PASTOR AETERNUS - Vatikano I susirinkimo dogminė konstitucija

PASTOR AETERNUS - Vatikano I susirinkimo dogminė konstitucija

APIE KRISTAUS BAŽNYČIĄ

1870 m. liepos 18 d.

 

Įžanga. Apie Bažnyčios įkūrimą ir pagrindą.

1. Amžinasis mūsų sielų ganytojas ir sargas[1], norėdamas įamžinti išganingąjį atpirkimo darbą, nusprendė įkurti šventąją Bažnyčią, kurioje, kaip gyvojo Dievo namuose, visi tikintieji būtų sujungti vieno tikėjimo ir vienos meilės ryšiu. Todėl prieš tai, kai buvo pašlovintas, jis meldė savo Tėvą ne tik už apaštalus, bet ir už tuos, kurie per jų žodį jį įtikės, kad visi būtų viena, kaip Sūnus ir Tėvas yra viena[2]. Kaip jis pasiuntė apaštalus, kuriuos buvo išsirinkęs iš pasaulio, ir kaip pats buvo siųstas Tėvo[3], taip panorėjo, kad jo Bažnyčioje būtų ganytojų ir mokytojų „iki pasaulio pabaigos“[4].

2. Tam, kad vyskupai būtų vieningi ir nesusiskaldę, kad dėl artimos dvasininkų tarpusavio vienybės tokia daugybė tikinčiųjų būtų išlaikyti tikėjimo ir bendrystės vienybėje, iškeldamas šv. Petrą virš kitų apaštalų, jo asmenyje jis įtvirtino šios dvigubos vienybės patvarų principą ir regimą pagrindą. Ant jo pastovumo turėjo būti pastatyta amžinoji šventykla ir ant šio tikėjimo tvirtumo turėjo iškilti Bažnyčia, kurios didybė turi siekti dangų[5].

3. Kadangi iš visų pusių kyla pragaro vartai, kurie su kasdien augančia neapykanta šiam Dievo įkurtam pamatui siektų nuversti, jei tik galėtų, Bažnyčią, Mes manome esant reikalinga katalikiškai kaimenei ginti, apsaugoti ir auginti, šventojo Susirinkimo pritarimu pateikti visiems tikintiesiems doktriną apie Apaštalų Sosto primato įsteigimą, pastovumą ir prigimtį, kurią jie privalo su tikėjimu priimti ir jos laikytis, nes Sostu, pagal visuotinės Bažnyčios seną ir pastovų tikėjimą, remiasi Bažnyčios jėga ir tvirtumas. Taip pat manome esant reikalinga uždrausti ir pasmerkti Viešpaties kaimenei žalingas klaidas.

1 skyrius. Apaštalinio primato įsteigimas šventojo Petro asmenyje.

4. Taigi, remdamiesi Evangelijos liudijimais, Mes mokome ir skelbiame, kad jurisdikcijos visai Dievo Bažnyčiai primatas buvo pažadėtas ir betarpiškai bei tiesiogiai suteiktas šventajam apaštalui Petrui Kristaus, mūsų Viešpaties. Vien tik Simonui jis buvo pasakęs: „Tu vadinsies Kefas“[6], o po to, kai šis jį išpažino šiais žodžiais: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“, Viešpats jam skyrė šiuos iškilmingus žodžius: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“[7]. Vieninteliam Simonui Petrui Jėzus po prisikėlimo patikėjo aukščiausiojo ganytojo ir vyriausiojo vadovo jurisdikciją visai kaimenei, sakydamas: „Ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis“[8].

5. Ši tokia aiški Šv. Rašto doktrina akivaizdžiai prieštarauja klaidingai nuomonei tų, kurie, iškreipdami Kristaus, mūsų Viešpaties, įsteigtą vadovavimo formą, neigia, kad tik Petras buvo Kristaus apdovanotas tikros jurisdikcijos primatu tiesiogine prasme, suteikiant pirmenybę prieš kitus apaštalus: tiek prieš kiekvieną atskirai, tiek prieš visus bendrai; arba nuomonei tų, kurie teigia, jog šis primatas nebuvo patikėtas tiesiogiai ir betarpiškai šv. Petrui, bet Bažnyčiai, o per ją Petrui kaip jos tarnui.

