Katalikų programa

Šv. Paulius savo laiške Filipiečiams (2, 9) iš to daro tokią išvadą: „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“. Taigi, Jis turi pasauly viešpatauti ir Jo vieno yra valdžia! Teokratija! Visi klaupkit ant kelių prieš Kristų Karalių!

To nepakenčia moderniškoji dvasia, kuri yra vadinama tolerancija. Jums atleis visas nuodėmes, gal net ir tai, kad jūs save vadinate kataliku ir sekmadieniais klausote šv. Mišių. Bet tik atsistokite prie fabrikų, bankų, redakcijų, miestų rotušių ir parlamentų ir šaukite: „Visi ant kelių prieš Kristų!“, tada pamatysite, su kokiu įnirtimu bus puolamas jūsų skelbiamas Kristaus viešpatavimas.

Teokratija, arba visuotinis, neribotas Dievo Sūnaus viešpatavimas visam sutvėrimui, taigi ir žemei – daugumai tai yra labiausiai pasenęs, atsilikęs ir nemėgiamas dalykas, o tuo tarpu labiausiai būtinas ir labiausiai katalikiškas. Jis turi būti skelbiamas iš visų sakyklų ir spaudoj. Suprantame, kodėl žydai tuo netiki. Bet faktas, kad ir katalikai tai laiko nerealiu galvojimu, rodo, kaip labai pas vadinamus krikščionis yra išblukusi krikščionybė.

Mes esame teokratai. Pasiaiškinkime, ką tuo suprantame. Mums teokratija yra Dievo Sūnaus viešpatavimas pasauliui ir tik Jo vieno valdžia. Po to, kas buvo pasakyta Didžiojo Ketvirtadienio naktį, Kristaus viešpatavimas pasauliui ir Jo vienvaldystė yra savaime suprantami dalykai. Kristus yra Dievas. Viskas atsirado per Jį ir Jo valia. Taip parašyta šv. Rašte. Taip skaitome šv. Jono Evangelijos pirmajame skyriuje. Kristus yra visų daiktų kūrėjas.

Galvojantiems žmonėms viskas yra aišku. Visų daiktų kūrėjas yra ir jų valdovas. Visų daiktų valdovas yra jų viešpats. Visų daiktų viešpats yra pasaulio viešpats, jo vieno valdžia, taigi – Dievo Sūnaus teokratija! Visi klaupkit prieš Jį ant kelių!

Antrojoje psalmėje (2,7-12) turime aprašytą krikš­čioniškosios teokratijos pavyzdį: „Viešpats man tarė: Tu mano Sūnus, šiandien tave pagimdžiau. Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, o visus žemės pakraščius – tavo nuosavybe. Geležies skeptru gali joms kirsti, kaip molio indus į šukes daužyti. Tad supraskite, karaliai; būkite įspėti, žemės valdovai. Tarnaukite Viešpačiui su baime, drebėdami reikškite pagarbą“.

Žodžiai labai aiškūs. Jei norime vienu žodžiu nusakyti religijos ir politikos santykį, tai tas žodis yra teokratija. Ir šiandien taip yra. Dievo Sūnaus Jėzaus teisė yra vyriausia iš visų teisių, vyriausias visų valstybių įstatimdavystės šaltinis, visų valdžių, visų įstatymus leidžiančių organų norma. Nuo 33 mūsų eros metų Kristus yra karalių karalius, ciesorių ciesorius! Į nieką neatsižvelgiant turi būti paskelbtas Jėzaus suverenitetas. Tai yra svarbiausias religinis, politinis ir socialinis reikalavimas.

Atsiminkime „Syllabus“. Kas yra „Syllabus“? Tai 1864 m. Pijaus IX paskelbtas moderniųjų klaidų pasmerkimas. Popiežius ypač pasmerkė politines liberalizmo klaidas, modernųjį mokslą apie sąžinės laisvę, apie liaudį kaip suverenumo šaltinį, apie betikybinę valstybę. Seni žmonės dar atsimena tą audrą, kuri perėjo per pasaulį, paskelbus „Syllabus“. Žemės rutulys klausė ir nustebo išgirdęs, jog jis esąs liberalus.

Tuo tarpu ten pasakytas labai paprastas dalykas. Pijus IX tik pasakė, kad Kristus yra žmonių visuomenės kertinis akmuo. Kristui priklauso dieviškoji teisė valdyti žmones. Toji Jo teisė valdyti negali pranykti. Dievo teisės yra aukščiau žmogaus teisių. Prieš Kristų negalima remtis vienu ar kitu konstitucijos straipsniu. Juk tai beprotybė reikalauti iš Dievo sąžinės, religijos, pamaldų, žodžio, susirinkimų ir spaudos laisvės. Visagalio, amžinos Išminties, Tiesos ir Meilės atžvilgiu negali būti jokių teisių, o yra tik pareigos. Tai lengvai supranta kiekvienas, kam liberalizmas dar nėra visai atėmęs sveiko proto.

