„Novus Ordo paradigma“ - kas ji tokia ir kodėl tai svarbu

klounų mišios

 

Šio straipsnio pradžioje turiu paminėti, jog vienas iš skundų, kurių mes susilaukiame „1P5“ tinklapyje yra susijęs su mūsų liturgijos supratimu. Ne taip seniai savo ištikimų skaitytojų paprašiau įvertinti tinklapio turinį, ir vienas iš jų įvardijo tą patį susirūpinimą:

„Aš sutinku su straipsniais, kuriuose Ekstraordinarinė forma [tradicinės Mišios – red. p.] priešpastatoma Novus Ordo [naujosioms Mišioms – red. p.]. Tačiau manau, kad primindami mums (ir gan dažnai) apie pastarosios trūkumus, jūs galite nuteikti prieš save 99,9% katalikų, kurie neturi praktinių galimybių nuolatos dalyvauti Ekstraordinarinės formos Mišiose.“

Suprantu, kad kai kuriems žmonėms tai kelia sunkumų ir nors esu tikras, jog esu tai jau sakęs, pakartosiu tai dar kartą – jei lankotės Novus Ordo Mišiose, mes nežiūrime į jus iš aukšto. Jei esate stipriai įsitraukę į Novus Ordo parapijos veiklą ir negalite jos palikti, mes suprantame. Jei artimiausios tradicinės Mišios yra už valandos kelio nuo jūsų ir dar yra laikomos labai nepatogiu laiku, galime tik jus užjausti, suprasdami, kad lankytis jose gali būti labai sunku – kartais net neįmanoma.

Tačiau jei galite lankytis tik Novus Ordo Mišiose ir be jų jūs daugiau nieko nežinote, tai reiškia, kad esate nusikaltimo auka. Ne, tai ne jūsų kaltė. Iš jūsų buvo pavogta kai kas brangaus, kas jums priklauso nuo gimimo – jūsų paveldas, kai kas, kas jums priklauso kaip didingiausias garbinimo būdas, kurį galite pasiūlyti savo Kūrėjui. Maža to – naudojant tam tikrą formą ir nuolatinį kartojimą jums buvo taip išplautos smegenys, kad tikrą katalikišką garbinimą laikytumėte kažkuo svetimu ir neprieinamu. Todėl jūsų atžvilgiu buvo įvykdytas didelis neteisingumas ir – nepabijosiu to žodžio – didelis blogis.

Jūs šito neprašėte. Ir jeigu vis dar nesuprantate, kur slypi problema – negalite žinoti to, ko nežinote.

Aš visa tai žinau iš patirties, nes beveik 30 metų buvau toje pačioje valtyje. Visą savo gyvenimą ieškojau parapijos, kuriose būtų laikomos geriausios Mišios. Kartais, kai negalėdavau rinktis geros Romos liturgijos, slėpdavausi Rytų rituale, kurį mėgau ir kuriuo žavėjausi, bet niekada nesijaučiau taip, lyg ten būtų tikroji mano vieta.

Prireikė kunigo iš mano paties šeimos, kuris visa tai atrado pats ir atvėrė mano akis. Aš su juo dėl to net susikibau. Jis tiesiog paprašė mane perskaityti kai kuriuos dalykus ir pasidaryti savo išvadas. Nusiteikęs dar labiau pakovoti, aš taip ir padariau.

Bet vietoje to atradau, kad mano prieštaravimai ištirpo tiesos šviesoje. Visi dalykai, su kuriais kovojau Bažnyčioje – lytiniai išnaudojimai, tie atvejai, kai beveik praradau tikėjimą dėl to, kokia nerimta atrodė katalikybė, tikros pagarbos Eucharistijai trūkumas – prieš visa tai jau buvo pasisakę asmenys, kurie prieštaravo milžiniškiems, beprecedenčiams pokyčiams pagrindiniame Bažnyčios garbinimo rituale.

Todėl vedamas šio įsitikinimo, paskutinius 15 metų esu tvirtai apsisprendęs daugiau nebeversti savęs ar mano mylimų žmonių paklusti tironiškam piktnaudžiavimui valdžia mūsų atžvilgiu. Nors esu ganėtinai linkęs abejoti savimi, dėl šio sprendimo niekada nesigailėjau. Ir nors pyktis, kurį pajutau pirmą kartą supratęs, kas buvo taip nerūpestingai išmesta, jau beveik praėjo, mane vis dar siutina tai, kad mažiau nei už penkių mylių nuo mano namų yra Katalikų Bažnyčios parapija, kuriai, žinau, aš niekada nepriklausysiu, nes ten praktikuojama religija yra tokia nesutaikomai skirtinga nuo tos, kurią pažinau, jog man tiesiog fiziškai nepriimtina ten būti.