 

6. [ Kanonas. ] Tad jei kas nors sako, kad šv. apaštalas Petras nebuvo Kristaus, mūsų Viešpaties, paskirtas visų apaštalų vadovu ir regima visos kovojančios Bažnyčios galva; arba kad šis apaštalas tiesiogiai ir betarpiškai iš Kristaus, mūsų Viešpaties gavo tik garbės primatą, o ne tikros jurisdikcijos primatą tiesiogine prasme, tebūna atskirtas.

 

2 skyrius. Petro primato nenutrūstamumas Romos popiežiuose.

7. Tai, ką Kristus, mūsų Viešpats, ganytojų valdovas, vyriausiasis avių ganytojas, įsteigė dėl amžinojo išganymo ir nuolatinio Bažnyčios gėrio, neišvengiamai tuo pačiu autoritetu privalo visuomet išlikti Bažnyčioje, kuri, pastatyta ant uolos, išliks tvirta iki amžių pabaigos. „Niekas neabejoja, ir visais amžiais žinoma, kad šv. Petras, apaštalų vadovas ir galva, tikėjimo kolona, Katalikų Bažnyčios pamatas, gavo Karalystės raktus iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo ir Atpirkėjo: iki šiol ir visada būtent jis savo įpėdinių, Romos Šventojo Sosto, jo įkurto ir pašventinto jo krauju, vyskupų asmenyje, gyvena, vadovauja ir vykdo galią teisti“[9].

8. Nuo to laiko kiekvienas, kuris paveldi iš Petro šį sostą, dėl paties Kristaus įsteigimo gauna Petro primatą visai Bažnyčiai. „Šitaip pasilieka tai, ką nustatė tiesa, ir šv. Petras, išsaugodamas šį uolos tvirtumą, kurį jis gavo, nepaleido Bažnyčios vairo“[10]. Štai kodėl visada reikėjo, kad būtent į Romos Bažnyčią „dėl jos aukščiausios kilmės“[11]gręžtųsi kiekviena Bažnyčia, tai yra, visų kraštų tikintieji, tam, kad jie visi kaip kūno nariai, sujungti su galva vieno kūno sandaroje būtų viena šiame Šventajame Soste, iš kurio visiems plaukia „garbingosios bendrystės teisės“[12],

 

9. [ Kanonas. ] Tad jei kas nors sako, kad šv. Petras turi savo primato visuotinei Bažnyčiai įpėdinių ne dėl Kristaus įsteigimo ar dieviškosios teisės;

arba kad Romos popiežius nėra šio šv. Petro primato įpėdinis, tebūna atskirtas.

 

3 skyrius. Romos popiežiaus primato svarba ir prigimtis.

10. Remdamiesi akivaizdžiu Šv. Rašto liudijimu ir sekdami Mūsų pirmtakų, Romos popiežių, taip pat ir visuotinių susirinkimų aiškiai apibrėžtais dekretais, Mes atnaujiname Florencijos visuotinio susirinkimo definiciją, kuri įpareigoja tikinčiuosius tikėti, kad „Šventasis Apaštalų Sostas ir Romos popiežius turi primatą visoje žemėje; kad šis Romos popiežius yra šv. Petro įpėdinis, apaštalų vadovas ir tikras Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva, visų krikščionių tėvas ir mokytojas; kad jam šv. Petro asmenyje mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvo patikėta visa galia ganyti, vadovauti ir valdyti visą Bažnyčią, kaip sako visuotinių susirinkimų dokumentai ir šventieji kanonai“[13].

