Tėvo direktoriaus laiškas nr. 6
Brangūs Nekaltosios riteriai,
Šventasis Maksimilijonas Kolbė, kalbėdamas apie Švč. Mergelę, vartoja tuos pačius titulus: „Nekaltoji“, „Dangiškoji Motina“ (į kurią jis paprastai kreipiasi meiliai „Mamusia“ – mamyte) ir „Dangaus ir žemės Karalienė“.
Norėtume truputį detaliau pakalbėti apie šiuos du paskutinius titulus, nes iš tiesų riterio tikslas ir troškimas – vis geriau pažinti ir mylėti Nekaltąją, ir siekti, kad visi taip pat JĄ pažintų ir pamiltų.
Visi tikintieji meldžiasi Švč. Mergelei kaip Motinai ir Karalienei, todėl gali atrodyti nereikalinga gaišti laiką tokiems savaime suprantamiems dalykams.
Visgi išdrįsiu pasakyti, kad mes čia vartojame žodžius, kurių visos gelmės niekada nesuprasime.
Ką reiškia būti motina? Gera mama yra visą laiką užsiėmusi savo vaiku, myli jį visa širdimi ir norėtų jam atiduoti viską, ką turi. Ji pagimdo vaiką, jį maitina, rengia, rūpinasi jo fizine ir dvasine gerove, jį moko ir įveda į gyvenimą. Ji saugo vaiką nuo pavojų ir aukojasi, kad vaikui būtų gera ir kad jis būtų laimingas.
Jei mes taikysime tai Švč. Mergelei, turime būti tikri, kad JI yra ne vien tik tokia motina – jos motinystė be galo pranoksta šiuos bruožus. Šv. Liudvikas de Monforas taip aiškina Dievo Motinos meilę savo vaikams: „Ji juos myli švelniai, švelniau negu visos motinos pasaulyje drauge paėmus. Paimkite visų pasaulio motinų motinišką meilę savo vaikams, sudėkite visą tą meilę į vienos motinos širdį ir paskirkite vienam vaikui. Tos motinos meilė iš tiesų būtų didžiulė. Visgi Marijos meilė kiekvienam iš jos vaikų turi daugiau švelnumo negu minėtos motinos meilė savo vaikui.“ Pakanka mąstyti apie tuos žodžius, kad apsvaigtum! Ir čia mes prisiartiname prie paslapties, prie jos tikrosios reikšmės: Marija yra mano Motina! Bet mums labai sunku tuo patikėti: „Švč. Mergele, tikiu, kad tu mane myli! Bet kad tu mane taip myli, tiesiog stulbina: ne tik labiau negu šv. Monika mylėjo šv. Augustiną, ne tik dešimt kartų, bet milijonus kartų labiau!“
Lygiai taip pat būname sukrėsti, kai mąstome apie kitus garsius Marijos titulus, pavyzdžiui, „Nepaliaujamos Pagalbos Motina“. Kiekvieną akimirką, dieną ir naktį, visose situacijose mūsų Motina trokšta mums visiems teikti visą savo pagalbą, visą galią ir malonę, visą šviesą ir stiprybę, visoje pilnatvėje. Arba „Motina Geroji Patarėja“: ne tik kartais truputį patarti, bet kiekvieną akimirką, kiekvienoje situacijoje ir kiekviename įvykyje suteikti šviesos ir supratimo, ką konkrečiai reikia daryti ir ko vengti.
Mes galime panašiai kalbėti apie visus Dievo Motinos titulus ir kiekvieną kartą išsigąsime suvokę, kaip mažai iš tikrųjų JĄ pažįstame ir kaip mažai žinome apie jos motinišką meilę.
Todėl būtina pasiryžti nuolat šalinti savo nežinojimą: kitaip sakant, mes turime giliau žvelgti į JOS širdį ir prašyti JOS vesti mus į savo širdies paslaptį! O tai yra atsidavimo jos Nekaltajai Širdžiai esmė!