Vietoje to turiu važiuoti 30 mylių tam, kad išgyvenčiau tą pačią katalikišką patirtį, kurią buvo galima rasti kiekvienoje parapijoje bet kuriame užkampyje visame pasaulyje mažiau nei prieš šimtmetį. Ir man dar pasisekė palyginus su tuo, ką turi daryti dauguma žmonių!

„Novusordoizmas“ ir katalikybė – ne ta pati religija

Šio skyrelio pavadinimas priklauso mano ilgalaikei draugei, 1P5 straipsnių autorei Hilary White. Ji apie tai rašė ir aiškino savo poziciją daugiau nei kartą. Štai vienas iš pavyzdžių:

„Prieš daugelį metų, tiesą sakant, apie 2003-uosius, mano ilgoms dvasinėms paieškoms pasiekus kulminaciją, aš supratau, kad trūkis Bažnyčioje buvo didesnis, nei man aiškino kai kurie katalikų autoriau, kuriuos anuomet vadinome „konservatyviais“. Mano atsivertimas į Tradiciją nebuvo malonus momentas. Ir nors niekada nenorėjau grįžti ir pamiršti tai, ką sužinojau, šis supratimas man kainavo. Nesu tradicionalistė dėl to, kad noriu tokia būti. Esu tradicionalistė todėl, kad negaliu pamiršti dalykų, kuriuos sužinojau.

Pradžioje tikėjau supaprastintu „konservatorių“ pasakojimu. Jis skambėjo maždaug taip: Vatikano II Susirinkime dalyvavo ir jam pasibaigus toliau veikė grupė „liberalių“ dvasininkų, kurie mėgino „nulaužti“ Susirinkimo dokumentus ir vėlesnius Bažnyčios aktus siekdami savanaudiškų tikslų. Tai jiems gan neblogai pavyko, ir reikalai klostėsi nekaip iki devintojo ir dešimtojo XX a. dešimtmečių. Ypač prastai buvo su vyskupais, paskirtais Pauliaus VI. Bet tada „konservatyvus“ popiežius Jonas Paulius II juos pašalino, „išvalydamas“ seminarijas ir paskirdamas (daugiausiai) „konservatyvius“ vyskupus. Bandymas užgrobti Petro valtį didžiąja dalimi nepavyko, ir reikalai pamažu grįžo į natūralias Bažnyčios gyvenimo vagas. Buvo daug ženklų, kad šis naujos kartos „konservatyvus“ judėjimas – ypač tarp seminaristų – bus Bažnyčios ateitis. Naujos katalikų aukštosios mokyklos sąmoningai vadindavo save „Ex corde ecclesiae“ [priklausančiais Bažnyčios širdžiai (lot.) – red. p.]; parapijos ir netgi ištisos diecezijos atsisakydavo būgnelių, gitarų, lėlių ir balionų Mišiose... viskas pamažu grįžo į normalias vėžes.

Skamba gražiai. Geri vyrukai laimi. Bėda ta, kad tai nebuvo tiesa. „Normalumo“, tai yra „ortodoksijos“, pagrindas iš tiesų buvo netikras. Realybė buvo ta, kad po netikromis grindimis buvo palaidotas didingas pastatas, prarasta Bažnyčia, apie kurią buvo beveik pamiršta ir griežtai uždrausta kalbėti. Dar blogiau – netikros grindys buvo judančios.“

Tuo metu, kai visa tai suprato, Hillary darė tyrimą ir domėjosi religiniais moterų vienuolių ordinais. Tai, ką ji atrado, ją nuvylė ir nuliūdino. Tada įvyko dar vienas atradimas:

