Tėvo direktoriaus laiškas nr. 4
Brangūs Nekaltosios riteriai!
Nuo pat vaikystės šv. Maksimilijonui Kolbei buvo duota gili meilė ir didi pagarba Dievo Motinai. Jis augo persmelktas lenkiško pamaldumo „nuostabiajai Dievo Motinai“, „Gailestingumo Motinai“ dvasios. „Švenčiausioji ir Palaimintoji Mergelė“ bei kiti titulai yra gerai žinomi kiekvienam šios šalies katalikui. Nekaltasis Prasidėjimas buvo švenčiamas siekiant ypač pabrėžti katalikiškąją tiesą schizmatiškai stačiatikybei, nepripažinusiai šios privilegijos kaip tikėjimo dogmos. Tačiau „Nekaltosios“ titulas buvo sugalvotas tik jo: jis norėjo išplatinti didžią Nekaltojo Prasidėjimo paslaptį, kuri jam reiškė daugiau negu tik 1854 m. paskelbtos dogmos turinys, teigiantis, kad Švč. Mergelė pradėjimo metu per unikalią privilegiją buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės dėmės. Jis dažnai kalbėdavo apie praktinę šios tikėjimo tiesos dimensiją, kuri tapo viso jo dvasinio gyvenimo ir didžiulio apaštalavimo šaltiniu. Gražiausias šio atsidavimo vaisius buvo Nekaltosios Riterija (lot. Militia Immaculatae, toliau – MI), burianti apie JĄ vis daugiau sielų, kurias veikė ir kurių entuziazmą žadino JOS nekaltumas.
Pagrindinis MI įkūrimo tikslas buvo suformuoti apie Švč. Mergelę tam tikrą armiją, idealizmo vediną elitinį būrį; štai kodėl šventasis Maksimilijonas pavadino juos „riteriais“, o ne paprastais kariais. Jis turėjo omenyje didžią dievišką taisyklę: Dievas, veikdamas žemėje, visada naudojasi sukurtais įrankiais ir paprastai be jų Jis žemėje neveikia. Jo Karalystė žemėje yra kunigiškoji Bažnyčia, ir kiekvienas krikščionis turi bendradarbiauti su Dievu, kad išgelbėtų sielas, vykdydamas didžiausią Dievo įsakymą – mylėti Dievą ir artimą.
MI tapo svarbia priemone, skirta pažadinti dažnai miegantiems tikintiesiems ir priminti jiems jų esminį vaidmenį Kovojančioje Bažnyčioje: kovoti su mūsų išganymo priešais Apokalipsės moters pusėje. Kokia malonė, padedanti mums iš naujo atrasti savo kilnų, nemirtingą ir amžiną pašaukimą! Savo beribiu gailestingumu Ji kviečia mus darbuotis, kad ateitų Jos Nekaltosios Širdies triumfas. Ji leidžia mums tapti „sielų medžiotojais“ ir duoti „amžinuosius vaisius“, už kuriuos gausime amžiną atlygį, nes „ką padarėme kitiems, padarėme du, tris ir dar daugiau kartų sau“.
Šventasis Maksimilijonas moko mus, kad visa tai yra svarbu, bet ne svarbiausia! Iš tikrųjų pagrindinė NEKALTOSIOS RITERIJOS sąvoka yra ne „riteris“, bet „Nekaltoji“. Pirmieji riterių pažymėjimo (mały dyplomik) žodžiai yra citatos, įrašytos ir pasiaukojimo akte: „Ji sutrins šėtono galvą“ ir „Tu viena sunaikinai visas erezijas visame pasaulyje“. Jeigu jūs esate didžio dailininko dirbtuvėje ir žavitės jo nuostabiais šedevrais, jūs girsite menininką, žavėsitės jo talentu ir nuostabą keliančia atlikimo technika, bet negalvosite apie jo įrankius, pieštukus ir dažus. Jei įeisite į švara spindinčius namus, jūs girsite šeimininkę ir nesidomėsite šepečiais bei skudurėliais, kuriuos ji naudoja.
MI nieko nekalbama apie mus, bet VISKAS tik apie JĄ! JI yra viskas MI, JI yra viskas mūsų gyvenime, JI yra „mūsų gyvenimas, mūsų saldybė ir mūsų viltis“. MI kalba apie labiausiai stulbinantį ir išskirtinį atradimą; atradimą, kuris atneša tiek daug šviesos į mūsų tamsą, tiek daug amžinybės į mūsų nebūtį, tiek daug džiaugsmo į mūsų liūdną gyvenimą, tiek daug jaudulio į mūsų nuobodų ir niekingą banalumą, tiek MEILĖS į mūsų šaltą ir beširdę sielą.
