Patarimai tėvams (III). Vaiko mokymas teisingumo

 

Kazimieras Paltarokas (1875–1958) – Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto pastoralinės teologijos profesorius (1922–1926), pirmasis Panevėžio vyskupas (1926–1957), Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius (1949–1957). Parašė populiariausią Lietuvoje trumpą katekizmą „Tikybos pirmamokslis“, sulaukusį daugelio laidų.
 
Vienas svarbiausių žmogaus būdo privalumų yra teisingumas. Teisingumas santykyje su Dievu, su žmonėmis ir savimi pačiu – tai viso mūsų dorovinio gyvenimo pagrindas. Tasai sielos kultūros pamatas turi būti dedamas nuo pat kūdikystės. Tiktai vaikui esant teisingam galima prieiti iki jo sielos ir tęsti auklėjimą. Todėl motina privalo vaike ypač ugdyti teisingumą, o kitos reikalingos savybės lengvai prie jo pritaps.

Teisingumo jausmas glūdi vaiko sieloje – tai matyti kad ir iš to, jog pagautas bemeluojant vaikas raudonuoja. Tačiau melas taip yra paplitęs tarp vaikų, kad, atrodo, jog kiekvienas vaikas meluoja. Pagrindinė sąlyga pastoti kelią melagystėms – tai kūdikio pasitikėjimas, drąsa. To mokė dar šv. Paulius, sakydamas: „Tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nenustotų drąsos“ (Kol 3, 21). Tegu baimė neįsivyrauja vaike, kad nepamestumėte rakto jo sielo. Nustatyta, kad vaikų melavimas daugiausia kyla iš baimės. „Baimė, – sako Ernestas Lenzas, – beveik paralyžiuoja, kartais visai naikina normalų sielos veikimą“. Todėl motina, sužinojusi vaiką pamelavus, turi elgtis atsargiai, kad paveiktų paklydusią sielą, o ne atstumtų nuo savęs. Kai grasinama rūsčiais žodžiais, skaudžiai baudžiama, vaikas be abejo pripras meluoti, išsisukinėti.
Nereikia pamiršti, kad maži vaikai yra tokie jautrūs ir paveikiami, jog juos gąsdina rūstus veidas, baugina garsiai ištartas žodis. Paimkime tokį atsitikimą: motina, susigyvenusi su vaiku jautria meile, visame kame su juo elgiasi tinkamai. Bet kartą pamatė vaiką turėjus raktą ir staiga paklausė, ar jis nepaėmęs rakto. Vaikas atsako: „Ne“.

Kaip elgtis tokiu atveju? Ar bausti vaiką už melagystę? Gal smarkiai pasielgti pirmos melagystės atveju, kad ji nepasikartotų? Kas kelia šitokius klausimus, tas nepažįsta kūdikio sielos, jis kelia kūdikiui tokius pat reikalavimus, kaip ir suaugusiam. Motina turėtų žinoti, kad tokia kūdikio melagystė yra išimtinis reiškinys, ir motinos priedermė rasti kitokį vaiko žodžių aiškinimą. Toks mažas vaikas kartais nesupranta klausimo, maišo panašius žodžius, atkartoja „ne“, gal net džiaugiasi tuo garsu, kurį kartoja... Ką gali žinoti, kas dedasi tose jaunose smegenyse, kurios gaudo kiekvieną įspūdį? Bet jei motina nenorėtų ar negalėtų su tuo sutikti, jeigu manytų vaiką sąmoningai pamelavus, tai dar nebūtų rimtos priežasties pykti, griebtis rūsčios bausmės.[1]

Maži vaikai meluoja, bet jie nesupranta savo elgesio neteisingumo, neatskiria tiesos nuo vaizduotės reginių. Jie elgiasi, kaip Krylovo musė, sėdėjusi ant ariančio jaučio ragų ir sakiusi: „My pachali“, mes arėme. Vaikų vaizduotės tyrinėjimai nustatė, kad jų melagystės dažnai esti vien nesuvaldomos vaizduotės kūryba. Tokiais atvejais nereikia rūstauti, bet maloniai paaiškinti: „Tu apsirinki; tai buvo visai ne taip; juk aš žinau, iš tikrųjų buvo šitaip...“

