Kazimieras Paltarokas (1875–1958) – Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto pastoralinės teologijos profesorius (1922–1926), pirmasis Panevėžio vyskupas (1926–1957), Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius (1949–1957). Parašė populiariausią Lietuvoje trumpą katekizmą „Tikybos pirmamokslis“, sulaukusį daugelio laidų.
Visuotinai priimtas dėsnis, jog vaikų auklėjimas turi prasidėti nuo jų gimimo dienos. Bet skiriasi nuomonės apie auklėjimo būdą. Yra net išsilavinusių motinų, kurios sąžiningai nori atlikti savo priedermes ir mano, jog vaikų auklėjimą reikia tvarkyti labai energingai, kad pirmiems amžiaus metams pasibaigus, vaikai pripažintų neribotą motinos autoritetą.
Taip, jų nuomone, vaikai taps absoliučiai paklusnūs, jei tai pavyks pasiekti, auklėjimo griežtumą galima bus sušvelninti. Bet pirmieji drausmės įspūdžiai vaikų sieloje būsią tokie stiprūs, kad motinos gerbimas ir net baimė būsianti visam laikui įskiepyta vaikui. Kitos motinos tokiam auklėjimui skiria bent trejus metus, bet ir jos norėtų per tą laiką visai suvaldyti vaiką.
Negalima sutikti nei su viena, nei su antra nuomone. Abidvi pažiūros kyla iš įsitikinimo, kad vaiko valia privalo būti palaužta pirmuose savo pasireiškimuose. Bet juk auklėjimo uždavinys yra visai kitas, jis neturi siekti pergalės prieš vaiko valią, bet privalo ją gerbti kaip asmenybės pasireiškimą, rūpestingai ją lavinti ir vesti link gėrio. Ypač kenksmingą poveikį turi per didelis griežtumas tikėjimo dalykuose. Tikėjimo tiesų neįmanoma įdiegti prievarta ar su šaltu rimtumu, bet tik su kantria meile.
Visos motinos nori turėti gerus ir paklusnius vaikus, bet to reikia siekti ne vaikų pavergimu, o sąmoningu vadovavimu ir jų savitumo plėtojimu. Auklėjime privalu atsisakyti pergalių. Kūdikis – ne koks daiktas, kurį galima naudoti kaip užsimanai, tai ne molis, iš kurio galima lipdyti ką tik nori. Tai mažas savarankiškas sutvėrimas; ir mes privalome su juo elgtis atsižvelgdami į jo savybes.
Bendrai sakant, reikia paveikti vaiko valią, statyti jam kokius nors reikalavimus reikia ne tiek su griežtumu, kiek su meile. Meilė įkvepia vaikui pasitikėjimą, kurs leidžia skaityti jo sieloje, suprasti jo norų ir elgesio motyvus, nurodo mastą teisingai matuoti vaiko sielos ūgiui. Toks auklėjimas neapribojamas vieneriais – trejais metais, jis turi tęstis visą vaikystę ir jaunystę[1].
Tame auklėjime nieko nėra iš anksto nuspręsta. Pirmas auklėjimo uždavinys – įsigyti vaiko pasitikėjimą. Tik taip bus išauklėtas asmuo, ne tiktai kitiems tinkamas, bet ir pasitikintis savimi. Kai kalbame apie auklėjimo būdą šitam tikslui pasiekti, turime galvoje veikimą į visus vaiko polinkius. Vaikas privalo būti paklusnus, taikus, kuklus, teisingas...
Bet norint gauti gausesnių auklėjimo vaisių, reikia iš visų norimų ypatybių pasirinkti svarbiausias ir joms ypač atsidėti. Visko išsyk nepasieksi, noras viską padaryti sklaido jėgas. Kas auklėjime yra svarbiausia, tai ir siektina, į tai pirmiausia privalu kreipti akis ir tai skiepyti vaike. Viena svarbiausių ypatybių auklėjime – tai paklusnumas, juo remiasi visas auklėjimas. Paklusnumas yra pirmoji dorybė, kurios turime vaiką išmokyti.
