Audiencija jaunavedžiams 1941 09 10
Popiežius Pijus XII (1939–1958) savo įtemptoje darbotvarkėje rasdavo laiko specialioms audiencijoms, tarp jų ir jaunavedžių poroms, kurios ateidavo prašyti popiežiškojo palaiminimo savo santuokai. Šiose audiencijose Dievo vietininkas žemėje su tikrai tėviška meile kreipdavosi į savo dvasinius vaikus, kalbėdamas apie daugybę šeimos pašaukimo iššūkių bei subtilybių: įžeidimų atleidimą, pasiaukojančią meilę, skaistybę, pasitikėjimą Dievo globa, ištikimybės išbandymus, bendrą maldą šeimoje ir t. t. Viena iš popiežiaus paliestų esminių temų buvo tai, kas labai pamirštama šiais laikais – žmonos paklusnumas savo vyrui iš meilės Dievui.
Prieš kelias dienas, brangūs jaunavedžiai, Dievo akivaizdoje ir dalyvaujant kunigui, kaip jūsų gauto didingo sakramento teikėjai, laisvai ir iškilmingai apsikeisdami įžadais, jūs pasižadėjote vienas kitam neatskiriamai gyventi kartu. Atlikdami šį šventą veiksmą, jūs savo sielose jautėte, kad esate tobuloje lygybėje ir kad sudarėte vedybų sutartį visiškai laisvai, kaip du asmenys, turintys visiškai lygias teises. Jūsų žmogiškoji vertė atsiskleidė visoje laisvos valios teikiamoje didybėje.
Tačiau tą pačią akimirką jūs sukūrėte šeimą, o kiekviena šeima yra gyva visuomenė. Kiekvienai gerai sutvarkytai visuomenei reikalinga galva; visas šios galvos autoritetas ir valdžia ateina iš Dievo. Dėl to netgi jūsų sukurta šeima turi galvą. Šiai galvai Dievas suteikė valdžią moteriai, kurią Jis davė vyrui kaip draugę, padėjėją, kad būtų įsteigtas šis pirmasis branduolys, o po to – valdžią vaikams, kurie su Viešpaties palaiminimu ateis, kad padidintų ir džiugintų šeimą kaip atžalos aplinkui alyvmedžio kamieną.
Taip, šeimos galvos autoritetas ir valdžia kyla iš Dievo, kaip ir Adomas gavo iš Dievo pirmosios žmonijos galvos garbę bei valdžią, apdovanotas visomis dovanomis, kurios turėjo būti perduotos jo palikuonims. Dėl šios priežasties pirmasis buvo sukurtas Adomas, o po jo – Ieva. Kaip sako mums apaštalas Paulius, Adomas nebuvo apgautas, bet moteris buvo apgauta ir įpuolė į nuodėmę. Ak, kokią žalą Ieva padarė pirmajam vyrui, sau pačiai, visiems savo vaikams ir mums, iš savo smalsumo žiūrėdama į gražųjį žemiškojo rojaus vaisių ir kalbėdama su žalčiu! Todėl Dievas įsakė, kad, šalia jos nesuskaičiuojamų rūpesčių ir kančių, ji turės būti ir pavaldi savo vyrui. Brangiosios krikščionės motinos ir žmonos, niekada neleiskite sau palinkti į troškimą neteisėtai atimti iš savo vyro šeimos valdymo skeptrą! Tegul jūsų skeptras būna meilės skeptras, įteiktas jums pagonių apaštalo [šv. Pauliaus]: būti išganytoms, gimdant vaikus, jei jūs išlaikysite tikėjimą, meilę, šventumą ir santūrumą (1 Tim 2, 14).
