Pop. Pranciškus pradėjo karą, kuris neišvengiamai baigsis Bažnyčios Tradicijos triumfu

Popiežiaus Pranciškaus 2021 m. liepos 16 d. paskelbto motu proprio „Traditionis custodes“ tikslas yra užgniaužti bet kokią ištikimybę tradicinei liturgijai, tačiau iš tikrųjų tai įžiebs karą, kuris neišvengiamai baigsis Bažnyčios Tradicijos triumfu.

Kai 1969 m. balandžio 3 d. Paulius VI patvirtino Novus Ordo Missae, jis galvojo, jog po kelerių metų iš tradicinių Mišių bus likęs tik atsiminimas. Bažnyčios ir modernaus pasaulio susitikimas, kurio „integralaus humanizmo“ vardan siekė Paulius VI, numatė viso „konstantiniškos“ Bažnyčios palikimo išnykimą. Būtent taip ir atrodė – kad senovinis Romos ritualas, šv. Pijaus V atstatytas 1570-aisiais po praūžusio protestantų liturginio siautėjimo, yra pasmerktas išnykti.

Tačiau dar niekada spėjimas nepasirodė toks klaidingas. Šiandien seminarijos kenčia nuo pašaukimų stygiaus, o parapijos tuštėja, kartais apleidžiamos ir pačių kunigų, paskelbiančių apie santuoką ir grįžtančių į civilinį gyvenimą. Priešingai, vietos, kuriose švenčiama tradicinė liturgija ir skelbiamas visų laikų tikėjimas ir moralė, yra pilnos tikinčiųjų, ir joms netrūksta pašaukimų. Tradicinės Mišios reguliariai aukojamos 90 valstybių visuose pasaulio žemynuose, o juose dalyvaujančių tikinčiųjų skaičius auga metai iš metų, stiprėjant tiek Šv. Pijaus X brolijai, tiek ir Ecclesia Dei institutams, įkurtiems po 1988 metų. Šį augimą dar labiau paspartino koronavirusas, kai po Komunijos dalijimo į rankas įvedimo daugybė tikinčiųjų, pasibjaurėję tokia desakralizacija, paliko savo parapijas ir prisijungė prie bendruomenių, kur Šventoji Eucharistija ir toliau teikiama ant liežuvio.

Šis sielų judėjimas gimė kaip reakcija į tą „formos nebuvimą“ naujojoje liturgijoje, kurį Martinas Mosebachas gerai aprašė savo esė „Beformystės erezija“. Progresyvūs autoriai, tokie kaip Adrea Riccardi iš Šv. Egidijaus bendruomenės, skundžiasi dėl Bažnyčios socialinio išnykimo, bet viena iš to priežasčių kaip tik ir yra naujosios liturgijos negebėjimas patraukti ir perteikti šventumą ir transcendentiškumą. Tik absoliučiame dieviškame transcendentiškume išreiškiamas Dievo ir žmogaus absoliutus artumas, – taip pastebėjo kardinolas Ratzingeris savo knygoje, kurią prieš išrenkant popiežiumi pavadino „Įvadu į liturgijos dvasią“. Tuometinis Tikėjimo kongregacijos prefektas, visuomet itin domėjęsis liturgija, tapęs popiežiumi Benediktu XVI, 2007 m. liepos 7 d. išleido motu proprio „Summorum Pontificum“, kuriame senoviniui Romos ritualui (deja, pavadintam „ekstraordinarine forma“) sugrąžino pilnaverčio piliečio teises, kurios, nors teisiškai niekada nebuvo atimtos, de facto buvo pasiglemžtos keturiasdešimt metų.

„Summorum Pontificum“ prisidėjo prie tradicinių Mišių centrų suklestėjimo ir aukšto lygio studijų apie senąją ir naująją liturgiją atsiradimo. Jaunų žmonių judėjimą už tradicinės liturgijos atstatymą lydėjo tokia gausybė naujos literatūros, kad visos jos čia paminėti neįmanoma. Užteks tarp naujausių darbų paminėti Abbé Claude Barthe darbus „Histoire du missel tridentin et de ses origines“ ir „La Messe de Vatican II. Dossier historique“; Michaelo Fiedrowiczo darbą „The Traditional Mass: History, Form, and Theology of the Classical Roman Rite“ ir Peterio Kwasniewskio „Noble Beauty, Transcendent Holiness: Why the Modern Age Needs the Mass of Ages“. Progresyviajame lauke tokio lygio studijų nerasime.