Suprantama, jog pirmais kūdikystės metais negali būti kalbos apie sąmoningą paklusnumą, nes dar stinga protingos valios. Sunku nustatyti metus, kada pasireiškia sąmoningas veikimas, tačiau pirmiau pasirodo valia, o ne sąmonė. Todėl motina turi nuo pat ankstyvos kūdikystės lenkti piktus vaiko palinkimus į geras vėžes. Kai tik vaikas pradės suprasti motinos įsakymus, ims juos vykdyti.
Kitaip sakant, motina turi reikalauti iš vaiko paklusnumo kiek galima anksčiau. Gyvenime, kuriame vaikas turi viena daryti, kito saugotis, kuriame jam stinga tinkamo supratimo, vaikui reikia duoti tam tikrų įsakymų, nurodymų. Vaikas turėtų išsyk kartkartėmis gauti motinos liepimų ir juos tinkamai įvykdyti. Nuolat įvykdomi motinos paliepimai ves vaiką prie to įsitikinimo, kad motinos reikia visuomet klausyti.
Drauge vaikas privalo suprasti, kad motina neturi niekada jo klausyti. Būtų labai negerai, jei vaikas, motinai pataikaujant jo norams, įsitikintų, kad gali jai įsakinėti. Taip būtų pakirstos šaknys jo paklusnumui ir vaikas pasidarytų mažas namų nevidonas. Tėvas dažnai atsiliepia[2]: „Duok vaikui ko nori, nutils, nes tokio rėkimo niekas neišturės...“ Tai neišmintingas pasakymas: kaip galima duoti vaikui visa, ko panorės? Juk peilio neduosi į rankas, nes susižeis! Vaikas, nors mažas ir negudrus, tačiau moka reikalauti, mėgina įgyti pergalę prieš motiną...
Tokį užsispyrimą, tą vaiko savimeilę reikia sutvarkyti kartais dar lopšyje. Jei motina pastebi, kad vaikas verksmu nori ką gauti, neturi žiūrėti ašarų. Pavyzdžiui, vaikas nori gauti valgyti, bet motina žino, kad jam gana, todėl tegu daugiau neduoda. Jei vaikas klyks, turi jam leisti verkti, nes jei duos dėl to, kad verkia, vaikas kita proga dar daugiau rėks, ir motina bus jo vergė. Ne viena motina, tartum drovėdamasi savo silpnumo, sako savo rėksniui: „Ne, neduosiu tau, nes esi nemandagus. Gausi, jei nutilsi“ Koks nesupratimas! To vaikas ir norėjo, pats būtų nustojęs zirzti, gal net nebūtų pradėjęs zvembti, jei būtų žinojęs, kad motina įvykdys jo valią.
Vaikui įpratus panašiais atvejais klausyti, vaikas prieina bendrą įsakymo supratimą. Tuomet motina privalo konkrečiais atvejais savo paliepimus apibendrinti. Kaskart sakydama vaikui: „Prieštarauti neleista... Ginčytis negalima... Reikia daryti, ką tėvas ar motina sako“, ji turi pridėti, kad yra Dievo įsakymas: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Pamažu vaikas išmoks atspėti motinos valią, jai nesant vykdyti ją be tiesioginės priežiūros, kol pagaliau nusistatys linksmai pasiduoti Viešpaties valiai.
Ar paklusnumo auklėjimas pasiseks, priklausys nuo to, kiek mokės motina savo įsakymams duoti svarbos, kiek pati negriaus jų savo pavyzdžiu: „Tėvų darbai, sako šv. Jonas Auksaburnis, yra knygos, iš kurių vaikai mokosi“. Vaikuose ypač žymus noras sekti kitus: akimis gauti įspūdžiai yra stipresni, negu ausimis, todėl vaikas turi matyti, kad seneliai gerbiami. Čia reikia paminėti priežodį: „Kaip gerbsi tėvelius savo, taip tave vaikeliai tavo“.