11. Todėl Mes mokome ir skelbiame, kad Romos Bažnyčia Viešpaties potvarkiu turi prieš visas kitas bažnyčias įprastinės valdžios primatą, ir kad ši Romos popiežiaus, kaip vyskupo, jurisdikcijos valdžia yra betarpiška. Visų laipsnių ir visokių apeigų ganytojai bei tikintieji, kiekvienas atskirai ar visi bendrai, yra įpareigoti hierarchiniam pavaldumui ir tikram paklusnumui ne tik su tikėjimu ir papročiais susijusiuose dalykuose, bet ir tuose, kurie susiję su visame pasaulyje pasklidusios Bažnyčios disciplina ir valdymu. Šitaip, išsaugodama bendrystės ir tikėjimo išpažinimo vienybę su Romos popiežiumi, Bažnyčia yra viena kaimenė su vienu ganytoju. Tokia yra katalikiškos tiesos, nuo kurios niekas negali nutolti, norėdamas išlaikyti tikėjimą ir išganymą, doktrina.

12. Ši Aukščiausiojo Pontifiko galia niekaip netrukdo įprastinei ir betarpiškai vyskupų jurisdikcijos galiai, per kurią vyskupai, Šventosios Dvasios paskirti[14]apaštalų įpėdiniais, kaip tikri ganytojai kiekvienas gano ir valdo jam patikėtą kaimenę. Priešingai, ši galia vyriausiojo ir visuotinio ganytojo yra patvirtinama, sustiprinama ir apginama, kaip sako šv. Grigalius Didysis: „Mano garbė yra visuotinės Bažnyčios garbė. Mano garbė yra mano brolių stiprybė. Kai kiekvienam teikiama ta garbė, kuri jam priklauso, tuomet aš esu pagerbiamas.“[15]

13. Tad iš šios aukščiausios galios valdyti visą Bažnyčią, kurią turi Romos popiežius, kyla jo teisė vykdant savo pareigas laisvai bendrauti su visos Bažnyčios ganytojais ir kaimenėmis, kad galėtų juos mokyti ir vesti išganymo keliu. Todėl Mes smerkiame ir atmetame nuomones tų, kurie sako, kad galima teisėtai sutrukdyti šiam aukščiausiojo vadovo bendravimui su ganytojais ir kaimenėmis, arba tų, kurie jį pajungia pasaulietinei valdžiai, teigdami, kad tai, kas yra nuspręsta dėl Bažnyčios valdymo Apaštalų Sosto arba remiantis jo autoritetu, neturi galios nei vertės, jeigu to nepatvirtina pasaulietinė valdžia.

14. Kadangi dieviškoji apaštalinio primato teisė iškelia Romos popiežių virš visos Bažnyčios, Mes taip pat mokome ir skelbiame, kad jis yra aukščiausiasis tikinčiųjų teisėjas ir kad visose bylose, priklausančiose bažnytinei jurisdikcijai, galima kreiptis prašant jo nuosprendžio[16]. Apaštalų Sosto, neturinčio už save aukštesnės valdžios, nuosprendis neturi būti niekieno svarstomas iš naujo ir niekas neturi teisės teisti jo sprendimų.[17]Štai kodėl tie, kurie teigia, jog yra leistina paduoti apeliaciją dėl Romos popiežiaus nuosprendžių visuotiniam susirinkimui, kaip už popiežių aukštesnei valdžiai, išklysta iš tiesos kelio.

 

15.[ Kanonas. ] Tad jei kas nors sako, kad Romos popiežius turi tiktai priežiūros ar vadovavimo pareigą, o ne visišką ir aukščiausią jurisdikcijos visai Bažnyčiai galią, ne vien tuose dalykuose, kurie susiję su tikėjimu ir papročiais, bet ir tuose, kurie susiję su visame pasaulyje pasklidusios Bažnyčios disciplina ir valdymu, arba kad jis turi šios aukščiausiosios galios tik didesnę dalį, o ne visišką pilnatvę; arba kad jo galia nėra įprastinė ir betarpiška visoms ir kiekvienai bažnyčiai, kaip ir visiems ir kiekvienam ganytojui bei tikinčiajam, tebūna atskirtas.

 

4 skyrius.Aukščiausiojo Pontifiko neklaidingas magisteriumas.