„Nuėjau pas pažįstamą kunigą – jis mėgino mane įtikinti, kad mano tyrimas pasibaigs niekuo – ir papasakojau jam apie savo atradimus. Jis buvo supratingas, bet paklausė manęs: „Hillary, ką tikėjaisi rasti?“ Papasakojau jam, ko tikėjausi, ir, mano nuostabai, jis nusijuokė. „Tu juk nemanai, kad esi konservatyvi, ar ne?“ Užklupta netikėtai, aš atsakiau kažką panašaus į „O kuo dar galėčiau būti?“ Jis atsakė: „Tu man sakei negalinti pritarti teiginiui, kad prie Jono Pauliaus II viskas buvo gerai ir kad Bažnyčia grįžta prie įprasto kurso. Šis vizitas patvirtina, jog tai, ką visą laiką įtarei, iš tikrųjų yra tiesa. Hillary, man labai gaila, bet turiu tau pasakyti – tu nesi konservatyvi, tu esi tradicionalistė.“

Neturėjau nė mažiausio supratimo, apie ką jis kalba. Vėliau jis man elektroniniu paštu atsiuntė kelias internetines nuorodas ir rekomendavo keletą knygų. Aš gana sparčiai mokausi ir netrukus man tapo aišku, kad ši pozicija –Bažnyčios atstovų labiausiai niekinama ir persekiojama – yra vienintelė, atitinkanti visus stebimus faktus. Šis atradimas mane gerokai prislėgė, daugiausiai dėl to, kad reiškė, jog aš (ir vėl !) sunkiai pritapsiu bet kurioje Bažnyčios institucijoje.

Tačiau nuo to buvo neįmanoma pabėgti – Katalikų Bažnyčioje buvo ir yra didžiulis susiskaldymas, prilygstantis de facto [faktinei – red. p.] schizmai. Į visas Bažnyčios institucijas buvo įvesta nauja ir klaidinga religija, kuri lyg bakterinis užkratas silpnina visą kūną, ir beveik niekas to nepastebėjo. Tai buvo nematoma schizma, po Vatikano II Susirinkimo visiškai netrukdoma susisukusi lizdą Bažnyčios institucijose. Neomodernizmui pavyko pakeisti autentišką katalikišką mokymą tiek, jog užteko vien laikytis tikėjimo tiesų tam tikrose srityse ir skelbti jas viešai, kad šis „konservatyvus katalikiškas atsinaujinimas“ tavęs išsižadėtų. Naujasis modernizmas, tiesą sakant, tapo naujuoju konservatyvizmu.“

„Prireikė daug laiko, – toliau rašo Hillary, – daug skaitymo, daug pokalbių, daug galvojimo, daug vizitų ir mokymosi, kad visa tai suprasčiau, bet kai tai supratau, pasijutau, lyg būčiau ištraukta iš Matricos. Visa katalikybės visata iš tikrųjų buvo visiškai ne tokia, kaip galvojau.“

Klausimas yra toks – jei katalikybė nėra tai, kokia mes manome ją esant, tai kokia ji yra?

Ką gi – ji nėra „novusordoizmas“. Ir tai grąžina mane prie šio ryto diskusijos.

Novus Ordo paradigma

Kas yra „Novus Ordo paradigma“? Na, Novus Ordo paradigma yra kai kas daugiau nei vien tik Naujosios Mišios. Tai visos katalikų religijos perdarymas tokiu būdu, kad ji būtų praktiškai neatpažįstama mūsų proseneliams.

Vienas dalykas, kuriuo visiškai sutinku su Anna Barnhardt be išlygų, yra šis: Novus Ordo (ir visa, kas su ja susiję), buvo sumanyta piktoje.

Dabar šitai kuriam laikui pamirškime, nes jau girdžiu bepasigirstančius prieštaravimus: taip, laikomos pagal rubrikas, Novus Ordo yra galiojančios. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Eucharistijos aktas įvyksta, o duona ir vynas liturgijos metu tampa mūsų Viešpaties Kūnu ir Krauju, Siela ir Dievyste.

Tačiau pernelyg daug žmonių ties tuo ir sustoja.

Techniškai tariant, kunigas turi galią konsekruoti Eucharistiją bet kur. Tai yra teisiškai uždrausta, bet jis gali tai padaryti. Jis gali sėdėti bare, būti girtas ir konsekruoti duoną bei vyną, jeigu ištars tinkamus žodžius turėdamas tinkamą intenciją. Jis gali tai padaryti netgi šėtoniškose Mišiose turėdamas tikslą jas išniekinti. Išaiškėjus, kad kardinolas Bernardinas dalyvavo tokiuose šventvagiškuose ritualuose, galima spėti, jog yra ir kitų kunigų, besielgiančių panašiai (prieš kelis metus vienas amerikietis satanistas prisipažino, kad konsekruota ostija, kurią jis planavo naudoti juodosiose Mišiose, jam buvo sąmoningai perduota katalikų kunigo).