Teisingai yra pastebėjęs vienas pedagogas savo pranešime apie mažų vaikų nusižengimus šiais žodžiais: „Jei beveik visi vaikai meluoja, tai kyla iš to, kad jie lengvai sujaukia tiesą su pasaka, kad juose nėra etinio tiesos įsivaizdavimo. Dėl to nėra ko bijoti, susidūrus su pirma savo vaiko melagyste“. Vaikai kartais meluoja dėl to būdo, kaip mes jų klausiame, ar kaip juos tardome. Tokie pasakymai kaip: „Tu to negalėjai padaryti“ veda vaiką tiesiog į melavimą: „Nepadariau“. Tai pakištas atsakymas! Nereikia tyrinėti ten, kur atsitikimai aiškūs. Tokie bandymai pavojingi: vaikui neprisipažinus, reikia pasakyti, kad jis sako netiesą, bet kitu atveju jis saugosis savo neatsargumo, kad niekas nesužinotų.[2]
Jei motina mano, kad vaikas nepasakys, tai nepa¬tartina be svarbaus reikalo klausti, dar labiau, jei neturi galimybės įsitikinti, ar jis nepamelavo. Reikia saugotis to, kad melas nepasisektų. Nereikia per daug spirti vaiko prisipažinti, kuomet negalima įrodyti, kad jis pamelavo. Didesnis vaikas dėl tokio spaudimo, jei nėra kaltas, bus įžeistas, o jeigu kaltas – bus pavojuje užsispyręs krauti melagystę ant melagystės. Nekaltas kūdikis tokiu sunkiu klausinėjimu bus privestas prie vaizduotės melagysčių: jo vaizduotė sumaišys įsivaizdavimą su tiesa, parodys jam nepadarytus dalykus kaipo įvykusius. Kūdikis palaikys save nusidėjusiu, vaizduotės apgaunamas, prisipažins esąs kaltas. Jis neapgaudinės, bet pats apsigaus...

Dažnai pati motina veda vaiką melagystėn griežtais klausinėjimais, grasinimais. Pakeltu balsu, gal dar su rykšte rankoje ji užpuola vaiką: „Kas tai padarė? Tu tai padarei! To niekad nedovanosiu!..“ Ar reikia stebėtis, kad vaikas nusigąs ir pameluos? Dėl to nepravartu klausti rūsčiu tonu, bet švelniai tarti: „Mielas vaike, pasakyk man, kaip ten buvo. Žinok, jog Dievas viską girdi, Jis nemyli me¬lagystės. Jei pasakysi tiesą, viską dovanosiu...“

Reikia siekti, kad vaikas prisipažintų, kaip ir Dievas reikalavo iš pirmųjų tėvų prisipažinimo, o ir šiandien iš visų reikalauja nuodėmių išpažinties. Prisipažinus privalo būti dovanota bent kaltės dalis, nes tai išpažintis. Motina sulaužytų savo pasižadėjimą, sunaikintų vaiko pasitikėjimą, jei prisipažinusį nubaustų. Taip atsitikus, kitą sykį šis nebesisakytų. Bet vaikas turi saugotis melavimo ne tiek dėl bausmės baimės, kiek dėl tiesos meilės. Daug kilnesnis auklėjimas, kuris pasiekia savo tikslą per doros meilę, negu tas, kuris gąsdina bausmėmis ir taip sulaiko piktus palinkimus. Todėl reikia aiškinti, kam duota žmonėms kalba: be kalbos būtų labai nemalonus žmonių gyvenimas, bet įsivyravus melavimui, žmonių tarpe būtų nebegalimas sugyvenimas.

Reikia paaiškinti bent vyresniam vaikui, jog daug lengviau yra sakyti tiesą, negu meluoti. Juk prie vienos melagystės tuojau reikia krauti kitą, kad viskas derėtų. Priešingai, sakant tiesą, nereikia mąstyti – užtenka pakartoti, kaip yra buvę. Todėl reikia raginti vaiką visuomet sakyti, kaip kas atsitiko, trumpai, sulig Išganytojo žodžiais: „Jūsų šneka tebūna: taip, taip; ne, ne. Kas virš to, tai iš piktojo“ (Mt 5, 37).

Vaikas turi žinoti, kad maža tėra tobulų žmonių, kad jis privalo nusikratyti prasižengimo vos jį pažinęs. Taip lengviau paveikti vaiką, nes jis nepraranda garbės jausmo, noro būti geras. Tuomet vaikas atiduoda savo širdį su visais jos palinkimais į motinos rankas, iš meilės noromis daro tai, ko iš jo reikalaujama, net nebijo prisipažinti esąs kaltas.