Tarp vaikų nekart pasitaiko pykčių, barnių, peštynių, muštynių. Čia gera proga pasakyti apie Dievo įsakymą: „Nežudyk“. Bet ne viena motina pavyzdžiu griauna savo žodžius. Pargrius vaikas, užsigaus į kėdę, motina žaisdama plaka žemę, daužo kėdę, net liepia vaikui pačiam bausti kaltą, mušti. Vaikas susikivirčijo su draugu, verkdamas skundžiasi motinai, o ji ramina vaiką, grasindama priešui kumščiu, žadėdama jam atkeršyti, jį nubausti, primušti... Taip vaikui įskiepijama mintis apie mušimą, o ne apie atleidimą. Tokiais atvejais pravartu papasakoti Kristaus įsakymą dovanoti priešams, kilnų Jo pavyzdį, kai mirdamas ant kryžiaus jis atleido priešams.
Vaikai mėgsta griebti ką pamatę. Motina šiandien turi pasakyti: „Tu negali iš broliuko atimti žaislo, nes tai yra jo daiktas...“ Kitą dieną ji tars: „Neimk nuo svetimos obelies obuolio, nes tai ne tavo...“ Pagaliau pasakys: „Nevok“, nes taip Dievas įsakė. Jei mato pas vaiką kokį nors daiktą, kurio pati nedavė, turi paklausti, iš kur gavo ir liepti atiduoti atgal. Bet ir pati motina privalo saugoti vaiką nuo pagundų: nelaikyti saldainių atviroje spintoje, griežtai įsakyti vaikui neimti svetimų daiktų... Ne vienas užaugęs dejuoja kalėjime: „Jei motina po pirmos vagystės būtų įspėjusi, nubaudusi, tai būčiau buvęs žmogus...“ Kas įpranta, paskui jam nieko nepadeda nė bausmės.
Vaikas, matydamas ir motiną darant kaip sako, jaučia, kad tie įsakymai ir motinai privalomi, kad ji tais atvejais yra vyriausios Valdžios atstovė, Dievo pavaduotoja: taip Dievas nori, taip Dievas įsako... Tų įsakymų skaičius auga kasdien ir tik vėliau sistemingai mokant gauna tam tikrą sistemą dešimties Dievo ir penkių Bažnyčios Įsakymų pavidale. Kaskart auga ir vaiko gabumai bendrus įsakymus pritaikyti atskiriems atvejams, kai įsakymai ir savivalė nesuderinami.
Greta Dievo ir Bažnyčios Įsakymų motina turi dar duoti ypatingu, dienos įvykiams tinkamų paliepimų, vykdytinų kasdieniame gyvenime. Tai liečia punktualumą, tvarką, švarumą ir turi svarbos vieną kartą, kartais ilgesniam laikui, ilgiausia ligi vaiko savarankiško amžiaus. Grynai žmogiški liepimai, pasakomi motinos, ne visuomet esti be priekaišto. Motinos paliepimai neturi priešintis Dievo ir Bažnyčios Įsakymams. Yra Įsakymas: „Nekalbėk netiesos“. Tačiau atėjus nepageidaujamam svečiui, motina liepia vaikui: „Pasakyk, kad manęs nėra namie“.
Motinos įsakymai[3] neturi prieštarauti tiems, kurie drauge darbuojasi vaikų auklėjime. Gera motina geriau išsižada savos valios, kad tik įkvėptų paklusnumą tėvui ar kunigui. Niekas taip negadina vaikų, kaip situacija, kai kiekvienas auklėtojas elgiasi savaip. Vaikas privalo matyti, kad gimdytojai veikia išvien. Motina turi žiūrėti, kad vaikas būtų paklusnus ir tėvui; vaikas turi matyti tėve šeimynos galvą, prieš kurią kartais ir motina privalo nusilenkti. Tiesa, kariais motina gali vaiko nepaklusnumą nuo tėvo slėpti, bet ne nuolat besikartojantį. Vaikystėje motina dažniau įsakinėja negu tėvas, bet kai motinos liepimai virsta pageidavimais, tėvas dar duoda įsakymų. Tuomet motina turi tarpininkauti tarp tėvo ir vaiko, ne kartą slapta kalbėti tėvui apie nuolaidumą, o užsispyrusiam vaikui priminti paklusnumo priedermę.
Motina taip pat privalo įkvėpti vaikui paklusnumą kunigui, dvasios tėvui, kiek tai liečia pastoraciją. Geriausiai tai pasieks, jei pati rodys paklusnumo pavyzdį šeimoje. Ji neturėtų vaikui sakyti: „Klausyk kunigo!“, bet: „Mes visi klausome dvasiškojo mūsų tėvo“. Vaikas pamažėle turi suprasti, kad kunigas ne asmens motyvais įsako, bet kaip atstovas vyriausios auklėjimo įstaigos – Bažnyčios, kuri per paklusnumą veda žmones arčiau prie Dievo. Vaikas ir motina turi su padėka klausyti kunigo, nesielgti taip, lyg kunigas jiems turėtų būti dėkingas už jų paklusnumą.
Jei vaikas bus taip lavinamas paklusnume artimiausiems autoritetams, vėliau noromis nusilenks ir prieš kitus, kurių klausyti bus jo pareiga: valsčiaus valdybos, valstybės valdžios... Ne vergiškai klausys, kaip įbaugintas žmogus, bet su pakelta galva, kaip laisvas pilietis, savo paklusnume nematys nieko pažeminančio, nes už valdžios autoriteto matys Viešpaties autoritetą, supras apaštalo žodžius: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo... Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui“ (Rom 13, 1–2).
Išmokyti paklusnumo – nelengvas darbas. Motina neturi prieštarauti sau pačiai, negali šiandien sakyti to, ką vakar neigė; neleista dešimtį kartų sakyti „ne“, o paskui „taip“. Motinos nusistatymas turi būti visuomet vienodas. Kitaip elgiantis vaikas neturės nuovokos, kas gera, o kas pikta, manys, kad motina vadovaujasi vien užmačiomis, o ne kokiais nors pastoviais dėsniais.
Liepimų turi būti ne per daug; juo labiau vaikas suvaržytas įsakymais, juo daugiau pavojaus juos peržengti. Reikia žiūrėti, kad pagundų nepaklausyti skaičius būtų ne per didelis. Kiekvienas įsakymo sulaužimas silpnina valią. Negalima vaiko persekioti kiekviename jo žingsnyje, sakyti nuolat: „Eik iš dešinės! Stovėk iš kairės! Neatsilik! Bėk pirma! Žiūrėk priešais! Nesidairyk į šalis!...“
Tarp tų dviejų klausimų, ką vaikas privalo daryti ir ko saugotis, turi būti paliktas laisvės tarpas; jo be reikalo nereikėtų siaurinti. Netgi, vaikui augant, reikia didinti laisvės sritį sulig jo pažanga. Tegu vaikas per mažą nuostolį mokysis atsargumo, protingumo... Taip turės galimybės pats save auklėti.
Niekad negalima duoti neapgalvoto įsakymo, kad vaikui pasipriešinus nereikėtų atšaukti, kaipo sunkaus ar neišmintingo; ypač nereikalauti nieko negalimo, kas viršija vaiko jėgas ar prigimtį. Reikalavimai turi atitikti vaiko sielos ir kūno ypatybes. Vaikai negali ilgai ramiai išsėdėti, melstis, ištisomis valandomis mokytis, dirbti sunkų rankų darbą...
Kiekvienas įsakymas turi būti aiškus, kad nebūtų nesusipratimų; vaikas privalo žinoti, ką jis turi daryti, o ko ne. Mažiems vaikams nėra reikalo liepimų pagrįsti, nes taip sužadinamas noras prieštarauti; jiems turi užtekti, kad to motina nori. Pirma reikia įsakyti paklusnumą, tik vėliau galima bus tikslingai veikti protą ir valią.
Ilgainiui paliepimų svarba didėja, tenka savo nurodymus pamatuoti, net išklausyti priešingų nuomonių; primestas paklusnumas prieš kitokius įsitikinimus nepalaiko paklusnumo dorybės. Jei paaugusiam vaikui stinga tikslaus duodamų nurodymų supratimo, tai gavęs laisvę, kada jo nesulaikys drausmė, jis pasielgs pagal savo supratimą. Su paaugusiu vaiku praverstų pirmiau aptarti kokį nors svarbesni dalyką prieš duodant paliepimą, bet vaikas neturi abejoti, kad motinai priklauso galutinis sprendimas. Augant vaikui, reikia duoti kaskart daugiau argumentų, kol motinos liepimai pamažu pavirs patarimais.
Nepatariama prie įsakymų pridėti grasinimų. Grasinimas pakiša vaikui mintį, kad galima liepimo nevykdyti, todėl gali sukelti užsispyrimą. Vaikas privalo be atodairos ir noromis klausyti, sąlyginis paklusnumas neturi aukštesnės vertės, o prieštaraujant – visai bevertis. Bet ką daryti, kad vaikas linksmai klausytų? Ypač ką daryti, jei vaikas įsakymų neklauso? Tie klausimai nėra svetimi nė vienai motinai.
Prie linksmo paklusnumo vaikas pratinasi, jei motinos valia vadovaujasi protu ir meile, kuri pažįstama iš motinos džiaugsmo dėl vaiko paklusnumo. Jei vaikas motinos liepimų klauso, ji privalo rodyti savo pasitenkinimą lūpų šypsena, balso tonu. Tas motinos džiaugsmas turi reikštis neeilinės meilės apraiškomis. Jose vaikas nematys atlyginimo už paklusnumą, bet, matydamas motinos pasitenkinimą, pats džiaugsis klausydamas.
Jei vaikas neklauso, reikia rodyti nuliūdimą ne dėl įžeisto motinos asmens, bet dėl įvykusio pikto. Motinos, nuliūdimas dėl vaiko nepaklusnumo rodo, kad jai rūpi vaiko gerovė. Nuliūdimas dar sėkmingesnis, jei sulaikomos ypatingos meilės apraiškos. Motinos meilė nesugedusiam vaikui yra gyvybiškas reikalas, jis negali nusiraminti, kol motina atleis ir grąžins laimę teikiančią meilę.
Reikia lengvai dovanoti ir priimti vaiko pasižadėjimą taisytis su aiškiais džiaugsmo ženklais. Bet privalu žiūrėti, ar vaiko gailestis ir pasižadėjimas atviras, ar tai ne veidmainystė.
Vaiko valiai stiprinti prieš pagundas vartotinos šitokios priemonės: įspėjimai, pripažinimas, net bausmės. Įspėjimų gausiai duoda kiekviena motina, tai lieka jos teise ligi vėlyviausių amžiaus metų. Jie veikia net ir suaugusį vaiką, kuris juos priima su šypsena. Tuos įspėjimus reikia duoti ne bendrais žodžiais ir tolimiems laikams. Motina retai tepaveiks vaiką, jei sakys: „Būk visuomet geras! Saugokis pikto...“ Tokie bendri posakiai praskamba be įspūdžio, įspėjimas turi būti duotas prieš pat pavojų ir konkretus. Prieš vakarines maldas geras įspėjimas yra šitoks: „Melskis atsidėjęs, nes Dievas tavęs klauso...“
Sėkmingiau už įspėjimą vaiko valią veikia nuopelno viltis ir bausmės baimė. Pats Dievas yra pažadėjęs atlyginimą ir pagrasinęs bausme čia ir amžinybėje. Taip Jis darė atsižvelgęs į silpną žmogaus prigimtį. Galutinis paklusnumo motyvas turėtų būti motinos meilė. Bet artimesnis motyvas gali būti koks nors atlyginimas, pripažinimas iš motinos pusės. Todėl nereikia būti šykščiam giriant vaiką už kokį nors žymesnį pasielgimą, bet ilgainiui žodinis pripažinimas turėtų mažėti, pagaliau ir visai liautis.