Taigi, vien tik galiojimas nėra pakankamas pagrindas sakyti: „Ką gi, man to užtenka“. Mums turi rūpėti, ką išreiškia liturgija ir kaip ji padeda mums suprasti bei priimti paslaptis, kurios joje vyksta ir kurias esame kviečiami apmąstyti.

Taip pat mes turėtume – jei dalyvaujame liturgijoje teisingomis intencijomis – klausti savęs, ar ji visų pirma patinka Dievui (jei manote, kad į visus garbinimo būdus Jis žiūri vienodai, greičiausiai būsite užmiršę istoriją apie Kainą ir Abelį).

Liūdna, tačiau Novus Ordo buvo tyčia sumanytas taip, kad iš katalikiškos liturgijos būtų pašalintas sakralumas, jos aukojimo aspektas, jos mokymo galia. Tai aiškiai parodo istorijos apie tuos, kurie vykdė liturgines „reformas“ 7-ajame dešimtmetyje, taip pat poveikis, kurį Mišios darė tikintiesiems. Kokia tragiška ironija, kad liturgija, kurioje Kristus iš tikrųjų įsikūnija, kartu Jį įžeidžia ir nuo Jo atitraukia, pažeisdama tikėjimą tų, kurie atėjo, kad būtų pamaitinti Jo Kūnu ir Krauju.

Sakoma, kad velnias yra tobulas teisininkas. Gebėjimas paveikti liturgijos vystymąsi taip, kad ji būtų galiojanti ir kartu nuodinga, visiškai atitinka jo firminį stilių.

Tačiau jau sakiau, kad visa tai apima ne tik naująsias Mišias. Jie nesustojo ties tuo. Jie pakeitė visus sakramentus. Jie pašalino svarbius ir vertingus dalykus, pavyzdžiui, egzorcizmą per krikštą. Jie iškastravo palaiminimus, sumenkino atlaidus, pakeitė arba praktiškai panaikino pamaldumo praktikas. Jie pakeitė visą Dieviškąjį Oficiumą [brevijorių – red. p.].

Jie taip pat įvedė neprivalomas, bet dabar beveik visur taikomas praktikas, tokias kaip Komunija į ranką, merginos patarnautojos, Mišių laikymas atsisukus į žmones, pasauliečiai Eucharistijos dalytojai, liturgijos šventimas liaudies kalba ir t. t. Visos šios naujovės mažina tikėjimą Tikruoju Buvimu [Jėzaus Kristaus buvimu Eucharistijoje – red. p.], skleidžia humanistinę ideologiją ir paverčia katalikų liturgiją kažkuo, kas iš tikrųjų panašiau į protestantiškas pamaldas.

Rimtą smūgį patyrė kolektyvinis šventybės pajautimas, ontologinė sakramentinės kunigystės tikrovė (o kartu ir pašaukimai), mūsų vietos Bažnyčioje suvokimas ir fundamentalioji teologija, perteikiama per dalyvavimą autentiškame sakramentiniame gyvenime.

Net ir šventintas vanduo daugiau nebėra šventas. Paklauskite bet kurį egzorcistą, ar jis naudoja naujas vandens pašventinimo formules. Jie visi atsakys, kad ne, nes tokio vandens efektyvumas yra niekinis. Vienas pažįstamas kunigas man pasakojo, kad kartą iš apsėstos moters, apšlakstytos naujuoju būdu pašventintu vandeniu, lūpų išgirdo grubų balsą: „Netikintis kunigas! Čia ne šventintas vanduo!“ Tas kunigas – daugelį metų celebruojantis Novus Ordo Mišias – tučtuojau išėjo, susirado seną šventinimų knygą ir nuo to karto pradėjo naudoti seną vandens šventinimo formulę. Dabar jis jį vadina „pramoninio stiprumo šventintu vandeniu“.

Ir, žinoma, kun. Gabrielis Amorthas, galbūt žymiausias egzorcistas pasaulyje, jau seniai apgailestavo dėl paties naujojo egzorcizmo ritualo, praradusio bet kokias galias – dėl to jis tapo praktiškai netinkamas naudoti, nes palieka egzorcistą pažeidžiamą ir bejėgį.

