Kazimieras Paltarokas (1875–1958) – Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto pastoralinės teologijos profesorius (1922–1926), pirmasis Panevėžio vyskupas (1926–1957), Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius (1949–1957). Parašė populiariausią Lietuvoje trumpą katekizmą „Tikybos pirmamokslis“, sulaukusį daugelio laidų.
Racionalistai Rousseau, Basedovas ir kiti vadinamieji filantropai visai nepripažįsta religinio vaikų auklėjimo. Kam esą varginti vaikus tokiais dalykais, kurių jie nesuprantą! Tuo tarpu visi krikščionys pedagogai, remdamiesi Šventuoju Senojo ir Naujojo Įstatymo Raštu[1], mano, kad vaikų mokymas tikybos yra ne tik galimas, bet ir reikalingas.
Iš tikrųjų, anima naturaliter christiana, žmogaus siela yra natūraliai krikščioniška! Kiekvienas auklėtojas gerai žino, kad vaikai rodo nepaprastą Dievo kaip dangiškojo Tėvo sąvokos supratimą. Tiesa, nėra tai pilnas supratimas, bet jis nėra klaidingas. Gyvenime niekas nelaukia, kad vaikai nuodugniai suprastų daiktus pirmiau, negu tėvai pradės apie juos su vaikais kalbėtis. „Jei būtų kitaip, – sako Schöberlis, – motina neprivalėtų mokyti savo vaiko vaikščioti, kol jis nesupras dinamikos dėsnių, kuriais remiasi vaikščiojimas; turėtų ir gimtosios kalbos tik tuomet mokinti, kada vaikas išmoks gramatikos“. Ir priduria teisingą priekaištą: „Koks nekuklumas! Tie racionalistai nežino pirmųjų mokymo dėsniu, o nori būti mokytojų mokytojais“.
Herbartas pataria Šventosios Istorijos vietoje vaikų auklėjime naudotis pasakomis ir žinomomis Robinzono Kruzo istorijomis[2]. Žinoma, kai motina pasakoja vaikams kokią pasaka, jie ištempę ausis klausosi, žibančiomis akimis žiūri motinai į lūpas. Bet kodėl taip pat negalima būtų vaikams papasakoti Šventosios Istorijos? Jai kilnumu juk neprilygsta jokios pasakos, jokios apysakos apie Kruzą.
Prieš mokyklinį amžių motina neprivalo vaikui duoti sistemingo tikybos mokslo. Vaiko protas silpnai teveikia; bet užtat vaizduotė gyva ir laki. Motina turi užmegzti ryši tarp Dievo ir vaiko, svarstydama su juo gamtos įvykius ir pasakodama apie juos kaip apie nuostabius Dievo darbus. Taip ji suartins vaiką su Dievu ir padės jo sieloje tikėjimo pamatus. Nereikia to daryti nuolat, bet pasitaikius progai, vaikui paklausus, prie vakarinių maldų. Visuomet eiti nuo regimo prie neregimo, nuo jaučiamo prie nejaučiamo, nuo atskirų dalykų prie bendrybių. Toks Dievo priminimas leis vaiko sielon gilias pasitikėjimo, dėkingumo, meilės šaknis. Dažnai kartojant įspūdžiai taip sustiprės, kad vėliau niekada neišdils.
Visas pasakojimų pasisekimas bus iš to, kaip motina sugebės suprasti vaiko mąstymo būdą ir prisitaikyti prie jo kalbos. Vaikų kalbos vartojimas yra svarbiausia priemonė tikslui pasiekti. Kokios gi vaikų kalbos ypatybės? Pirmiausia, vaikas išturi mažai žodžių. Neinteligentas nedaug tevartoja žodžių, vaikas – dar mažiau. Vaikas viską sako konkrečiai, ne abstrakčiai; daugiau tai, kas įvyksta iš šalies, negu vidaus pergyvenimus. Užuot kalbėjęs apie Dievo gerumą, vaikas sako: „Dievas mums toks geras“. Jei nori pasakyti, jog draugas susidrovėjo, sako: „Jis pasidarė raudonas, jis negalėjo pažvelgti man į akis“... Vaikas šneka trumpais sakiniais, dažniausiai vien pagrindiniais be šalutinių, mieliau vartoja būtąjį laiką negu kitus.
