklius, pasinaudodami komitetais, platindami vaizdus ir tekstus, naudodami visas kitas įmanomas priemones, jie stropiai tarnauja blogiui, viešai propaguodami savo pažiūras visų klasių ir visuomenės grupių žmonėms. Siekdami nuveikti dar daugiau, remdamiesi savo universitetų įtakingumu ir pasiekimais, jie sėkmingai įtaigios veiklos pagalba greitai apipina tuos, kurie neapdairiai leidosi įtraukiami į jų bendriją…
Be to, slaptosios draugijos, kurios pagal savo prigimtį visada yra pasirengusios paremti Dievo ir Bažnyčios priešus, kad ir kas jie bebūtų, siekia dar pakurstyti tūžmingą neapykantą, dėl kurios nėra nei taikos, nei pilietinės tvarkos palaimos, bet neišvengiamai ateina valstybių žlugimas.
Tokiu būdu nauja bedieviškumo forma, atmesdama bet kokią stipriausių žmogaus geidulių kontrolę, įžūliausiai skelbia, kad nebus žemėje nei taikos, nei laimės, kol nebus ištrintas paskutinis religijos pėdsakas ir paskutinis jos išpažinėjas nebus nukirsdintas, tarsi jie manytų, jog tas nuostabus choras, kuriuo visi kūriniai pasakoja apie Dievo garbę (Ps 18, 2), kada nors galėtų būti nutildytas amžiams.
Tačiau susidūrus su šėtoniška neapykanta religijai, primenančia Mums nedorybės slėpinį (II Tes 2, 7), apie kurią kalbėjo šv. Paulius, paprastų žmogiškų priemonių ir būdų nepakanka. Todėl Mes turėsime prisipažinti, jog Mums stinga apaštalinio tarnavimo, jeigu Mes neatkreipiame pasaulio dėmesio į tas nuostabias šviesos paslaptis. Tik toje šviesoje yra paslėpta galia, sutramdanti išsilaisvinusias tamsos jėgas“ (popiežius Pijus XI, Caritate Christi, 1932 m. gegužės 3 d.).
[1] Pavyzdžiui, galima skaityti Franco Bellegrandi knygą Nichita Roncalli. Controvita di un Papa, Eiles, 1994. Taip pat daug straipsnių išspausdinta Si Si No No (itališkame leidime) (1976 sausis, 1984 rugsėjis, 1987 liepa, 1997 vasaris, 1998 gegužė, 1998 balandis).
[2] L’Osservatore Romano, 1999 gruodis, p. 20-24.
[3] Acta Apostolicae Sedis, 1962 m. lapkričio 26 d., p. 786-795.
[4] G. Alberigo, Formazione, contenuto e fortuna dell’allocuzione // Fede, Tradizione, Pofezia, Padeia Editrice, Brescia, 1984, p. 222.
[5] Carlo Falconi, Vu et entendu au Consile, Rocher, 1964, p. 121.
[6] Giovanni XXIII, Il Concillo della speranza, Messaggero, Padova, 1985, p. 176.
[7] G. Alberigo, op. cit., Nr. 21, p. 197.
[8] Jean Madiran, Itinenaires, 1984 vasaris, Nr. 280, p. 13.