Karaliaus palaiminimo ir karūnavimo ritualas – katalikiškos politinės valdžios programa
(Iš Romos Pontifikalo – vyskupų atliekamų apeigų liturginės knygos).
Kai reikia karūnuoti karalių, karalystės vyskupai sušaukiami į miestą, kuriame turi vykti karūnavimas. Karalius turi pamaldžiai atlikti trijų dienų pasninką prieš tai einančią savaitę, tai yra trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Jis karūnuojamas artimiausią sekmadienį, tą dieną karalius pasiruošia priimti Komuniją[1]. Paruošiama ir kaip galima gražiau papuošiama metropolinė bažnyčia arba katedra, kurioje bus švenčiama iškilmė. [...] Tinkamoje bažnyčios vietoje pastatomas baldakimas ar pakyla karaliui, kuriame stovi papuoštas karaliaus sostas, o pats baldakimas papuošiamas šilko drobėmis ir kilimais. Tačiau reikia žiūrėti, kad baldakimo grindys nebūtų aukštesnės už altoriaus viršutinę pakopą[2]. Taip pat tinkamoje vietoje įrengiama uždanga ar palapinė, kurioje, atėjus laikui, karalius apsivilks karalystėje įprastais karališkais rūbais – jie palapinėje ir sudedami. O jei kartu bus karūnuojama ir karalienė, jai paruošiamas kitas baldakimas, ne per toliausiai nuo karaliaus, bet šiek tiek kuklesnis nei karališkasis. [...]
Sekmadienį, kai karalius bus laiminamas ir karūnuojamas, visi vyskupai iš ryto susirenka į bažnyčią, kurioje tai vyks. [...] Visiems pasirengus, metropolitas su mitra sėda į sostą, pastatytą priešais altoriaus vidurį, o pasirengę vyskupai jam asistuoja, sėdėdami abiejose pusėse ant jiems parengtų kėdžių, lyg sudarydami vainiką. Tuo metu karalius, apsirengęs kariškais rūbais[3] su savo rūmų prelatais, baronais ir kilmingaisiais bei kitais ateina į bažnyčią. Kai jis prisiartina prie presbiterijos, jį pasitinka du iš pasirengusiųjų vyskupų, šiek tiek nulenkia jam galvas, likdami su mitromis[4], ir jį, nusiėmusį kepurę, einantį viduryje tarp jų, veda pas metropolitą. Karalius, nulenkdamas galvą, parodo jam nuolankią pagarbą[5]. Po to vyresnysis iš atvedusių vyskupų, nudengęs galvą, atsigręžęs į metropolitą, aiškiu balsu kalba:
Garbingasis Tėve, šventoji motina Katalikų Bažnyčia prašo, kad pakeltumėte šį iškilų karį į karališką garbę[6].
Metropolitas klausia:
Ar žinote, kad jis yra vertas ir tinkamas šiai garbei?
Tas atsako:
Ir žinome, ir tikime, kad jis yra vertas ir tinkamas Dievo Bažnyčiai bei šios karalystės valdymui.
Metropolitas taria:
Dėkojame Dievui.
Tuomet karalius sėda tarp dviejų atvedusiųjų vyskupų, deramu atstumu nuo metropolito, taip, kad būtų į jį atsigręžęs. [...] Po to metropolitas paragina karūnuojamąjį karalių, sakydamas:
Kadangi šiandien, gerasis kunigaikšti, mūsų, šiame reikale (nors ir nevertai) vykdančių mūsų Išganytojo Kristaus pasiuntinystę[7], rankomis gausi šventąjį patepimą ir karaliaus insignijas, tinkama, kad pirmiau tave pamokytume apie tą naštą, kuriai esi paskirtas. Šiandien priimi karaliaus kilnumą bei imiesi rūpintis tau pavesta tikinčiųjų liaudimi. Tai tikrai didinga vieta tarp mirtingųjų, tačiau pilna išbandymų, vargų ir suspaudimų. Išties, jei prisiminsi, kad kiekviena valdžia yra iš Viešpaties Dievo[8], per kurį karaliauja karaliai ir įstatymų leidėjai nusprendžia, kas yra teisinga[9], suprasi, kad ir tu turėsi pačiam Dievui duoti apyskaitą dėl tau pavestos kaimenės[10]. Pirma, išlaikyk pamaldumą; Viešpatį, tavo Dievą, garbink visa siela ir tyra širdimi; krikščionių religiją ir katalikų tikėjimą, kurį išpažinai nuo kūdikystės, nepažeistą išsaugok iki pabaigos ir ją visomis jėgomis gink nuo visų priešų. Bažnyčių prelatams[11] ir kitiems kunigams reikšk tinkamą pagarbą. Nepamink Bažnyčios laisvės. Visiems nepriekaištingai rodyk teisingumą, be kurio jokia visuomenė negali ilgai gyvuoti, skirdamas atlygį geriesiems, o nusikaltėliams deramas bausmes. Nuo bet kokio engimo gink našles, našlaičius, vargšus ir silpnuosius[12]. Dėl karališkos tavo garbės visiems į tave besikreipiantiems pasirodyk švelnus, romus ir palankus. Ir taip elkis, kad suprastum, jog karaliauji ne dėl savo, o dėl visos tautos naudos, ir atlygio už savo gerus darbus turi laukti ne žemėje, bet danguje. Tegul tai duoti teikiasi Dievas, kuris gyvena ir viešpatauja per amžių amžius. R. Amen.