Vaikui reikia kalbėti gyvai, dramatiškai, geriau dialogais, tiesiogine kalba negu netiesiogine, pasakojamąja. Dalyviai vaikui nedaug tesako, pvz., „baudžianti Dievo ranka“; taip pat ir kilmininko konstrukcijos: vietoje „Dievo namai“ geriau sakyti „namai, kuriuose gyvena Dievas“. Pasakojant nėra reikalo prisilaikyt šv. Istorijos teksto, galima kalbėti laisviau, vartoti gyvus ir suprantamus posakius.
Pasakojant apie Dievą svarbu tam tikras tonas. Pilnas pagarbos nusistebėjimas suteikia pasakojimui to švelnumo, kuris įkvepia vaikui Dievo didybės nuojautą ir pikto baimę. Pasakos sekimo intonacija juk galima papasakoti vaikui ir apie gerąjį Dievą, kuris viską sutvėrė. Suprantama, kad pati motina privalo mokėti šv. Istoriją, suprasti katekizmą, kad galėtų vaikui tinkamai paaiškinti tikybos dalykus.
Vaikas su dideliu nusistebėjimu klausosi, kaip motina pasakoja, jog prieš daugelį metų nieko nėra buvę: nei namų, nei žmonių, nei gyvulių, nei paukščių, nei žuvų, nei medžių, nei žolių, nei saulutės, nei mėnulio...[3]Tik gerasis Dievas tebuvo vienas trijuose asmenyse, kaip kad kryžiaus ženklą darydami sakome: „Vardan Dievo, Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Toji tiesa, kad yra vienas Dievas trijuose asmenyse, vadinama Švenčiausios Trejybės paslaptimi. Mes to negalime suprasti; jei mes Dievą pilnai suprastumėm, būtumėm tokie pat išmintingi, kaip pats Dievas, būtumėm dievai, o to ir norėti negalima.
Motina neturėtų daug pasakoti vienu metu, kai tik pamato, kad smalsus klausytojas nuvargo ir nebegali sutelkti dėmesio, turi nustoti. Tada ji lauks tinkamos progos ir toliau pasakos... Vaikai nemėgsta tamsos, todėl vaikas su nemažu pasitenkinimu klausosi, kaip nyksta tamsybės, visagaliam Dievui tarus: „tepasidaro šviesa“; kaip danguje pasirodė saulė, mėnulis, žvaigždės, kad šviestų dieną ir naktį; kaip ant žemės, Jam liepus, vandenys iš visų pusių teka vienon vieton ir iš jų pasidaro jūros, ežerai, upės; kaip sausos vietos dengiasi žole, krūmais, vaisingais medžiais...
Kitą kartą motina vėl papasakos apie žuvis, paukščius, gyvulius, kuriuos pats vaikas išvardys; taip vaiko širdin įsmegs didelė pagarba Dievo galybei ir išminčiai... Vaikas ims spėlioti, ko dar stigo žemėje, ką dar turėjo sutverti visagalis Dievas. Motina pasakys, kaip Dievas sutvėrė žmogų. Vaikai lipdo visokias lėlytes iš molio. Panašiai Dievas iš žemės padarė žmogaus kūną. Jis gulėjo negyvas, turėjo kaip žmogus akis, o nematė, ausis, o negirdėjo, rankas, o jų nevaldė, kojas, o negalėjo paeiti... Dievas įkvėpė jam dvasią, žmogus atsikėlė, praregėjo, ėmė girdėti, prašneko... Jis pasidarė gyvas!
