Kazimieras Paltarokas (1875–1958) – Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto pastoralinės teologijos profesorius (1922–1926), pirmasis Panevėžio vyskupas (1926–1957), Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius (1949–1957). Parašė populiariausią Lietuvoje trumpą katekizmą „Tikybos pirmamokslis“, sulaukusį daugelio laidų.
Motina privalo būti pirmoji vaikų mokytoja, kuri skaisčias jų akis nukreipia į žvaigždžių pasaulį, pilnose pasitikėjimo sielose žemės įspūdžių apmatus ataudžia kito pasaulio gijomis, giedrame prote ir purioje valioje sodina nuostabius tikybos daigus. Trečiais ketvirtais amžiaus metais vaikas, žinoma, savišku būdu mielai klausosi apie Dievą, dangiškąjį Tėvą, kūdikėlį Jėzų ir Jo Motiną Mariją.
Motina privalo veikti ne sistemingai, ne diena po dienos, ne savaitė po savaitės išeiti su vaikais tam tikrą tikybos mokslo skyrių, bet privalo nuolat prieš akis turėti svarbų uždavinį ir su motinos pasišventimu jį vykinti, kol atiduos vaiką į mokyklą sistemingam tikybos mokslo dėstymui. Net ir tuomet ji turi su tikybos mokytoju veikti išvien, kad bręstantis žmogus į pasaulio sūkurį eitų su pagilintomis ir prigijusiomis tikybos žiniomis. Ankstyviausias tikybinis auklėjimas – tai nesąmoningas vaikų įpratinimas. Vaikas pirma pradeda ką nors daryti negu mąstyti. Nuo pat pirmųjų dienų, kai tik vaikas, išplėtęs akis, ima dairytis aplink, reikia jį pratinti prie gero, šalinti nuo pikto, nesakyti, kad vaikas nieko dar neišmano.
Tarp religinių praktikų, kurias vaikas motinos akyse turi atlikti, pirmą vietą užima malda – ji yra vienas esminių tikybos pasireiškimų. Dėl didelės įtakos, kurią malda turi žmogaus gyvenime, svarbiausias auklėjimo tikslas ankstyvoje kūdikystėje yra įkvėpti maldos meilę.
Jos pradžia turėtų būti prie motinos krūtinės, kada vaikas taria pirmuosius žodžius.[1] Kai tik vaikas ima kalbėti, telaiko motina savo priederme, kad vaikas išmoktų ne tik žemiškos kalbos, bet ir dangiškos šnekos – maldos. Pirmieji žodžiai, kuriuos vaikas greta motinos ir tėvo išmoksta sakyti, tebūnie saldžiausieji Dievo, Jėzaus ir Marijos vardai.
Motinos turi mokyti vaikučius melstis, kad jie pamėgtų maldą ir paskui tinkamai melstųsi. Jei vaikas iš mažens neišmoks melstis ir nepamėgs maldos, sunku bus tai padaryti vėliau, o jeigu melstis vaikui pasidarys šventas įprotis, tai veikiausiai jis pasiliks per visą žmogaus gyvenimą. Yra daug žmonių, kurie nemėgsta maldos ir nesimeldžia, nes iš mažumės niekas jų tinkamai neįpratino melstis.
Vaikai mėgsta bučinius – meilės ženklą. Motina kas vakarą, einant gulti, turėtų vaikui duoti pabučiuoti kryželį ar Nukryžiuotojo paveikslėlį. Vėliau vaikas supras, kam bučiuoja Dievo, prikalto prie kryžiaus, net kojas. Vaikai, ypač mergaitės, myli papuošalus – reikėtų nuo pat kūdikystės pratinti vaikus nešioti ant kaklo kryželį, ar kokį medalikėlį. Pagarba, kurią motina rodys tiems pašvęstiems dalykams, pratins ir vaikus juos gerbti. Dievota motina, guldydama vaiką lovelėn, žegnoja: tegul ir vaikas išsyk, kad ir be žodžių, daro kryžiaus ženklą. Vėliau motina drauge su vaiku tetaria: „Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“ Tai išmokęs, vaikas tesipratina vartoti kryžiaus ženklą ir guldamas, ir keldamas, ir prieš valgant bei pavalgius. Valgio proga pravartu pridėti kokį trumpą žodį, pavyzdžiui: „Dieve! Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien! Dieve, ačiū Tau už valgį!“
Nereikia varginti vaikų atminties įvairiomis ilgomis maldomis. Gana, kad vaikas persižegnojęs sudės rankas maldai bei vaikiška forma tars keletą žodžių, kuriuos vaikai greitai išmoksta. Trumpi posakiai tam labai tinka. Prašymai, dėkojimai rytais, vakarais, prie valgio, pasitaikius kokiomis nors ypatingoms progoms – tai pirmos vaikų maldos. Jei motina drauge su vaiku pamaldžiai meldžiasi, tai nekalto vaiko siela pajunta tą Dievą, kurs yra danguje...
