Brangūs Nekaltosios riteriai!
1941 m. rugpjūčio 14 dieną, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų išvakarėse, Aušvico koncentracijos stovykloje šventasis Maksimilijonas buvo nužudytas jam suleidus karbolio injekciją. Nuo vasario 17 d. jis buvo įkalintas Hitlerio pakalikų už drąsą ginant Katalikų tikėjimo principus nuo okupantų nacionalsocialistų. Gegužės mėn. perkeltas į Aušvicą, kur kentėjo daugiau už kitus kalinius vien todėl, kad buvo kunigas. Vieną dieną, liepos pabaigoje, pabėgo kalinys. Bausdamas už drausmės pažeidimą, stovyklos komendantas įsakė nuteisti dešimt kalinių žiauria mirties bausme: mirtimi iš bado ir troškulio tamsoje – „bado bunkeryje“.
Vienam iš kalinių pradėjus beviltišku balsu šaukti: „O mano vargše žmona! Mano vargšai vaikai! Kas jumis pasirūpins?“, kun. Kolbė žengė žingsnį stovyklos komendanto link ir tvirtu balsu ištarė: „Aš prašau leisti man mirti vietoj to tėvo.“
Komendantas keletą minučių tylėjo priblokštas. Toks prašymas buvo protu nesuvokiamas.
„Bet kodėl?“ – paklausė jis Kolbės.
„Todėl, kad aš senas ir silpnas, o jis turi žmoną ir vaikų.“
„Kas tu esi?“ – paklausė komendantas.
„Aš esu katalikų kunigas“, – pasigirdo atsakymas.
Jo prašymas buvo patenkintas. Dešimt dienų požeminiame kalėjime jis ruošė kitus pasmerktuosius mirčiai susitaikius su Dievu, kad jie galėtų patekti į dangų. Kai jis po tiek daug dienų liko vienintelis su sąmone, buvo įsakyta jį nužudyti.
Trokšdamas paminėti 75-ąsias jo herojiškos mirties metines, rašau jums šį antrąjį laišką.
Be abejo šiomis dienomis mūsų šventasis suteiks daugybę malonių savo riteriams, todėl prašau prisijungti prie nedidelės novenos (malda į šventąjį Maksimilijoną Kolbę – žr. žemiau), kurią visi riteriai gali melstis nuo rugpjūčio 5 iki 13 dienos. Taip pat, išreikšdami jam pagarbą, ypač stenkimės, kad apie Nekaltosios Riteriją sužinotų mūsų pažįstami ir kad jie taip pat taptų Jos riteriais.
Įkvėptas vieno nepaprasto vaikystės įvykio, apie kurį žinome iš jo motinos, tėvas Maksimilijonas ruošėsi mirčiai visą gyvenimą. Susirūpinęs dėl savo sunkaus charakterio, kurio negalėjo suvaldyti, dešimtmetis berniukas pradėjo karštai melsti Švč. Mergelę Mariją pagalbos. Vieną dieną Dangiškoji Motina apsireiškė Maksimilijonui laikydama rankose du vainikus: baltą ir raudoną. Baltas vainikas, kaip Ji paaiškino, yra skaistumo vainikas, o raudonas – kankinystės. Jai paklausus, kurį vainiką rinktųsi jis, berniukas atsakė, kad imtų abu! Net jeigu per visą savo gyvenimą jis su niekuo nekalbėjo apie šį stebuklą, nesunku suvokti, kad šis regėjimas kryptingai vedė jį visą gyvenimą, įkvėpė visus sprendimus, vadovavo visiems sumanymams ir galiausiai paruošė vainikuojančiam meilės aktui – herojiškai mirčiai! Šis regėjimas suformavo jo vertybes, gyvenimo taisykles bei gaires. Tai buvo pirmasis ir svarbiausias Dangaus Karalienės kvietimas tapti Jos riteriu. Kai jis kilniaširdiškai priėmė kvietimą ir buvo Jos pačios įtrauktas į Nekaltosios riterių gretas, Ji pažadėjo jam du vainikus.
Dabar per savo įrankius JI pakvietė jus tapti Jos riteriu. Ir kuomet jūs kilniaširdiškai atsiliepiate į Jos kvietimą ir atsakingai vykdote savo riteriškas pareigas, ar manote, kad JI jums galėtų pažadėti mažiau? Iš tikrųjų šis regėjimas tinka kiekvienam iš mūsų! Kiekvienas riteris turėtų giliai apmąstyti šio regėjimo skleidžiamą žinią, kad galėtų gauti tą patį atlygį – amžiną vainiką danguje.