Už tam tikrus laisvus pasiryžimus galima pažadėti atlyginimą, bet ne už doros priedermių atlikimą. Negalima sakyti: „Jei tu sakysi tiesą, jei tu pamaldžiai melsiesi, tai gausi tai ir tai“, ypač nereikia žadėti kokių nors menkniekių ar skanėstų, pvz., saldainių. Tiesa, už sunkią kovą su kokiu piktu palinkimu vaikas gali laukti kokio nors atlyginimo vėliau, pvz., šventėse, kaip ir pati motina laukia gausaus atlygio danguje. Taip pat motina gali suteikti vaikui netikėto džiaugsmo kokia nors dovana, nurodydama gerą jo elgesį per ilgesnį laika.
Atlyginimas yra geriau už bausmę, o jos tikslas – ne kerštas, bet tik vaiko pataisymas. Pirmutinė ir lengviausia bausmė – tai motinos nepasitenkinimas, kuris reiškiasi jos akyse. Rūstus pažvelgimas be žodžių dažnai sulaiko vaiką nuo pikto. Didesnė bausmė – papeikimas žodžiais, bet nereikia jo išpūsti ligi bausmės pamokslo, iš šakalio nepriskaldyti vežimo. Papeikimas turi būti matuojamas vaiko prasižengimo didumu, kitaip vaikas nesupras savo nusidėjimo teisingai ir neliks galimybės sunkų prasižengimą pabrėžti smarkiau. Net per griežtais žodžiais motina gali sukelti abejonę, kad jos burna kalba kitaip nei jaučia širdis. Negalima papeikimo krauti ant papeikimo, kad neatbuktų vaiko jautrumas ar kad nekiltų prieštaravimas.
Kaip reikia taikyti atskiras bausmes, priklauso nuo kaltės rūšies ir vaiko būdo. Bausmė turi atitikti vaiko kaltę. Bendras dėsnis būtų toks: kuo kas nusideda, tos rūšies turi būti ir bausmės. Už melagystę – laikinai atimti pasitikėjimą; už ginčus su draugais – atskirti nuo kitų vaikų; nenori kokio įsakyto darbo padirbti – uždrausti mėgiamą vaiko žaidimą; teršia, be atodairos drasko rūbus – neleisti šventadieniais rengtis išeiginiais drabužiais... Būtų klaidinga smarkiai bausti už medžiaginius nuostolius, o nereaguoti į doros prasižengimus, nes vaikas susidarytų klaidingą kaltės ir dorybės supratimą.
Ypač tenka atsargiai elgtis taikant kūno bausmę kaipo fizinę prievartą; ji tik tuomet leidžiama[4], kai kitos priemonės nebeveikia, norint palaužti didelį nepaklusnumą. Bet kūno bausmė niekad neturi paliesti vaiko sveikatos ir drovos jausmo. Galima kartais matyti, kad motinos tai daro viešai, lyg su pasimėgavimu, o plakdamos dar smarkiau šaukia. Tokiais atvejais nežinia, ko daugiau gailėtis, ar motinos, ar vaiko. Vaikas niekad neturi bausmėje matyti keršto ar meilės stokos.
Iš „Tiesos kelias“, 1925 Nr. 5, p. 278.
[1] Kniga o rebenke. Čast II. Vospitanie rebenka, Moskva 1912, p. 60.
[2] Jaskulsi, O wychowaniu. Nauki do matek chrzescijanskich, Poznan, 1909, p. 227.
[3] Fassbender, Das Glück des Kindes, Freiburg in Br., 1921, p. 136.
[4] Pat 13,24; 22,15; 23,13-15; Sir 30,1.