Išrinktasis karalius žengia prie metropolito ir priešais jį, nudengęs galvą, priklaupia bei atlieka šią priesaiką:
Aš, N., Dievui pritariant, būsimasis karalius N., prisiekiu ir pažadu prieš Dievą ir jo angelus nuo šiol, kiek galėdamas ir žinodamas, vykdyti ir saugoti įstatymą, teisingumą ir Bažnyčios bei man pavaldžios liaudies ramybę, teikdamas tinkamą pagarbą Dievo gailestingumui, ieškodamas to, kas geriau, pagal mano patikėtinių patarimus. Taip pat pažadu Dievo Bažnyčių pontifikams rodyti deramą kanoninę pagarbą bei nepažeisdamas laikytis visko, ką imperatoriai ar karaliai yra Bažnyčioms suteikę arba grąžinę[13]. Pažadu suteikti deramą garbę abatams, grafams ir vasalams, pagal mano patikėtinių patarimą[14].
Tada abiem rankomis paliečia Evangelijų knygą, kurią metropolitas laiko priešais save atvertą, ir sako:
Taip man tepadeda Dievas ir ši šventoji Dievo Evangelija[15].
Po to išrinktasis karalius pagarbiai pabučiuoja metropolitui ranką.
Tai atlikus, jam liekant klūpėti, metropolitas, nusiėmęs mitrą, pakyla ir, stovėdamas atsigręžęs į karūnuojamąjį, tvirtu balsu kalba šią maldą, kurią kalba ir visi pasirengusieji vyskupai, taip pat stovėdami be mitrų. Jie kalba taip pat ir visa kita, kas susiję su palaiminimu ir pačiu karūnavimu, tyliu balsu, visada stebėdami ir sekdami metropolitą.
Melskimės.
Visagali amžinasis Dieve, visų Kūrėjau, angelų Imperatoriau, karalių Karaliau ir viešpačių Viešpatie[16], Tu leidai tavo ištikimam tarnui Abraomui triumfuoti prieš jo priešus, Mozei ir Jozuei, vadovaujantiems Tavo tautai, suteikei daugelį pergalių, Tavo nuolankų tarną Dovydą pakėlei į karališką viršūnę, o Saliamoną praturtinai nenusakoma išminties ir taikos dovana. Pažvelk, prašome, Viešpatie, į mūsų nusižeminusias maldas ir šiam Tavo tarnui N., kurį dėl nuolankaus pamaldumo išrenkame karaliumi, padaugink Tavo palai+minimo dovanų, visuomet ir visur apsupk jį Tavosios dešinės galybe. Tegul jis, sustiprintas tojo Abraomo ištikimybe, pasikliaudamas Mozės švelnumu, apdovanotas Jozuės tvirtumu, iškeltas Dovydo nuolankumu, papuoštas Saliamono išmintimi, visame kame Tau patinka ir nesuklupdamas visuomet žengia teisingumo taku. Uždengtas Tavo apsaugos šalmu bei užstotas neįveikiamu skydu, apsuptas dangiškų ginklų, tegul jis laimingai pasiekia taip trokštamos pergalės prieš Kristaus šventojo kryžiaus priešus triumfą[17], tesukelia jiems savo galybe siaubą ir už Tave kariaujantiems teatneša džiaugsmingą taiką. Per Kristų[18], mūsų Viešpatį, kuris šventojo kryžiaus galia sunaikino pragarą ir, įveikęs velnio karalystę, kaip nugalėtojas įžengė į dangų, kuriame yra visa galia ir karalystės pergalė, kuris yra nuolankiųjų garbė ir tautų gyvenimas bei išganymas, kuris, būdamas Dievas, su Tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Po to metropolitas su mitra klaupiasi prie sosto. Karalius kairėje nuo jo gulasi ant žemės, o kiti prelatai klaupiasi prie savo kėdžių. Tada giedotojai pradeda ir visi tęsia litanijas[19], o choras atsako. [...]