Leiskite mums trumpai pristatyti šią Dangaus Karalienės žinią Jos privilegijuotam riteriui ir per jį – mums visiems:
1. VAINIKAS. Nors šiais laikais beveik kiekvienas žmogus supranta savo gyvenimą žemėje kaip patį svarbiausią ir dažnai vienintelį svarbų dalyką, žinia apie dvejopą vainiką yra ryžtingai nukreipta į amžinybę, būtent į amžinąją šlovę ir pergalę danguje. Kas seks šventojo Maksimilijono pėdomis, išsilaisvins iš vienos blogiausių iliuzijų – masoniško arba komunistinio „rojaus žemėje“. Jis nusigręžia nuo horizontalios perspektyvos – nuolatinio pasinėrimo į savo menką ir absurdišką asmenybę ir atsigręžia į vertikalią – nuo žemės į dangų, nuo laiko į amžinybę, nuo tremties į amžinąją tėvynę. Švč. Mergelė Marija šiuo pažadu Maksimilijonui Kolbei ir visiems jo riteriams padeda suprasti trumpo gyvenimo šiame ašarų klonyje prasmę: be ruošimosi mirčiai, piligrimystės ir ilgų bei varginančių pastangų šiame pasaulyje negali nieko tikėtis. Tačiau mūsų akys, širdys ir sielos yra nukreiptos aukščiau, nes Mūsų Viešpats pažadėjo: „Būk ištikimas iki mirties ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“ Dviejų vainikų pažadas visiškai sutampa su didingais Švč. Mergelės Marijos žodžiais, kuriuos Ji ištarė šventajai Bernadetai Lurde: „Aš pažadu padaryti tave laimingą, tačiau ne šiame, o kitame pasaulyje!“
2. Ką iš tikrųjų reiškia šis apdovanojimas? Tai yra dvejopas vainikas, dvejopas triumfas: balta ir raudona! Vainikas skirtas herojiškam skaistumo išsaugojimui ir savo kraujo paaukojimui Dievo šlovei ir sielų išganymui. Bet niekada nepamirškite, kad iš esmės šis vainikas priklauso karaliui ir karalienei. Amžinosios šlovės vainiką galima rasti tik ant Karalių Karaliaus ir/arba Švč. Mergelės Marijos, dangaus ir žemės Karalienės, galvos. Jeigu Marija siūlo šventajam tokį vainiką ir netgi dvejopą, tai reiškia būtent tai, kad jis yra pakviestas dalyvauti mūsų Viešpaties ir Jo Dangiškosios Motinos šlovėje ir triumfe, tiksliau sakant, Švenčiausioje Jėzaus Širdyje ir Nekaltojoje Marijos Širdyje! Tai vėlgi reiškia: mano amžinasis atlygis ir laimė yra kaip tik tie lobiai, kurių pripildyta Švenčiausioji Jėzaus Širdis ir Nekaltoji Marijos Širdis. Šios suvienytos Širdys yra mano troškimų, mąstymų, šlovės, džiaugsmo ir paguodos objektas, vienas ir vienintelis! Iš tikrųjų visas kun. Kolbės gyvenimas buvo nuolatinis mąstymas apie savo stebuklingąją Mamusia (Mamytę) ir Hetmanka (Valdovę) ir per Ją apie Švenčiausiosios Širdies grožį! Šios Švenčiausiosios Širdys taip pat turėtų būti mūsų „vienu ir vieninteliu“.
3. Renkantis tikslą, reikia pasirinkti ir priemones. Jeigu aš noriu gauti šlovės vainiką, mano gyvenimas žemėje bus nuolatinis bandymas pasiekti tai, ką tėvas Kolbė vadina „MŪSŲ IDEALU“: baltas vainikas – Nekaltoji, ir per Ją raudonas vainikas – Švenčiausioji Širdis (žr. pasiaukojimo aktą). Visą dvasinį gyvenimą jis visuomet apibendrindavo dviem žodžiais: skaistumas ir kraujas, šventumas per kančią, malda ir auka.
