1952 m. popiežius Pijus XII viešoje kalboje pasakė šiuos žodžius:
„Net kai kalbame apie mirties bausmės įvykdymą nuteistam žmogui, valstybė nedisponuoja žmogaus teise gyventi. Šiuo atveju viešajai valdžiai suteikta galia atimti iš nuteisto žmogaus gyvybę, taip atlyginant už jo nusikaltimą, tada, kai jis šiuo nusikaltimu pats atėmė iš savęs teisę gyventi.“
2017 m. popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie tą patį dalyką, sakė:
„Turi būti aiškiai pabrėžta, jog mirties bausmė yra nežmogiška priemonė, žeminanti žmogaus orumą, nepaisant to, kaip yra įgyvendinama. Ji iš esmės prieštarauja Evangelijai, nes reiškia sąmoningą žmogaus gyvybės nutraukimą – gyvybės, kuri niekada nenustoja būti šventa jos Kūrėjo akyse ir kurios galutinis teisėjas ir laiduotojas gali būti tik Dievas.“
Ir vėl:
„Todėl reikia dar kartą patvirtinti, jog nepriklausomai nuo to, koks rimtas nusikaltimas būtų įvykdytas, mirties bausmė yra nepriimtina, nes ji reiškia puolimą prieš žmogaus orumo nepažeidžiamumą.“
Ką šioje situacijoje galėtų pasakyti ultramontanistai[1] – tie, kurie stipriai perdeda popiežiaus autoriteto reikšmę debatuose dėl „Amoris laetitia“?
Galbūt 1952 m. visi geri ultramontanistai teigė, kad jeigu popiežius taip pasakė, vadinasi, mirties bausmė yra ne tik leistina, bet ir skatintina, kada turime reikalą su ypač sunkiais nusikaltimais. (Ką gi daugiau reiškia pasakymas, kad nusikaltėlis „pats iš savęs atėmė teisę gyventi“?)
Šiandien, 2017 m., visi geri ultramontanistai sako, kad jeigu popiežius taip pasakė, vadinasi, anksčiau klaidinga teigta, jog mirties bausmė gali būti kada nors leidžiama.
Oficiali ultramontanistų pozicija byloja, kad popiežiaus mokomoji valdžia, būdama aukščiausia ir neklaidinga, niekada negali sau prieštarauti. Tačiau tarp minėtų dviejų popiežių teiginių yra aiškus prieštaravimas. Argumentas, esą 2017 m. teiginys viso labo „išvysto“ ar „paaiškina“ tai, kas buvo pasakyta 1952 m., ar kad jis atspindi kurią nors Bažnyčios mokymo apie mirties bausmę tiesą, yra toks nerimtas, kad į jį nė neverta atsakinėti. Tai paprasčiausia nesąmonė.
Vis dėlto tie, kurie iš tiesų norėtų patikrinti, ar šiuo atveju kalbama apie doktrinos vystymąsi, galėtų paklausti, ar vėlesni autoriai pripažįsta teisingomis ankstesnes šio mokymo ištarmes. Pavyzdžiui, Augustino raštams apie malonę trūksta tam tikrų patikslinimų ir atskyrimų, kuriuos vėliau išvystė kiti autoriai ir kurie buvo panaudoti Bažnyčios dogmatiniuose tekstuose. Tačiau Augustino teiginiai nebuvo klaidingi ir to, ką jis rašė, negalima vadinti erezija. Galbūt nebūtų protingiausia cituoti Augustiną kalbant apie malonę, bet atmesti jo teiginių kaip klaidingų nereikėtų. Tačiau minėtu atveju yra visai kitaip: akivaizdu, kad popiežius Pranciškus nesutinka su popiežiumi Pijumi XII; ir jie abu vienu metu negali būti teisūs.
Todėl šiandienių ultramontanistų rankos yra surištos. Tam, kad apgintų aukščiausią ir neklaidingą popiežiaus Pranciškaus valdžią, jie turi pripažinti, jog popiežiaus Pijaus XII valdžia nebuvo aukščiausia ar neklaidinga.