Atlikdami „prieš ir po“ palyginimą, pamatysime, kad visa, kas susiję su posusirinkimine Bažnyčia, yra atskiesta, sumenkinta ar praktiškai sunaikinta. Rezultatai aiškūs – Mišių lankomumo smukimas, tikėjimo Eucharistija praradimas, daugiau nei 90 % Mišiose besilankančių katalikų mano, kad kontracepcija yra priimtina, tokių dalykų, kaip „gėjų santuoka“, vis palankesnis vertinimas tarp katalikų, ir taip toliau, ir panašiai, žemyn nuokalne.

Ar Dievas vis dar veikia per šią naują paradigmą? Žinoma, veikia. Bet, mano įsitikinimu, Jis veikia nepaisydamas to, kas buvo padaryta, o ne dėl to, kas buvo padaryta. Jis myli savo vaikus ir nori matyti juos Rojuje. Taip pat yra nemažai kunigų, kurie daro ką sugeba su tuo, ką turi. Martinas Mosebachas tai aptaria savo nuostabioje knygoje „Beformiškumo erezija“:

„Paaiškinau savo įsitikinimą, kad neįmanoma išlaikyti pagarbos Dievui ir Jo kulto neišsaugant jų tradicinių formų. Žinoma, visada bus žmonių, kurie taip pripildyti malonės, kad gali melstis netgi tuo atveju, kai maldos įrankiai išplėšti jiems iš rankų. Daugelis žmonių, susirūpinusių šiomis problemomis, paklaus: „Negi neįmanoma celebruoti naujosios popiežiaus Pauliaus VI liturgijos vertai ir pagarbiai?“ Žinoma, įmanoma, bet pats faktas, kad tai yra įmanoma, yra svariausias argumentas prieš naująją liturgiją. Kažkas yra pasakęs, kad mirties nuosprendis monarchijai paskelbiamas tada, kai iš monarcho pareikalaujama būti kompetentingam. Tačiau monarchas, senu supratimu, valdžią turi dėl savo gimimo, ne talento. Šis pastebėjimas dar teisingesnis kalbant apie liturgiją. Liturgijai mirties nuosprendis paskelbiamas tada, kai jai atlikti tampa reikalingas šventas ir geras kunigas. Tikintysis niekada neturi laikyti liturgijos kažkuo, ką kunigas atlieka savo jėgomis. Tai nėra kažkas, kas atsitinka palankiai susiklosčius aplinkybėms, tai nėra asmeninės charizmos ar nuopelnų rezultatas.

1965 m. arkivyskupas Lefebvre‘as pasakė kalbą, kurioje paaiškino, kodėl Martynas Liuteris užsipuolė Mišių ofertoriumą – tą patį ofertoriumą, kurį „reformuotojai“ galų gale išmetė išleisdami Pauliaus VI Mišiolą:

„Žinoma, keletą metų Liuteris laikė galiojančias Mišias, kol dar nebuvo nusistatęs prieš Aukos idėją, kol vis dar buvo daugiau ar mažiau katalikas; bet vėliau, kai atmetė Auką, Kunigystę ir Tikrąjį Buvimą, nuo tada jo Mišios pasidarė nebegaliojančios. Bet kaip gali Mišios būti tokios dviprasmiškos? Su senosiomis Mišiomis taip negali atsitikti, nes jos yra labai aiškios. Visas ofertoriumas apibrėžia tai, ką mes darome. ofertoriumas yra Mišių Aukos apibrėžimas. Štai kodėl Liuteris buvo toks nusistatęs prieš ofertoriumą – nes jis buvo pernelyg aiškus. Dėl tos pačios priežasties jis padarė tuos pakeitimus kanone, kad būtų nebeaišku, ar tai yra skaitinys, ar veiksmas. O mes žinome, kad Konsekracija yra aukojimo veiksmas.“

Todėl net jei yra daug gerų katalikų – kunigų ir pasauliečių – vis dar užstrigusių Novus Ordo paradigmoje (jei jūs tai skaitote, labai gali būti, kad esate vienas iš jų), pažiūrų kontrastas tarp katalikų, lankančių tradicines lotyniškas Mišias, ir tų, kurie dalyvauja Novus Ordo Mišiose, buvo aiškiai pademonstruotas nesenoje apklausoje. Liūdna, kad tinkamai apklausti tradicinių Mišių katalikus yra taip sunku, nes jie nustumti į paribius. Daugelyje miestų lengviau rasti Mišias, kuriose šokama polka ar grojama meksikiečių liaudies muzika, nei bažnyčią, kurioje laikomos Visų Laikų Mišios. Štai kur atsidūrėme praėjus 12-ai metų po „Summorum Pontificum“.