Pašventinti malone vyrai ir žmonos yra lygiai ir betarpiškai suvienyti su Kristumi. Iš tiesų, visi, kurie buvo pakrikštyti Kristuje ir apsivilko Kristumi, rašo šv. Paulius, yra Dievo vaikai, ir nėra skirtumo tarp vyro bei moters, nes visi yra viena Jėzuje Kristuje. Kita vertus, padėtis Bažnyčioje ir šeimoje kaip regimose visuomenėse yra skirtinga. Dėl šios priežasties apaštalas įspėja: „Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas“ (1 Kor 11, 3). Taip pat, kaip Kristus-žmogus yra pavaldus Dievui, taip kiekvienas krikščionis yra pavaldus Kristui, kurio narys jis yra, taip pat ir moteris yra pavaldi vyrui, su kuriuo santuokos galia ji tapo „vienu kūnu“. Didysis apaštalas jautė būtinybę priminti šią tiesą ir šį fundamentalų faktą Korinto atsivertėliams, kurie dėl įvairių pagoniškojo pasaulio idėjų bei papročių galėjo būti užmiršę, neteisingai supratę ar iškraipę tuos dalykus. Argi jis nejaustų tokio paties poreikio išsakyti šiuos perspėjimus, jeigu jam reikėtų kalbėti daugeliui krikščionių šiomis dienomis? Argi mūsų laikais netvyro nesveika atgimusios pagonybės atmosfera?
Dabartinės gyvenimo sąlygos, kylančios iš šiandienos ekonominės bei socialinės būklės, dėl papročių profesijose, menuose ir amatuose priimti moteris ir vyrus į tas pačias dirbtuves, įstaigas ir įvairius darbus, bando pagimdyti bei praktiniame lygmenyje įvesti vienodumą tarp vyro ir moters veiklos. Tokiu būdu vyrai ir žmonos labai dažnai atsiduria padėtyje, kuri beveik priartėja prie lygybės. Dažnai vyras ir žmona turi panašias profesijas ir asmeninėmis pastangomis įneša beveik lygų pinigų kiekį į šeimos biudžetą. Dėl darbo jie netgi ima gyventi gyvenimus, gana nepriklausomus vienas nuo kito.
Bet kaipgi jaučiasi vaikai, kuriuos Dievas jiems siunčia, kad jais būtų rūpinamasi, kad jie būtų apsaugoti, auklėjami ir mokomi? Matome juos – nesakysiu: apleistus, bet labai dažnai atiduotus į svetimas rankas nuo pat jų pirmųjų metų, formuojamus ir vedamus į gyvenimą labiau kitų žmonių, nei savosios mamos, esančios toli nuo namų, dirbančios pagal savo profesiją. Ar galime stebėtis, kad šeimos autoriteto jausmas ima silpnėti ir, praradęs įtaką, palaipsniui visiškai išnyksta, kai tėvo kontrolė ir motinos rūpestis jau nebėra tokie stiprūs, kad galėtų sukurti laimingą ir meilės pilną šeimos gyvenimą?
Ir vis dėlto, krikščioniška santuokos samprata, kurios šv. Paulius mokė savo mokinius Efeze, o taip pat ir Korinte, negali būti labiau suprantama ir aiški: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva... Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save... Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą“ (Ef 5, 22 ir toliau).
Kas gi daugiau yra ši šv. Pauliaus doktrina ir mokymas, jei ne Kristaus mokymas? Šiuo būdu dieviškasis Atpirkėjas norėjo atstatyti tai, ką sunaikino pagonybė. Nei Atėnams, nei Romai – tiems civilizacijos švyturiams, stipria prigimtine šviesa nušvietusiems šeimos ryšius, nei didingoms filosofinėms spekuliacijoms, nei išmintingiems įstatymams, nei griežtiems pasmerkimams niekados nepavyko suteikti moteriai jai derančios vietos šeimoje.
Romos pasaulyje, nepaisant pagarbos ir prakilnumo, kuris supo šeimos motiną, ji buvo pagal senąją kviritų [romėnų] teisę pajungta visiškai ir nežabotai savo vyro arba „šeimos tėvo“, turėjusio visišką viešpatavimo teisę namuose, valdžiai. Bet vėlesniais amžiais visi protėvių šeimos įstatymai nusmuko ir tapo nenaudojami, geležinė disciplina subyrėjo ir moteris tapo praktiškai nepriklausoma nuo bet kokios vyro valdžios.