Visiems pasirengusiems prelatams stovint su mitromis aplinkui lyg sudarant vainiką, metropolitas suvilgo dešinės rankos nykštį katechumenų aliejumi ir kryžiaus forma patepa jo [karaliaus] dešinę ranką tarp riešo ir alkūnės, taip pat jį tarp menčių[20], kalbėdamas šią maldą:
Dievas, Dievo Sūnus Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, kuris buvo Tėvo pateptas džiaugsmo aliejumi gausiau nei jo bičiuliai[21], tegul šiuo pilamu šventuoju patepimu išlieja ant tavo galvos Dvasios Globėjos pa+laiminimą bei leidžia jam prasiskverbti iki pat tavo širdies gelmių, kad būtum vertas per šį regimą ir liečiamą aliejų gauti neregimų dovanų bei, teisingais sprendimais vykdęs laikiną karališką valdžią, amžinai karaliauti su tuo, kuris, vienintelis be nuodėmės karalių Karalius, būdamas Dievas, gyvena ir yra šlovinamas su Dievu Tėvu Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Melskimės.
Visagali amžinasis Dieve, Tu leidai, kad Elijas pateptų Hazaelį Sirijos ir Jehuvą – Izraelio karaliumi[22], o pranašas Samuelis pateptų karaliais Dovydą ir Saulių[23]. Suteik, meldžiame, mūsų rankoms Tavo palaiminimo pagalbą ir šiam Tavo tarnui N., kurį šiandien mes, nors ir neverti, šventu aliejumi patepame karaliumi, duok vertą šio patepimo veiksmingumą ir galią. Įtvirtink, Viešpatie, valdingumą jo pečiuose, kad būtų tvirtas, teisingas, ištikimas, apdairus ir nepailstantis šios karalystės bei Tavo liaudies vadovas, netikėlių nugalėtojas, teisingumo puoselėtojas, nuopelnų ir nusikaltimų atlygintojas, Tavo šventosios Bažnyčios ir krikščionių tikėjimo gynėjas, Tavo šlovingojo vardo pasididžiavimui ir garbei. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų... [...]
[Prasideda šv. Mišios. Sukalbėjęs „Confiteor“ laiptų maldose, karalius su palyda eina į parengtą palapinę. Ten nuvalomas patepimo aliejus, karalius apsirengia karališkais rūbais. Jis eina į savo sostą ir dalyvauja Mišiose. Sugiedojus Gradualą, prieš Aleliuja, metropolitas vėl sėda priešais altorių. Du vyskupai atlydi karalių, šis klaupiasi priešais metropolitą.]
Tada metropolitas paima kalaviją, kurį jam vienas iš patarnautojų paduoda nuo altoriaus, ir jį, ištraukęs iš makščių, perduoda į karaliaus rankas, sakydamas:
Imk kalaviją, paimtą nuo altoriaus, iš mūsų rankų, nors ir nevertų, bet šventųjų apaštalų galia (vice) ir autoritetu konsekruotų. Jis yra tau karališkai suteikiamas (concessum) ir mūsų pa+laiminimo tarnyste skiriamas šventosios Dievo Bažnyčios gynybai[24]. Prisimink tą [Kristų], apie kurį pranašavo psalmistas, sakydamas: „Prisijuosk sau ant šlaunies savo kalaviją, galingasis“[25], kad jo [Kristaus] galia juo vykdytum teisingumą, galingai triuškintum nedorėlių pulkus, kad gintum ir sergėtum šventąją Dievo Bažnyčią ir jos tikinčiuosius, kad prakeiktum ir išblaškytum tiek klystančius tikėjime, tiek krikščionių vardo priešus, kad meilingai padėtum našlėms ir našlaičiams bei juos apgintum, kad atstatytum tai, kas apleista, ir išlaikytum tai, kas atstatyta, kad atkeršytum už neteisybes ir sustiprintum gerus ketinimus bei, taip darydamas, išgarsėjęs dorybių triumfu, kilnus teisingumo puoselėjimu, pelnytum su pasaulio Išganytoju karaliauti be galo. Jis, būdamas Dievas, su Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per visus amžių amžius. R. Amen.