Tad koks gi tas atradimas? Ogi toks, kad DIEVAS, kuris mus sutvėrė, kuris nusprendė duoti mums amžiną laimę, kuris Pats atėjo mūsų gelbėti, šaukia mus į vietą, kur Nesutvertasis palytėjo sutvertąjį ir susijungė su žmogiškąja prigimtimi. Šią vietą Jis vadina „Šventų Švenčiausiąja“, šventove, kuri amžinai bus „Jo sutverti namai“. Kokia pagarbi baimė turėtų mus apimti vien nuo minties, kad esame priimami į DIEVO NAMUS ŽEMĖJE!
Kokia yra toji vieta ar kas ji yra, ši jungtis tarp amžinybės ir laiko, tarp dangaus ir žemės?
Įsivaizduokite, kad Švenčiausiosios Trejybės didybė prieš visus amžius nusprendė sukurti ir išgelbėti pasaulį. Visos įmanomos būtybės iškilo prieš Jo akis lyg žemėlapyje. Jis mato visus, kurie bus sukurti, begalinę daugybę tyrų dvasių ir visus žmones. Bet Jo akys įsmeigtos tik į JĄ ir JI bus visų būtybių valdovė, „palaiminta“ tarp jų.
JI taps NAMAIS SŪNUI, kurio amžinieji NAMAI yra Tėvo krūtinė. „Pradžioje, prieš visus amžius, jis mane sukūrė.“ Dievo amžinajame prote Ji bus amžinai išrinktoji Tėvo dukra, Sūnaus motina ir Šventosios Dvasios Sužadėtinė.
Amžinoji Dievo Apvaizdos MINTIS buvo sukurti pasaulį, kad Jo SŪNUS galėtų tapti žmogumi, tapti JĖZUMI, per kurį, kuriame ir kuriam viskas sukurta ir per kurį visi kūriniai turėtų grįžti pas Dievą. Norėdamas įgyvendinti šią didingiausią IDĖJĄ, Dievas sumanė kitą, taip pat amžiną idėją (koncepciją) žmogiškos būtybės, iš kurios SŪNUS prisiims žmogišką prigimtį, kūną ir kraują bei Švenčiausiąją Širdį. Taip Jo amžinojoje išmintyje buvo pradėta MARIJA, amžinojo ŽODŽIO Motina, Dievo namai žemėje!
Kalbėdami ir mąstydami apie JĄ, mes naudojamės vargingu įrankiu, savo ribotu protu: mes apmąstome Jos gimimą, Elzbietos aplankymą, Kalėdas, bėgimą į Egiptą ir paslėptą gyvenimą Nazarete. Mes ją atsargiai sekame mūsų Viešpaties viešajame gyvenime ir vėl ją randame Kryžiaus papėdėje. Jam prisikėlus, mes gėrimės jos garbingu paėmimu į dangų ir visais nuostabiais mūsų Motinos įsikišimais, kai ji nori padėti savo vaikams, esantiems nuolatiniame pavojuje.
Bet mes taip pat turėtume mintimis nusikelti, kiek įmanoma, už laiko ir erdvės ribų, kur prasideda amžinybė, kur nebėra praeities ir ateities, į amžiną DABAR. Ir ką mums leista ten pamatyti?
BEGALINĖ TREJYBĖ išsirenka JĄ, visų kūrinių pirmagimę savo amžinajame prote, brangesnę ir puikesnę už cherubinus ir serafimus. Palyginti su ja, visi kiti kūriniai yra tarsi mažas ežerėlis prieš neaprėpiamą vandenyną. Visų Jo kūrinių šedevras bus žmogus, ir visiems žmonėms po pirmųjų tėvų nupuolimo reikės atpirkimo.
JI taip pat bus atpirkta tuo Brangiausiuoju Krauju, kuris bus paimtas iš jos. Dievas, numatydamas Kalvariją, lieja Brangiausiąjį Kraują ant jos sielos jos prasidėjimo metu: šis Kraujas neleidžia gimtajai nuodėmei „įeiti“ į JĄ: „Kai Marijos siela ir kūnas atsirado iš nieko, Dievui ištarus žodį, tuo pačiu metu Dieviškieji Asmenys apsupo savo išrinktąją būtybę ir Nekaltasis Prasidėjimas buvo jų pasveikinimas bei palytėjimas.“ (Tėvas Faberis)
„Štai tabernakulis, Aukščiausiojo iš žmonių sūnų būstas“: visiškai tyras, visiškai laisvas nuo menkiausio netobulumo atspalvio, sukurtas šventumas! Marija yra laisva nuo visko, kas galėtų apriboti Dievo veikimą Jo tvarinyje.