Reikia ypač paminėti daugelio motinų paprotį, kuris gali padaryti vaikui daug žalos. Jos pernelyg dažnai vartoja žodį „melagis“, taikydamos tą vardą vaikui. Ne kiekvienas neteisingas vaiko pasakymas yra melas. Gal vaikas atsakė, nesupratęs klausimo, gal greitomis nepagalvojęs pasakė netiesą be noro ką nors suklaidinti? Sakoma, kad žmogus esti toks, kokį mes jį norime padaryti. Jei vaikui dažnai sakysime: „tu meluoji, tu melagis...“, tai galima tikėtis, jog jisai greičiausiai toks ir bus. Tokios motinos nežino, kad jos užmuša vaike dorybės jausmą ir negali jame sukelti noro kitaip elgtis, taisytis, tobulintis...

Vaikus gadina per didelis pasitikėjimas, bet dar labiau – nepasitikėjimas. Privalu saugotis vaiką vesti į pagundą aiškiu nepasitikėjimu. Mūsų pasitikėjimu jo žodžiais vaikas jaučiasi pagerbtas, laimingas ir nenori tai lengvai prarasti. Suprantama, slapčia mes turime pasitikėti ne visai ir stebėti vaikus, kad neapgaudinėtų. Pvz., vaikas sako daiktą pametęs: nesakykime, kad netikime, bet paklauskime, kur, kokiomis aplinkybėmis jį pametė... Nepelnytas pagyrimas mažiau kenksmingas, negu nepelnytas papeikimas. Pirmuoju atveju vaikui drovu, kad jį pagyrė be nuopelnų, ir jis paskiau stengiasi taip elgtis, kad būtų šitokio pagyrimo vertas. Antruoju atveju nepelnytas papeikimas jį rūstina, nestiprina vaiko noro būti teisingu, nes jį vis tiek peikia.

Kiekvienas pasigyrimas iš vaiko pusės privalo būti sudraustas. Vaikai dažnai kalba su pasididžiavimu, kad pasirodytų šį tą reiškiantys. Tai išsigimsta į perdėjimus, į netiesą... Tokiais atvejais geriausiai veikia, jei vaikas sudraudžiamas ir jam neduodama sakyti netiesos, nurodant, kaip iš tikrųjų yra.

Dėl sumanių išsisukinėjimų, kuriuos vartoja vaikai, nereikia juoktis, dar labiau stebėtis jais kaip gudriais. Apsimetimu, veidmainiavimu vaikas stengiasi pasiekti savo tikslą. Šičia nereikia praleisti progos parodyti vaikui, kokie niekingi visi tokie jo žygiai. Motina privalo pareikšti savo pasibjaurėjimą vaikų apsimetimais.

Reikia apšarvuoti vaiką būsimoms kovoms, stiprinant jame teisingumo jausmą ir įkvepiant pasibjaurėjimą melu tam tikrais priežodžiais ir pavyzdžiais. „Melagystės – trumpos kojos: su tiesa pereisi visą pasaulį, bet su melu tenueisi ligi Varnių, bet nebesugrįši. Kas sykį pamelavo, tuo netiki, nors jis sako tiesą“. Dera rodyti taip pat negerus Kaino, Juozapo brolių, Ananijo ir Safiros pavyzdžius... Reikia duoti kilnių tiesos pavyzdžių. Vaikus gerai veikia, pvz., atsitikimai iš Amerikos prezidento Vašingtono vaikystės. Tėvas dovanojo vaikui kirvelį; vaikas džiaugdamasis išmėgino jį ant jauno medelio sode. Tėvas pamatęs žalą, rūsčiai paklausė: „Ar tai tu padarei?“ Vaikas suprato savo klaidą ir, žiūrėdamas i supykusi tėvą, tarė: „Tėve! aš negaliu meluoti, aš negaliu... aš tai padariau“. Tuomet susigraudinęs tėvas apkabino vaiką ir sušuko: „Tavo teisingumas daugiau vertas, negu tūkstantis tokių medelių“.

Pagundose motina turi padėti vaikui, įspėdama tokiais pavyzdžiais ir posakiais, lenkti vaiką tiesos pusėn. Tam tikrais atvejais, didesniame pavojuje pameluoti, pravartu kalbėti griežčiau: „Pagalvok, jog kiekvienas melas yra juoda sielos dėmė, jog vėliau gailėsies, nors tiesa ir neišeitų aikštėn...“ Bet vaikas privalo matyti, kad motinos žodis įkvėptas tiesos meilės, kad kyla iš jautrios širdies gilumos. Tačiau šitoks auklėjimas gali būti sėkmingas tik su sąlyga, kad vaikas motinos asmenyje mato gerą pavyzdį. Reikia pačiai motinai daryti tai, ko reikalauja iš vaiko. Lengva matyti, kaip meluojančių tėvų vaikas išmoksta meluoti. Jokie įspėjimai nesulaikys vaiko nuo melavimo, jei vaikas matys, jog pati motina sako netiesą.[3]