Susidūręs su šiuo kultūrinio ir dvasinio atgimimo judėjimu, popiežius Pranciškus reagavo liepdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijai išsiuntinėti vyskupams klausimyną apie Benedikto XVI motu proprio taikymą. Apklausa buvo sociologinė, bet išvados, kurias Pranciškus iš jos padarė – ideologinės. Nėra reikalo daryti apklausą, kad pamatytum, jog bažnyčios, lankomos liturginei tradicijai ištikimų tikinčiųjų, visada pilnos, o paprastos parapijos vis sparčiau tuštėja. Tačiau savo liepos 16 d. laiške vyskupams, kuris pridėtas prie motu proprio, popiežius Pranciškus tvirtina: „Atsakymai atskleidžia situaciją, kuri mane liūdina ir įtikina, kad yra būtina įsikišti. Deja, sielovadiniai mano pirmtakų tikslai – padaryti viską, kas įmanoma, kad būtų užtikrinta, jog visi, tikrai trokštantys vienybės, surastų galimybę likti šioje vienybėje ar atrasti ją iš naujo – dažnai buvo visiškai atmetami.“ Pranciškus prideda: „Aš nuliūdintas, kad instrumentiškas 1962 m. „Missale Romanum“ naudojimas dažnai lydimas ne tik liturginės reformos, bet ir paties Vatikano II susirinkimo atmetimo, teigiant, remiantis nepagrįstais ir netvariais argumentais, kad jis išdavė Tradiciją ir „tikrąją Bažnyčią“. Todėl aš priimu tvirtą sprendimą panaikinti visas normas, instrukcijas, leidimus ir papročius, buvusius prieš šį motu proprio.“

Popiežius Pranciškus nemato reikalo įsikišti, kada vienybę ardo Vokietijos vyskupai, skelbiantys erezijas Vatikano II Susirinkimo vardu; jis įsitikinęs, kad vieninteliai, grasinantys Bažnyčios vienybei, yra tie, kurie abejoja Vatikano II Susirinkimu. Todėl motu proprio „Traditionis custodes“ 1 skyriuje teigiama: „Nuo šiol šventųjų Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II patvirtintos knygos, atitinkančios Vatikano II Susirinkimo potvarkius, yra vienintelė Romos apeigų lex orandi išraiška.“

Kalbant iš teisinės pusės, kunigo laisvės aukoti Mišias pagal liturgines knygas, priimtas prieš Pauliaus VI liturginę reformą, suvaržymas yra aiškiai neteisėtas aktas. Iš tikrųjų, Benedikto XVI „Summorum pontificum“ pakartojo, kad tradicinis ritualas niekada nebuvo uždraustas ir kad kiekvienas kunigas turi pilną teisę švęsti jį bet kurioje pasaulio vietoje. „Traditionis custodes“ šią laisvę interpretuoja kaip privilegiją, kurią gali atimti aukščiausias įstatymų leidėjas. Tačiau toks modus procedendi [lot. veikimo būdas] yra visiškai savavališkas, nes tradicinių Mišių teisėtumas kyla ne iš privilegijos, o iš atskiro tikinčiojo – pasauliečio, kunigo ar vienuolio – teisės. Benediktas XVI niekada nieko „nesuteikė“, o tik pakartojo teisę naudoti „niekada nepanaikintą“ 1962 m. mišiolą ir juo dvasiškai mėgautis.

Principas, kurį „Summorum Pontificum“ pripažįsta, yra šv. Pijaus V 1570 m. liepos 14 d. bulės „Quo primum“ nekintamumas. Kaip pastebėjo žymus kanonų teisės žinovas kun. Raymondas Dulacas, Pijus V taip pat nesukūrė nieko nauja, o tik atstatė senovinę liturgiją, pripažindamas kiekvienam kunigui teisę ją švęsti amžiams. Joks popiežius neturi teisės panaikinti ar pakeisti ritualo, kuris siekia apaštališkąją Tradiciją ir buvo formuojamas daugybę amžių – kaip tik toks ir yra vadinamasis šv. Pijaus V ritualas. Tai patvirtina garsus liturgijos žinovas mons. Klausas Gamberis savo veikale, kurio prancūziškajam leidimui pratarmę parašė kardinolas Ratzingeris („La Réforme liturgique en question“, Editions Sainte-Madeleine, 1992).

Šia prasme motu proprio „Traditionis custodes“ gali būti laikomas rimtesniu aktu nei paraginimas „Amoris laetitia“. Motu proprio ne tik numato kanonų taikymą, ko nėra posinodiniame paraginime. „Amoris Laetitia“ siekia suteikti prieigą prie Eucharistijos tiems, kurie šios teisės neturi, o „Traditionis custodes“ atima amžinųjų Mišių dvasinį gėrį iš tų, kurie į šį gėrį turi nepaneigiamą teisę ir kuriems jis reikalingas tikėjimo išlaikymui.

Ideologinė dokumento nuostata matyti ir iš to, kad visos tikinčiųjų grupės, prisirišusios prie Bažnyčios liturginės tradicijos, a priori laikomos sektantiškomis. Apie šiuos tikinčiuosius kalbama taip, lyg jie būtų perversmininkai, kuriuos visus be išimties reikia akylai stebėti. Jų susirinkimų laisvė suvaržoma, o vyskupams uždraudžiama patvirtinti naujas grupes, taip apribojant jo, kaip ordinaro[1], teisę (Kanonų teisės kodeksas, 321 kan.). Iš tiesų tikinčiųjų grupės iki šiol rasdavosi spontaniškai ir kreipdavosi su prašymais į teisėtą Bažnyčios vadovybę, bet tai nereiškia, kad jos buvo „patvirtinamos“. Patvirtinimo kaip būtino dalyko grupės gimimui reikalavimas reiškia rimtą tikinčiųjų susirinkimų laisvės, kurią skelbė pats Vatikano II susirinkimas, pažeidimą. Be to, Susirinkimo skelbtos idėjos pažeidžiamos ir potvarkiu, kuriuo vyskupai paverčiami paprasčiausiais popiežiaus valios vykdytojais.