Be abejonės, išliko kilnių žmonų ir puikių motinų pavyzdžių, bet kaip kontrastas tokioms iškilioms asmenybėms buvo nuolat augantis skaičius moterų, ypač iš aukštosios visuomenės, kurios atsižadėjo ir priešinosi motinystės pareigoms, nes buvo įsitraukusios į darbus bei pomėgius, kurie iki tol buvo skirti vien vyrams. Pagausėjus skyrybų, šeima galutinai sugriuvo. Moteriška moralė ir meilės jausmai iškrypo iš tiesaus ir dorybingo kelio taip stipriai, kad privertė Seneką sarkastiškai pastebėti: „Ar dar tebėra nors viena moteris, kuri susigėstų, nutraukdama savo santuoką, jeigu garsios ir kilmingos damos skaičiuoja savo amžių ne pagal konsulų skaičių, bet pagal vyrų skaičių ir kurios skiriasi, kad ištekėtų, bei išteka, kad išsiskirtų?“
Moterys turi didelę galią vyrams. Prisiminkime, kad Ieva, po to, kai ji buvo sugundyta žalčio, davė uždraustąjį vaisių Adomui, ir Adomas jį valgė. Atkūrimas šeimoje struktūros, nepakeičiamos dėl savo vienybės bei savo laimingumo, ir grąžinimas santuokinei meilei jos tikrosios bei pirminės didybės, buvo vienas iš didžiausių krikščionybės pasiekimų, prasidėjęs nuo tos dienos, kai Kristus ištarė fariziejams ir pasauliui: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).
Šią esminę prigimties tvarką, glūdinčią šeimos vienybėje, kurianti dieviškoji Apvaizda pažymėjo išskirtinėmis, glaudžiai priklausančiomis viena nuo kitos savybėmis, kurias Ji norėjo suteikti vyrui ir moteriai. „Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters“ (1 Kor 11, 11) – sušuko šventasis Paulius. Vyras užima pagrindinę vietą šioje vienybėje – tai laiduoja kūno jėga, Dievo dovanos būtinos darbui, kuris turi teikti ir garantuoti šeimai išlaikymą. Jam buvo pasakyta: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“ (Pr 3, 19). Moteriai Dievas skyrė kentėti gimdymo skausmus, darbą žindant kūdikį ir auklėjant vaikus, kuriems net puikiausia svetimųjų priežiūra niekada neatstos švelnios meilės kupino motinos rūpesčio.
Bet, nors tvirtai pritardamas šiai žmonos priklausomybei nuo vyro, pašventintai jau pirmuosiuose Dievo Apreiškimo puslapiuose, pagonių apaštalas primena, kad Kristus, pilnas užuojautos mums ir moterims, pasaldino bet kokį kartybės prieskonį, vis dar užsilikusį senojo įstatymo gelmėse. Per jo dievišką sąjungą su savąja Bažnyčia, kurią Jis „sujungė savo šventuoju krauju“, Jis parodė, kaip galvos valdžia ir žmonos paklusnumas gali be jokio nuostolio būti perkeisti meilės galia – meilės, kuri atkartoja ryšį, vienijantį Jį ir Jo Bažnyčią. Jis parodė, kaip vadovavimo pastovumas ir pagarbus paklusnumas gali ir privalo aktyvioje bei abipusėje meilėje pasiekti save pamirštantį nesavanaudiškumą ir dosnų savęs dovanojimą vienas kitam. Iš čia kyla ir yra sutvirtinama namų ramybė. Ramybė, šv. Augustino apibrėžta kaip „gerai sutvarkyta santarvė šeimoje tarp tų, kurie valdo ir tų, kurie paklūsta“, yra tvarkos ir meilės žiedas. Tai turėtų būti pavyzdys jūsų krikščioniškoms šeimoms.
Jums, vyrai, yra suteikta valdžia. Jūsų namuose kiekvienas iš jūsų yra galva, turinti visas pareigas ir atsakomybę, kurios tai reikalauja. Todėl neabejokite ir nesvyruokite, vykdydami tą valdžią! Nesitraukite nuo tų pareigų ir nebėkite nuo tos atsakomybės! Neleiskite, kad tinginystė, nerūpestingumas, savanaudiškumas ar pasilinksminimai priverstų jus paleisti jūsų namų laivo vairą, patikėtą jūsų rankoms. Bet kokį delikatumą, kokią pagarbą, kokią švelnią meilę jūs turite rodyti žmonai, jūsų pasirinktai savo gyvenimo drauge, kiekvieną kartą, kai panaudojate savo valdžią, nesvarbu, laimingomis ar liūdnomis aplinkybėmis! Tegul jūsų įsakymai, prideda minėtasis didysis Hipono vyskupas [šv. Augustinas], būna tokie švelnūs, kaip geras patarimas; iš šio patarimo paklusnumas semsis padrąsinimo ir jėgos. Krikščioniškuose namuose, kur žmogus gyvena tikėjimu ir tebėra dangiškojo miesto piligrimas, netgi tie, kurie įsakinėja, tarnauja tiems, kuriems jie, atrodytų, komanduoja, kadangi jie įsakinėja ne iš troškimo valdyti, bet kad patartų, ne iš valdingo išdidumo, bet dėl išmintingo numatymo.