Būti „nesuteptai“ – vadinasi, būti pilnai malonės, pilnai Dievo gyvenimo, absoliučios visumos begalinės Dievo MEILĖS, duodamos visiems kūriniams. Sukurta iš nieko, pačioje savo egzistencijos pradžioje Marija yra pakelta į Dievo prigimties sferas, kaip joks kitas kūrinys. Su laisviausia valia ji atsiduoda Dievui, visiškai sutikdama išnyksta šviesos ir malonės srautuose, kurie užlieja jos sielą, kad Dievas galėtų būti „visas visuose“.
Dievo BŪSTAS žemėje paruoštas: JIS pats gali ateiti, kada panorėjęs! Jis nesutiks jokios kliūties, tik begalinį troškimą, visišką neturtą, atvirą tuštumą ir nesuteptą širdį, plakančią Šventosios Dvasios MEILE, kuri nuo pat amžinybės išsirinko JĄ savo sužadėtine.
NEKALTOJI reiškia: visiškai šventą Dievo buvimą žemėje, tyriausią kieliką, pilną gyvojo vandens, tekančio iš Dievo malonės pilnatvės, Dievo gyvenimą ir Dievo meilę. Ši žmogiškoji būtybė taip persmelkta Šventosios Dvasios, kad viskas joje yra tik skaidrus Jos buvimas ir veikimas: jos mintys, jos gestai, jos žodžiai, jos veiksmai yra labiau Šventosios Dvasios negu jos.
Nekaltoji reiškia nesuteptą šventovę, kur Sūnus įžengs atėjus laiko pilnatvei ir padarys JĄ savo Motina ir Bendradarbe savo atpirkimo darbe. Ji panaikins prakeikimą pirmosios moters Ievos, praradusios tyrą grožį, gautą sau ir savo vaikams. Naujoji Ieva ne tik bus tyresnė už pirmąją, bet taip pat bus „gyvųjų motina“, naikinanti žalčio dėmę ir purvą ten, kur JAI bus leidžiama teikti antgamtinį gyvenimą.
Nekaltoji reiškia Motiną ir Karalienę visų atpirktųjų Jėzaus Kristaus Krauju, kuris kviečia juos visus prisijungti prie Jo žemiškoje buveinėje, Jo šventovėje, kuri jiems tampa saugia „priebėga ir keliu, vedančiu pas Dievą“.
Visos šios neišmatuojamos paslaptys (ir daug kitų) telpa šventojo Maksimilijono Kolbės sugalvotame paprastame titule: NEKALTOJI! Ar dabar galime suprasti, kodėl jis taip dažnai tvirtina, kad apie Jos paslaptis daugiau galima sužinoti klūpant pasinėrus į gilią kontempliaciją, negu skaitant daugybę išmintingų knygų?
MŪSŲ VIEŠPATS kviečia mus: „Mano mylimas vaike, grįžk namo!“ Ir tie, kurie su pagarbia baime ir džiaugsmo virpesiu atsako: „Taip, grįžtu!“, yra vadinami NEKALTOSIOS VAIKAIS! Tai didžiausia dovana, kokią žmogus kada nors galėtų gauti žemėje, ir mes turėtume tarti su giliausiu dėkingumu: „Aš, ištremtas neramus klajūnas ir elgeta, suradau savo namus!“
Bet ką gi reiškia būti NEKALTOSIOS RITERIU? Tai tiesiog trokšti parvesti kuo daugiau sielų „namo“, kad jos taip pat galėtų atrasti tyriausią ir švenčiausią šventovę žemėje! Kad visos sielos galėtų rasti jėgų kovoti su viskuo, kas sutepta (šėtonu, nuodėme ir nedoru pasauliu), ir viso gyvenimo kovoje surastų patikimą prieglobstį ir NAMUS, kur jos galėtų užsigydyti žaizdas.
Bet svarbiausia: NEKALTOSIOS RITERIS yra gyvas Nekaltojo Prasidėjimo buvimas pasaulyje: kur tik JI pasirodo, klaidos tamsa ir nuodėmės dėmės turi dingti. Jame ir per jį JI pati pakartoja tai, ką yra pasakiusi Bernadetai Lurde: AŠ ESU NEKALTASIS PRASIDĖJIMAS! Ir daugybei sielų, patiriančių nesibaigiančius išbandymus ir šių apokaliptinių laikų nelaimes, RITERIS atneša dangiškosios ramybės ir amžinosios laimės spindulį: O, NEKALTOJI!
Kun. Karl Stehlin
Nekaltojo Prasidėjimo šventė, 2016 m.