16. Apaštalinis primatas, kurį Romos popiežius, kaip apaštalų vadovo Petro įpėdinis, turi visuotinėje bažnyčioje, apima taip pat ir aukščiausiąją magisteriumo galią: Šventasis Sostas to visuomet laikėsi, Bažnyčių nenutrūkstamas paprotys tai įrodo, o visuotiniai susirinkimai, ypač tie, kuriuose Rytai susitikdavo su Vakarais tikėjimo ir meilės vienybėje, tai paskelbė.

17.Konstantinopolio IV susirinkimo tėvai, sekdami savo pirmtakų pėdomis, pateikė šį iškilmingą tikėjimo išpažinimą: „Pirmoji išganymo sąlyga yra išsaugoti tikrojo tikėjimo principą [...] Juk negalima nepaisyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžių, o jis sakė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“[18]. Tai patvirtina faktai, kadangi Apaštalų Soste katalikų religija visuomet buvo išsaugota be dėmės. Trokšdami niekuo neatsiskirti nuo jo tikėjimo ir doktrinos [...] mes tikimės būti verti išlikti toje vienybėje, kurią skelbia Apaštalų Sostas, kuriame glūdi visa ir tikra krikščionių religijos stiprybė.“[19]

18.Graikai pritariant Liono II susirinkimui išpažino: „Šventoji Romos Bažnyčia turi taip pat aukščiausiąjį primatą ir visišką valdžią visai Katalikų Bažnyčiai. Ji nuoširdžiai ir nuolankiai pripažįsta tai gavusi su galios pilnatve iš paties Viešpaties, šv. Petro, apaštalų vadovo arba galvos, kurio įpėdinis yra Romos popiežius, asmenyje. O kadangi ji pirmiausia privalo ginti tikėjimo tiesą, tai ir atsakymai į dėl tikėjimo kilsiančius klausimus turi būti apibrėžti jos sprendimu.“[20]

19.Pagaliau Florencijos susirinkimas apibrėžė: „Romos popiežius yra tikrasis Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva, visų krikščionių tėvas ir mokytojas; jam šv. Petro asmenyje mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus buvo patikėta visa galia ganyti, vadovauti ir valdyti visą Bažnyčią.“[21]

20.Vykdydami savo ganytojišką pareigą, Mūsų pirmtakai nenuilstamai darbavosi dėl išganingosios Kristaus doktrinos paskleidimo visose žemės tautose, taip pat jie rūpestingai budėjo, kad ji būtų išsaugota autentiška ir gryna ten, kur buvo priimta. Todėl viso pasaulio vyskupai, tiek individualiai, tiek susibūrę į sinodus, laikydamiesi ilgai trunkančio bažnyčių papročio ir senųjų elgesio modelių, pranešdavo Apaštalų Sostui apie ypatingus pavojus, kurie kildavo tikėjimo dalykuose, kad tikėjimui padaryta žala būtų atitaisyta ten, kur jis negalėtų susilpnėti.

Romos popiežiai, atsižvelgdami į tai, ko reikalavo laikas ir aplinkybės, tuoj pat šaukdavo visuotinius susirinkimus arba tyrė visoje žemėje pasklidusios Bažnyčios nuomonę: kartais specialiais sinodais, kartais priemonėmis, kurių jiems suteikdavo Apvaizda, ir apibrėžė kaip privalomus tuos dalykus, kuriuos jie, Dievui padedant, pripažino atitinkančiais Šv. Raštą ir apaštalines tradicijas.

21.Nes Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad jai apreiškus jie skelbtų naują doktriną, bet tam, kad jai padedant šventai saugotų ir ištikimai perteiktų apaštalų perduotą apreiškimą, tai yra tikėjimo depozitą. Jų apaštalinę doktriną priėmė visi gerbtini Bažnyčios tėvai, ją gerbė ir jos laikėsi visi šventieji tikratikiai Bažnyčios mokytojai. Jie gerai žinojo, kad šis Petro Sostas išliks nesuteptas jokios klaidos, pasak mūsų Viešpaties ir Išganytojo duoto dieviškojo pažado savo mokinių vadovui: „Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius.“[22]

22.Ši niekuomet neišnyksianti tiesos ir tikėjimo charizma buvo Dievo suteikta Petrui ir jo įpėdiniams šiame Soste, kad jie vykdytų savo kilnią pareigą visų išganymui, kad visuotinė Kristaus kaimenė, atitraukta nuo klaidomis užnuodyto peno, būtų maitinama dangiškosios doktrinos maistu, kad pašalinus bet kokią dingstį schizmai, visa Bažnyčia būtų išlaikyta vienybėje ir, stovėdama ant savo pamato, išliktų tvirta prieš šiuos pragaro vartus.