Tvariniai gali sukelti revoliuciją, pakelti maištą, padauginti nuodėmę, bet kurti teisę pasirėmus nuodėme reiškia žmogų padaryti didesniu už Dievą, o Dievą mažesniu už žmogų. Toks žmogaus išaukštinimas, o Dievo pažeminimas yra Aukščiausios Būtybės sosto griovimas.

Mes skelbiame Kristaus teokratiją, Jėzaus viešpatavimą visoms tautoms ir visiems žmonėms, remdamiesi ne tik Jo dievybe, bet ir Jo įvykdytu atpirkimu. Atpirkimas yra pasaulio veikimo ašis. Greičiau galime įsivaizduoti ratą be skylės, negu pasaulio istoriją be Kristaus. Negali būti jokio kito gyvenimo pagrindo, kaip tik Kristus.

Buvome pykčio vaikai. Tarnavome Dievui, būdami nusidėję. Kristus išpirko mus iš blogio galios, kad mus atiduotų į tėviškas Dievo meilės rankas. Žinote, jog esame atpirkti ne nykstančiu auksu ir sidabru, bet brangiu Kristaus, Avinėlio krauju. Esate nuosavybė To, Kuris Jus atpirko. Priklausote Kristui Viešpačiui. Tie du žodžiai negali būti skiriami. Jie priklauso vienas kitam: Kristus – Viešpats. „Heres universorum“, sako šv. Paulius – pasaulio paveldėtojas. Niekas nėra taip teisinga ir pagrįsta, kaip toji Nukryžiuotojo teisė.

Jeigu paklaustume, ar pasaulį turi valdyti tironų jėga, diplomatų suktumas, milijardierių pinigai, ar Avinėlio meilė, tai mes visi pasisakytume už meilės imperializmą, už jos viešpatavimą.

Jeigu pasaulio sostai teisėtai priklauso tam, kas daugiausia tą pasaulį pamilo, tai tas sostas be ginčų priklauso Jėzui. Mes skelbiame nusidėjėlių, vaikų, elgetų ir ligonių draugo, dieviškojo Betliejaus Kūdikėlio ir Golgotos kančios Vyro viešpatavimą. Mes norime, kad Jis viešpatautų!

Visai neginčijamas faktas, kad tuo Išganytojo viešpatavimu tiki tik skaisčios sielos. Daugeliui toji mintis yra nesuprantama ir neįvykdoma. Išganytojo meilė nepripažįstama nei politiniame, nei ekonominiame tautų gyvenime. Nukryžiuotojo atvaizdas, o juo labiau dvasia, vis labiau išvejama iš valdžių, iš miestų rotušių, teismo salių, mokyklų ir dirbtuvių. Jei į mūsų didžiuosius miestus užklystų koks Afrikos tyrlaukių laukinis žmogus ir paklaustų apie krikščionybę, tai be bažnyčių ir privačių šeimų mes vargu ar begalėtume kur kitur ją parodyti. Viešasis gyvenimas neteko krikščioniškosios dvasios. Kristus tapo karaliumi be valdžios ženklo, ciesorium be žemės.

Prieš 30 metų į Apaštalų Sostą įžengė kuklaus ūkininko vaikas – Pijus X. Įžengė ir parašė: „Omnia instaurare in Christo!“ Viską atnaujinti Kristuje! Ką tai reiškė? Tai buvo Kristaus viešpatavimo paskelbimas. Kokie bebūtų žmonių darbai, visi turi būti persunkti Kristaus ir Bažnyčios dvasia. Kristus yra visų daiktų siela. Kristus yra oras, kuriuo kvėpuojame. Kristus yra viskas! Nėra kito vardo, kuris išgelbėtų.

Mes nereikalaujame, kad popiežiai būtų pasaulio karaliai, vyskupai kunigaikščiai, o klebonai viršaičiai ar burmistrai. Mes tik norime, kad Kristus – Kunigas atsistotų žmonių visuomeninio gyvenimo, politinės ir socialinės tvarkos priešaky. Evangelija yra viešojo gyvenimo pamatas! Ką tik darome, viską darome Kristaus dvasios veikiami. Tegu viskas kyla iš tikėjimo! Viskas, nes esame katalikai!

Kai kurie kiekviena proga pabrėžia esą demokratai, nes taip reikalauja taktika. Mes gi kiekviena proga pabrėžkime esą dar ir teokratai, Kristaus viešpatavimo šalininkai. Būtų vaikiška laukti pasaulio pasveikimo vien iš demokratijos ar liaudies viešpatavimo. Protas sako, kad pasaulį gali išgydyti tik Visagalio viešpatavimas. Garbė Dievui aukštybėse, ir žemėje ramybė geros valios žmonėms.

