I. Pradinis apmąstymas. Skirtumas tarp objektyvios būklės ir subjektyvios tikinčiųjų būsenos
Prieš imdamiesi smulkiau analizuoti dalyvavimo Novus Ordo Missae (Naujosiose Mišiose) problemą, turime atskirti objektyvią šio reiškinio esmę ir subjektyvią situaciją, kurioje gali atsidurti konkretus žmogus.
Žvelgdami objektyviai, matome problemos esmę, patį reiškinį, nesigilindami nei į ypatingas aplinkybes, į kurias gali patekti tas ar kitas asmuo, nei į jo protinius gabumus intelektualiai pažinti ir suprasti tą reiškinį.
Pavyzdžiui, objektyviai abortas yra labai sunki nuodėmė, užtraukianti ekskomunikos bausmę. Kalbant apie subjektyvią ją padariusio asmens būklę, reikia atsižvelgti ne tik į patį reiškinį, bet ir į aplinkybes, su kuriomis susiduria tas asmuo, taip pat į jo intelektualinę būklę. Dažnai žmogui trūksta žinių ta tema, jis neaiškiai arba visiškai nesuvokia problemos.
Taip būna dėl klaidingo mokymo, aplinkos spaudimo, įpročio, baimės, nuogąstavimo likti nesuprastam artimųjų (grėsmės namų ramybei). Visos tos aplinkybės tuo labiau sumažina asmeninę atsakomybę už reiškinį ar poelgį, kuo sunkiau žmogui laisvai ir aiškiai priimti objektyvią tiesą apie tai.
Pavyzdžiui, atsakomybė už abortą, padarytą asmens, niekada neauklėto katalikiškai, nežinančio apie ekskomunikos bausmę, ar patyrusio stiprų aplinkinių spaudimą, gali daugiau ar mažiau sumažėti.
II. Kokia yra objektyvi tiesa apie Novus Ordo Missae?
Smulki Novus Ordo Missae analizė, atlikta žymių Bažnyčios hierarchų ir teologų (kardinolai Ottaviani, Bacci, Heenan ir kt.) aiškiai parodo, kad dalyvavimas Naujosiose Mišiose sukelia didžiulį pavojų prarasti katalikų tikėjimą. Naujasis ritualas neabejotinai panašus į protestantišką ,,Viešpaties vakarienę“, neigiančią Mišių, kaip aukos, pobūdį. Objektyvus tokių apeigų blogis ir žalingumas buvo ne kartą įrodytas taip pat ir ,,Pulkim ant kelių“ puslapiuose bei kitose publikacijose, nesusijusiose su Šv. Pijaus X kunigų brolija (pavyzdžiui, JAV katalikiškų leidyklų: TAN, Sarto House, Neumannpress ir t. t.).
Tai nėra vien tik teorinė problema. Praėjus 30 metų po Naujųjų Mišių įvedimo, Bažnyčios padėtis yra siaubinga. Tą suvokia daugelis dabartinių hierarchų. Nekalbant apie nesuskaičiuojamus šventvagiškus veiksmus (kuriuos palengvina naujasis Mišių ritualas), matome, kaip visur prarandamas tikėjimas realiu Viešpaties Jėzaus buvimu Švenčiausiame Sakramente, kaip nyksta pamaldumas ir iškrypsta asmeninis žmogaus santykis su Dievu.
Akivaizdu, kad niekam negalima dalyvauti ceremonijose ar apeigose, keliančiose grėsmę tikėjimui, apeigose, svyruojančiose ant šventvagystės ribos ir įžeidžiančiose Dievą nepagarbiu elgesiu.
Kadangi kunigai yra įpareigoti vesti tikinčiuosius į išganymą, sąžinė liepia jiems saugoti katalikus nuo pavojaus prarasti tikėjimą. Jų pareiga ‒ aiškinti tikintiesiems, kur slypi naujojo Mišių ritualo blogis. Ganytojai niekada negali skatinti dalyvauti apeigose, keliančiose grėsmę jiems patikėtų sielų tikėjimui.
III. Subjektyvi katalikų padėtis
Nūdien Naujosios Mišios yra išplatintos po visą pasaulį. Iš to kyla dvejopa problema tikintiesiems:
a) Jie susiduria beveik vien tik su Naujosiomis Mišiomis, šios jiems pristatomos kaip tikrosios Bažnyčios Mišios ir tobuliausias istorijoje ritualas. Šią nuomonę skleidžia Bažnyčios hierarchija, o ja katalikas iš principo turi pasitikėti ir jai paklusti.
b) Kita vertus, vadinamosios Tridento (tradicinės) Mišios visuotinai apšaukiamos archaizmu, neatitinkančiu mūsų laikų proto ir dvasios. Šiai šmeižto kampanijai vadovauja ne Bažnyčios išorės priešai, kaip kadaise (pavyzdžiui, Liuteris ar Kranmeris), bet pirmiausia katalikų hierarchai ir Bažnyčios teologai.