Žmogus gavo iš Dievo sielą. Sielos negali pamatyti, nes ji yra dvasia, bet ji tikrai yra žmoguje, be jos žmogus negalėtų gyventi. Kiekvienas vaikas turi tokią neregimą sielą, todėl vaikai supranta, ką motina sako, numano, kas yra pikta, kas gera; dėl to, kad turi sielą, gali visko trokšti, viską daryti, net ir pikta. Tokiais atvejais, kai žmogus negerai elgiasi, Dievas supyksta. Dievas yra švenčiausias, myli gera, piktu bjaurisi... Kol gyvas, žmogus gali Dievo klausyti ir neklausyti.
Bet ateis valanda, kuomet siela, Dievui liepus, apleis kūną ir žmogus vėl gulės be gyvybės, miręs. Gal jau vaikas yra matęs numirėlį, tuomet dar lengviau tai supras. Kūnas bus užkastas žemėn, iš kurios buvo Dievo padarytas, o siela grįš pas Dievą, kuris ją buvo davęs. Siela niekad nemirs. Jei gero troško, gerai elgėsi, tai Dievas priims ją į dangų. Ten bus džiaugsmas, kurio niekas negali apsakyti, nes nė žmogaus akys neregėjo, nei ausys negirdėjo, nei širdis to nenujautė, ką Dievas danguje parengė tam, kuris jį žemėje myli. Jei žmogus darė daug pikta, jo siela turės eiti pragaran; ten bus kančios, kurios niekada nesibaigs...
Taip motina lyg nejučiomis gali išmokyti vaiką svarbių tikėjimo tiesų, jog Dievas yra vienas trijuose asmenyse, jog Dievas viską sutvėrė, jog žmogaus siela nemiršta, jog Dievas yra teisingas – už gerus darbus atlygina dangumi, už piktus baudžia pragaru. Gali molina pridėti, jog Dievas viską sutvėrė per šešias dienas, o septintąją ilsėjosi, todėl ir mes turime šventadienius švęsti nedirbdami darbo, melsdamiesi, eidami bažnyčion; privalome Dievui dėkoti už visa, ką yra mums padaręs. Todėl motina turi su vaikais rimtai švęsti šventas dienas, paūgėjusius vestis su savimi į bažnyčią.
Vaikas noromis klausosi pasakojimų apie angelus, Dievo pasiuntinius pas žmones. Angelus Dievas sutvėrė labai gražius. Kai kurie iš jų norėjo susilyginti su savo Sutvėrėju; Dievui tai nepatiko, todėl juos nutrėmė pragaran; ten jie kenčia ir pilni pavydo nori ten nuvesti ir žmones. Bet kiekvienam žmogui Dievas yra paskyręs angelą sargą; jis globoja žmogų, kad šis patektų į dangų. Vaiko susidomėjimas ir klausimai padeda jam įvaizduoti angelo sargo artumą, kaip jis nuolat prie jo stovi: „Atmeni, kaip ratai vos tavęs nesuvažinėjo? Buvai dideliame pavojuje, bet angelas sargas apsaugojo tave nuo nelaimės...“
Kitu atveju motina apsakys vaikui pirmųjų žmonių gyvenimą puikiame sode ir jų nusidėjimą Dievui, kaip jie, sugundyti piktosios dvasios, nepaklausė Dievo ir paragavo uždrausto vaisaus ir kaip jie norėjo pasislėpti nuo Dievo. Bet kur pasislėps nuo To, kuris viską mato ir viską žino! Jie elgėsi kaip vaikai, kuriems širdis plaka, kuomet padaro ką nors pikta ir girdi ateinant motiną. Kiek pasigailėjimo jaučia vaikas, išgirdęs, kaip Dievas nubaudė neklaužadas žmones, kaip išvarė iš Rojaus, kuriame nieko nestigo. Dabar atsidūrė ant nevaisingos žemės, prakaituodami turėjo darbuotis, kad galėtų išgyventi...