 

Visa katalikų programa telpa Evangelijos palyginime apie raugą ir garstyčios grūdą. Ten išdėstyti galutiniai Bažnyčios tikslai. Evangelija apie garstyčios grūdą vaizduoja valstybės užsienio politiką, Evangelija apie raugą – valstybės vidaus politiką. Bažnyčios užsienio politika yra tikėjimo išplatinimas po visą žemę ir veikimas tol, kol Bažnyčios pavadinimas „visuotinė“ pasidarys visiška tikrove. Iki šiol tas Bažnyčios tikslas tik pusiau tepasiektas. Bažnyčia, iš garstyčios grūdo išaugusi į visą pasauli gaubiantį medį, turi tapti ir viską perimančiu raugu.

Bet išorinė katalikybė be vidinės katalikybės yra kūnas be sielos, yra lavonas. Tai tegu atsimena ypač tie, kurie katalikybės pajėgumą mato tik katalikų bažnyčių, draugijų, laikraščių ir labdarybės įstaigų dideliame skaičiuje. Šv. Jonas savo Apreiškime kalba apie laikus, kada iš krikščionių tebus likęs vardas, kada jie, nors gyvendami, bus mirę. Daug yra katalikų tik iš vardo ir iš išorės, bet Dievo karalystė juk yra panaši į raugą, kurį įmaišė moteriškė į tris miltų saikus ir kuris visa suraugino. Visa. Be išimties!

Evangelijos palyginimas apie raugą moko mus, koks turi būti katalikų gyvenimas pagal tikėjimą. Dabartiniai laikai yra nepastovumo, pusiaukelių laikai. Neturime drąsos pergalvoti katalikų tikybos iki galo ir jos visos įvesti į gyvenimą, nors daugumas to nemėgsta. Katalikų tikybą kaip visumą gal dar ir priimame, tačiau jos atskiras dalis atmetam. Griežtų šv. Rašto išpažinėjų, pirmųjų amžių krikščionių ir Viduramžių krikščionybę norime pertvarkyti ir ją pritaikyti naujiesiems laikams. Ta kryptimi žengiame žingsnis po žingsnio. Pradžioj nenorime nusileisti nė dėl vieno katalikų mokslo taško, bet dėl tam tikro apskaičiavimo ir nuolaidumo nenorime kalbėti apie kai kuriuos klausimus. Visai nekalbame apie tai, kad išganymas yra tik Katalikų Bažnyčioje, ir kas netiki, yra žuvęs. Vengiame aiškiai pasakyti, kad Bažnyčia yra pasmerkusi protestantizmą, liberalizmą ir socializmą kaip klaidingus mokslus. Bijome žodžių: sunkioji nuodėmė, atgaila, pragaras.

Kartais prieiname iki to, kad net kai kurios pagrindinės tikėjimo tiesos kalbėtojų ir rašytojų tampa sąmoningai nutylimos. Jos nyksta iš kalbėtojų tribūnų, spaudos, literatūros, negali būti nei skaitomos, nei girdimos ir todėl išnyksta iš katalikų minčių ir kalbų. Tokia yra pradžia. To viso galas – abejonė ir netikėjimas. Visa tai, kas dėl tam tikro nusistatymo ir nuolaidumo nutylima, pamažu, kaip nereikalingas dalykas, yra išbraukiama ir iš Credo, ir iš gyvenimo. Taip atitolo nuo tikėjimo ištisos tautos ir laikotarpiai. Taip neteko tikėjimo dabartinis pasaulis, o pirmiausia inteligentai.

Palyginimas apie raugą primena, kad, jeigu laikai save kataliku, tai visa tavo pasaulėžiūra turi būti katalikiška. Visas žmogaus gyvenimas yra katalikiškas arba nekatalikiškas. Viskas arba nieko! Katalikas arba nekatalikas! Dieviškąjį Apreiškimą turime priimti visoj visumoj. Kas atmeta nors vieną žodį, išėjusį iš Dievo burnos, tas sveikai galvojant, turi atmesti viską. Bažnyčia laiko savo globoj nusidėjėlius, bet nepakenčia netikinčiųjų. Tą patvirtino ir Benediktas XV pirmojoje savo enciklikoje šiais žodžiais: „Katalikų tikėjimas yra toks, kad prie jo nieko negalima nei pridėti, nei iš jo atimti. Jį reikia arba visą priimti, arba visą atmesti“. Viskas arba nieko!

Katalikas arba nekatalikas! Dievo karalystė yra panaši į raugą, kurį moteriškė įmaišė į tris miltų saikus ir viską suraugino. Tie, kurie pamiršta palyginimą apie raugą ir eina kitu keliu, norėdami gelbėti pasaulį įvairiomis reformomis, žmogiška gudrybe ir pajėgomis, tie skaudžiai klysta, iš vieno nusiminimo krinta į kitą ir galop netenka jokios vilties. Kaip prieš 1900 metų, taip ir dabar pasauliui išgelbėti tėra vienas būdas: žodžiu ir raštu skelbti žmonėms pilną, neapkarpytą katalikų tikėjimą tol, kol visas pasaulis bus perrūgęs katalikybe. Galvokime katalikiškai, o paskui jau savaime ir veiksime katalikiškai. Kiekvienas kitokiu būdu dirbamas darbas nėra Dievo laiminamas ir yra pasmerktas nepasisekimui.

Palyginimas apie raugą primena ne tik tai, kad katalikiška tiesa turi visiškai apimti žmonių protus, bet ir tai, kad ji privalo persunkti ir praktinį gyvenimą. Rūgimas, prasidėjęs žmogaus galvoj, turi apimti jį visą. Kas tiki visa, ką Dievas paskelbė ir Katalikų Bažnyčia įsakė tikėti, tas yra katalikas. Bet nepakanka būti tik kataliku, reikia būti geru kataliku. Blogu kataliku laikau tą, kuris gyvena sunkioje nuodėmėje, o geru tą, kuris kratosi net kasdienių nuodėmių ir siekia tobulybės, nenuleisdamas rankų tol, kol visas jo gyvenimas perrūgsta katalikybe.

Ir čia, kaip ir tikėjimo srityje, krenta į akis katalikybės minimumas. To katalikybės minimumo reikalavimas yra toks: kiek galint mažiau! Ar eis kalba apie maldą, ar apie apsimarinimą, ar apie sakramentų priėmimą, ar apie labdarybę, ar apie luomo pareigas, visada jie sakys: kiek galint visko mažiau! Tų žmonių manymu, geriausi pamokslininkai ir nuodėmklausiai yra tie, kurie mažiausiai reikalauja. Bažnyčia ir kunigai turėtų, jų manymu, taikytis prie esamos padėties. Teorija ir praktika jiems yra du skirtingi dalykai. Idealas jiems patinka, bet nepatinka jo siekimo priemonės. Taip galvoja minimalistinės katalikybės šalininkai.

O ką sako palyginimas apie raugą? Jis pasmerkia minimalistinę krikščionybę. Tikėjimo dalykuose reikia reikalauti maksimumo. Neturime teisės reikalauti daugiau, negu Dievas reikalauja. Negalima kalbėti apie įsakymus ten, kur jų nėra, apie prievoles, kur yra tik patarimas, apie sunkias pareigas, kur tėra tik mažmožiai. Iš kitos gi pusės, neturime teisės reikalauti mažiau, negu Dievas reikalauja; vadinti tą patarimu, kas yra sunki pareiga; nei sakyklose, nei klausyklose, nei viešai, nei privačiai neturime teisės silpninti dalykų, kurie yra Dievo įsakyti. Šv. Rašte skaitome: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nei viena jota ir nei vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“. (Mt 5, 18).

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad teorija niekad negali taikytis prie praktikos, bet praktika turi taikytis prie teorijos, kaip saulė negali taikytis prie laikrodžių, bet laikrodžiai prie jos. Taigi reikalaukime kiek galint daugiau, visko! Palyginimas apie raugą pasmerkia minimalistinę katalikybę!

Maksimalistų (bolševikų) revoliucija jau laužiasi į Europos vartus. Melo ir blogybės maksimalizmas tegali būti įveiktas tik tiesos ir meilės maksimalizmu. Kiekvienas minimalizmas yra bejėgis.

 

Kartą iš šv. Jono buvo pareikalauta asmens dokumentų. Jeruzalės valdovai, kunigai, valdžia ir Rašto žinovai panorėjo sužinoti, kas yra tas keliauninkas iš anapus Jordano, kuris vaikšto apsidengęs kupranugario kailiu ir maitinasi skėriais. „Kas tu esi?“ – paklausė jį. Jis atsakė nesumelavęs: „Nesu Kristus“. Jonas nevadina savęs tuo, kuo nėra.

Toji scena primena nuotykį iš di­džiausiojo istorijoje šv. Rašto žinovo šv. Jeronimo gyvenimo. Tai atsitiko gavė­nios vidury. Iš šv. Jeronimo tebuvo likę tik oda ir kaulai. Išdžiūvusį kūną kankino liga. Jo krūtinėj beliko vos mažytis gyvybės ženklas. Jau pradėta kalbėti apie jo laidotuves.

Staiga šv. Jeronimą ištiko dvasios pagavimas. Jį apšvietė dangiškoji šviesa. Jis atsistojo prieš teisėją. Toks jau yra paprotys, kad teisme pirmoj eilėj patikrina asmenybę. „Kas esi?“ „Krikščionis, Kristaus sekėjas.“ Teisėjo veidas pasidarė rūstus, ir Jis tarė: „Meluoji! Tu esi Cicerono sekėjas. Kur tavo turtas, ten ir tavo širdis.“

Šv. Jeronimas visko išsižadėjo: gimtųjų namų, tėvų, kilmės, giminių, valgio ir gėrimo. Tik negalėjo išsiskirti su vienu dalyku – biblioteka, kurią vykdamas iš Romos pasiėmė su savimi į Betliejaus dykumą. Retkarčiais paskaitydavo kurį nors pagonių filosofą, bet ypač mėgo skaityti Ciceroną. Dabar jam Teisėjas tai priminė. Esi Cicerono, o ne Kristaus sekėjas!

Šv. Jeronimas nutilo. Teisėjo įsakymu teismo tarnai jį nuplakė. Nuteistasis plakamas raudojo. Sujaudinti atgailos, teismo tarnai puolė Teisėjui į kojas ir prašė nuteistojo pasigailėti. Šv. Jeronimas pasižada pagoniškų knygų neimti nė į rankas.

Tą valandą mirštantis atgauna sąmonę. Tai nepaprastai visus nustebina. Tai nebuvo sapnas. Dar skausmai teberaižo šventojo narius, dar jo pečiai mėlyni nuo smūgių, iš atvertų akių teberieda gailesčio ašaros. Šv. Jeronimas yra išgydytas nuo iš savo pamėgimo.

Ar šių laikų krikščionys palaikytų tokį teismą? Teisingumas turi būti vienodas! Šalin užkulisius! Šalin veidmainystę! Būk tuo, kuo save vadini. Tavo vardas tebūnie tavo esmės parodymas.

Parodyk dokumentus! Kaip tavo vardas? Vadini save krikščionimi, kataliku. Kaip įrodymą patieki Krikšto metrikus. Bet tas dokumentas rodo, kas turi būti, bet ne kas esi. Rodai paskutinį kvitą apie mokesčio bažnyčiai sumokėjimą. Tai svarbu, tačiau tas kvitas nėra pakankamas pasas įeiti į dangaus karalystę.

Tvirtini esąs krikščionis. O aš tai neigiu. Noriu padaryti kratą tavo namuose, tavo bibliotekoje. Ką skaitai? Protestantiškos, liberalistinės ir socialistinės knygos tavo knygų lentynoje užima tiek daug vietos, kad kyla abejonių dėl tavo dvasios krikščioniškumo. Visa, kas tik ten yra ir ko ten nėra, visa kalba prieš tave. Tavo biblioteka man pasako daug daugiau, negu tavo Krikšto metrikai. Tas dokumentas panaikino aną. Tavo biblioteka ir tavo skaitomi laikraščiai yra liberalo laisvamanio, bet ne krikščionio.

Jeigu kalbama apie kurio nors krašto katalikų skaičių, tai dažnai gerokai perdedama. Juk kokia žmonių daugybė apsirūpina katalikiškais metrikais tik svarbiam reikalui ištikus. Bet krikščionių skaičius yra daug mažesnis už metrikų skaičių. Skaitymas parodo kas tu esi. Priekaištas „esi Cicerono sekėjas“ šiandien turi daug daugiau pagrindo, negu šv. Jeronimo laikais.

Antrasis teismo posėdis. Tas ciceronizmas, tas panašus veikimo būdas pirmiausia pasirodo organizacijų gyvenime. Kiekvienas susibūrimas, kiekviena organizacija tarnauja kokiai nors idėjai. Neutralių organizacijų yra tiek pat mažai, kaip ir neutralių žmonių. Jos eina arba su Bažnyčia, jos dogmomis ir įsakymais, arba prieš. Yra katalikiškos ir nekatalikiškos draugijos.

Kas įstoja į politinę, ekonominę bendro pobūdžio organizaciją, tas viduje arba bent išoriškai sutinka su jos siekimais, ją remia ir kartu su visais nariais atsako už jos veikimą. Jei tos organizacijos tikslai yra blogi, tai nei medžiaginis pelnas, nei sunki ekonominė padėtis negali pateisinti buvimo joje.