Nieko nėra intymesnio už motinos santykį su vaiku, ir ta prasme Mūsų Motina nori būti artimesnė mums negu pati geriausia iš visų motinų. Iš tiesų JI norėtų, kad jos artumas mums būtų didesnis už visų motinų artumą savo vaikams drauge paėmus. Ji nori patraukti mus prie savęs, kad mes būtume vienos širdies ir vienos sielos su ja. Bet jei mes gyvename pasaulio tikrovėje, rizikuojame nepamatyti viso mūsų Motinos tikroviškumo. Nepastebimai mūsų vaikiška meilė gali tapti sentimentalia arba mes nužeminsime motiną iki savo lygio, kadangi ji yra taip arti mūsų. Taip darant, Švč. Mergelė taptų per daug žmogiškai suprantama: Ji būtų tarsi tik vienu laipteliu aukščiau už mūsų natūralų motinos ir vaiko ryšio supratimą.
Todėl titulas „Motina“, kad ir koks būtų visa apimantis ir neišmatuojamas, nieko nepasako apie Marijos paslaptį. Jį užbaigia Karalienės titulas, kuris išreiškia ypatingą valdžią, mūsų ponios galią visiems pavaldiniams, taip pat tėvynės ir visų institucijų gynimą, nes karališkoji valdžia taip pat visada išreiškia aukščiausią karinę galią, kuri gina pavaldinius nuo priešų ir kovoja su užpuolikais.
Kalbant apie Švč. Mergelę, jis papildo požiūrį į jos karališkąjį prakilnumą, ypač jos DIDYBĖS supratimą, kuri daugiau negu visos būtybės dalyvauja begalinėje Dievo didybėje, Jo visagalybėje ir viską tvarkančioje Išmintyje. Įsivaizduokime, kokią jėgą ir didybę turi net vienas angelas. Yra tiek angelų sargų, kiek kada nors buvo, yra ir bus žmonių iki pasaulio pabaigos. Bet tai tik žemiausi dangaus kareivijos chorai. Šiam neįsivaizduojamai dideliam, beveik begaliniam skaičiui išaukštintų dangiškų dvasių vadovauja šv. Arkangelas Mykolas. Ir dabar visi angelai puola po kojomis savo Karalienei, laikydami save dulkėmis prieš JOS DIDENYBĘ. Tą patį galime pasakyti apie visus šventuosius. Tas, kas truputį giliau apie tai mąsto, niekuomet nesiliaus stebėtis: „KOKIA DIDI ESI, O MARIJA!“
O kas esu aš, vargingas kirminas, menkas niekas, palyginti tik su vienu šventuoju ar angelu? Ir čia aš matau visus angelus ir šventuosius klūpančius prie JOS KOJŲ, giedančius „Dangaus Karaliene, džiūgauki, sveika Dangaus Karaliene, sveika Angelų Valdove“ ir t. t. Kaip galiu išdrįsti žvelgti jai po kojomis, o juo labiau žiūrėti jai į akis?
Mus turėtų persmelkti karališkasis Dievo šedevro didingumas ir neapsakomas kilnumas, šalia kurio visi kiti kūriniai yra kaip akmenų krūvelė, palyginti su be galo aukštu kalnu!
Nelengva sujungti šias dvi tikroves: švelniausios motinos ir galingiausios karalienės! Todėl mes privalome visada apmąstyti abi tiesas, kad išvengtume kraštutinumų: baimės artintis prie jos dėl jos didybės arba per didelio intymumo, dėl kurio galime pamiršti, kad mūsų brangiausioji Motinėlė yra visatos Valdovė, prie kurios kojų Dievas atvedė viską ir visus kūrinius.
Bet koks tada turėtų būti mūsų santykis su Marija, „mater et domina“? Labai paprastas: jei sieksime visur ir visada būti jos klusnūs vaikai, ji mums dar labiau atsiskleis kaip begaliniai mylinti Dangaus Motina. Bet kartu mes turime visuose dalykuose pripažinti, kad esame jos pavaldiniai, kurie turi paklusti karalienei kaip vergai ir niekada nedaryti, negalvoti ar nesakyti nieko be jos sutikimo.
Tuomet ko nori iš mūsų Karalienė? Kokią užduotį ji duoda savo vaikams ir pavaldiniams?
