Tėvų atsakomybė už vaiko sielą

1. Rūpinimasis vaiko siela nuo pat pradžių
 
Jei pamąstytume, kokie svarbūs yra pirmieji vaiko gyvenimo metai, būtume pritrenkti! Jis ne tik išmoksta valgyti, gerti, juoktis, dažnai – vaikščioti ir ištarti vienskiemenius žodžius, bet ir įgauna konkrečius besiformuojančio charakterio įpročius. Nuo pat gimimo akimirkos formuojasi vaiko asmenybė ir būdas. Kai jis pasiekia šeštuosius metus, jau visam gyvenimui būna padėtas nesugriaunamas jo charakterio pagrindas. Todėl svarbus ne tik kiekvienas mėnuo, bet ir kiekviena diena: nors jūsų kūdikiui – tik trys mėnesiai, jo sąmonėje įsispaudžia svarbūs vaizdiniai.
Bet mes, tėvai – tokie užsiėmę! Tik tie, kurie patys yra tėvai, gali suprasti, kiek užsiėmimų mums teikia vaikai. Reikia tiek daug nuveikti, o laiko, kad tai padarytum, visuomet taip mažai. Iš tiesų, teisingai prižiūrėti jų augimą ir vystymąsi yra Heraklio darbas. Tačiau lieka faktas: tai yra pats svarbiausias tarpsnis jūsų vaiko gyvenime – nuo jo gimimo momento iki tada, kai jis pradeda eiti į pirmąją mokyklos klasę. Todėl turime atsiminti, kad vaiko charakterio pagrindą suformuoja tos įtakos, kurios jį veikia tais svarbiais metais, o namų aplinką beveik visiškai nulemia tėvai. Kaip palenksime daigą, taip augs ir medis!
 
Tėvų pareiga
 
Šiame ir vėlesniuose skyriuose mes bandysime padėti jums vykdyti tą pareigą, kurią jums skyrė visagalis Dievas – krikščioniškai auklėti vaiką, kurį sutveriant jūs bendradarbiavote su Dievu.
O, jeigu mes galėtume suvokti savo atsakomybę, mūsų privilegiją ir galią formuojant vaiko sielą! Ji yra per didelė brangenybė, kad kas nors galėtų į ją kištis. Tačiau mūsų kaip tėvų pareigą galima apibendrinti vienu sakiniu – mes turime išmokyti vaiką pažinti bei mylėti Dievą ir jam tarnauti šiame pasaulyje taip, kad jis užsitarnautų būti laimingas su juo būsimame, amžinajame gyvenime.
 
Antgamtinė atmosfera
 
Kad išmokytume vaiką pažinti bei mylėti Dievą ir jam tarnauti, pirmiausia turime pripildyti savo namus antgamtine atmosfera. Mūsų tikslas yra padaryti namus tokius katalikiškus, kad kūdikis galėtų pastebėti šventus dalykus taip anksti, kaip jis pastebi savo mamą ar barškutį. Kodėl nesuteikus Kūdikėliui Viešpačiui Jėzui garbės patekti tarp pirmųjų įspūdžių kūdikio atmintyje?
Tačiau kaip gali namai būti antgamtiški, jeigu mes, kurie gyvename pasaulyje, praleidžiame daugumą laiko rūpindamiesi savo biudžetu ir pakankamu uždarbiu savo vaikams išlaikyti? Ar Bažnyčia mano, kad tokie paprasti žmonės kaip mes turi būti šventi? Bet kodėl ne? Būti šventuoju yra ne kas kita kaip vykdyti Dievo valią, o Dievo valios vykdymas mūsų atveju reiškia mūsų įprastinių krikščioniškų pareigų atlikimą. Dievas viską mato, Dievas viską žino, ir netgi tokia mažutė pareiga kaip buteliukų plovimas gali įgauti begalinė vertę. Tik pagalvokite! Ar esate kada nors žiūrėję į snaigę ir žavėjęsi įstabiais raštais, kurie joje susidarė? Tad jeigu Dievas tiek daug davė tokiam mažam daikteliui, kuris išnyks vos nukritęs, suteikė jam tokį gražų pavidalą, kaip didžiai jis rūpinasi ir myli žmogišką sielą, kurios laikini saugotojai esate jūs?
 
Ką reikia daryti?
 
1) Katalikų filosofai paaiškina mums, kad antgamtinė, viršprigimtinė (lot. supernaturalis) tvarka yra statoma ant prigimtinės arba gamtinės (lot. naturalis) tvarkos pamato. Taigi šiam laikotarpiui yra svarbu įvesti įpročių, susijusių su kūdikio fiziniais poreikiais, reguliarumą. Reguliarumas maitinime, miegojime ir t. t. vėliau padės suformuoti krikščioniško charakterio pagrindą.
2) Šeima, kuri meldžiasi kartu, išlieka kartu. Išbandyta patirtis įrodo, kad šeima, kuri meldžiasi Rožančių kartu, užlygins savo nesutarimus pamaldumu Švenčiausiajai Mergelei, prašydama jos pagalbos.
3) Būtų nuostabu, jeigu mes galėtume kartais perskaityti Krikšto pažadus ir kasdien prisiminti juos, kad ir maudydami kūdikį, ir tada ištarti maldą Dievui, kad jis išsaugotų vaiko Krikšto metu gautą nekaltybę per visus ateinančius metus.
4) Kūdikiai stebėtinai smarkūs – tiesiog stebina, kiek daug jie gali suvalgyti ar judėti. Jeigu mes paimsime jų mažas rankytes ir peržegnosime kryžiaus ženklu – taip, nors jiems dar tik trys mėnesiai – jie greitai pripras prie to veiksmo.
5) Kiekviena mama turėtų būti „įvesdinta į Bažnyčią“ (tai specialus palaiminimas, duodamas po kūdikio gimimo. Jis panašus į Senojo Testamento Apsivalymo apeigas – įvedybas, kuriose dalyvavo net ir Dievo Motina). Jeigu to dar nepadarėte, būtų gera mintis susiruošti dabar. Tai yra Bažnyčios teikiama sakramentalija, ir ji yra tokia vertinga, kad reikėtų pasinaudoti jos teikiama dvasine nauda.
6) Tegul jūsų daina kūdikiui būna religinė, geriausia – himnas mūsų Švenčiausiajai Motinai.
7) Tų svarbių mėnesių metu paveskite kūdikį ypatingai Dievo Motinos ir Kristaus globai ir prisekite Švč. M. Marijos ar Švč. Jėzaus Širdies medalikėlį prie jo apatinių marškinėlių kaip to pašventimo ženklą.
 