Dėl viso šito žmonės ir sako tokius dalykus, kaip: „Novusordoizmas ir katalikybė nėra ta pati religija“. Tai nėra įžeidimas ir tai nėra tik Mišių reikalas. Tai tiesiog sąžiningas beveik visko, kas sudaro kataliko gyvenimą, įvertinimas. Tai yra paslėpta Bažnyčia, tyčia palaidota po netikromis grindimis, apie kurias rašo Hillary. Kaip atžalos, kurios šiek tiek panašios viena į kitą, taip ir tarp tradicinės katalikybės paradigmos ir to, kas egzistuoja šiandien, esama tik tiek persidengimų, jog būtų galima pasakyti, kad jos yra susiję. Jei apskritai tas sąsajas įmanoma įžvelgti.

Ir, pakartosiu dar kartą: kiekvienas, kuris sako: „didžioji mūsų dauguma lankomės Novus Ordo Mišiose; tai viskas, ką turime“, buvo brutaliai atplėštas nuo to, kas jiems priklauso nuo gimimo. Jūs esate neįsivaizduojamo nusikaltimo aukos ir nusipelnote tapti sveiki, nes Dievas nori, kad būtumėte sveiki, kad galėtumėte augti tikėjime, malonėje, dorybėse ir galėtumėte pažinti, mylėti ir tarnauti Jam geriausiu įmanomu būdu.

Žmonės, kurie tai padarė, akivaizdžiai nenorėjo, kad turėtumėte šias galimybes. Jeigu jie būtų norėję, nebūtų pavogę iš jūsų priemonių, kurios per amžius įrodė savo veiksmingumą nesuskaičiuojamam kiekiui šventųjų, padėdamos jiems nuvesti sielas į Dangų. Žmonės, kurie ir toliau stumia šią darbotvarkę, mėgindami marginalizuoti, pašalinti arba nuslopinti bet kokį katalikų Tradicijos augimą, yra nė kiek ne geresni. (Deja, dauguma šių žmonių yra įšventinti dvasininkai.)

Tad kuriam šeimininkui jie tarnauja?

Kartūs vaisiai

Šiandien karčius šios bažnytinės revoliucijos vaisius matome Bažnyčios krizėje. Šventumo jausmo praradimas savaime aiškus vien tik iš lytinio išnaudojimo krizės, kuri prasidėjo, kaip ir revoliucija, prieš Susirinkimą ir naująsias Mišas, bet vaisius sunokino dabar. Teologiškai kalbant, mirtinos nuodėmės, svetimavimo, pragaro, kunigų celibato, tik vyrams priklausančio kunigų luomo, unikalaus Bažnyčios, kaip išsigelbėjimo įrankio, vaidmens ir Bažnyčios, kaip Dievo įsteigtos institucijos (o ne aplinkosauginės, pro-imigracinės, pro-socialistinės nevyriausybinės organizacijos), kurios pagrindinė užduotis yra sielų gelbėjimas, suvokimo ištrynimas yra viso šio paketo dalis. Mes nebūtume čia atsidūrę, jei ne visa tai, kas įgavo savo kontūrus septintajame dešimtmetyje ir nuo to laiko nebuvo kvestionuojama.

Štai kas yra Novus Ordo paradigma. Tai yra visa ši pakaitinės katalikybės makalynė, kuri buvo mums įbrukta su viltimi, kad mes pamiršime, iš kur esame atėję.

Kurį laiką tai veikė. Bet Dievas turėjo kitų planų.

Kai einu į Mišias tradicinėje koplyčioje, tai yra panašiausias dalykas, kurį galėčiau patirti įšokęs į laiko mašiną. Viskas yra skirtinga – nuo iš sakyklos skelbiamos teologijos iki sakramentų formos, nuo pamaldumo puoselėjimo iki klausykloje duodamo patarimo. Kai man tenka užsukti į vietinės parapijos bažnyčią, viskas būna pritrenkiančiai skirtinga.