Skurdus buvo žmonių gyvenimas Dievo prakeiktoje žemėje. Turėjo be įrankių rankomis purenti kietą žeme, kad ji neaugintų usnių ir dilgėlių, turėjo dangstytis žvėrių kailiais, urve ieškoti prieglaudos nuo šaltų vėjų, patirti sunkių ligų ir po pilno vargų gyvenimo mirti. Ir tolimesni žmonės, iš Rojaus ištremtųjų tėvų vaikai, privalėjo sunkiai darbuotis, kentėti vargus ir ligas, pagaliau mirti... Viso to žmonėms nebūtų reikėję patirti, jei pirmieji tėvai Rojuje būtų Dievo klausę, nebūtų Jam nusidėję.
Tokiais pasakojimais vaikas mokomas suprasi nelaimę, kurią pirmųjų tėvų nuodėmė užtraukė ant visų žmonių, suprasti, kad mes visi turime tą bausmę kęsti. Tas taip svarbu tolimesniam vaiko gyvenimui, kad jis įsidėmėtų, jog darbas yra šventas reikalas, kad jei niekas nedirbtų, nebūtų ko valgyti. Kiekvienas privalo dirbti, ką gali, o vaikai turi padėti gimdytojams darbe. Gerai tam vaikui, kurį motina iš pat mažens pratina darbuotis, jisai patirs, jog tvarkingas darbas yra ne tik Dievo bausmė, bet ir palaima... Didelės buvo bausmės, kurios ištiko nusidėjusius žmones, bet didžiausia buvo ta, kad Viešpats Dievas turėjo jiems uždaryti dangų. Pirmieji žmonės gailėjosi savo kaltės. Gailestingas Dievas nutarė siųsti žemėn vienatinį savo Sūnų, kad sutaikytų žmones su Dievu, kad vėl atidarytų jiems dangų... Ilgai dūsavo pirmieji žmonės, laukdami tarpininko, bet veltui, jie niekaip nesulaukė ateinant Dievo Sūnaus. Kelis tūkstančius metu laukė žmonės, kol pagaliau atėjo Išganytojas, kuris turėjo išganyti žmones nuo nuodėmės...
Kaip sužavėtas klausosi vaikas pasakojimo apie Kristaus gimimą! Jam labai įdomus Kūdikėlis Jėzus, gulintis prakartėlėje. Įspūdis pasilieka visam gyvenimui, jei motina savo žodžius iliustruoja kokiu nors Kūdikėlio Jėzaus paveikslėliu. Kietaširdžių Betliejaus gyventojų atsakymas, Kristaus gimimas ėdžiose, angelų džiaugsmas, piemenėlių pagarbinimas, išminčių apsilankymas duoda vis naujų įspūdžių vaikui. Dar labiau vaikas susijaudina išgirdęs apie nuožmų karalių Erodą, nekaltų vaikelių žudymą, Kristaus bėgimą į Egiptą, grįžimą į Nazaretą ir paprastą gyvenimą.
Dar įvairesnis viešasis Kristaus gyvenimas. Gausi žvejonė, stebuklingas duonos padauginimas, ligonių gydymas, aklųjų praregėjimas, kurčiųjų girdėjimas, iš mirties prisikėlimas – tai gražiausios scenos, kurias motina privalo palaipsniui atskleisti vaikui. Taip ji nupieš kilnų paveikslą dieviškojo stebukladario, kurs ėjo per žydų žemę, darydamas visiems gera, ji papasakos, kaip Jis mylėjo žmones, ypač nekaltus vaikus, kaip minios iš toli ėjo, kad Jį pamatytų, Jo pasiklausytų, kuomet Jis mokė, kaip žmonės privalo gyventi, kad susitaikytų su Dievu...
Pamažu motina pasakys, kaip Rašto aiškintojai ėmė Kristaus nekęsti, nes iki tol jie vieni mokė žmones, o dabar jų niekas nebeklausė. Toliau parodys, kaip tie pavydūs žydų mokytojai sukurstė minią prieš Kristų, kaip nepastovūs žmonės už meilę atsimokėjo šauksmu: „Ant kryžiaus jį!“... Judo išdavimas, Kristaus suėmimas, nuplakimas, erškėčiais vainikavimas, kruvina kančia ir mirtis ant kryžiaus – tai momentai, kurie jaudina jautrią vaiko širdį, moko vaiką mylėti Kristų.