Kitaip tariant, baltas vainikas tau bus suteiktas, jei visuomet ir visur sieksi vykdyti tik NEKALTOSIOS valią, o tai yra ne kas kita, kaip sielos skaistumas – šventumo esmė.
1920 metais, rekolekcijų pabaigoje, jis tai labai aiškiai užrašė kaip savo „gyvenimo taisyklę“: „Aš privalau tapti šventuoju! Aš privalau tapti didžiu šventuoju!“
Daug kartų jis aiškino tapimo šventuoju esmę kaip visišką Dievo valios priėmimą. Ir atkakliai tvirtino, kad vienintelė Nekaltoji gavo malonę ugdyti mus, savo vaikus, kad taptume šventi: „Nuo mūsų artumo Nekaltajai priklauso mūsų šventumas.“ „Jeigu tu tikrai nori šventėti, prisimink, jog šventėjimas ir ištvermingumas (siekiant šventumo) priklauso nuo mūsų pamaldumo Dievo Motinai.“
„Leisk Jai vesti tave ir įsitikinsi, kad Nekaltoji yra trumpiausias ir tikriausias kelias į šventumą.“ Baltasis vainikas yra nuolatinis sekimas Nekaltąja kol aš visiškai atsisakysiu savo valios, kad priimčiau tik tai, ko nori Ji!
Raudonasis vainikas bus suteiktas, jeigu būsi pasiruošęs mylėti Dievą „iki galo“: iš esmės kankinystė yra „meilė Dievui per kančią“; kilniausia meilė yra „atiduoti savo gyvybę už brolius“. Taigi jis kalbėjo ir rašė šiomis temomis kiekvieną dieną: „Žmogaus gyvenimas susideda iš trijų etapų: pasiruošimo darbui, darbo ir kentėjimo.“ Per šias tris stadijas Dievas patraukia mus prie savęs. Kuo karščiau siela atsidavusi Dievui, tuo anksčiau ji pasiruošia trečiajam etapui: tam, kad sutvirtintų savo meilę Nekaltajai kentėjimais, kurie gimsta iš meilės. Niekas taip nesujungia mūsų su Nekaltąja ir niekas taip nesustiprina mūsų geraširdiškumo, kaip tik ta pati meilė, sujungta su kentėjimais iš meilės. Pasukę būtent šiuo kentėjimų keliu galime išsiaiškinti, ar iš tikrųjų ir besąlygiškai priklausome Jai. Šiame trečiame savo gyvenimo tarpsnyje mes privalome Jai parodyti didžiausią meilę – riterio meilę. Meilė Dievui ištobulinama kentėjimu taip, kaip auksas išgryninamas ugnyje.
Čia svarbu paminėti nepaprastą šventojo atsidavimą Švenčiausiajam Sakramentui ir šventosioms Mišioms. Kasdienines Mišias ir Švenčiausiojo Sakramento adoraciją (privalomą visiems Niepokalanove gyvenusiems broliams nepaisant jų, iš pažiūros, neįveikiamo darbo grafiko) jis manė esant pačiu svarbiausiu dienos momentu.
Kodėl? Ogi todėl, kad norėdami gauti raudonąjį vainiką mes privalome būti nuolatos susijungę su Brangiausiuoju Mūsų Viešpaties Krauju, tekančiu iš Jo erškėčių vainiku karūnuotos galvos ir perdurtos širdies bei esančiu taurėje per šventąsias Mišias.
Tai bent programa kiekvienam riteriui! Kaip tik taip šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas apibūdino „paskutinių laikų apaštalus“: krucifiksas dešinėje rankoje, rožančius kairėje! Krucifiksas yra mūsų Viešpaties auka ant Kryžiaus per šventąsias Mišias. Ir tas, kuris nuolatos ir kilniaširdiškai gyvena šventosiomis Mišiomis sekdamas Mūsų Viešpatį, pelnys raudonąjį vainiką. Rožančius yra mūsų pamaldumo Dievo Motinai simbolis, tarsi grandinė, jungianti vaiką su jo Motina, riterį su jo Karaliene. Tas, kuris išlaiko tikrą pamaldumą Marijai ir priima Ją absoliučiai ir amžinai kaip Motiną ir Karalienę, įgis baltąjį vainiką: jis gaus visus nuostabius šventumo ir skaistumo vaisius iš JOS.