Viena vienintelė motinos melagystė viską suardo, todėl motina vien vaiko labui turi saugoti savo liežuvį. Tegu motina nesakys viso, ką žino, bet negali sakyti nė vieno sakinio, kurs neatitiktų tiesai. Motina negali net juokais apgaudinėti vaiko: negali sakyti, kad nuo saldainių pilve išaugsianti varlė, kad velykis padėjęs kiaušinį, kad gužutis atnešęs broliuką...

Kiekviena diena išbando motinos teisingumą vaikų akyse. Paskutinis vaiko žodis turi taip skambėti: „Motina sakė, tai tiesa; motina tai padarė, tai gerai“. Negalima atėjusiam svečiui per vaiką sakyti, kad motinos nesą namie, ar nepageidaujamą svečią priimti per daug maloniai. Vaiką veikia blogos mandagumo melagystės, kuriose sunku atskirti, kas leista, kas ne, kuriose net jis įtraukiamas dalyvauti. Reikia taip pat stebėti kitų žmonių elgesį su vaikais, kad jie, norėdami pasijuokti, neapgaudinėtų vaikų. Dažnai vaikai gadinami juokų melais: jiems dovanoja niekus, giria, žada saldainį, o duoda tuščią popiergalį, apgauna balandžio 1 dieną ir tyčiojasi iš apgauto vaiko.

Nieko ypatingo, kad vaike atsiranda noras apgavystei, kad jis mėgina kitus apgauti, meluoti. Sunku vaiką išauklėti tokiais pavyzdžiais. Turint omenyje visus tuos blogus pavyzdžius ir melus, nėra ko stebėtis, kad visuose vaikuose, berniukuose ir mergaitėse, yra palinkimas meluoti. Motina su baime pastebi pasikartojančias vaiko melagystes, bet ji nori, kad vaikas būtų teisingas...

Tačiau ką daryti, jei melagystės kartojasi? Paprasčiausia bausmė – kuriam laikui atimti iš vaiko pasitikėjimą. Vaikas negali to ilgai pakęsti. Reikia jam dar nupuolant, sustabdyti meilės apraiškas, sujungus tai su nuliūdimu. Toliau – uždėti visai šeimynai priedermę, kad nerodytų linksmumo, kol galima bus tikėtis, kad melas dingo. Jei niekas nebepadeda, griebtis griežtesnių bausmių, gal pavedant jas tėvui.
Jei motina, pripratinusi vaiką prie tiesos, ar atpratinusi nuo melagystės, įgys pilną jo pasitikėjimą, mažutė vaiko širdelė jai bus atvira su visais savo troškimais. Motinai paaiškės visos vaikelio būdo ypatybės, motina galės jas plėtoti ar sulaikyti, supinti į harmoningą visumą ir drauge su vaiku giedoti sutartinę...

Teisingumas žodžiuose jungiasi su teisingumu darbuose. Vaikas, sąžiningas žodžiuose, sąžiningai eina ir savo pareigas. Taip auklėjama ištikimybė pašaukimo priedermėms – svarbiausia užaugusio žmogaus ypatybė. Atliktų pareigų suvokimas teikia vaikui ir suaugusiam vidujinio pasitenkinimo, kuris nekenčia nedorų jausmų, tokių kaip nesugyvenimas, nepaklusnumas...

Visa tai lemia gerą vaiko nuotaiką, kurioje nebėra vietos užsispyrimui ir prieštaravimui. Yra pedagogų, kurie mano, kad gera nuotaika yra puikiausias auklėjimo vaisius, nes draugijoje būti geros nuotaikos, reiškia nuolatos būti geram. Tikras draugiškumas neleidžia daryti kokios nors neteisybės.
 
Iš „Tiesos kelias“, 1925, Nr. 8, p. 113.

 

________________________________________
[1] Kniga o rebenke. Kollektivnyj trud specialistov po voprosam vospitanija detej i uchoda za nimi. Čast II. Vospitanie rebenka, Moskva, 1912.
[2] Die Erziehungskunst der Mutter, Volksvereins-Verlag, M. Gladbach, p. 58.
[3] Fassbinder, Das Glück des Kindes, 5 Aufl., Freiburg im Br., p. 168.