Tokioje situacijoje paprastam katalikui nepaprastai sunku aiškiai suvokti pavojų, kylantį iš dalyvavimo Naujosiose Mišiose. Dažnai tikintieji pastebi tam tikrus neatitikimus, piktinasi naujųjų apeigų primetamu elgesiu, balansuojančiu ant piktžodžiavimo ar šventvagystės ribos. Deja, greitai pripratimas slopina pasipiktinimo jausmus. Jie dalyvauja Naujosiose Mišiose su gerais ketinimais (bona fide), remdamiesi savo sąžine, nors objektyviai ta sąžinė klysta.
Vis dėlto tai jų neatleidžia nuo pareigos kreipti savo sąžinę pagal objektyvią tiesą. Jeigu jie, dalyvaudami Naujosiose Mišiose, regi elgesį, artimą profanacijai ar šventvagystei, arba pastebi, kad dėl šio dalyvavimo palaipsniui nyksta jų ar kitų žmonių tikėjimas ir pamaldumas, tuomet jie neturi teisės tiesiog užmerkti akių arba sumenkinti viso reikalo. Kiekvieno kataliko pareiga yra nuoširdžiai ieškoti pastebėtos krizės priežasčių pagal savo protinius sugebėjimus.
Kunigų ir išsilavinusių tikinčiųjų uždavinys yra skleisti objektyvią informaciją, apšviečiant likusius tikinčiuosius, kad jie, tinkamai orientavę savo sąžinę, galėtų įvertinti padėtį remdamiesi objektyvia tiesa.
Kai katalikas ima lyginti Naująsias Mišias su tikėjimo depozitu (lobiu), šventųjų dvasingumu, tradiciniu Bažnyčios mokymu, ta objektyvi padėtis jam vis labiau aiškėja. Kuo labiau tikintysis suvokia problemą, tuo labiau didėja jo atsakomybė.
Tačiau netgi tuo atveju tikintieji gali atsidurti situacijose, iš kurių nematys išeities. Jie dažnai jaučiasi visiškai pasimetę aplinkybėse, kuriose priešingi paliepimai sukelia sąžinės konfliktus: viena vertus, iš jų reikalaujama dalyvauti sekmadienio Mišiose, grasinant sunkia nuodėme už nedalyvavimą, kita vertus – draudžiama dalyvauti apeigose, gresiančiose tikėjimui ir t. t. Jie dažnai užduoda sau klausimą: ar reikia pasirinkti ,,mažesnį blogį“ – toliau lankyti Naująsias Mišias nepaisant visų jų blogybių, ar visiškai liautis lankytis Naujosiose Mišiose.
Reikia prisiminti taip pat psichologinius veiksnius: šeimynines problemas, pagarbą savo klebonui, įsitraukimą į Bažnyčios institucijas, pavojų papiktinti pažįstamus tikinčiuosius.
Prie to prisideda ir žemiškesni motyvai: žmonių požiūris, pavojus prarasti darbą ar politinę poziciją, baimė būti išstumtam iš visuomenės.
IV. Išvados
Kadangi kiekvienas atskiras katalikas yra skirtingoje subjektyvioje situacijoje, neįmanoma bendrai teigti, kad dalyvavimas Naujosiose Mišiose kiekvienu atveju reiškia nuodėmę. Reikia suprasti įvairius ,,sutrikusių katalikų“ sunkumus, negalima skubotai smerkti jų sunkaus apsisprendimo bei elgesio. Tačiau kartu meilė jų sieloms reikalauja mus elgtis taip:
1. Rodyti tradicinių šventųjų Mišių grožį ir taurumą;
2. Atvirai nurodyti objektyvius pavojus, kylančius iš dalyvavimo Naujosiose Mišiose; atkreipti tikinčiųjų dėmesį į jų didžiulę atsakomybę, įpareigojančią išsaugoti savo tikėjimą ir saugoti save bei savo vaikus nuo pavojaus jį prarasti;
3. Statyti koplyčias, kur galėtų būti aukojamos tradicinės šventosios Mišios ir skatinti tikinčiuosius reguliariai jose dalyvauti;
4. Stengtis, kad kunigai grįžtų prie tradicinių šventųjų Mišių;
5. Tradicijos tikintiesiems: pavyzdingai dalyvauti šventosiose Mišiose tiek vidumi (dvasinis pasiruošimas, pamaldumas), tiek išoriškai (giedojimas, pagarbi kūno laikysena, laikymasis tylos, tinkama apranga);
6. Tradicijos kunigams: pavyzdingai aukoti šventąsias Mišias, skaityti pamokslus apie Švenčiausiosios Aukos didybę ir kilnumą.