Tai baigus, patarnautojai įkiša kalaviją į makštis ir metropolitas kalaviju apjuosia karalių, sakydamas:
Prisijuosk sau ant šlaunies savo kalaviją, galingasis, ir atmink, kad šventieji ne kalaviju, o tikėjimu įveikė karalystes[26].
Tada sujuostasis karalius pakyla, ištraukia kalaviją iš makščių ir juo vyriškai švytruoja[27]. Po to nuvalo jį į dešinę ranką, įkiša į makštis ir vėl klaupiasi prieš metropolitą. Tada jam uždedama karūna, kurią nuo altoriaus paima metropolitas, o rankomis laiko visi esantieji pasirengę vyskupai. Pats metropolitas ją veda ir uždeda ant jo galvos, sakydamas:
Imk karalystės karūną, kuri ant tavo galvos dedama, nors ir nevertomis, bet vyskupų rankomis. Vardan Tė+vo, ir Sū+naus, ir Šventosios + Dvasios – suprask, kad ji žymi šventumo šlovę ir garbę bei tvirtumo darbus, taip pat žinok, kad per ją tampi mūsų tarnystės dalininku[28]. Taigi kaip mes esame ganytojai ir sielų vadovai vidiniuose dalykuose, taip ir tu išoriniuose tampi tikru Dievo garbintoju[29] ir uoliu Kristaus Bažnyčios gynėju nuo visų priešininkų, vykdytoju tau Dievo duotos karalystės valdymo, – kurį pavedame tau palaiminimo apeiga, atliekama apaštalų ir visų šventųjų galia, – bei visuomet tinkamu valdovu. Tegul tu pasieksi nesibaigiančią šlovę tarp garbingųjų atletų[30], pasipuošęs dorybių brangakmeniais bei vainikuotas amžinosios palaimos karūna su mūsų Atpirkėju ir Išganytoju Jėzumi Kristumi, kurio titulas ir tarnyba tau yra patikėti[31]. Jis būdamas Dievas gyvena ir viešpatauja su Tėvu ir Šventąja Dvasia per amžių amžius. R. Amen.
Po to metropolitas jam, tebeklūpančiam, duoda skeptrą, tardamas:
Imk tvirtybės ir tiesos lazdą – suprask, kad ja privalai paremti geruosius, gąsdinti nedorėlius, klystantiems rodyti kelią, ją ištiesti klumpantiems, ja vaikyti išpuikėlius ir pakelti nuolankiuosius. Teatveria tau duris Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, kuris apie save kalbėjo: „Aš esu durys: kas įeis per mane, bus išgelbėtas“[32]. Jis yra Dovydo raktas ir Izraelio namų skeptras. Jei jis atrakina, niekas nebeužrakina, jei užrakina, niekas neatrakina[33]. Tebus jis tau vadovas, nes jis išveda supančiotąjį iš nelaisvės namų, sėdintį tamsybėse ir mirties šešėlyje[34]. Visame kame būk vertas sekti tą, apie kurį pranašas Dovydas giedojo: „Tavo sostas, Dieve, per amžių amžius; nukreipianti lazda – tavo karalystės lazda“[35]. Sekdamas juo, mylėk teisingumą ir nekęsk nedorybės, nes todėl tave patepė Dievas, tavo Dievas, pavyzdžiu tojo, kurį prieš amžius patepė džiaugsmo aliejumi labiau nei jo bendrus[36] – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris, būdamas Dievas, su juo gyvena ir viešpatauja per visus amžių amžius. R. Amen.