Aš turiu galvoje bet kurią įprastą parapinę bažnyčią. Jeigu jūs kada nors keliavote ir jums reikėjo nueiti išpažinties arba apsilankyti Mišiose, žinote, koks nemalonus jausmas apima, kai reikia susirasti katalikų parapiją telefonų knygoje ar Google paieškoje, neturint nė mažiausio supratimo, ką joje rasite ir kaip toli joje bus nueita su eksperimentais. To užtenka, kad nukrėstų šiurpas.

Liūdna, tačiau tam nėra jokių lengvų sprendimų. Man pačiam jau prieš daugybę metų tapo aišku, kad aš turėsiu sudėti bet kokias aukas tam, kad mano šeima persikeltų į parapiją, kuri yra autentiškai katalikiška. Daugiau nebegalėjau bandyti aprengti Naująsias Mišias taip, kad jos būtų panašios į senąsias. Buvo laikai, kai turėdavome važiuoti 70 mylių į vieną pusę ar vestis išvargusius, neramius vaikus į popiečio Mišias, kuriose beveik negaudavome atsisėsti. Novus Ordo parapijose, kuriose šiaip taip būdavo laikomos Tradicinės Mišios, mes kartais pasijusdavome labai nelaukiami, lyg būtume normalaus parapijos gyvenimo trikdis, ir jie negalėdavo sulaukti, kol išvyksime namo. Vis dėlto mes sutarėme, kad gerų Mišių prieinamumas yra nediskutuotina bet kurio persikėlimo sąlyga. Mes visiškai išbraukėme visas galimas vietas, jei jose nebuvo Mišių, net jei jose būdavo kitų dalykų, kurių tikrai norėjome.

Buvo laikų, kai, prisipažinsiu, murmėjau dėl šių aukų. Netgi žinodamas, kad reikalai galėtų būti blogesni ir kad iš tiesų niekada negalėčiau pasukti atgal.

Esu tradicionalistas, nes tiesiog nebegaliu užmiršti dalykų, kuriuos sužinojau.

Taip pat nemanome, kad bandymas išsilaikyti abiejuose pasauliuose nesutrikdytų mūsų vaikų. Vieną kartą pasiėmiau vieną iš savo dukrų į naująsias Mišias, nes tą sekmadienį turėjome kažkokių reikalų ir aš būtinai turėjau pasirūpinti jais ryte. Tai buvo, galėčiau lažintis, vidutiniškos parapijos patirtis, su patarnautojomis mergaitėmis ir gitaromis. Papiktinimo skalėje ji neužimtų ypatingai aukštos vietos. Tačiau mano dukra, kuriai tuo metu buvo 12 metų, anksti pakilo ir išbėgo laukan. Kai nusekiau jai iš paskos, pasipiktinimo pilnu balsu ir su ašaromis akyse ji man pasakė, kad nežino, kur pateko, bet „tai nėra Mišios“.

Nemanau, kad tuo jos gyvenimo laikotarpiu kada nors būtume kalbėję apie liturgiją. Ją ne itin domino teologiniai klausimai. Tiesiog ji nežinojo kitų Mišių, išskyrus tradicines. Kontrastas, kurį ji pamatė, buvo toks didelis, kad tai ją giliai nuliūdino.

Kartą pamatęs negali to pamiršti. Net jei esi tik vaikas.

Suprantu, kokia sunki ši tema yra žmonėms, kurie jaučiasi teisiami arba kurie norėtų daugiau ir geriau, bet tiesiog neturi jokių galimybių to gauti. Man dėl to labai gaila, nes tai yra sunku ir aš tai žinau.

Bet vis dėlto tai tiesa. Ir ji yra labai, labai svarbi. Daugybė žmonių vis dar nieko apie ją nežino, nes savo gyvenime jie neturi nieko, kas jiems pasakytų, ko yra netekę.

Todėl mes ir toliau rašysime apie tai čia, ir tikėsimės, kad jūs tai priimsite ta pačia dvasia, kuria tai jums siūloma. Svarbu, kad visiems geros valios žmonėms, prabundantiems iš košmaro Bažnyčioje, būtų pasakyta, ką jie iki šiol praleido.

ŠALTINIS: onepeterfive.com