Dorybės, reikalingos tėvams
 
Niekuomet nepamirškite pasitikėti Dievo Motina. Gyvendama žemėje, ji buvo ir motina, ir žmona, todėl supranta jūsų kaip tėvų vargus ir rūpesčius. Priklausykite nuo jos kaip jūsų vaikas priklauso nuo jūsų, atsiremkite į ją, gyvenkite ja! Pats Jėzus visiškai pasivedė jos globai ir gyveno su ja.
 
2. Šešių mėnesių kūdikis
 
Malonės dovanos, kurias Dievas duoda šventajame Santuokos sakramente, yra šios:
1) Dalyvauti naujų žmonių sutvėrime, laikantis Dievo įstatymų.
2) Džiaugtis ir padaryti šventais vedybinio gyvenimo malonumus (sukurtus tam, kad sušvelnintų gyvenimo sunkumus ir glaudžiau suvienytų vyrą ir žmoną).
3) Puoselėti savęs atsižadančią meilę vienas kitam ir augti joje, pakenčiant neišvengiamus trūkumus, kurių esama kiekviename žmoguje.
4) Auklėti vaikus, lavinant juos geram ir naudingam gyvenimui žemėje, kuris nuvestų juos į dangų.
Todėl atsiminkime, kad tėvai yra paties Dievo skirti mokytojai.
 
Visą laiką mokytis
 
Vykdydami mūsų kilnias mokytojų pareigas, turime atsiminti, kad būtent mums dera duoti vaikui naujų minčių. Todėl jeigu norime, kad kūdikis būtų pilnas gerų minčių, mes turime jas pateikti. Dabar, kai vaikas yra „graibstymo“ stadijoje, jis be abejonės užgriebia mūsų duotą medalikėlį kiekvieną kartą, kai mes keičiame jam sauskelnes ar pasilenkiame pasikalbėti su juo. Štai jūsų galimybė parodyti medalikėlį ir pasakyti „Marija“, jeigu tai yra, pvz., Švč. M. Marijos Stebuklingasis medalikėlis. Ar jis pažinos Dievą, Švenčiausiąją Mergelę ir šventuosius, priklauso nuo to, kaip mes juos jam pristatysime.
Žinoma, užtruks dar ilgai, kol mūsų kūdikis ims kalbėti, bet jis visą laiką priima idėjas. Mažame pasaulyje, kur gyvena kūdikis, tėvas ir motina yra beveik viskas. Nors jis nesupranta nieko, ką jūs sakote, atrodo, kad kartais jis turi šeštąjį pojūtį, kuriuo jaučia tai, ką jūs jaučiate. Kai tėvas ir mama jaudinasi dėl kokių nors šeimyninių sunkumų, vaikas būna neramus. Kai jie yra laimingi, kūdikiui atrodo lengviau džiaugsmingai krykštauti.
Taigi vaikas visą laiką mokosi, ir būtent mūsų pareiga yra pateikti jam minčių apie Dievą bei religiją per tai, ką jis mato ir girdi.
 
Planavimas
 
Mes, motinos, turėtume kurį nors ramų vakarą, kai visur tylu, prisėsti su pieštuku ir brūkštelėti keletą klausimų ir atsakymų:
– Ko man reikia, kad atlikčiau savo darbą?
– Mąstymo, laiko, atsakomybės jausmo, kantrybės, ištvermės ir maldos.
– Su kuo pirmiausia norėčiau supažindinti savo vaiką?
– Su Dievu, Švenčiausiąja Dievo Motina, Kūdikėliu Jėzumi, kai kuriais šventaisiais, paklusnumu ir t. t.
– Kaip galėčiau pateikti jam šias mintis dabar?
– Paveikslais, dainavimu, žegnodama kūdikį kryžiaus ženklu jo paties rankute ir t. t.
Apmąstę, nuspręskite kiekvieną dieną skirti truputį laiko, kad įsitikintumėte, ar gyvenate pagal savo planą. Netgi jeigu jums atrodytų, jog šiuo planavimu nieko nepadarote kūdikiui, jūs daug padarote sau – tiesiog tuo, kad mąstote apie savo kilnią pareigą būti motina bei tėvu ir planuojate, kaip įvykdyti tą pareigą.
Mes esame labai užsiėmę fiziškai rūpindamiesi kūdikiu, namų ruoša, virimu, kūdikio priežiūra – šimtu dalykų, kuriuos pamiršta kiti žmonės. Tėvas taip pat yra pavargęs po sunkaus dienos darbo. Todėl tėvai turi būti šventaisiais. Jie negali pabėgti nuo savo pašaukimo. Nepaisant to, kokie nuilsę ir persidirbę jie būtų, jie turi mąstyti apie tokių brangių savo vaikų sielų ugdymą.
 
Linksmumas
 
Kokie nuvargę ir išsekę mes ne kartą jaučiamės vakarais! Bet atsiminkime: mūsų Viešpats niekada neduoda kryžiaus, nesuteikdamas pakankamai malonės, kad jį pakeltume. Jau vien šypsodamiesi mes jaučiamės geriau, kadangi nusiteikimas, sukeliantis šypseną, padaro pokytį nervų sistemoje, taigi nuvargęs kūnas ima jaustis geriau. Ši kombinacija – šypsena, sukelta sielos valios jėga ir pavargusio kūno atsipalaidavimas – duoda naujų jėgų tiek kūnui, tiek sielai.
Pakalbėkime apie linksmumą. Jūs turbūt pastebėjote, kad kai kurie kūdikiai yra gyvesni už kitus: greičiau pradeda kalbėti ir t. t. Tai gali vykti ir dėl to, kad tokių kūdikių motinos, besisukdamos savo kasdienės namų ruošos darbuose, beveik be perstojo kalbasi su kūdikiu, kai jis nemiega. Mažylis apsuptas tokios atmosferos, vystys pageidautinas asmenybės savybes daug lengviau nei tas, kuris būna paliktas žaisti savo aptvarėlyje ir pamirštas.
 
Ką reikia daryti?
 
1) Ir toliau kalbėkite šeimos Rožančių. Žinoma, į vakaro maldas bei Rožančių įtraukite ir kūdikį. Uždegtos žvakės ant mažo namų altorėlio patrauks kūdikio dėmesį, ir greitai jis susies šeimos maldas bei žvakių uždegimo ritualą su šilumos ir laimės jausmu, kuris peraugs į meilę maldai.
2) Visada turėkite namuose švęsto vandens. Kiekvieną rytą ir vakarą įmerkite į jį mažylio pirštukus ir su jo ranka peržegnokite jį kryžiaus ženklu.
3) Ir toliau giedokite religines giesmes kaip lopšines.
4) Ar jūsų namuose jau yra intronizuota[1] Švenčiausioji Jėzaus Širdis? Jeigu ne, būtų gerai tai padaryti, kadangi tai bene veiksmingiausia praktika, padedanti šeimos maldą padaryti reguliariu įpročiu. Paveikslas nuolat primena, kad Dievas yra mūsų katalikiškų namų gyventojas. Malda, kuri, be kita ko, sako: „Mes pripažįstame Tave savo namų Karaliumi ir Galva“, yra pagarbos Kristui Karaliui aktas. Tai mūsų ištikimybės jam pareiškimas mūsų kasdieniame gyvenime, visame, ką mes darome.
 
Dorybės, reikalingos tėvams
 
Būkite linksmi, būkite kantrūs ir ištvermingai laikykitės savo plano supažindinti jūsų mažylį su Dievu. Tam prireiks laiko, bet jūsų pastangos bus gausiai atlygintos.
 
3. Devynių mėnesių kūdikis
 
Kaip bėga laikas! Iki šiol jūsų vaikas tik gėrė įspūdžius, bet jau netoli tas metas, kai jis juos išreikš. Dabar jums reikia pasiruošti lavinti savo vaiko charakterį ir pratinti jį prie maldos.
 
Charakteris
 
Šiame mažame padarėlyje su gražiu kūneliu, į kurį jūs taip meiliai žiūrite, glūdi jėga, stipresnė už Niagaros krioklį. Kiekvienas iš mūsų turi stiprų troškimą išreikšti save, kuris pajėgia suformuoti asmenybę, galinčią statyti kitų žmonių gyvenimo ir laimės rūmą arba jį sugriauti. Niagaros krioklys, paliktas savo natūralioje būklėje, grumėdamas į bedugnę, nors ir yra labai gražus, bet nieko nepadaro. Pažabotas ir nukreiptas jis gali apšviesti namus, varyti gamyklas, atlikti tūkstančius darbų, kurie padarys gyvenimą lengvesnį tūkstantį mylių aplink. Jeigu pabandytumėte jį visiškai užtvenkti, jis gali išsilieti per kraštus, sukeldamas katastrofą. Tokia yra ir jūsų vaiko sielos vidinė jėga. Išlepinus vaiką, jo gyvenimas taps visiškai nenaudingas, jis bus našta kitiems. Kita vertus, jį „užtvenkus“ – sutramdžius jį rūstumu ir represijomis, jis taps neurotiku. Jūsų pareiga yra pažaboti ir nukreipti tą jėgą, kad jūsų vaikas galėtų tarnauti Dievui ir būtų naudingas kitiems.
 
Jūsų pačių pasiruošimas
 
Kol kas jūsų vaikas negali tiesiogiai reaguoti į religinį bei jo charakterio formavimą. Tačiau netiesiogiai jo būdas labai priklausys nuo jūsiškio. Jeigu jūs kantrūs, linksmi ir patenkinti savo gyvenimu, tuomet jūs turite savybių, būtinų, norint įvesti teisingą savo vaiko elgesio discipliną. Nėra kito būdo, kaip išvengti kraštutinumų: viena vertus – jūsų vaiko išlepinimo, kita vertus – per didelio griežtumo su juo. Vienintelis būdas – ugdyti jūsų pačių charakterius.
 
Maldos kelias
 
Kantrybės, linksmumo ir pasitenkinimo savo gyvenimu kelias yra maldos kelias. Jeigu mes priklausytume vien nuo savęs, mes niekada negalėtume būti ramūs tokios baisios mūsų kaip tėvų atsakomybės akivaizdoje. Bet pamąstykime, kad lygiai kaip ir vaikas visame kame priklauso nuo mūsų, taip ir mes visokeriopai priklausome nuo Dievo; ir kaip didžiulė meilė sieja mus su vaiku, taip ir Dievas mus myli dar didesne meile. Kai tik jūs kelioms minutėms prisėsite ar prigulsite atsipūsti – tikimės, kad jūs įgijote šį puikų įprotį – tegul jūsų mintys sklendžia pas Dievą. Padėkokite jam už tai, kad davė jums tokią brangią mažą sielą, kad brandintumėte ir rūpintumėtės ja. Pašvęskite save jam, kad jis galėtų nukreipti jūsų valią jo valiai vykdyti, pasakykite jam, kaip karštai jūs jį mylite. Jis toks geras! Kalbėkite savais žodžiais, ne ištardami juos balsu, bet tyliai tardami juos savo širdyje. Vidinė malda yra aukščiausia maldos forma.
 
Kūdikio maldos kelio pradžia
 
Vėliau gyvenime didelio pasitenkinimo šaltinis bus tai, kad jūsų vaiko pirmieji įspūdžiai yra apie Dievą. Jeigu jūs kiekvieną rytą atsiklaupsite šalia jūsų kūdikio lovelės, pasimelsite Sveika, Marija ir savo vaiko vardu sukalbėsite ryto pasiaukojimą „Mano Dieve, aš aukoju Tau save ir savo dieną“, tuomet greitai bus padėtas pagrindas jo maldos gyvenimui. Prisiminkite, kaip vaikas ima klykti, pasveikintas daktaro, kuris jam suleido vaistus prieš kelias savaites. Tada jam buvo padarytas gilus ir ilgalaikis įspūdis. Taip yra ir su jo gerais maldos įpročiais, su meilės, šilumos ir Dievo artumo jausmu.
 
Meilės elementas
 
Kai jūsų kūdikis ims pastebėti jį supančius daiktus, jam labiausiai už viską reikės suvokti, kad jūs jį mylite. Juk visas vaiko patyrimas įspaus į jo sielą supratimą, kad jam trūksta jėgų ir žinių. Vienintelis mažylio turimas padrąsinimo šaltinis pasaulyje, kuris jam lieka visiška paslaptis, yra mūsų meilė jam. Vargu ar mums, mamytėms ir tėveliams, reikia priminti mylėti savo vaikus, bet mes turime leisti vaikui pamatyti mūsų meilę visada, net kai vaikas mus erzina, net kai mes jį baudžiame.
 
Ką reikia daryti?
 
1) Ir toliau kalbėkite šeimos Rožančių. Vargu, ar įmanoma kada nors per daug pabrėžti jo svarbą, kadangi jis pasitarnauja dvejopai: jis sustiprina šeimos ryšius ir padidina mūsų pasišventimą Dievo Motinai.
2) Įpraskite kalbėti kasdienines maldas – prašydami Dievo pagalbos, kurios jums reikia, vykdant jūsų kasdienes tėvų pareigas.
3) Dalyvaukite Mišiose, kai tik įmanoma. Visos pasaulio maldos negali prilygti vienoms Mišioms, ir mes negalime praleisti progos, kad ir šeštadienį ar kitą laisvą dieną, paaukoti savo maldas, suvienytas su Mišių auka.
4) Kiekvieną rytą šalia jūsų kūdikio lovelės sukalbėkite Sveika, Marija ir paprastą ryto pasiaukojimą.
5) Kiekvieną rytą ir vakarą paimkite mažylio rankelę ir peržegnokite jį kryžiaus ženklu.
6) Ir toliau giedokite giesmes kaip lopšines kūdikiui.
 
Dorybės, reikalingos tėvams: Dievo buvimas
 
Mąstymas apie mūsų meilę kūdikiui ir Dievo meilę mums pagilins įprotį pakelti mūsų mintis į Tą, kuris mus sutvėrė. Koks laimingas būtų mūsų gyvenimas, jeigu mes paaukotume Dievui kiekvieną naują darbą! Kiekviena motina turi neįtikėtinai daug kasdienių pareigų, bet pavertusi šias pastangas aukomis, ji netrukus ims kreiptis į Dievą labai, labai dažnai. Taigi tai, kas dažniausiai buvo katorga, pavirs laime.
 
4. Vienerių metų kūdikis
 
Jūsų kūdikio pirmasis gimtadienis
Jūsų mažyliui – vieneri metukai! Žinoma, turėsite tortą su viena žvakute – kaip linksma matyti, koks jis laimingas, žiūrėdamas į tą ryškiai degančią žvakutę!
Kadangi jūs švenčiate savo laimę būti tėvais, tai kodėl gi nenunešus savo kūdikio į bažnyčią uždegti žvakės padėkai už jo laimę, maldai už jo nuolatinę gerą sveikatą ir pagarbiam prašymui, kad jis augtų Dievo meilėje.
 
Įniršio priepuoliai
 
Jūsų vaikas pradeda mąstyti ir galbūt iš patirties praeityje prisimena, kad parodyti kaprizai kartais gali jam laimėti tai, ko jis nori. Nepasiduokite jo kaprizams, nekreipkite dėmesio į jo klyksmus bei smūgius ir, kai jis nurimsta bei nebesiblaško, labai ramiai duokite jam jo norėtą dėmesį.
Nekreipkite dėmesio į kitus suaugusius, kurie galbūt patars jums pasiduoti ir viską „palengvinti“. Bet jis yra jūsų kūdikis ir jūs esate atsakingi už jo teisingą auginimą; jūs turite atsakyti prieš Dievą.
 
Geri įpročiai
 
Kai jums jau pradės pavykti nugalėti kaprizus, jūs ir toliau turite likti tvirti bei daryti taip pat – tada jūsų kūdikis bus daug laimingesnis. Jūsų vaikas ims pasitikėti jumis ir per jus suras laimę. Vaikas netampa geru vien nuo to, kad sakote jam būti geru. Būti geru – tai praktikuoti dorybes. Todėl jūsų pirmoji pareiga yra įpratinti vaiką prie gerų įpročių. Kiekvienas geras antgamtinis įprotis turi būti įgyjamas pakartotiniais aktais, pasiremiant Dievo malonės pagalba. Mokykite paklusti, naudodami paklusnumo aktus, dosnumo, būnant dosniu ir ypač – mokykite maldos kartu melsdamiesi. Visas geras pastangas Dievas paremia, kai tiesiogiai į jį kreipiamės, prašydami jo malonės pagalbos, todėl mes turime siekti įpročio melstis gerai ir dažnai.
 
Paklusnumas
 
Charakterio formavimui būtinas paklusnumas. Netgi kai vaikui tik vieneri metai, jam galima paaiškinti, kodėl iš jo reikalaujama tam tikrų dalykų. Vaikas yra protingas. Įprastose situacijose jis bendradarbiaus su jumis, vykdydamas kasdienius jam keliamus reikalavimus. Kai jam atsibos rutina, kai poilsis bus netinkamas arba kai ištiks liga, vaikas sumaištaus. Pasistenkite būti supratingi ir kantrūs: jūs turite suprasti, kad bendraujate su kitu asmeniu, taigi bandykite pažvelgti iš jo požiūrio taško. Tai nereiškia, kad turite nuolaidžiauti vaikui. Uoliai tyrinėkite savąjį darbą ir melskite, kad giliau suprastumėte savo vaikus.
Būdamas 12 mėnesių, kūdikis jau yra individualybė, išsivysčiusi į aiškią asmenybę. Jis yra kitoks negu visi kiti pasaulyje. Jį reikia pritaikyti prie jo aplinkos, kad įsivyrautų ta laiminga pusiausvyra, kad nei jis nebūtų perdaug užgožiamas suaugusiųjų, nei valdytų kaip tironas (tik pagalvokite, kiek daug tėvų tarsi valdovo tarnai šokinėja pagal kiekvieną savo vaiko pazirzimą!). Ankstyvasis kūdikystės bejėgiškumas jau praeityje. Mažylis dabar gali lengvai eiti, jei kas nors laiko jį už rankos. Jam patinka tai daryti. Kokia tai nuostabi draugystė su mamyte ir tėveliu! Neatimkite iš savęs nei vieno kūdikio vystymosi tarpsnio. Kasdieniai žemiški rūpesčiai visą laiką išliks, bet kūdikis niekada vėl nebus tokio amžiaus, kad priklausytų nuo jūsų vedančios rankos. Nepavokite iš savęs šio Dievo duoto malonumo!
 
Ką reikia daryti?
 
1) Kasdienis ryto pasiaukojimas, kai kūdikis atsibunda: „Mano Dieve, aš aukoju Tau šią dieną, visa, ką darysiu, mąstysiu ar sakysiu“.
2) Malda prieš valgį ir po valgio – visada be išimčių. Geras įprotis, suformuotas ankstyviausiais metais, niekada nepasimirš.
3) Pasakokite istorijas. Tai gali tapti laimingu įpročiu. Pasakokite istorijas apie medžius ir paukščius: „Dievas sutvėrė juos, kad padarytų mus laimingais“. Pasakokite istorijas, kaip Švenčiausioji Motina maudė savo sūnelį. „Ir ji plovė jo mažas kojytes, taip, kaip aš tau plaunu“. Ar kūdikis supranta? Pažvelkite į jo veidą ir pamatysite, kad kiekvienoje istorijoje jis atranda „kažką“. Kiek – niekas negali pasakyti.
4) Apsilankymai bažnyčioje, kad supažindintumėte savo vaiką su gražiais dalykais joje. Jėzus tabernakulyje, saugantis mus, mus mylinti jo Švenčiausioji Motina, norinti mums padėti, jei tik mes paprašysime jos užtarimo.
5) Šeimos altorius su pasikeitimais įvairiais metų laikais. Leiskite mažyliui padėti sutvarkyti gėles. Jis gali labiau trukdyti nei padėti, bet jūs bent jau darote tai kartu.
 
Dorybės, reikalingos tėvams
 
Jums reikėtų atsiminti, kad mes turime nuolatos vienyti mūsų kančias, nepatogumus, miego trūkumą, rūpesčius ir visus mūsų kasdienius sunkumus su mūsų Viešpaties kentėjimais.
Slegiantys vargai atrodys lengvesni, jeigu mintis apie kenčiantį Viešpatį Jėzų visada bus šalia.
 
5. Penkiolikos mėnesių kūdikis
 
Tėvų pareiga
 
Dievas, patikėdamas vaiką jums, tikisi, jog jūs išauklėsite jį taip, kad jį pažintų, jį mylėtų ir jam tarnautų. Jūsų vaikas, būdamas penkiolikos mėnesių amžiaus, jau pradės save išreikšti žodžiais ir veiksmais. Jūs turite visada jį gerbti ir leisti jam pajausti, kad jis yra svarbus Dievo plane. Jūsų darbas susideda iš kelių dalių: tai vaiko mokymas tikėjimo tiesų, disciplinos ir maldos. Karalius Dovydas savo psalmėse sako: „Išmokyk mane gerumo, drausmės ir žinojimo“. Apsvarstykime mūsų pareigas savo vaikui trijose srityse: tikėjime, disciplinoje ir maldoje.
 
Tikėjimas
 
Didysis filosofas šv. Tomas Akvinietis sako, kad mes visko išmokstame tik naudodamiesi savo juslėmis, ypač akimis ir ausimis. Jūsų kūdikis, nors dar nemokėdamas kalbėti, gali mokytis matydamas ir girdėdamas. Apsilankymas bažnyčioje gali jį išmokyti daug dalykų apie tikėjimą. Popietė yra tam tinkamas laikas, nes tada galite vaikui viską paaiškinti, netrukdydami kitiems. Atėję į bažnyčią, persižegnokite ir paties vaiko ranka peržegnokite jį patį. Parodykite vaikui altorių su mūsų Viešpačiu Jėzumi. Parodykite jam Švenčiausiąją Dievo Motiną ir kryžiaus kelią. Atsakykite visus jo klausimus, jei kurie nors iš jų jau suprantami.
Jūsų mažylis jau mokosi vaikščioti vienas ir pirmą kartą keliauja savo paties jėgomis. Jūs ruošėtės šiam momentui nuo pat jo gimimo, kai pradėjote ištikimai rūpintis jo fiziniais poreikiais. Kasdienės vitaminų dozės, rūpestingai suplanuotas maistas, daugybė gryno oro ir pratimų. Tos sveikos mažos kojytės yra atlygis už jūsų protingą tėvystę.
Jūsų vaikas dabar turi pradėti pats vaikščioti ir dvasine prasme. Jeigu jis kvėpuoja sveika atmosfera praktiškuose, laiminguose katalikiškuose namuose, jame išsivystys dvasingumas. Jis įgaus charakterio stabilumą ir būtinas vertybes, kad išlaikytų pusiausvyrą, apsisaugotų nuo suklupimų ir galų gale pasiektų visų žemėje gyvenančių žmonių galutinį tikslą – amžinąją laimę.
 