 

Kristaus klausytojų buvo tūkstančiai. Noras išgirsti tiesą leisdavo jiems pamiršti ir sunkumus, ir alkį. Iš kitos pusės, per visus trejus Kristaus viešojo veikimo metus matome atkaklią opoziciją naujam mokslui. Visur, gatvėse ir viešose vietose girdėti tikinčiųjų „taip“ ir šėtoniškas „ne“, balsai už ir prieš Kristų. Religiniai klausimai tapo svarbiausiu kasdieninio pasikalbėjimo dalyku.

Šiandien religiniai klausimai nėra taip giliai įsiveržę į žmonių gyvenimą. Tikybos dalykuose šiandien retai sutinkama stipri ir entuziastinga meilė, kaip ir liepsnojanti neapykanta. Tiek kalne, tiek ir pakalnėj stovinčios plačiosios masės yra neutralios ir abejingos. Vis rečiau ir rečiau veržiasi prie sakyklų. Pro bažnyčią praeina užrištomis akimis ir užkimštomis ausimis. Ekonomika ir politika išstūmė religiją į antrą vietą. Svarbiausias dalykas virto šalutiniu, o šalutinis svarbiausiu.

Tikybinis abejingumas yra liga. Klaidžiojąs protas yra ligotas. Protas, aistringai ginąs klaidą, karščiuojasi. Bet kada nematyti jokio susidomėjimo, kada net prieš tiesą nekovojama, tada galima kalbėti apie aukščiausių protinių galių apmirimą.

Atrodo, kad tokioje būklėje dabar yra atsidūrusi Europos visuomenė.

Protingas stebėtojas blogiausią ligos simptomą mato ne vidiniame susijaudinime, bet bukame bejėgiškume, minčių mieguistume. Širdis šalta. Pulsas nejautrus. Akys aptemusios. Silpnas girdėjimas. Nervai į nieką nebereaguoja.

Visur matomas didžiausias abejingumas aukščiausiems ir svarbiausiems dalykams. Ar Dievas yra, ar Jo nėra? Ar Kristus yra Dievo Sūnus, pasaulio Išganytojas, žmonijos pamatas, be kurio nieko negalima statyti, ar ne? Ar yra išganymą teikianti vienintelė religinė bendruomenė? Gal toji bendruomenė yra Katalikų Bažnyčia, o gal protestantizmas? Ar yra dangus ir pragaras?

Visi šie klausimai sutinkami pečių traukymu ir galvos kraipymu. Mus daugiau domina pinigai ir duona, pramonė ir prekyba. Gyvename, kad valgytume! Kadangi pilvas yra pačiame žmogaus kūno vidury, tai jis turi būti mokslo, politikos ir ūkio centre. Tikybą liečiančių klausimų mes nežinome ir nenorime žinoti! Tai Europos miego liga. Abejingumas religiniams klausimams rodo proto bankrotą. Juk protas yra tam, kad ieškotų tiesos, o ne jos vengtų. Jis yra tam, kad nusilenktų tiesai ir kariautų su klaida. Neieškąs tiesos protas nėra protas. Žmogus, nustojęs naudotis protu, nebetenka kultūringo žmogaus vardo. Būti abejingu tiesos atžvilgiu reiškia netekti sielos, o sielos netekimą seka sužvėrėjimas.

Religinis abejingumas yra ir širdies bankrotas. Būti abejingu – reiškia neturėti širdies. Širdis niekada nėra abejinga. Ji yra arba prieš, arba už, ji sveikina arba liūdi, juokiasi arba verkia, myli arba neapkenčia, tačiau niekada nėra abejinga. Kas santykiuose su tikyba reikalauja abejingo nuoširdumo arba nuoširdaus abejingumo, tas reikalauja negalimo dalyko: širdies be širdies, širdies be meilės ir neapykantos.

Religinis abejingumas yra nusižengimas tikėjimui. Dievas yra tiesa. Kiekvienas Jo žodis yra tiesa, grožis, gėris ir gyvenimas. Kada Dievas kalba, visi tvariniai turi klausyti, tikėti, nusilenkti ir veikti. Aukščiausiajai Išminčiai kalbant, būtų labai lengvabūdiška atsukti į ją nugarą ir užsikimšti ausis, nors tai būtų daroma mokslinio neutralumo vardu. Neutralumas tarp tiesos ir melo, pikto ir gero, Dievo ir velnio, Bažnyčios ir sektos yra ne kas kita, kaip paskelbimas Dievui karo. Kas neutralus, tas yra priešas!

Donoso Cortes rašo: „Nesakyk, kad nenori kovos. Jau taip sakydamas, kovoji. Nesakyk, kad nežinai kurioje pusėje kariausi. Nes taip sakydamas, jau krypsti į vieną pusę. Netvirtink esąs nepriklausomas, manydamas, kad toks esi, nes jau toks nebesi. Netvirtink esąs abejingas. Tai labai juokinga. Tardamas žodį „abejingas“, jau prisidėjai prie partijos“.