Veikiai motina pradės mokyti „Tėve mūsų“. Tiesa, tai ne vaiko malda, bet vaikas privalo ją mokėti dėl nuolatinio jos vartojimo šeimynoje ir tikinčiųjų gyvenime. Nėra sunku ją suprasti, jei motina mokės ją vaikiškai paaiškinti. Tam tikslui pati motina turėtų pasiskaityti platesnių katekizmų, Šventosios Istorijos... Tuo būdu geriau galės išaiškinti tą kilniausią maldų maldą, tą sutrumpintą Evangeliją.
„Tėve mūsų, kuris esi danguje...“. Čia nesunku nuo mylimo tėvo prieiti Tą, kurs gyvena danguje, kuris yra tėvo bei motinos Tėvas ir visų žmonių Tėvas.[2] „Ir danguje, vaikeli, turi Tėvą, kurį privalai daugiau mylėti negu visa, ką tu čia turi žemėje, nes Jisai visa yra davęs: tėvą, motiną, gyvybę, sveikatą, valgį, drabužį, pastogę... Dangiškasis Tėvas daugiau gali negu motina, net ir tėvas: Jisai visagalis. Dangiškasis Tėvas gali, jei tik panorės, atimti gimdytojus, gyvybę, sveikatą... Bet Jis yra geras, leidžia darže augti agurkams, sode obelims, laukuose javams... Jei panorėtų, viskas žūtų; nebūtų nei kaip begyventi, nei ko valgyti, nei kuo apsirengti...“ Taip vaikas supras, kam jis meldžiasi, ko prašo Dievo – to galingiausio, geriausio, dangaus ir žemės Tėvo...
Nėra būtino reikalo tuojau mokyti vaiką „Viešpaties maldos“ ištisai, bet labai pravartu dalimis. Pasinaudojus kiekviena proga, reikia paaiškinti tai vieną, tai kitą maldos prašymą, žinoma, pradedant nuo tų, kurie liečia žmogaus – drauge ir vaiko – gyvenimą. Pasitaikius progai, kuri parodo tos ar kitos „Tėve mūsų“ dalies reikalingumą, reikia pamokyti jos, pridedant jau žinomą įžangą. Tokiais atvejais bus suprantamas prašymo turinys ir ilgai pasiliks reikiamas įspūdis.
Pavyzdžiui, atėjus elgetai, kuris be sveikatos negali pragyvenimui užsidirbti ir prašo duonos griežinio, reikia vaikui paaiškinti, kiek daug yra žmonių, kurie skursta, neturi maisto, dėl to reikia maldauti Dievą, kad saugotų nuo skurdo: „Tėve mūsų, kuris esi danguje... Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.“ Lietui pūdant javus laukuose, reikia paaiškinti, jog taip ilgai esant, gali nebūti visiems ko valgyti, dėl to privalu prašyti visagalį Dievą: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien...“
Mokant maldos, reikia pratinti vaiką save įveikti. Vaike jau anksti pasireiškia pikti polinkiai: nepaklusnumas, savivaliavimas, pyktis, rietenos, kerštas... Jie drumsčia vaiko sielą; penktų šeštų metų vaike jau gerokai keroja savimeilė, jis negali geromis akimis pažvelgti į žaidimo draugą, kuris jam sugadino kokį nors žaislą, jį patį neatsargiai pastūmė... Reikia vaiką mokyti nuoskaudas atleisti.
Vaikams dovanoti yra labai sunkus žygis. Bet ką daryti? Motina privalo turėti kantrybės, nors reikėtų aiškinti tą pačia priedermę net kelias savaites. Kasdien matydama vaiko elgesį, motina turėtų imti kaskart naujų pavyzdžių tai tiesai pavaizduoti, kad vaikas ją tinkamai suprastų ir giliai įsidėtų į širdį, nes noras atkeršyti nusikaltusiam glūdi kiekvieno vaiko širdyje.
„Juozelis tave užgavo, tau padarė nuoskaudą – tai jo kaltė, jis tau kaltas, kol jam dovanosi... Atsimeni, tada ir tada tu pamelavai, nusidėjai Dievui – tai tavo kaltė. Jei tu Juozeliui kaltės nedovanosi, nedovanos tau Dievas kaltės, kurią esi padaręs... Nebūk nedoras vaikas, atleisk! Klausyk, kaip mes Dievą norime permaldauti: „Tėve mūsų, kuris esi danguje... Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.“
Motina gerai žino tas progas, kuriose vaikas nusikalsta. Ji patiria, kokiose sąlygose priešgina vaikas sako „ne“, ką nors liepiant tėvui, ar motinai; ji mato, koks žaidimas sukelia vaidų tarp vaikų, kada kiekvienas nori primesti savo valią... Jei motina primena vaikui tuos įvykius, tai vaikas lengvai supranta, kas yra pagunda ir kada ji pasitaiko. Motina privalo mokyti vaiką pagundos saugotis, pagundoje susivaldyti. Ji turi pasakyti, jog reikia pagundos vengti, bet ir Dievo maldauti: „...Nevesk mus į pagundą“. Juo anksčiau pradedame reikalauti vaiko susivaldymo, tuo geriau. Mažuliai kartais nustebina tėvus savo kilnumu; jie kartais su teisingu pasididžiavimu pasakoja apie savęs pergalėjimus.