Disciplina
 
Disciplina yra menas išugdyti vaiko elgesį taip, kad jis atitiktų tai, ko Dievas nori, jog jis darytų. Dievas jus apginkluoja autoritetu, kad jūs išmokytumėte vaiką daryti ką jūs jam liepsite, nes priešingu atveju jis nepatiks Dievui.
Tačiau mes turime teisingai suprasti autoritetą arba valdžią, kad galėtume mokyti vaiką drausmės, kai tam ateis laikas. Valdžia yra teisė įsakinėti. Kai kurie tėvai galvoja ir veikia taip, tarsi jų valdžia vaikams būtų duota pačių tėvų labui. Tai yra piktnaudžiavimas valdžia. Ji yra suteikta vaikų, o ne tėvų labui. Visa valdžia kaip principas būtinai kyla iš Dievo ir yra geras dalykas. Jos tikslas yra padėti tiems, kam įsakinėjama, išgelbėti savo sielas. Mūsų Viešpats sako: „Tegul tie, kurie tarp jūsų yra pirmieji, tarnauja kitiems“. Kitas dalykas, kurį reikia atsiminti apie valdžią bei autoritetą jūsų vaiko atžvilgiu, yra tai, kad pagarba autoritetui jame negimsta kartu su juo pačiu. Jis turi įgyti šią esmingai svarbią dorybę. Mes turime atsiminti, kad autoritetas turi būti sukurtas ir įjungtas į mūsų vaiko gyvenimą, o vienintelis autoriteto architektas yra meilė. Meilė nugali viską: meilė Dievui, meilė artimui, tvirtai įdiegta meilė tėvams. Meilė autoritetui ateis po to.
 
Malda
 
Jeigu jūs išmokysite savo kūdikį kalbėti ryto pasiaukojimą, kai jis mokosi kalbėti, būsite atlikę didelį darbą. „Mano Dieve, aš aukoju Tau šią dieną, viską ką mąstysiu, darysiu ar sakysiu“.
Atsiminkite, kad mokantis naudojamasi akimis ir ausimis. Pakabinkite mūsų Viešpaties arba Madonos paveikslą ant sienos jūsų vaiko miegamajame akių lygyje. Kai rytą prieinate prie jo, pažvelkite į paveiksliuką ar Nukryžiuotąjį ir pasakykite: „Labas rytas, Jėzau“, o tada sukalbėkite ryto pasiaukojimą.
 
Ką reikia daryti?
 
1) Savo kūdikiui prieš miegą giedokite vieną iš jūsų mėgiamų giesmių.
2) Kalbėkite šeimos Rožančių ten, kur jūsų kūdikis gali dalyvauti ar bent jau stebėti.
3) Peržegnokite savo kūdikį kiekvieną vakarą prieš apklostydami lovoje. Pakelkite jo kūdikišką rankutę ir peržegnokite jį kryžiaus ženklu, supažindindami jį su žodžiais.
4) Nepamirškite apsilankymų bažnyčioje. Nusiveskite savo mažylį žingsnį prie Komunijos grotelių, pasakykite jam, kad Jėzus yra čia, saugo jį, parodykite jam mūsų Švenčiausiosios Motinos statulą, paaiškindami apie jos nuolatinį mylintį rūpestį mumis.
 
Dorybės, reikalingos tėvams
 
Pasitikėjimas Dievu. Jeigu visa, ką turite, atiduosite Dievui, jis duos jums viską, ko jums reikia, kad darytumėte pažangą, reikalingą pasiekti dangų. Mes turime priimti Dievo valią ir pasitikėti, kad jis rūpinsis mumis, kas beatsitiktų.
 
6. Aštuoniolikos mėnesių kūdikis
 
Pats galingiausias motyvas pasaulyje yra meilė. Meilė yra daug galingesnis akstinas už pinigus ir netgi pranoksta baimės jėgą. Baimė, žinoma, yra būtina vaiko lavinimui – jis turi žinoti tai, kas jam žalinga. Vis dėlto, vaiko mokymas būti geru motyvuojant meile yra daug geresnis nei būti geru iš baimės, kad būsi nubaustas ar prarasi kokią nors privilegiją. Mažas vaikas natūraliai myli jus, nes jūs duodate jam viską, ką jis turi. Aiškinkite jam dažnai ir nuodugniai, kad Dievas taip pat be galo mus myli. Jis duoda mums visa, ką turime, taip pat ir tėvus bei motinas. Todėl Dievas yra asmuo, kurį reikia mylėti labiau už viską. Kalbėkite su vaiku, papasakokite jam apie tą daugybę dalykų, už kuriuos jis turi dėkoti Dievui – už tėvelį, mamytę, pietus, žaislus, saulės šviesą, gėles ir visus gražius Dievo kūrinius. Mes išmokstame kažką daryti tai darydami, įgyjame įpročius kartodami tuos pačius veiksmus. Sakydami Jėzui, kad jį mylime, visada priklausydami nuo jo pagalbos, kalbėdamiesi su juo, mes galime išmokyti savo vaiką laikyti Jėzų draugu.
 
Mokymas pavyzdžiu
 
Kūdikio būsimos pažiūros ir sugebėjimai yra didžiai įtakojami mūsų pavyzdžio. Mūsų veiksmai, mūsų mėgstami ir nemėgstami dalykai bus labai panašiai mėgdžiojami, nes mes esame pavyzdžiai. Didelį rūpestį reikia skirti veiksmams ir vertinimams, kuriuos norime išugdyti. Mūsų pavyzdys yra lengvas būdas be didelių sunkumų išmokyti vaiką katalikiškos dvasios. Jo amžiuje jam patinka paveiksliukai ir iliustruotos knygos. Supažindinkite jį su Jėzaus, Marijos ir šventųjų pavyzdžiais.
Fizinis įstatymas: Dabar labai pabrėžtinas fizinis vaiko auginimas. Jis labai anksti pratinamas prie gerų įpročių miegoti ir būti švarus. Kai tėvelis paduos ranką, tai suteiks vaikui didesnį saugumo jausmą. Pasakų sekimo laikas ir maudymo laikas yra galimybės tėvui ir kūdikiui pažinti vienas kitą. Kaip vaikui patinka pasaka „Trys lokiai“, pasakojama giliu vyrišku balsu! Kaip susidomėjęs jis klausys tėvelio pasakojimų apie Jėzaus, Marijos ir Juozapo keliones!
Dvasinis įstatymas: Lavinti savo sielą vaikas pradeda imituodamas tėvus, kai, pavyzdžiui, mato juos besimeldžiančius, kalbančius ir lyg susijungusius su Dievu. Kassavaitinė išpažintis ir šv. Komunija atrodys absoliučiai būtinas dalykas, jeigu tėvelis ir mamytė tai daro reguliariai. Vaiko pirmieji įspūdžiai lieka jame, ir jis juos prisimins. Jeigu tėvas ir motina bus mandagūs bei kilnūs, tai ir vaikai bus kilniadvasiai bei pagarbūs. Matymas, kad tėvai skaito savo maldaknyges ir seka Mišias, padrąsins juos daryti tą patį. Jauni vaikai sieks sekti bet kokia krikščioniška dorybe, jeigu matys, kad ją iliustruoja jų tėvų elgesys.
Tėvai kaip pavyzdžiai: Kokia milžiniška yra mūsų atsakomybė! Bendraudami su savo vaikais ar veikdami jų akivaizdoje, mes negalime sau leisti nieko daryti padrikai. Dievas mums padės, jei mes jo prašysime. Jei mes kalbame šiurkščiai ar netenkame kantrybės, kūdikis tikrai ilgai nelauks ir ims mėgdžioti mūsų elgesį. Mes mokome vaiką ne tik žodžių, bet ir jų tarimo būdo bei intonacijos. Mes tiesiog negalime sau leisti paslysti vaikų akivaizdoje. Sėkmės kaina yra nuolatinis budrumas.
 
Ką reikia daryti?
 
Imkite kalbėti šeimos Rožančių, jeigu tai dar netapo jūsų kasdiene praktika. Vaikams patinka daryti kažką kartu su tėveliu ir mamyte. Šalia jo duodamų dvasinių gėrybių meldimasis kartu yra labiausiai pasitenkinimą teikiantis ir patrauklus užsiėmimas, kada nors įsispaudęs į mažo vaiko atmintį. Tėvai, kurie bendradarbiauja su Motina Bažnyčia, padėdami jai mokyti, gauna atlygį – sielos ramybę žinant, jog daro viską ką gali, kad apsaugotų jiems patikėtą nemirtingą sielą. Dar daugiau, jie gali atsipalaiduoti, suvokdami, kad Dievas saugo jų vaiką ir suteiks jam visas jo luomui reikalingas malones.
Paimkite gerą stiprų iškarpų albumą bei krūvą palaidų popieriaus lapų ir klijų. Tai bus paties vaiko iškarpų albumas. Kol vaikas išmoks ką nors į jį įklijuoti pats, jūs galite ten lipdyti paveiksliukus, vaizduojančius liturginius metus (tų paveiksliukų galima rasti kalendoriuose, kalėdiniuose bei religiniuose atvirukuose). Mėnesiai yra paskirti įvairioms paslaptims. Jūsų patogumui jos čia išvardintos:
 
Sausis: Švenčiausiasis Jėzaus Vardas: bet koks išganytojo paveikslas.
Vasaris: Mūsų Viešpaties kančia: Ecce Homo („Štai žmogus“), mūsų Viešpats agonijoje Alyvų sode.
Kovas: Šv. Juozapas.
Balandis: Prisikėlimas.
Gegužė: Švenčiausioji Mergelė Marija.
Birželis: Švenčiausioji Jėzaus Širdis.
Liepa: Brangiausiasis Jėzaus Kraujas: agonija sode, mūsų Viešpats ant kryžiaus.
Rugpjūtis: Nekaltoji Marijos Širdis.
Rugsėjis: Kankinių Karalienė.
Spalis: Angelai ir šventasis Rožančius.
Lapkritis: Visi šventieji ir skaistyklos vėlės.
Gruodis: Mūsų Viešpaties gimimas.
 
Kiekvieną dieną galvokime apie Švenčiausiąją Mergelę ir jos gyvenimą, lygindami jos ir mūsų kelią, stengdamiesi patys tapti panašesni į išmintingą ir švelnią Dievo Motiną.  
 
7. Dvidešimt vieno mėnesio kūdikis
 
Mes žinome, kad žmogus susideda iš kūno ir sielos, prigimtinio ir antgamtinio gyvenimo. Per sekundės dalelę jo siela gali pabendrauti su Dievu, nors jo kūnas vaikšto čia ant žemės. Daug žmonių gyvena diena iš dienos, net nepagalvodami apie tą antgamtinį gyvenimą, gyvendami beveik vien tik natūraliajame pasaulyje. Tėvai turi ypač pažinoti Dievo antgamtinį pasaulį. Jei tėvai yra arti Dievo, jie pasiims vaikus kartu su savimi.
Kai kurie žmonės visada prisimena apie Dievo buvimą, jo rūpestį ir apsaugą. Jie mato Dievo ranką visur: gražiame pasaulyje, savo vaikų besišypsančiuose veiduose, jų džiaugsmuose ir sielvartuose, pasidalintuose su Jėzumi. Šitaip sukuriami namai su antgamtiniu požiūriu į gyvenimą – didžiulė būtinybė visoms katalikų šeimoms. Milijonai namų, padariusių Dievą savo gyvenimo centru, galėtų uždegti visą pasaulį noru geriau gyventi. Mes galime sukurti antgamtinę atmosferą mūsų pačių namuose:
1) gyvendami arti Dievo, remdamiesi į jį, pasitikėdami jo pagalba, 2) rodydami gerą pavyzdį kiekvienu ištartu žodžiu ir kiekvienu veiksmu mūsų vaikų akivaizdoje, 3) palaikydami religiją gyvą namuose maldomis, pokalbiais (įvairių šventųjų gyvenimų aptarimas yra tikrai labai intriguojantis), 4) turėdami namuose altorėlį ir kasdien kalbėdami prie jo šeimos Rožančių.
Ypač naudinga prisiminti pozityvų požiūrį. Duokite pavyzdį, labiau sakykite „padarykime tai“, o ne „nedaryk to“. Reikia daug laiko, kantrybės, proto, nedykinėjimo, atsiminimo, jog vaikas seks jūsų pavyzdžiu, kad iki galo neštų savo likimą ir pasiektų dangų savitu, individualiu keliu. Jeigu jis išmoko mylėti Dievą visa širdimi ir pasitikėti jo gerumu, jo gyvenimo kovos bus vaisingesnės ir jis pasieks galutinį tikslą – amžinąją laimę.
 
Mokymas imituojant
 
Imitavimas yra lengviausias mokymosi būdas. Jeigu mes imituojame – sekame Kristų, tai niekas negali reikalauti daugiau. Reikia elgtis taip kaip jis elgėsi. Tiesa, kurios jis mokė, yra tiesa, kuria reikia tikėti, ir gyvenimas, kokį jis gyveno, yra antgamtinis tikslas, kurį mes bandome pasiekti. Jėzus turi tapti mūsų vaiko gyvenimo neatskiriama dalimi. Daugeliui mamų gana gerai sekasi nuolat priminti vaikams „elgtis taip kaip Jėzus elgtųsi“. Įteikite jiems, kad Jėzus būtų geras ir dosnus savo žaidimo draugams, o kai jo mamytė pašaukdavo, jis greitai bėgdavo pas ją, kad jai paklustų. Jeigu vaikai bus išmokyti mylėti Jėzų, jie gyvai paklus drausmei. Drausmė yra esminis dalykas kiekvienuose namuose, bet ji nereiškia pirmiausia bausmės ir atgailos. Ji gali reikšti pozityvų požiūrį į bet kokią, esamą ar numatomą, problemą santykiuose su jūsų vaiku.
Tėvų valdžia yra šventa. Ji suteikiama Dievo, kad būtų gerai naudojama ir kad ja niekad nebūtų piktnaudžiaujama. Maži, kasdieniai veiksmai yra tai, kas formuoja charakterį. Rūpinkitės mažais dalykais, o dideli dalykai išplauks iš jų. Niekada nežiūrėkite pro pirštus į tai, kad dabar ir amžinai jūs esate Mamytė ir Tėvelis, ir jūsų pačių įpročiai bei reakcijos yra svarbiausias faktorius formuojant jūsų vaiko būdą.
Tėvai, kurie vadovauja su meile, gali tikėtis suformuoti vaike kažką pastovaus. Jie gali turėti viltį, kad duos kažką tokio, kuo jis naudosis visą gyvenimą. Gili pasitikinti meilė Dievui ateina pirmiausia, meilė tvariniams natūraliai seka iš jos. Vaikui tvirtai įsišaknijus meilėje, jis įgyja pagrindą labiausiai pageidautinam prigimtiniam ir antgamtiniam gyvenimui.
Tėvų baimė veda į suktumą ir slaptumą ir skatina maištui netgi labai jauną širdį. Meilė padidina vaikų saugumo jausmą ir turi neįkainojamos svarbos jo gyvenime. Ji padidina laisvę augti, mokytis ir veikti.
 
Ką reikia daryti?
 
Tegul jūsų vaikas rūpinasi kokia nors jūsų šeimos altoriaus detale. Dabar, kai jis vaikšto ir galbūt pradeda kalbėti, būtų gera idėja nuleisti altorėlį iki jo lygio. Taip pat žvakės uždegimas kasdien kalbant šeimos Rožančių gali jo širdyje įspausti mintį, kad religija yra kažkas skirto jam, o ne vien suaugusiems. Vaikams patinka dainuoti ir kai jiems dainuojama. Bažnyčios himnų giedojimas padaro religiją patrauklesne ir atveria vaikams gražų muzikos pasaulį. Šiuo laiku jau galima reikalauti kalbėti ryto ir vakaro maldas. Pavyzdžiui, rytą paprasčiausiai: „Mano Dieve, aš atiduodu Tau save ir savo dieną“, ir vakare: „Dievo Motina, laikyk mane savo mylinčiose rankose visą naktį“. Nusiveskite kūdikį į bažnyčią, kai einate pro šalį, visada nueidami iki pat Komunijos grotelių, paaiškindami, kad jūs atėjote aplankyti Dievo, kuris čia vienišas yra altoriuje, kad jūs atėjote aplankyti jo, nes jūs mylite jį ir norėjote jam tai pasakyti. To darymas reguliariai išmokys vaiką pamėgti sustoti bažnyčioje ir taip pat – būti ramiu bažnyčioje, jeigu jums reikia pasiimti jį kartu į šventąsias Mišias.
Nenustokite šypsotis: kadangi vaikai daugiausiai mokosi iš pavyzdžio, būkite tokie, kokie norite, jog būtų jūsų vaikai – švelnūs ir besišypsantys. Nesvarbu, jei daug kas erzina – bandykite šypsotis ir kalbėti švelniai.
 
(Your Soul Responsibility. Straipsnis iš JAV Katalikų vyrų ir moterų tarybų Šeimos gyvenimo parapijose komiteto leidinio Apostolate for Catholic Family Life [Apaštalavimas katalikiškam šeimos gyvenimui] // „The Angelus“, 1998 02, 08, 12, 1999 02, 06, 10, 12. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius.)
 

[1] Švenčiausiosios Jėzaus Širdies intronizacija (lot. pasodinimas į sostą) – apeigos, kai šeima, geriausia, dalyvaujant kunigui, kalbėdama specialias tai progai skirtas maldas, pakabina Švč. Jėzaus Širdies paveikslą garbingiausioje namų vietoje ir paskelbia mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šeimos Karaliumi, jos gyvenimo centru. – vert. past.