Toje tūkstančius metų trunkančioje kovoje tarp Dievo ir velnio save neutraliais vadinantieji kovoja velnio pusėje. Visi, kas nėra Dievo, Kristaus ir Bažnyčios draugai, yra jų priešai. Visi yra prieš, išskyrus tuos, kurie eina su jais. Visi barsto, išskyrus tuos, kurie renka.

Kiekvienas tikybinis neutralumas yra kovos paskelbimas katalikiškai tiesai. Kiekvienas neutralus žmogus vaidina Piloto vaidmenį. Pilotas, kad nepasakytų nei taip, nei ne, kad nepasakytų aiškiai ir nepaskelbtų teismui sprendimo, klausia, kas yra tiesa. Paskui pastato Kristų šalia piktadario Barabo. Sunku geriau apibūdinti neutralumą. Tačiau tame neutralume slepiasi didžiausia piktadarybė, kokia tik kada galėjo būti padaryta teisingumo vardu. Ji būtų piktadarybė ir tuo atveju, jeigu Kristus nebūtų nukryžiuotas. Pasiekę neutralumo, sutrumpinam kelią į Golgotą.

Religinį abejingumą tarp Dievo ir velnio įvedė modernusis liberalizmas, kuris šiandien yra vyraujanti politinė ir socialinė sistema. Bažnyčia, sektos, tiesa ir melas turi lygias teises. Šių laikų politika yra pagrįsta tikybiniu neutralumu. Kaip ir Piloto laikais, Kristus ir Barabas sustatyti vienas šalia kito.

Šių laikų mokykla yra nereliginė. Be tikybos pamokų Bažnyčia nevaidina joje jokio vaidmens. Tokiu oru katalikas vaikas kvėpuoja ištisą metų eilę. Pasekmės yra aiškios: indiferentizmas, oficialus mokyklos abejingumas tiesos atžvilgiu, gimdo materializmą, materializmas gimdo socializmą, socializmas gimdo bolševizmą. Jaunimas nebetiki tuo, ką girdi sekmadieniais iš sakyklų, bet tiki tuo, ką girdi mokykloj per šešias savaitės dienas. Mokykla išstumia Bažnyčią, indiferentizmas – tikėjimą. Katalikybei nušluoti nuo žemės paviršiaus nebereikia jokios tikybinės kovos.

Ką daryti? Pirmiausia turime nugalėti tą Europos miego ligą, tikybinį neutralumą. Gana būti tik pečiais ir pilvu, laikas vėl tapti dvasia ir su didžiausiu pamaldumu grįžti prie žodžio, išeinančio iš Dievo burnos.

Savo priešams pasakykime: geriau atvira kova, negu netikęs neutralumas! Jeigu nemokate ir negalite mylėti, tai neapkęskite. Jeigu nenorite būti karšti, būkite šalti. Jeigu nenorite eiti su mumis, eikite prieš mus. Taika, arba karas! Šalin neutralumą, kuris yra melas, kuris užmuša ir užmigdo sielas.

 

Kartą pas popiežių Pijų X atėjo suliberalėję katalikai. Vienas jų, universiteto profesorius, klausia šv. Tėvą: „Šventasis Tėve, pasakyk, koks yra naujausias įsakymas Įstatyme?“ Pijus atsakė: „Mylėsi Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis savo jėgomis. Tai yra naujausias ir aktualiausias įsakymas.“

Nusiminę liberalai grįžo namo, kiekvienas į savo kraštą. Jie įsitikino, kad su popiežiumi derybų būti negali, kad kryžiaus politika jam yra aukštesnė už visus žmonių diplomatijos samprotavimus.

Nežinau Šv. Rašte nė vienos vietos, kuri iš pažiūros būtų tokia nekalta, tačiau kuri taip nepermaldaujamai skambėtų, kaip tas svarbiausias įsakymas, apie kurio reikšmę kai kurie krikščionys beturi menką supratimą. Nežinau nieko, kas labiau prieštarautų vadinamajam modernizmui – tam nusileidimui laiko dvasiai ir susidraugavimui su ja, kaip tas pirmasis meilės įsakymas.

Ką sako liberalieji katalikai? Tylėkime! Nekalbėkime taip dažnai apie kietąsias mūsų tiesas, apie nepakenčiamus įsakymus, apie nemalonius papročius, apie mūsų siekimus. Tylėkime dėl mums daromų skriaudų, dėl išplėštų vienuolynų, išvaikytų vienuolijų, uždraustų procesijų, dėl Bažnytinės valstybės, nepriklausomybės grąžinimo Bažnyčios Galvai! Tylėkime, kai esame stumiami iš valstybės gyvenimo, iš mokyklos, iš organizacijų! Nutylėkime mokytojų pasakojamas istorines melagystes, spaudos užpuldinėjimus, visus nemalonumus, patiriamus biuruose ir dirbtuvėse! Nedarykime iš to skandalo. Juk esame mažuma, o mažumos dorybė, pelnanti daug palankumo, yra kuklumas ir geras išsiauklėjimas.