Apylinkėje atsitiko kokia nors nelaimė: gaisras pelenais pavertė namus, ledai, kruša išklojo rugius, perkūnas nutrenkė žmogų... Kokios tai geros progos išaiškinti vaikui, kas yra pikta, kaip tokiais atvejais yra tikęs paraginimas karštai melstis, kad gerasis Dievas neleistų panašių smūgių: „Tėve mūsų, kuris esi danguje... gelbėk mus nuo pikto“.
Kai vaikas išmoks ir supras visus „Tėve mūsų“ prašymus atskirai, reikia išmokyti visos „Viešpaties maldos“ ištisai ir pratinti kasdien ją kalbėti. Su žiniomis, kaip reikia melstis, privalo būti jungiamas maldos įprotis. Reguliariai turi būti atliekamos rytmetinės ir vakarinės maldos, maldos prieš ir po valgio. Tos maldos privalo pasidaryti gyvenimo įprotis, kad žmogui ligi senatvės nebūtų skanus valgis, nepakėlus minties į Dievą, kuris kasdien duoda maisto, kad nebūtų jam ramus miegas, tas mirties brolis, nepasimeldus.
Vaikas turi pamažu mokytis vis naujų ir naujų maldų, vieną po kitos. Išmokęs „Tėve mūsų“, privalo kalbėti „Sveika, Marija“, sveikindamas Dievo ir žmonių Motiną. Jai teisingai priklauso tas pasveikinimas, nes ji geresnė už geriausią motiną, šventesnė už visas moteris pasaulyje. Nė vienos moters Dievas taip neišaukštino kaip Švenčiausią Mergelę, nes ją išrinko savo Sūnaus Jėzaus Kristaus Motina. Marija gali mums visa išprašyti iš Dievo, nes ji yra „Sutvėrėjo Motina, Išganytojo Motina, nusidėjėlių Užtarėja...“
Vaikas, užrūstinęs tėvą, puola prie motinos, melsdamas jos užtarimo – taip pat ir mes, nusidėję Dievui Tėvui, turime šauktis Motinos: „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą“. Čia motina turėtų papasakoti vaikui apie „miegą – mirties brolį“; juk ne kartą atsitinka, jog žmogus sveikas gula ir nebeatsikelia, nes užmiega amžinuoju mirties miegu – tai ypač dažnai pasitaiko mažiems vaikams. Taip vaikas supras, kam vakarais reikia melstis, einant gulti.
Žegnojimasis, „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ – tai kasdienės vaiko maldos. Tačiau reikia ne tik išmokyti maldų, bet ir pratinti pamaldžiai melstis. Nesąmoningas plepėjimas besimeldžiant nekęstinas – geriau visai nesimelsti, negu melstis blogai. To bus išvengta, jei motina mokys vaiką melstis sąmoningai. Tokiu būdu ji apdraus vaiką nuo netikro pamaldumo, nes kas iš to, jei vaikas vartoja daug maldų, bet kalba vien lūpomis, o širdis toli nuo Dievo.
Reikia suprasti tai, kas lūpomis tariama – bet to vaikai niekada pilnai neįvykdys. Laukti, kol jie viską supras, būtų didelė klaida.[3] Kas reikalautų visiško maldos žodžių supratimo, tas negalėtų mokyti „motinos ir tėvo“ vardų, nes vaikas kiaurai nesupranta gimdytojų reikšmės. Malda yra širdies pakėlimas į Dievą, o tai vaikas gali padaryti. Jei vaikas taria žodžius ir nekalta širdimi kreipiasi į Dievą, kažin, ar jo malda nėra meilesnė Dievui negu apgalvota suaugusiojo malda, kuris savo žiniomis ne ką kita gali, kaip tik mikčioti apie Tą, Kuris iš kūdikių ir žindančių burnos paruošė tobulą gyrių (Mt 21, 16).