4. Ketvirtoji šio regėjimo žinia: kad gautum vainikus, privalai kovoti, o kadangi vainikai yra galutinis apdovanojimas po paskutinės pergalės – kova truks visą gyvenimą ir ji bus didvyriška kova! Kaip tik toks buvo šventojo Maksimilijono gyvenimas: jau vaikystėje jis sužinojo, jog JI yra krikščioniškų armijų „Valdovė“, ir kur tik JI pasirodys, velnias bandys sunaikinti Ją savo galybe ir bauginančiu pykčiu. Kita vertus, kur tik šėtonas valdo, JI ateina tam, kad „sutraiškytų jo galvą“. Bažnyčia žemėje yra Kovojančioji Bažnyčia, ir niekas negali įeiti į Dangaus karalystę be nuolatinės visą gyvenimą trunkančios kovos su priešais, esančiais tiek viduje (blogi polinkiai, gašlumas), tiek ir išorėje (nesuskaičiuojamos velnio armijos). Taigi mes neturėtume nei įsivaizduoti, nei trokšti malonaus, laimingo ir taikaus gyvenimo žemėje, be išmėginimų ir kautynių. Priešingai – atsikėlęs kiekvieną rytą riteris yra pasiruošęs naujai kovos dienai, tam, kad užkariautų pasaulį ir sielas „Dievo miestui“.
5. Paskutinis pasvarstymas: kaip kovoti? Vėlgi žiūrėkime į labai paprastą mūsų šventojo pavyzdį: jūs privalote galvoti apie vainikus (mąstymai), jūs privalote jų prašyti (malda), jūs privalote imtis priemonių. Jeigu norite gauti vainikus, privalote pirmiausia trokšti ir bendradarbiauti, kad kiekvienas galėtų atpažinti ir paklusti Karalių Karaliui per mūsų Dangiškąją Karalienę. Jūs privalote dirbti dėl Švenčiausiosios Jėzaus Širdies ir Nekaltosios Marijos Širdies pergalės visose ir ypač kiekvienoje širdyje; kitaip tariant, būti Jos ištikimu riteriu, įrankiu, per kurį visų malonių Tarpininkė galėtų siųsti malonės spindulius į daugelį sielų, kad jos atsiverstų ir būtų pašventintos.
Kaip jūs tai padarysite? Kokie yra tie ginklai, kurie padarys, kad Jėzus ir Marija taptų žinomi ir mylimi?
Dar kartą: malda, aukos, Nekaltosios valia ir visos kitos priemonės, paliktos jūsų pačių uolumui ir didžiadvasiškumui. Tos pačios priemonės kitoms sieloms pakviesti, kad jos taip pat gautų vainikus ir patektų į dangų, yra reali praktika mums patiems, kad gautume savo atlygį: tuo, ką darome dėl kitų, sau pelnome dvigubai daugiau!
Liepos mėn. pabaigoje šventasis Maksimilijonas su kitais devyniais, pasmerktais pačiai žiauriausiai iš mirčių, įžengė į požemį. Jis maksimaliai įgyvendino visus dvejopo vainiko nurodymus ir įkvėpimus. Kaip gyveno, taip ir mirė!
Tepadaro jo pavyzdys bei užtarimas mus vis labiau kilniaširdžius, kad vieną dieną taip pat galėtume išgirsti iš Mūsų Išganytojo lūpų: „Ateik dabar, gerasis ir ištikimasis riteri, priimk tuos vainikus, kuriuos Aš tau pažadėjau, kai nusprendei tapti Mano Motinos kariu, NEKALTOSIOS RITERIU!“
Bombėjus (Mumbajus), Šv. Onos šventė, 2016 m. liepos 26 d.
Kun. Karl Stehlin
MALDOS PRAŠANT ŠV. MAKSIMILIJONO KOLBĖS UŽTARIMO (Novena rugpjūčio 5–13 dienomis)
O Dieve, Tu pripildei Savojo tarno šventojo Maksimilijono Marijos širdį užsidegimo dėl sielų išganymo, artimo meilės ir karšto pamaldumo Nekaltajai.
Suteik mums, jam užtariant, malonę veikti dėl Dievo šlovės ir sielų išganymo bei būti vis labiau paklusniems iki mirties Tavo Sūnui, Mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kuris gyvena ir viešpatauja su Tavimi Šventosios Dvasios vienybėje per amžių amžius. Amen.