Jeigu jau turėtumėm apie tai kalbėti, tai kalbėsime tik iškilmingais atvejais, kad pareikštumėm savo pažiūrą. Neimkime žodžio visur, ir ne per dažnai, nekalbėkim per garsiai!

Mes taip pat esame katalikai. Ir tiek pat geri, kaip visi kiti. Ir tokie norime pasilikti. Tiktai mūsų katalikybė tylesnė, kuklesnė, kantresnė, ne taip garsiai šaukianti ir ne taip energingai siekianti savo tikslo. Tokiu keliu eidami mes toliau nueisime, mes daugiau pasieksime. Taigi, tylėkime!

Kokios tos taktikos pasekmės? Pradžioj tyliai kalbama, paskui šen ir ten visai nutylama. Po to tylima visur. Tada teisybė ir teisė visai pamirštama, vėliau apleidžiama, o dar vėliau ir paneigiama. Vaikai jau nebegirdi tų dalykų. Išauga karta, kuriai tikra tiesa jau yra svetima, pasenusi, nereikalinga. Tylinti katalikybė tampa miegančia, mieganti – mirštančia, mirštančioji – lavonu.

Ką dar sako liberalioji katalikybė? Palaukim! Liberalinė katalikybė daug kalba apie patogią valandą, tam tikrą momentą, apie reikalą atsižvelgti į aplinkybes. Brangų laiką gaišiname tyrinėjimams, svarstymams, pergalvojimams – tik nieko nepaliesti, pasiųsti apsvarstyti komisijai. Kokie gražūs žodžiai plaukia iš lėtumo šalininkų burnų!

Ir taip daroma laikais, kada dreba visi pamatai, kada plyšta visos užtvaros, kada lūžta visi užraktai! Kada liepsna laižo visus kampus, mes sėdime patogiai ramindamiesi, kad ateis toji diena, kuomet be kovos ir mūsų pastangų protestantai nebeprotestuos, masonai nebekalbės apie humaniškumą, liberalai gerbs žmonių teises ir gins socialinį teisingumą, socialistai pradės gerbti autoritetą, šeimą ir nuosavybę, blogis nustos buvęs blogiu, o melas melu. O, mes esame perdaug naivūs!

Ką dar sako tie liberalai katalikai? Dirbkime kartu. Palikite frontą, sunaikinkit ginklus, sugriaukite apkasus. Tegu visi geros valios žmonės – o jų pilnas pasaulis! –paduoda vienas kitam rankas ir sudaro vieną taikos frontą! Taigi, bendras žygis vietoj atskirų maršrutų, pusinis tikėjimas vietoj tikrojo tikėjimo, religijos pašalinimas iš politikos, ūkio, mokyklos, mokslo ir meno. Nėra didesnio pavojaus Bažnyčiai, kaip jos įtakos pašalinimas iš taip vadinamų neutraliųjų sričių. Jūs, pusiaukelio šalininkai norite veikti aklai, paskęsti masėse ir pasitraukti iš neutraliųjų pozicijų.

Didysis taikos popiežius Leonas XIII kalbėjo: „Niekas taip nepakenkė Bažnyčiai, kaip tas amžinas nuolaidumas. Visada esame tie, kurie pralaimime“.

Ką sako tikroji, pilnoji katalikybė? Ką sako Kristus? Mylėk Viešpatį Dievą visa siela, visa širdimi, visomis jėgomis. Tai pirma visko. Tai – didžiausias įsakymas. Tegu tai būna vadinama perdėjimu, kraštutinumu ir vienašališkumu, bet tai svarbiausias krikščionybės įsakymas. Visą širdį ir visą protą atiduoti Vienam ir Vieninteliam. Priklausyti Dievui. Jis yra tavo gyvenimo tikslas. Ar tu būsi politikas, ar pramonininkas, ar pirklys, ar bankininkas, ar ūkininkas, ar darbininkas, turi žinoti tik tą vieną gyvenimo tikslą.

Esame žmonės. Taigi, niekada neprilygsime savo idealams. Bet palyginus su anais bailiais ir liberaliais katalikais, žinome nors tai, kas yra religija, galime pasakyti su O. de Lagarde: „Ji yra visur arba niekur. Ji yra viskas arba niekas. Ji yra ciesorius arba elgeta. Ji yra dvasia arba lavonas“.