Visų Dievo kovų Vadę supa jos kariuomenė: visi visų laikų šventieji suprato šį Karaliaus ir Karalienės kvietimą ir dėl to mes gavome ypatingą sakramentą, suteikiantį mums galios atsiliepti į šį kvietimą: Sutvirtinimą! Šventoji Dvasia su savo septyniomis dovanomis buvo mums suteikta, viena vertus, tam, kad mumyse būtų tobulai įvykdytas Kristaus atpirkimo darbas; kita vertus, tam, kad galėtume dalyvauti Mistinio Kristaus Kūno kūrime, kitaip sakant, gyventi savo giliausiu pašaukimu ir įvykdyti užduotį, kurią mums skyrė Dievo apvaizda. O ši užduotis yra būti Kristaus kariais bei įrankiais ir išgelbėti nuo amžinojo pasmerkimo daugybę sielų. Bet vadovauti Dievo kovoms ir sutrinti velnio galvą Kristus paskyrė Savo Motiną, Dangaus ir žemės Karalienę. Jis nori, kad visi Mistinio Kūno nariai būtų šios Karalienės pavaldiniai, kad jie įsijungtų į jos armiją ir įvykdytų savo gyvenimo uždavinį: atiduoti Dievui didžiausią garbę ir išgelbėti kuo daugiau sielų.
Mūsų Viešpats apreiškė, kad ateis laikai, kai kova bus labai arši, tai bus paskutiniais pasaulio istorijos laikais. Tuo metu priešas, žinodamas, kad jam liko mažai laiko, su vis didėjančiu pykčiu kasdien dvigubai stipriau puls (žinoma, veltui) mėgindamas sutriuškinti Karalienę. Bet vienas dalykas jam tikrai pavyks: jis nusitemps daug JOS vaikų į bedugnę!
Štai kodėl mūsų Valdovė pasirodė Fatimoje prieš šimtą metų, kad perduotų savo vaikams visą savo motinišką meilę ir karališką kvietimą. Fatima yra Karalienės kvietimas paskutiniams laikams: paguodžianti žinia apie tikrą pergalę pabaigoje, bet taip pat skubus prašymas susirūpinti ir iki pat galo rimtai žiūrėti į savo prakilnumą: būti JOS vaikais, tarnais, vergais, kariais, legionieriais ir riteriais!
Štai kodėl daugiau kaip prieš 300 metų šv. Liudvikas de Monforas pranašavo, kad laikų pabaigoje tik ištikimi „Jėzaus ir Marijos apaštalai“ laimės pergalę, tai yra visi tie, kurie gyvens „tobulu pamaldumu Marijai“, kurie bus ištikimi šios geriausios Motinos ir Šeimininkės vaikai bei vergai.
O daugiau kaip prieš šimtą metų šv. Maksimilijonas Kolbė pridėjo šį svarbų papildymą, kad galėtume labai konkrečiai suprasti ir atlikti savo uždavinį laikų pabaigoje:
„Marija bus pripažįstama Motina, kai mes išgirsime jos maldavimus ir prašymus: „Padėk man, mano vaike! Be tavęs aš negaliu perduoti sieloms mano Sūnaus man suteiktos malonės pilnatvės! Tik kai rasiu įrankius, kurie kaip kanalai leis, kad atsivertimo ir pašventinimo malonės iš mano širdies pasiektų vargšus nusidėjėlius, tik tada būsiu visiems VISŲ MALONIŲ TARPININKĖ!“
Nekaltoji bus gerbiama kaip Karalienė, kai mes apsupsime JĄ kaip nedidelė ištikimų riterių armija, kuri gina JOS didį reikalą ir pasiekia bei pagreitina JOS pergalę. O kokia yra ta pergalė? Tai sielų išgelbėjimas: „Dirbti dėl visų sielų atsivertimo į Dievą – nusidėjėlių, eretikų, schizmatikų, žydų ir t. t., ypač masonų; ir kad visi taptų šventaisiais, globojant ir tarpininkaujant Nekaltajai Mergelei“ (paimta iš MI įstatų originalų).
Rheinhausen, 2017 m. gegužės 31 d.
Kun. Karl Stehlin