Privalu, kiek galint, suprasti maldos turinį, bet ypač reikia melstis dievotai. Malda yra pasikalbėjimas su Dievu, todėl reikia švento rimtumo, maldos nuotaikos. Vaikas iš pat mažens privalo įgyti didelę pagarbą maldai. Nereikia pradėti maldos, kol vaikas visai nenurimsta. Tam prieš meldžiantis pravartu padaryti atitinkamas pastabas, kiekvienu atveju tarti keletą žodžių. Pavyzdžiui: „Dabar melsimės, elkis dievobaimingai... Dievotai pasimelskime... Atmink, jog Dievas klausys, ką tu Jam sakysi... Pažvelk į Nukryžiuotąjį, nes melsimės...“
Reikia pasirūpinti vaiko susitelkimu, bet ir meldžiantis privalo būti ramu, kad niekas negadintų maldos nuotaikos. Ypač motina neturi pati ardyti maldos ramybės savo pastabomis. Dairydamasi į šalis ji tenerodo, kad meldžiasi su padalinta siela... Kad būtų išvengta sunkumų, vaiko malda privalo būti trumpa – niekas taip nevargina vaiko, kaip ilgos maldos. Greta su nuovargiu eina nenoras melstis, jis vaikui atima laimės jausmą, kuris turėtų pripildyti vaiko sielą besimeldžiant ir pasimeldus. Nuovargis daro tai, kad vaikas pradeda maldą be mažiausio noro melstis, jis pradeda melstis, jau svajodamas apie maldos galą... Tuo tarpu trumputes maldas jis atlieka su noru, atsidėjęs, dievotai, uoliai...
Meldžiantis reikia žiūrėti, kad vaikas nesiskubintų, bet kalbėtų pamažu. Vaiko protas, ypač jo laki vaizduotė, privalo turėti laiko nuskristi pas Tėvą, kurs yra danguje, pasigerėti Dievo namais. Toliau, reikia žiūrėti, kad vaikas aiškiai tartų žodžius, nedarkytų maldos turinio. Svarbu išlaikyti maldos toną, kurs skiriasi nuo paprastos kalbos: neturi būti nei šauksmo, nei vien šnibždėjimo, nei švepliojimo...
Maldos dvasiai palaikyti reikia melstis įvairiomis intencijomis, kurios sutampa su vaiko žiniomis ir jo reikalais. Įvyko, pavyzdžiui, nelaimė – gera proga skatinti vaiką pasimelsti karščiau, pabrėžiant žodžius: „...Gelbėk mus nuo pikta“. Kai vaikas pats ką nors pikta padaro, reikia paraginti atsiprašyti: „...Atleisk mums mūsų kaltes“... Kas nors susirgo, gresia mirtis, reikia pasimelsti už jo ir savo sveikatą: „Švč. Marija... melskis už mus, nusidėjėlius...“
Maldos tekstas turi būti paimtas iš vyskupijos patvirtinto katekizmo, kad vėliau nereikėtų keisti. Vaikas privalo mokėti tam tikras maldas, bet, šalia tų nustatytų maldų, reikėtų vaiką pratinti melstis be teksto, savais žodžiais pasikalbėti su Dievu. Kai vaikas šnekasi su tėvu, iš jo ko nors prašo, jam dėkoja, tai jis nekartoja atmintinai išmoktų žodžių – taip ir su dangiškuoju Tėvu vaikas turi įprasti kalbėti ir nevaržomas žinomų maldų teksto. Po maldos turi būti bent mažas tarpas, kol vaikas puls prie kasdienių savo darbų, žaislų... Bent valandėlei turėtų pasilikti susitelkimas, jausmas, jog vyko kažkas nepaprasta – su tartu „Amen“ neturi dingti visa maldos nuotaika...
Tačiau geriausias ir tikriausias būdas maldos dvasiai ugdyti yra pačios motinos pavyzdys, kuris per visą dieną vaikui šviečia nuo pat atsibudimo ligi užmiegant. Nuo kūdikio, kaip nuo fotografijos aparato, nepasislepia pamaldus rankų sudėjimas; vaike įsirašo, kaip gramofone dievotas maldos tonas, kuris jo sieloje kuria tam tikrus įspūdžius. Be savo pamaldumo motina negali kaip reikiant išauklėti vaiko.
Taip, rodos, galėtų motina išmokyti vaiką dievotai melstis, taip apdraustų nuo netikro maldingumo, kada vaikas meldžiasi be minties, be supratimo, kuomet vienaip meldžiasi, kitaip elgiasi... Taip melstis išmokytas vaikas augs metais ir išmintimi Dievo ir žmonių akyse.
Iš „Tiesos kelias“, 1925, Nr. 2, p. 74.
[1] Fassbender, Das Glück des Kindes. Erziehungslehre für Mütter und solche, die es werden wollen, IV-V Aufl. Freiburg im Br., 1921, p. 151.
[2] M. Schüller, Die religiöse Erziehung des Kindes durch die Mutter, Dülmen in W., 1912, p. 11.
[3] Chwala, Seelsorge und Kind, p. 25.