23.Kadangi šiais laikais, kai labiausiai reikalingas apaštalinių pareigų išganingas veiksmingumas, netrūksta abejojančių jų autoritetu, Mes nusprendėme esant absoliučiai būtina iškilmingai patvirtinti tą išimtinę teisę, kurią vienatinis Dievo Sūnus teikėsi prijungti prie aukščiausiųjų ganytojiškų pareigų.

24.Todėl, būdami ištikimai prisirišę prie tradicijos, gautos nuo pat krikščioniškojo tikėjimo pradžios, dėl mūsų Gelbėtojo Dievo garbės, dėl katalikų religijos išaukštinimo ir krikščioniškosios liaudies išganymo, su šventojo Susirinkimo pritarimu Mes mokome ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą:

25.Romos popiežius tada, kai kalba ex cathedra, t.y. kai jis, vykdydamas savo kaip visų krikščionių ganytojo ir mokytojo pareigas, remdamasis savo aukščiausiuoju apaštaliniu autoritetu, nurodo, kad kokios nors su tikėjimu ir papročiais susijusios doktrinos privalo laikytis visa Bažnyčia, dėl šv. Petro asmenyje jam pažadėtos dieviškosios pagalbos naudojasi tuo neklaidingumu, kuriuo dieviškasis Atpirkėjas panoro apdovanoti savo Bažnyčią, kai ji nusako doktriną apie tikėjimą ir papročius. Iš to išplaukia, kad šios Romos popiežiaus definicijos yra nereformuotinos dėl jų pačių, o ne dėl Bažnyčios pritarimo.

 

26.[ Kanonas. ] Jei kas nors, neduok Dieve, turėtų įžūlumo prieštarauti Mūsų definicijai, tebūna atskirtas.

Bažnyčios mokymas (I)

 

[1]Plg. 1 Pt 2, 25.

[2]Plg. Jn 17, 20-21.

[3]Plg. Jn 20, 21.

[4]Mt 28, 20.

[5]Plg. Leonas Didysis, Sermo IV de natali ipsius, c. 2. PL 54, 150.

[6]Jn 1, 42.

[7]Mt 16, 16-19.

[8]Jn 21, 15-17.

[9]Efezo susirinkimas, actio 3,Popiežiaus legato Pilypas kalba,. Mansi 4, 1295.

[10]Leonas Didysis, Sermo III de natali ipsius, c. 3. PL 54, 146.

[11]Ireniejus, Adversus haereses, lb. 3, c. 3, n. 2. PG 7, 849.

[12]Ambraziejus, Epistola 11, c. 4. PL 16, 986.

[13]Florencijos susirinkimas, Eugenijaus IV bulė “Laetentur Coeli”. DS 1307.

[14]Plg. Apd 20, 28.

[15]Grigalius Didysis, Epistola ad Eulogium Alexandrinum.PL 77, 933.

[16]Plg. Liono II susirinkimas, sess. 4, Mykolo Paleologo tikėjimo išpažinimas. DS 861.

[17]Plg. Mikalojus I, Laiškas „Proposueramus quidem“. DS 638.

[18]Mt 16, 18.

[19]Tiesą sakant, šis tekstas pakartoja sutrumpintą popiežiaus Hormisdo formuluotę; IV Konstantinopolio susirinkimas pacitavo tik jos pabaigą. DS 363.

[20]Liono II susirinkimas, sess. 4, Mykolo Paleologo tikėjimo išpažinimas. DS 861.

[21]Florencijos susirinkimas, Eugenijaus IV bulė “Laetentur Coeli”.DS 1307.

[22]Lk 22, 32.