Tačiau jeigu žmonės klydo 1952-aisiais puldami ant veido prieš Pijų XII ir sutikdami su viskuo, ką jis sakė apie mirties bausmę, vien todėl, kad jis taip sakė, privalo egzistuoti baisi tikimybė, jog žmonės gali klysti sutikdami su viskuo, ką 2017-aisiais sako popiežius Pranciškus, vien todėl, kad jis taip sako.
Popiežiaus Pranciškaus teiginys, taip paprastai ir aiškiai prieštaraudamas savo pirmtako prieš 65 metus pasakytam teiginiui, parodo ultramontanizmo klaidingumą taip gerai, kaip niekad nebūčiau numanęs esant įmanoma. Galime pademonstruoti ultramontanistams, jog, turint galvoje, kad dauguma Aukščiausiojo Pontifiko teiginių nėra neklaidingi, įmanoma, jog vienas popiežius paprieštarautų kitam popiežiui tikėjimo ir moralės klausimais, net jeigu jis keltų įspūdį, kad naudojasi savo mokomąja valdžia (o ypač, kai duoda spontaniškus interviu lėktuvuose ar rašo privačius laiškus). Tačiau dažniausiai popiežiai pernelyg atsargiai rengia savo viešus pasisakymus, kad leistų tam įvykti, nebent labai subtiliu ir aiškiai neišreikštu būdu. Bet popiežius Pranciškus leido tam įvykti. Žaidimas prasideda.
Ultramontanizmas, kaip praktinis vadovas katalikams, atneša (jei apskritai atneša) naudos tik tuomet, kada gyvenama labai stabiliais laikais. Mūsų dienomis ultramontanizmas yra akivaizdžiai absurdiška ir pati sau prieštaraujanti teorija. Po popiežiaus Pranciškaus teiginio apie mirties bausmę joks intelektualiai sąžiningas katalikas nebegali laikyti ultramontanizmo teisingu.
Ką šioje situacijoje turėtų daryti paprastas katalikas? Paprastas katalikas yra įpareigotas tikėti tuo, ko Bažnyčia moko. Bažnyčia ištikimai perduoda tai, ką ji gavo iš savo Viešpaties. Matome, jog popiežius Pijus XII anksčiau pateiktoje citatoje daro būtent tai; žinoma, vartodamas šiuolaikinę kalbą, bet perteikdamas turinį, derantį su ankstesnių popiežių, Bažnyčios Tėvų ir Daktarų bei Šv. Rašto mokymu (žr. Per 9, 6; Kun 20, 1; Įst 13; Įst 21, 22; Mt 15, 4; Mk 7, 10; Jn 19, 11; Rom 13, 4; Žyd 10, 28).
O apie popiežiaus Pranciškaus teiginį, švelniai tariant, to paties pasakyti negalima.
Versta iš Rorate-caeli.blogspot.com.
Josephas Shaw yra Oksfordo universiteto profesorius ir Lotyniškų Mišių visuomenės organizacijos pirmininkas.
ŠALTINIS: propatria.lt
[1] Ultramontanistais mūsų dienomis vadinami asmenys, tikintys, jog popiežius jokiomis aplinkybėmis negali klysti. Ultramontanistai teigia, kad jei popiežius pasako kažką iš pažiūros klaidingo, tai mes tiesiog nesuprantame jo tikrosios intencijos, o analizuoti popiežiaus žodžius tiesos atžvilgiu esą yra nepaklusnumo ženklas. Toks požiūris prieštarauja popiežiaus neklystamumo dogmai, apibrėžiančiai, kad popiežiaus valdžia yra neklystanti tik tuomet, kai jis, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias pontifikas ir mokytojas, skelbia galutinę kurią nors tikėjimo arba doros tiesą, ją įpareigodamas tikėti visus katalikus visais laikais. – aut. past.