Vaikas džiaugiasi išgirdęs, kad Kristus prisikėlė iš mirties, įžengė į dangų, kad atsisveikino su savo sekėjais, sakydamas: „Mano Tėvo namuose daug buveinių... Aš einu jums vietos paruošti“. Taip jis ateis teisti mirusiųjų. Motina papasakos apie teismą, kuriame Kristus nedorus žmones pasmerks pragaran, gerus pasiims į dangų.
Motina pamokins, kad Kristus pas Dievą yra parengęs vietą vien geriems žmonėms, kurie Dievą myli. Dažnai minės jam, kaip sunku būti geram, visados daryti, ko Kristus nori, kaip kartais tvirti pasiryžimai dingsta lyg muilo burbulai vos iškilus sunkumams. Mes negalėtumėm būti geri, jei Kristus nepadėtų. Jis žinojo, kokie mes silpni, todėl žengdamas į dangų, savo vietoje paliko Bažnyčioje kunigus, kad jie mus ragintų būti gerais, kad nusikaltusiems atleistų nuodėmes, kad žmonėms teiktų savo malonės. Mums sustiprinti Jis atsiuntė Šv. Dvasią.
Taip lyg pasakomis motina gali išmokyti vaiką svarbiausių tikėjimo tiesų. Paskui galės atmintinai mokyti keturių tiesų, kurių nežinodamas niekas negali būt išganytas. Svarbu jau suprastas tiesas įspausti atmintin katekizmo žodžiais. Pakanka kas savaitę kartoti vieną tiesą su vaiku ir leisti jam pačiam kalbėti, surišant su jau mokoma tiesa, kol vaikas išmoks visas keturias atmintinai. Vėliau galima pradėti mokyti „Tikiu Dievą Tėvą“ punktų, kurių supratimas nebesudarys didelių sunkumų, nes beveik visi jau bus žinomi iš šventosios Istorijos pasakojimų.
Prie šv. Istorijos ir katekizmo turėtų būti panaudoti Bažnyčios liturginiai metai. Tai labai gera proga pakartoti girdėtiems pasakojimams, nes sistemingų atkartojimų tame vaikų amžiuje nereikėtų daryti. Advente reikėtų pasakoti apie Kristaus laukimą; per Kalėdas priminti, net gal ir parodyti Kristų gimusį, gulintį ėdžiose. Bet čia reikia duoti tikrą supratimą, nesakyti, jog tai Dievo Sūnus, bet, Dievo Sūnaus, kūdikėlio Jėzaus paveikslas. Gavėnioje pakartoti Kristaus kančią, Didįjį penktadienį – mirtį ant kryžiaus, per Velykas – Prisikėlimą iš mirties, Sekminėse – šv. Dvasios atsiuntimą...
Turėtų nepraeiti nė viena šventė, kad motina nepaaiškintu jos prasmės. Tikėjimo tiesoms pakartoti reikėtų naudotis kiekviena tinkama proga. Einant pro kryžių, reikia tad papasakoti, kaip Kristus per mirtį ant kryžiaus atidarė mums uždarytą dangų. Kai kas nors mirė, gera proga pasakyti apie teismą, skaistyklą, pragarą. Einant pro kapus, aiškinti apie sielos nemirtingumą: nors kūnas pūva žemėje, tačiau kelsis pasaulio pabaigoje...
Taip tad galima sunaudoti vaiko palinkimą klausyti pasakų ir nušviesti visas svarbiausias tikėjimo tiesas, vartojant šv. Istoriją. Kartais gal praverstų panaudoti net legendas apie Kristų. Norint daugiau vaiką sudominti, galime duoti jam pačiam atpasakoti, ką jis jau buvo girdėjęs... Taip vaikas be vargo, beveik nejučiomis, išmoks iš motinos tikėjimo tiesų ir jos bus jam pakankamai suprantamos.
Iš „Tiesos kelias“, 1925, Nr. 3, p. 142.