„Traditionis custodes“ vėl paryškina popiežiaus Pranciškaus įgyvendinamą galios centralizavimo procesą, nors tai ir prieštarauja jo nuolatinėms kalboms apie Bažnyčios „sinodiškumą“. Teisė reguliuoti ekstraordinarinę formą teoriškai priskiriama „išskirtinai“ vyskupui, bet faktiškai motu proprio apriboja vyskupo veiksmų laisvę ir autonomiją, nes skelbia, kad kunigui prašant leisti aukoti tradicines Mišias vyskupo sprendimo nepakanka, tam visais atvejais reikės atsiklausti ir Apaštalų Sosto. Tai reiškia, kad vyskupas negali suteikti leidimo (pastarasis niekur neapibūdinamas kaip vyskupo teisė, todėl atrodo, lyg būtų privilegija) savarankiškai, jo sprendimas dar turi būti svarstomas „vyresniųjų“. Kaip pastebi kun. Raymondas de Souza, „uždraudžiamas laisvesnis reguliavimas ir skatinamas griežtesnis reguliavimas“.

Tikslas aiškus: ilgainiui likviduoti tradicines Mišias ir įtvirtinti Pauliaus VI Novus ordo kaip vienintelį Bažnyčios ritualą. Kad šis tikslas būtų pasiektas, reikia kantraus nepaklusniųjų perauklėjimo. Todėl, kaip teigiama laiške vyskupams, „gairės, kaip reikia elgtis jūsų vyskupijose, remiasi dviem principais: viena vertus, reikia užtikrinti gėrį tų, kurie yra prisirišę prie ankstesnės celebracijos formos ir kuriems laikui bėgant reikia sugrįžti į Romos ritualą, patvirtintą šventųjų Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II; ir, antra vertus, reikia neleisti rastis naujoms asmeninėms parapijoms, labiau susijusioms su paskirų kunigų norais nei su tikrais „šventosios Dievo liaudies“ poreikiais.

Timas Stanley‘us neklysta savo liepos 17 d. straipsnyje (savaitraštyje „Spectator“) vadindamas tai „negailestingu karu prieš senąjį ritualą“. Benediktas XVI savo „Summorum Pontificum“ viešai pripažino nekintamo Bažnyčios lex orandi [lot. maldos įstatymo], kurio joks popiežius negali panaikinti, egzistavimą. Antra vertus, Pranciškus atmeta tradicinį lex orandi, o netiesiogiai kartu su juo ir lex credendi [lot. tikėjimo įstatymą], kurį išreiškia senasis ritualas. Taika, kurią Bažnyčioje stengėsi užtikrinti Benedikto XVI motu proprio, baigėsi, ir Josephas Ratzingeris, praėjus aštuoneriems metams po savo atsistatydinimo, yra pasmerktas tapti savo įpėdinio pradedamo karo liudininku, kaip kokiame graikų tragedijos epiloge.

Ši kova vyksta ant schizmos prarajos slenksčio. Popiežius Pranciškus nori ten nusviesti savo kritikus, versdamas juos faktiškai – jei ir ne teoriškai – įsteigti jam besipriešinančią „tikrąją Bažnyčią“. Tačiau jis pats rizikuoja paskęsti šioje prarajoje, jeigu siekia Susirinkimo Bažnyčią pastatyti prieš Tradicijos Bažnyčią. Motu proprio „Traditiones custodes“ yra žingsnis šia linkme. Kaip įmanoma nepastebėti piktos valios ir veidmainystės to, kuris siekia sunaikinti Tradiciją vadindamas save „Tradicijos gynėju“? Ir kaip galima nematyti, kad tai vyksta būtent tokiu metu, kai Bažnyčią siaubia erezijos ir visokio plauko klaidos?

Jeigu apibrėžiame smurtą kaip neteisėtą galios panaudojimą, tuomet popiežiaus Pranciškaus motu proprio objektyviai yra smurto aktas, nes jis perdėtas ir išnaudojantis. Tačiau būtų klaida į šį smurto neteisėtumą atsakyti neteisėtomis pasipriešinimo formomis.

Vienintelis teisėtas pasipriešinimas yra toks, kuris neignoruoja kanonų teisės ir tvirtai tiki Bažnyčios regimumu; kuris nepasiduoda protestantizmui ir nesiekia iškelti popiežių, kovojantį prieš popiežių; kuris valdo savo kalbą ir tramdo netvarkingas aistras, galinčias nuvesti į pykčio protrūkius; kuris nepasiduoda apokaliptinėms fantazijoms ir audros metu išlaiko tvirtą laikyseną; galiausiai, kuris viską stato ant maldos ir remiasi įsitikimu, jog tik Jėzus Kristus ir niekas kitas gali išgelbėti savo Bažnyčią.

ŠALTINIS: rorate-caeli.blogspot.com