Tuomet karaliui nujuosiamas kalavijas ir su makštimis duodamas kam nors, kas jį neša priešais karalių. Metropolitas kartu su kitais pasirengusiais prelatais nuveda karalių, laikantį rankoje skeptrą, su karūna ant galvos, einantį tarp jo [metropolito] dešinėje ir viršesniojo iš pasirengusiųjų prelatų kairėje, prie sosto po baldakimu. Padedant minėtam viršesniajam prelatui, jis intronizuoja karalių į sostą, kalbėdamas:
Stok ir nuo šiol laikykis šios tau Dievo pavestos vietos dėl visagalio Dievo autoriteto ir dėl šio mūsų, visų vyskupų ir kitų Dievo tarnų atliekamo perdavimo. Kuo matysi dvasininkus esant arčiau šventųjų altorių, tuo labiau atsimink jiems deramose vietose teikti didesnę pagarbą, nes tarpininkas tarp Dievo ir žmonių [Kristus] padarė tave nuolatiniu tarpininku tarp dvasininkijos ir liaudies[37].
Tada metropolitas, nusiėmęs mitrą, stovėdamas veidu į altorių, pradeda himną „Te Deum“, kurį tęsia schola. Jis giedamas visas. Jį pradėjus, metropolitas stoja karaliaus dešinėje ir ten lieka iki himno pabaigos.
[Po to metropolitas kalba dvi karaliaus laiminimo maldas ir tęsiamos šv. Mišios nuo Aleliuja. Sukalbėjus atnašavimo maldą, jis sėdasi ir karalius paaukoja jam aukso, „kiek jam atrodys tinkama“. Ramybės pabučiavimą (pax) karalius gauna iš viršesniojo prelato tam skirtu instrumentu (pacifikalu). Komuniją karalius priima ant viršutinio altoriaus laipto ir burnos purifikacijai gauna išgerti vyno (taip, kaip naujai įšventintas kunigas šventimų Mišiose).]
(Pontificale Romanum, F. Pustet, Ratisbonae, 1908, I pars, De Benedictione et Coronatione Regis. Iš lotynų k. vertė ir išnašas pridėjo kun. Edmundas Naujokaitis).
[1] T. y. eina išpažinties, pripažįsta Dievo įstatymo viršenybę, pasiduoda dvasinės valdžios – nuodėmklausio – teismui.
[2] Dvasinė valdžia aukštesnė už žemiškąją.
[3] Būsimasis karalius yra kilniausias iš šalies riterių, jo pirmoji užduotis – ginti Bažnyčią nuo priešų.
[4] Kartu išlaiko vyskupišką kilnumą ir pagerbia būsimą valdovą, kuris turės balsą skiriant naujus vyskupus.
[5] Karalius yra pavaldus dvasinei bažnytinės provincijos galvos – arkivyskupo metropolito – valdžiai.
[6] Karalius yra renkamas tautos didikų arba paveldi sostą iš savo protėvių, tačiau katalikiškos tautos valdovu, Dievo įgaliotiniu ją valdyti tampa Bažnyčios prašymu ir siūlymu, metropolito sprendimu.
[7] Lot. Christi vice – užuomina, kad nors ir karaliai vadinami Kristaus vikarais, pavaduotojais, vyriausiasis Kristaus vikaras šalyje yra metropolitas.
[8] „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos“ (Rom 13, 1).
[9] Pat 8, 15.
[10] Žodžiai „tau pavesta tikinčiųjų liaudimi“, „tau pavestos kaimenės“ nurodo į karaliaus atsakomybę už Bažnyčios tikinčiuosius, taigi karalius turi panašią funkciją kaip ganytojas vyskupas.
[11] Karalystės vyskupams, vietinių Bažnyčių ganytojams.
[12] Tai pagrindinė krikščionio riterio pareiga.
[13] Tai yra pripažindamas karalystės vyskupams visus Bažnyčios kanonų teisės duodamus įgaliojimus, o taip pat ankstesnės pasaulietinės valdžios suteiktas privilegijas.
[14] Pabrėžiamas karaliaus įsipareigojimas visiems krašto didikams, jo valdymo kolegialumas, kuriam prieštarautų absoliutizmas ir tironija.
[15] Tokia forma duotos priesaikos sulaužymas reikštų mirtiną nuodėmę, išganymo praradimą.
[16] Apr 19, 16.
[17] Karalius jau pačia savo karališka garbe įpareigotas dalyvauti kryžiaus žygiuose, šaukiamuose Bažnyčios.
[18] Kristus Karalius, kurio provaizdžiai buvo Senojo Testamento patriarchai ir valdovai, yra ir Naujojo Testamento karalių įgaliotojas. Karaliaus valdžia yra dalyvavimas Kristaus karališkume.
[19] Visų Šventųjų litaniją.
[20] Katechumenų aliejus yra vyskupo šventinamas Didįjį ketvirtadienį ir naudojamas katechumeno (besiruošiančiojo Krikštui) pirmajam patepimui Krikšto apeigose. Aliejus įsiskverbia į kūną, apvalo jį, suteikia imtynininko sąnariams lankstumo ir odai slidumo. Todėl patepimas šv. aliejais simbolizuoja Šv. Dvasios malonę, persmelkiančią prigimtį. Katechumenų aliejus reiškia apvalymą nuo nuodėmės purvo bei naujo krikščionio patepimą imtynėms su velniu. Nugaros tarp menčių tepimas yra pirmykščio viso kūno ištepimo prieš krikštijimą liekana. Rankos patepimas reiškia stiprybės suteikimą Bažnyčios gynybai, kad karalius pajėgtų tinkamai naudoti jam patikėtą žemiškąjį teisingumo kalaviją. Įdomu, kad patepama tik nugara ir ranka, o maldoje kalbama apie galvos patepimą. Žinoma, kad 869 m. karūnuojant Lotaringijos karalių Karolį Plikąjį, jam, Senojo Testamento karalių pavyzdžiu, buvo ant galvos iš rago pilamas aliejus, tikriausiai šv. krizma. Ed. Eichmanno nuomone (Königs- und Bischofsweihe, München, 1928, p. 34), krizmos pylimas ant galvos vyskupo konsekracijos apeigose buvo perimtas būtent iš karaliaus šventinimo apeigų. Vėliau, norint pabrėžti vyskupo valdžios pirmenybę, karalių galvą nustota tepti, bet senoji malda liko. Čia pateikiamos Romos Pontifikalo apeigos praktiškai atitinka Vokiečių tautos šv. Romos imperatorių karūnavimo ritualą.
[21] Žyd 1, 9.
[22] 1 Kar 19, 15–16.
[23] 1 Sam 10, 1; 16, 13.
[24] Šis tekstas aiškiai remiasi dviejų kalavijų doktrina: yra du kalavijai (plg. Lk 22, 38: Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų!“ Jis atsakė: „Gana!“), vienas dvasinės valdžios, kitas – pasaulietinės. Abu kalavijai priklauso Bažnyčiai, popiežiui, bet žemiškąjį kalaviją jis perduoda karaliams. Taigi metropolitas kaip Kristaus vikaras suteikia, leidžia naudotis koncesijos teise kalaviją karaliui, paskirdamas svarbiausią užduotį – ginti Bažnyčią nuo eretikų ir pagonių.
[25] Ps 44, 5 Vulg.
[26] Žyd 11, 33.
[27] Kryžmai kerta link keturių pasaulio šalių, rodydamas pasirengimą kovoti skleidžiant tikėjimą.
[28] Patys vyskupai, kolegialiai uždėdami karūną, lyg priima karalių į savo ratą, pripažįsta kvazivyskupišką karaliaus tarnystę.
[29] Lot. Dei cultor – karalius įpareigotas valstybės vardu vykdyti viešą Dievo kultą. Jis yra Bažnyčios įgaliotinis „išoriniuose dalykuose“ (in foro externo) – prancūzų karaliai vadinosi „vyskupais išoriniams reikalams“ (évêque du dehors).
[30] Bažnyčios tėvai šventuosius, ypač kankinius, vadino „Kristaus atletais“.
[31] Lot. cujus nomen, vicemque gestare crederis – šiais žodžiais gali būti pateisinamas tradicinis karaliaus kaip „Kristaus vikaro, padėjėjo“ titulas.
[32] Jn 10, 9.
[33] Advento Mišparų antifona O clavis David.
[34] Ten pat.
[35] Ps 44, 7 Vulg.
[36] Plg. Ps 44, 8 Vulg.
[37] Karalius yra tarpininkas, padedantis dvasininkams vykdyti savo misiją, įtvirtinti religijos principus liaudyje, o kartu liaudies vardu prašantis Bažnyčios pagalbos valstybei svarbiuose švietimo, vargšų globos, kolonijų christianizacijos darbuose.