Pažvelkime į šv. Juozapo pavyzdį. Jis matė Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri buvo geresnė, šventesnė, prakilnesnė už jį. Aukščiausia pagarba jai vertė jį garbinti ją kaip angelų ir žmonių Karalienę, jo Dievo Motiną; ir vis dėlto jis pasiliko ir veikė savo poste kaip Šventosios Šeimos galva, ir niekada nebuvo galima pastebėti, kad jis apsileistų vykdydamas kurią nors iš tų aukščiausių pareigų, kurias šis vaidmuo jam uždėjo.
Taip pat ir jūs, brangiosios žmonos, pakelkite savo dvasią! Ne vien tik priimkite, ne vien tik pakluskite šiai savo vyro valdžiai, kuriai jus atidavė Dievas, tvarkingai veikdamas prigimties ir malonės lygmenyse. Jūs turėtumėte ją noriai ir nuoširdžiai mylėti su ta pačia pagarbia meile, kurią jaučiate mūsų Viešpaties valdžiai, visokios teisingos valdžios ir vadovavimo šaltiniui. Mes labai gerai žinome, kad lygybės samprata – varžymasis studijose, mokykloje, moksle, sporte bei žaidimuose – sukelia išdidumo jausmą daugelio moterų širdyse. Gali būti, kad dėl jūsų, kaip modernių, nepriklausomų jaunų moterų, paslėpto jautrumo, jūs jausitės, kad jums sunku sutikti su priklausomybe namų gyvenime. Daugelis aplink jus skelbs, kad tai yra neteisinga; jie ragins jus siekti sau dar daugiau nepriklausomybės, primygtinai pabrėždami, kad jūs esate absoliučiai lygi savo vyrui, netgi daugeliu aspektų pranašesnė už jį. Netapkite antrąja Ieva, leisdamos save suklaidinti šiomis klastingomis, gundančiomis ir apgaulingomis idėjomis, leisdamos išmušti save iš vienintelio kelio, kuris gali vesti į tikrą laimę čia žemėje.
Didžiausia nepriklausomybė, į kurią jūs turite šventą teisę, yra sielos nepriklausomybė, sielos, kuri yra nepalaužiamai krikščioniška blogio akivaizdoje. Jūsų protas ir širdis, jus pareigingai perspėja, kai jums liepiama daryti ką nors prieš nepakeičiamus dieviškosios teisės įsakymus arba prieš nenuginčijamas krikščioniškų moterų, žmonų ir motinų pareigas. Jūs turite pagarbiai, ramiai, su meile, bet be kompromisų saugoti bei ginti neatimamą ir šventą jūsų sąžinės nepriklausomybę. Šiandieniniame pasaulyje esama heroizmo ir pergalės pavyzdžių, kurių slapti ir nematomi liudininkai yra tik Dievas ir Jo angelai.
Galiausiai, jūs turite paaukoti užgaidas arba asmeninius pasirinkimus, kokie teisėti jie bebūtų – būkite laimingos, nes šios mažytės netektys bus atlygintos, kai kasdien vis labiau laimėsite tą širdį, kuri buvo jums atiduota, kai vis labiau augs ir stiprės giliausia minčių, jausmų ir valios vienybė. Jau vien tik ji gali pasaldinti ir palengvinti tą jums patikėtą didingą misiją – auklėti vaikus, misiją, kuriai stipriai grasins bet koks nesutarimas. Šeimoje, kaip ir kiekvienoje dviejų ar daugiau asmenų sąjungoje, dirbančioje dėl to paties tikslo, būtinai reikalinga ir niekuo nepakeičiama yra valdžia, kad veiksmingai apsaugotų, vestų ir išlaikytų tą vienybę. Dėl to jūs turėtumėte mylėti tą ryšį, kuris jus vienija, netgi jeigu gyvenimo kelyje vienas turi vesti, o kitas – sekti; jūs turėtumėte mylėti jį su visa ta meile, kurią atsinešate į savo namus.
Iš: Dear Newlyweds, Sarto house, Kanzas City, MO, 2001. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius.